r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  I  BANDYMŲ DIENOS

XIV

    Jisai sugrįžo į seminariją, kartodamas jos žodžius: "Neužmiršk manęs, Pavasarėli, aš tavęs labai pasiilgstu..." Šitie žodžiai ilgą laiką buvo jo vidaus atspara ir jo optimizmo šaltinis. O tokia atspara tada jam buvo labai reikalinga.
    Patalpino jį tais metais vienam kambary su keturiais lenkais. Visi jie į Vasarį žiūrėjo iš aukšto, su nepasitikėjimu ir neslėpdami savo nedraugiškumo. Kambario viršila buvo penktojo kurso klierikas, didelis dabita, norįs visur vaidinti lenkų aristokrato rolę. Kiti trys jam pataikavo ir stengėsi išlaikyti tą patį toną. Vienas iš jų buvo Vasario kurso draugas, bet tai buvo dar blogiau, nes kiekvieną jo nepasisekimą per pamokas arba šiaip kokią nemalonią jam smulkmeną tuojau referuodavo kambario kolegom, kad visi turėtų progos iš jo pasijuokti. Vasaris į tą kambarį ateidavo tik nakvoti, bet ir tos 15 minučių prieš sugulimą užteko, kad per porą savaičių tas gyvenimas jam apkarstų kaip karčiausi pipirai.
    Dažniausiai atsitikdavo, kad, įėjus jam į kambarį, lenkeliai nutraukdavo kalbą pusėj sakinio, ir porą minučių darydavos nejauki tyla. Tuo jam rodydavo savo nepasitikėjimą. Paskui, jei tai būdavo jo dežuravimo savaitė, viršila, pabarškinęs praustuvo kranus, piktai sakydavo:
    - Księze Vasaris, šiandien praustuvas vėl blogai išvalytas!
    - Aš jį valau kas rytas, kaip ir visi. Jei jį kas priteršė, ne mano kaltė, - atsikirsdavo Vasaris.
    - O kas, tamstos nuomone, jį galėjo priteršti? - ironiškai klausdavo viršila. O priteršdavo visuomet - jis pats.
    - Tie, kurie kambary sėdi. Aš čia nesėdžiu.
    - Prašau mandagiau atsakinėti! - jau piktai sušukdavo lenkas. - Tamstai stoka gero išauklėjimo! O aš reikalauju, kad nuo šios dienos prausykla būtų švari!
    Kitą kartą, Vasariui įėjus į kambarį, jie imdavo kalbėti apie riaušes mišrose parapijose, iškraipydami statistiką, faktus, kaltindami ir niekindami lietuvius. Kartais jie rasdavo progos pasityčiot iš lietuvių kalbos, iš dainų ir spaudos - ir iš visko, kas Vasariui buvo brangu ir ko jis negalėjo nuo tų akiplėšų apginti. Bet dažniausiai bandydavo jam įskaudinti, paimdami ant liežuvio jį patį.
    - Ot, šiandien mūs Vasaris kad rėžė iš Introdukcijos! - panašiu šūksniu pasitikdavo jį kurso draugas. - Bet visų pranašų vargšas vis dėlto neįstengė išskaityti. O kanoniškumo klausimu paėmė tylėjimo rekordą. Na, bet dvejetą jam vis dėlto turbūt parašė iš mizerikordijos.
    Ir jie dar ilgai linksmindavosi, komentuodami jo nepavykusius atsakymus.
    Jisai degdavo apmaudu, viso to klausydamas, bet jausdamasis negalėsiąs atsikirsti aštraliežuviam lenkeliam, pasirinko absoliutinio tylėjimo taktiką, apsimesdamas visiškai ramus.
    Tautinė kova seminarijoj juos visus, tiek lenkus, tiek lietuvius, darydavo egoistus ir net kietaširdžius. Pats Vasaris su savo draugais, būdami jau paskutiniuose seminarijos kursuose, pasijutę stipresni, beveik tokiu pat būdu persekiojo vieną lenkelį, Mazurkovskio favoritą, pramokusį lietuviškai, pravardžiuodami jį cudne dziecko ir visokeriopai jam įskaudindami.
