r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  I  BANDYMŲ DIENOS

XIII

    Sunkus įspūdis, kurį klierikas Vasaris išsivežė iš seminarijos, atsisveikinęs su Varnėnu, aptemdė jam antrųjų atostogų pradžią. Varnėno išvarymas Vasariui buvo daugiau negu gero draugo netekimas. Jisai numanė, kad čia turima reikalo ne su intrigomis, ne su tautiniu klausimu, ne su kerštu, bet su svarbia kunigavimo problema, kurią sprendžiant negali būti jokių asmeniškų sumetimų, jokio pasigailėjimo.
    Varnėno pavyzdys rektoriaus žodžių šviesoj rodė, kad anaiptol ne kiekvienas idealizmas gali būti suderintas su kunigavimu. Juk nė pats rektorius turbūt neabejojo, kad Varnėnas idealistas. Gali atsitikti, kad vienam asmeny, nusiteikusiam kuo ideališkiausiai, pavyzdžiui, patriotinėj, meninėj, kūrybinėj srity, įskiepytas kuniginis idealizmas bus tokis fermentas, kuris sugriaus visą kūrybinį pajėgumą, energiją ir entuziazmą, nelyginant kaip skirtingos rūšies kraujas, įleistas kad ir sveikiausiam žmogui, sugriautų visą jo organizmą ir atneštų mirtį. Vasaris tai nujautė, bet nepakankamai aiškiai, kad būtų galėjęs jau tuomet suprasti, kaip jisai klydo manydamas, kad būti geru kunigu pakanka geros valios, grynos intencijos, kilnių norų, išganingų tikslų, žodžiu, idealizmo. Jis tai ne tik suprato, bet ir pamatė po daugelio metų savo pačio gyvenimo pavyzdy.
    Atsisveikinęs su Varnėnu, jis tos nuojautos rakštį nešiojo kuone pusę atostogų. Jis buvo taip susirūpinęs ir nesavas, kad motina dažnai su baime klausdavo:
    - Kodėl jūs, kunigėli, šįmet tokis nelinksmas parvažiavote? Ar gal nesveika kas?
    - Nieko, mama, - atsakydavo jis, darydamas nerūpestingą veidą. - Nespėjau dar atsigauti po seminarijos. Šįmet buvo sunkesni metai... - Ir eidavo kur nors į laukus, kur jo niekas nematytų ir nekalbintų.
    Savo tėviškės laukuose jis labai mėgo vieną kalnelį, kurį visi vadino Aušrakalniu ir kuris buvo aukščiausia visoj apylinkėj vieta, toli nuo bet kokios trobos ir bet kokio kelio ar tako. Ant šito kalnelio Liudas ir praleisdavo didesnę dienos dalį. Jis, kaip ir visi svajingo ir kontempliatyvaus būdo žmonės, mėgo plačius reginius, panoramas, kur žvilgsnys nekliudomai skrenda viršum visų daiktų ligi tolimųjų melsvomis ūkanomis apsiūkusių horizontų. Tokia panorama prieš jį atsiskleisdavo nuo to kalnelio.
    Iš pietų pusės, pro tėviškės trobas, anapus kaimo, buvo matyti miškas. Besitęsdamas į kairę ir pusračiu apsupdamas reginį iš užpakalio, jis vėl tolėjo ir tolėjo, kaskart vis labiau mėlynuodamas ir toli rytuose tapdamas siaura, tarp žemės ir dangaus ištiesta juosta. Persimesdamas į dešinę, jis vėl ėjo artyn, kol anapus kito kaimo, šiaurės pusėje, giliame slėny virto nunykusių pušaičių ir laibų kreivų berželių giraite, kur augdavo daug mėlynių ir veisdavosi gyvačių. Už giraitės, anapus, toli toli, buvo matyti vėl aukšti derlingi laukai, medžiais apaugę viensėdžiai ir tolimų bažnyčių bokštai.
    Tos pusės vaizdas Liudui buvo įkritęs į atmintį iš pat mažens. Giedromis rudenio dienomis, kai į rugienas aplink kalnelį piemuo išgindavo kaimenę, Liuduką visuomet traukdavo pas jį nubėgti ir užlipti į Aušrakalnį. Kalno viršūnė, niekad nei ariama, nei sėjama, buvo apaugusi keista sausa žole, kvepiančiais čiobreliais ir geltonomis kačpėdėlėmis. Dangum plaukdavo atskiri balti debesėliai, ir nuo kalnelio gražiai būdavo matyti, kaip tamsūs dideli šešėliai šliauždavo dirvomis, arimais, pievomis, kalvomis ir slėniais.
    Bet Liudukas observuodavo vaizdą į dešinę, pro giraitę. Atsitikdavo, kad diktokas debesio gabalas juodu šešėliu nuklodavo visus laukus ligi pat giraitės, o anapus, už jos, kaip kokia pasaka viskas šviesdavo ir tviskėdavo saulės spinduliuose. Ir jis negalėdavo atitraukti akių nuo to saulėto tolimo vaizdo, atskirto giraitės, kurioj veisėsi gyvatės, buvo tamsu, baugu ir drėgna. Anas saulėtas vaizdas atrodė jam kaip ir kitas pasaulis. Jis ten matė kažin kokius baltus rūmus, kokių šioj pusėj nebuvo, medžius, kurie nebuvo panašūs nei į tėviškės gluosnius, nei į kaimynų beržus, ir bažnyčios bokštus, kurie, saulei leidžiantis, blizgėjo ir švietė.
    Tą vaizdą ir dabar mėgo klierikas Vasaris, tačiau jo akys vis labiau krypdavo į vakarų pusę, kur tęsėsi plati lyguma ir nei jokis miškas nei pakilumas netrukdė matyti tolimiausių horizonto vietų. Čia jis žiūrėdavo, kaip leisdavosi saulė - raudona ir didelė - ir joj, lyg kokiam stebuklingam žiūrone, jis matydavo kažin kokius aukštus medžius, kurių kitu metu niekad neįžiūrėdavo.
    Ant šito tėviškės kalnelio, bežiūrėdamas į tuos tolimus diskus ir tylius saulėleidžius, Vasaris nejučiomis pratinosi matyti gamtą pro savo jausmą ir nuotaiką, o jis jautė ją baiminga, disciplinuojama ir marinama seminaristo širdim. Jis nejučiomis sau kūrėsi panoraminę gamtos schemą, kuri ilgą laiką buvo jam fonu pagrindinės nuotaikos variacijom reikšti.
    Saulei nusileidus, aplink kalną žemose pievose, o kartais ir laukuose, nuo miško kairėj ligi giraitės dešinėj, pasklisdavo tiršti balzgani rūkai. Jei tai būdavo