    Vasariui bent tiek buvo lengva nukęsti liežuvingų lenkelių persekiojimą, kad jisai žinodavo, jog jie jo nepažįsta ir nesupranta. Jiem nė į galvą nebuvo atėję, kad jų pajuokiamas Vasaris priklauso kažkokiai slaptai lavinimosi kuopelei, kad jisai blogai atsakinėja dėl to, jog skaito ką kita, domisi kuo kitu. Šita savijauta duodavo klierikui Liudui atsparumo ir kantrybės nukęsti daugeliui seminarijoje patirtų nepasisekimų.
    Dažnai jį taip pat guosdavo ir Liucės prisiminimas. Nors jis čia nepuoselėjo jokių ypatingų vilčių, bet vis dėlto mintis, kad jis patinka gražiai Kleviškio klebono giminaitei, jam buvo ir paguodžianti, ir padrąsinanti. Kartais net jo geriausi draugai, kur nors bejuokaudami moterų pavojaus tema, sakydavo:
    - Kam kam, bet jau Vasariui tai jokio pavojaus iš moterų negresia. Jisai neprisileis moteries nė iš tolo arba pabėgs kur kojos neša.
    Tada tik vienas Petryla įtariamai į jį pažiūrėdavo. Jis gi pats atsimindavo visą savo pažinties su Liuce istoriją ir vienas sau šypsodamasis manydavo:
    - O vis dėlto aš patinku tokiai puikiai mergaitei, kuri nė į vieną iš jūsų gal nė pažiūrėt nenorėtų.
    Ir jis jausdavosi esąs prašmatnesnis už savo draugus, nes tokio amžiaus jaunuolio širdy, kad ir gerokai apmarintoj seminarijos režimo, vis kada ne kada suplazda romantiškų polėkių ir noro būti patraukiančiam, "nerimtam" ir "išdrįstančiam".
    Toki polėkiai ir norai atbusdavo ypatingai atostogų metu,.vieną kitą visai išviliodavo iš dvasiško luomo, bet dar dažniau atlydėdavo į seminariją kartu su maloniais žodeliais, reikšmingais pažvelgimais, o kartais ir dovanėlėmis, monogramomis, skarelėmis ar šiaip kokiu moteriškų rankų darbo dalykėliu. Bet tuojau penkių dienų rekolekcijos primindavo jiem tikrąjį jų charakterį, pareigas ir vietą gyvenime. Jie eidavo išpažinties, daugiau ar mažiau nuoširdžiai gailėdavosi savo širdies paklydimų, jų išsižadėdavo ir stengdavosi juos pamiršti... ligi kitų atostogų.
    Pats Vasaris, nors laikydavo rekolekcijas blogiau už daugelį kitų, nors atsimindavo savo pavojaus progas ne tiek jų gailėdamasis, kiek apie jas svajodamas, tačiau ir jis galų gale, ruošdamasis išpažinties, pajusdavo savo padėties dvilypumą, savo svajonių ir jausmų nesiderinimą su kunigišku jo drabužiu ir kunigystės siekiančio levito charakteriu. Ir tais metais taip pat jis skundė save per išpažintį ir dėl pavojingų minčių, ir dėl akių nesaugojimo, ir dėl per artimos pažinties su kitos lyties asmeniu. Bet daugiau negu meditacijos, sąžinės "egzaminai" ir išpažintys marino jo širdį Brazgio žodžiai ir jo pačio rezignacija: visa tai ne man.
    Praėjus rekolekcijom, po kelių dienų vėl prasiblaivydavo ūkanos, jis pamatydavo savo kalnelį, pakvipdavo čiobreliai ir kačpėdėlės, ir Liucės balsas kuždėdavo: "Neužmiršk manęs, Pavasarėli, seminarijoj; aš tavęs labai pasiilgstu".
    Bet čia imdavo slinkti pilko, darbingo ir beveik mechaniško gyvenimo dienos, tokios nepanašios į nieką, kas yra ar buvo anapus sienų. Dienos, kurių atmosfera kaip koki dezinfekcijos garai pamažu persunkia širdį ir naikina visa, kas ten buvo įdiegta saulėtomis valandomis, žydinčioj gamtoj ir plačioj laisvėj. Be to, dar kas mėnuo rekolekcijos, o gavėnioj vėl jų penkios dienos - ir ilgi klūpojimai, ir Graudūs verksmai.
    Trečiame kurse ir mokslas jau buvo daugiau dvasiškas. Iš filosofijos, be psichologijos ir kosmologijos, jie ėjo dar etiką ir teodicėją, kur buvo nagrinėjamas Dievo esimo klausimas, šv. Tomo Akviniečio argumentai, Dievo prigimtis ir Jo atributai. Jie mokėsi dar Bažnyčios istorijos, įvado į Šv. Raštą, liturgikos, pamokslų sakymo iškalbos, ir pagaliau trečiame kurse jau prasidėjo moralinės teologijos studijos. Šis dalykas jiem buvo sunkiausias. Be pačio mokslo painumo, be veikalo kalbos sunkumo, juos vargino dar pats profesorius, geras dalyko žinovas, bet smulkmeniškas ir priekabingas. Į moralinės pamokas jie visuomet eidavo drebėdami, sėdėdavo kaip zuikiai suglaudę ausis, bailiai laukdami, kurį čia šiandien ištrauks atsakinėti. Kai ištraukdavo, visi laisviau atsikvėpdavo, nes paprastai vieno užtekdavo visai pamokai. Atsitikdavo, kad mokinys ir profesorius ištylėdavo visą valandą: mokinys - nežinodamas, ką atsakyti į klausimą, profesorius - belaukdamas ir bauginančiai mažais žingsniais trypdamas aplinkui.
    Tokių baisių valandų teko pergyventi ir klierikui Vasariui. Jie tada jau buvo perėję pagrindinius traktatus "De actibus humanis" ir "De peccatis" ir ėjo iš toliau paimtą traktatą "De sexto et nono". Šitas traktatas apie nuodėmes prieš skaistybę laikomas pavojingiausiu klierikiškam kuklumui, dėl to, jį skaitant, buvo patariama imtis tam tikrų atsargumo priemonių nugalėti galinčiom kilti pagundom - sukalbėti maldą, mąstyti apie Kristaus kančią arba klūpoti viso skaitymo metu. Moralinė teologija buvo einama tam, kad vėliau tą mokslą būtų galima pritaikyti klausant išpažinčių, nes per išpažintį kunigas esąs teisėjas: jis turi žinoti nusikaltimo pobūdį ir dydį, jis turi susiorientuoti, buvo padarytas nusikaltimas ar ne, jis turi atitaisyti individualinės sąžinės sprendimus, galinčius susidaryti ar dėl nežinojimo, ar dėl skrupulatiškumo, ar dėl per didelio nejautrumo. Jis turi išvesti aiškią liniją tarp gero ir blogo. Jis turi uždėti pareigą atitaisyti padarytą neteisybę ar skriaudą. Jis susidurs su šimteriopais viso plataus gyvenimo nuotykiais, nusikaltimais ir skriaudomis. Į jį kreipsis žmonės, aklai juo pasitikį ir pasiryžę jo klausyti. Kokia milžiniška nuodėmklausio pareiga ir atsakomybė! Dėl to jiem tolydžio buvo sakoma, kad savo pajėgomis ir savo protu žmogus čia nieko negalįs padaryti. Čia reikalinga esanti Dievo pagalba, malonė ir apšvietimas, kurio Dievas uoliam nuodėmklausiui niekados neatsakąs.
    Šitam uždaviniui jie ruošdavosi ne tik teoretiškai eidami moralinę teologiją, bet ir praktiškai per pamokas gvildendami kai kuriuos sąžinės kazusus. Jiem užduodavo klausyti improvizuotos išpažinties.
    Ir štai vieną kartą Vasariui teko tokis kazusas. Atėjo profesorius į pamoką blogai nusiteikęs, o gal ir skaudamu dantim. Visi atsiklaupę sukalbėjo maldą - tai darydavo prieš ir po kiekvienos pamokos. Po maldos profesorius nelipo į katedrą, bet žengė į klausytojų suolus. Visi, nedrįsdami pakelti akių, bet stengdamiesi neparodyti baimės, laukė nelaimingojo pavardės.
    - Dominus Vasaris, - nuskambėjo auditorijos tyloj. Vasaris atsistojo. Profesorius, susimetęs už nugaros rankas, perėjo porą kartų per aulę ir įsmeigęs į jį akis tarė:
    - Prašau, domine, praktiškai išnagrinėti tokį elementarinį kazusą: ateina pas tave išpažinties Kajus ir sako: "Osculavi Caiam..." Nu?
    Kazusas iš tiesų buvo paprastas, bet dėl savo paprastumo ir keblus. Praktiškai, klausykloj, kokis nors klebonas ar vikaras daug sau galvos dėl to nesuktų. "Ar tuo ir pasibaigė? - paklaustų,- o daugiau nieko nebuvo? Kiek kartų?" - ir eitų toliau. Ir klierikam buvo patariama: kai dėl sexto et nono, į smulkmenas nesileisti, geriau per maža paklausti, negu per daug, kad penitento nepapiktintum ir neišmokytum to, ko jis dar nežinojo. Bet čia klausimai vis dėlto buvo reikalingi, ypač pamokai. Reikėjo parodyti mokėjimas ir metodas.
    Visa eilė teoretiškų. sumetimų užplūdo Vasario atmintį. Ar čia materia gravis, ar levis. Jei levis per se, tai gal gravis per accidens arba ex circumstantiis - ir atvirkščiai? Kas buvo ta Kaja? Mergaitė, ištekėjusi ar vienuolė?.. O kas Kajus?.. Koks buvo pabučiavimas? - ne, šito klausti negalima: gali papiktinti. Ar buvo nuodėmė?.. Trys sunkiosios nuodėmės sąlygos: cognitio intellectus, deliberatio voluntatis, liberus consensus…
    - Pirmiausia reikia sužinoti, - pradėjo Vasaris, - ar čia materia gravis, ar levis...
    - Ką?! - sušuko profesorius, - tu jam taip sakysi per išpažintį? Praktiškai! Osculavi Caiam - nu?
    Vasaris ieškojo pirmo derančio klausimo, o profesorius nekantravo ir trypė:
    - Nu nu nu!.. Pytaj, pytaj, pytaj !.. Osculavi Caiam!.. Nu?
    - Kas ta Kaja? - pagaliau išdrįso "konfesarijus".
    - Mano virėja!.. ha... mano virėja.
    Blogai, pamanė sau Vasaris, jeigu virėja, tai jau bus materia gravis. Kazusas komplikuojasi.
    - Dėl ko tu ją bučiavai? - klausė toliau.
    - Dėl ko?.. Na... kad iškepė gerus blynus... Gardūs buvo blynai...
    Ačiū Dievui, pamanė Vasaris, osculum non ex libidine - nullum peccatum. Kazusas baigtas.
    - Tokiu būdu, čia jokios nuodėmės nebuvo, - nusprendė garsiai.
    Bet profesorius pašoko kaip įgeltas.
    - Ką? tu manai, kad po gerų blynų negalima nusidėti?! Neduok penitentui save suklaidinti! Ko dabar dar turi paklausti?
    Vasaris atsiminė, kad esti penitentų, kurie, išpažindami šios rūšies nuodėmes, kartais bando nuslėpti jų sunkumą, iškeldami kokią neva nekaltą aplinkybę, vartodami dviprasmiškus posakius arba sakydami tik vieną savo nuodėmės dalį. Ir jis tuoj pasitaisė:
    - Ar vien tik už blynus ją bučiavai?
    - O!.. Tai ne vien... kad Kaja graži... ji man labai patinka...
    - Ar daugiau nieko nebuvo, tik pabučiavimas? - klausė toliau įsidrąsinęs "nuodėmklausys".
    - Tai buvo ir daugiau, dvasiškas tėveli...
    Prapuoliau, pamanė vargšas klierikas, jis kazusą vis labiau komplikuoja.
    - Kas buvo daugiau? - klausė jau desperatiškai.
    - Sunkiai nusidėjau, dvasiškas tėve, prieš nekaltybę...
    - Kiek kartų?
    - Neatsimenu.
    - Kaip dažnai tai galėjo būti?
    - Kas savaitė... ne, dažniau...
    Ilgai dar jis tokiu būdu tąsė Vasarį po visą traktatą, kol pagaliau skambutis nutraukė to begalinio kazuso nagrinėjimą.
    Vyresniuose kursuose kazusai būdavo daug sunkesni. Atsitinka, kad dėl kai kurių nuodėmių pobūdžio arba sunkumo ginčijasi ir didieji teologijos autoritetai. Vienų nuomonės būva laikomos kaip sententia probabilis, kitų - sententia probabilior. Kai kuriais atsitikimais būva leidžiama sekti probabilem sententiam, kituose patariama tutiorem partem sequendam esse.
    Toliau, kaip prie visko seminarijoje, taip ir prie moralinės teologijos mokslo jie priprasdavo ir žiūrėdavo į jį kaip į dalyką, iš dalies, tiesa, reikalingą, bet iš dalies kaip į teoretinę mankštą, kaip į seminarijos programos punktą, kurį, išėjus iš seminarijos, bus galima pamažu likviduoti. O jeigu to ir nemanydavo, tai praktikoj labai dažnai taip atsitikdavo. Po penkerių kunigavimo metų išpažintys dažniausiai jau esti klausomos vadovaujantis "sveiku protu", neatsižvelgiant nei į probabilem, nei į probabiliorem, nei ullam aliam sententiam. Bet pradžioje, trečiame kurse, moralinė juos prislėgdavo kaip koks košmaras. Jų tarpe atsirasdavo keisčiausių nuomonių, baidykliškų komentarų ir tokių pat veiksmų. Kas vieną darydavo skrupulatu, kitą pastūmėdavo į laksizmą.
    - Kaip jum atrodo, - kalbėjo sykį Vasaris savo kurso draugų būrely,- juk sunkiai nusidėti tai nėra jau taip lengva. Antai kiek įvairių sąlygų priskaito teologija.
    - Oo! - užprotestavo Balselis,- visos tos sąlygos labai lengvai išpildomos. Kiekvieną savo veiksmą mes ir gerai pažįstame, ir laisvai pasirenkame, ir darome jį be jokios prievartos. O jeigu veiksmas bus in materia gravi, štai tau ir sunki nuodėmė.
    - O aš manau, kad tokį veiksmą žmogus darydamas visuomet jaus svyravimą, baimę, pasipriešinimą, o jeigu padarys, tai tarsi kokios būtenybės verčiamas, - filosofavo Vasaris, - štai tau ir nėra liberus consensus, vadinasi, nei peccatum mortale.
    - Tai, pasak tavęs, ir žmogžudys, eidamas plėšti, gali neturėti liberus consensus?
    - O ar tu gali įlįsti į žmogžudžio ar apskritai į kieno nors sąžinę ir žinoti, dėl ko jis tai daro? Jis ir pats galbūt nežino dėl ko... Aš kažkur skaičiau, kad, pavyzdžiui, teismuose dabar labai į tai atsižvelgiama.
    Tokia prasme ginčas tęsdavosi ir toliau. Sykį po tokio ginčo skeptikas Kasaitis priminė jiem anekdotą apie grįžusį iš dangaus vienuolį, kurį kitas klausinėjo, kaip ten danguj atrodąs teologijos mokslas, palyginus su mūsuoju.
    - Frater carissime, - atsakė vienuolis, - doynatica aliqualiter aliter, moralis autem totaliter aliter - dogmatinė šiek tiek kitaip, o moralinė visiškai kitaip.
    Vėliau Vasaris, prisimindamas savo ketverių metų teologijos studijas, stengdavosi surasti, kokios įtakos yra jam padaręs tas rūstus žmogaus sąžinės mokslas. Ir surasdavo, kad ta įtaka buvo gana nežymi.. Moralinė teologija gal kiek pagilino jo introspekciją, autoanalizę, į kurią stipriai lenkė kitos dvasinio gyvenimo praktikos: meditacijos, sąžinės nagrinėjimai, išpažintys, rekolekcijos. Šiaip jau jis pasiliko to mokslo nepaliestas.
    Net ir jo pačio išpažintys nepakitėjo, norint pirmaisiais dvejais metais, nepatenkintas savo nuodėmėmis, jis teologijos laukdavo kaip vienintelės toj srity pagalbos. Tegu, ramindavo jis save, pasimokysiu teologijos, pažinsiu geriau savo veiksmus ir žinosiu, kaip juos įvertinti, aptarti ir tinkamai per išpažintį išreikšti. Deja, nieko iš to mokslo jis prie savo sąžinės pritaikyti nesugebėjo. Riba tarp nuodėmės ir nenuodėmės jo sąžinėj ir toliau pasiliko neužčiuopiama, neaiški. Mokslo apie protinį pažinimą, valios pasirinkimą ir laisvą sutikimą jis niekaip negalėjo pritaikinti prie savo veiksmų. Jis ir toliau išpažinties reikalui vertindavo savo veiksmus abejingu objektyviu mastu, nebūdamas giliai įsitikinęs, kad tie veiksmai iš tiesų nuodėmingi, - ir išpažindavo juos vis tomis pačiomis šabloniškomis formulėmis.
    Nusivylęs teologijos reikšme savo pačio sąžinės reikalam, jis tuoj visiškai atšalo šitam mokslui. Jį erzindavo tie ploni skirtumai tarp įvairių sentencijų - nuomonių, tas kazusų nagrinėjimas, sausas ir pedantiškas, tartum gyvo žmogaus siela būtų kokios mašinos mechanizmas, kuriame galėtume išmatuoti kiekvienos spyruoklės jėgą, kiekvieno ratuko dydį ir transmisiją. Niekas jam nebuvo taip svetima, kaip teisti, mokyti, moralizuoti.
    Tais metais iš viso Vasaris buvo nepatenkintas. Jis jautė, kaip aplink jį darosi kažkokia tuštuma, kuri čiulpia iš jo pajėgas, pasitikėjimą, optimizmą. Nauji mokslo dalykai atimdavo iš jo visą laiką, neduodami jokio pasitenkinimo. "Šviesos" kuopelės veikimas buvo gana sustingęs. Pagaliau, nelikdavo nė laiko dar kam nors skaityti arba kam nors rašinėti. Kuopelėj buvo kilęs sumanymas rašyti bent dienyną, ir Vasaris tą sumanymą ėmė vykdyti. Tai buvo pavojingas dalykas, nes dienynas galėjo kada netikėtai atsidurti rektoriaus ar Mazurkovskio rankose. Bet pavojus tą rašymą darė dar įdomesnį ir bent kiek paįvairino pilką jų gyvenimo tuštumą. Savo dienyną jis laikydavo dažniausiai "žiurkininke", užrakinamoj maisto dėžėj, vienintelėj maždaug saugioj vietoj. Išsiėmęs atsinešdavo jį antyje į aulę ir, atsargiai išsitraukęs bei apsisaugojęs, imdavo rašyti dienos įspūdžius. Slopinamas nepasitenkinimas, naivi jauno klieriko kritika su pasiteisinimu, su savo kaltės prisipažinimu buvo slepiama į to sąsiuvinio lapus.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page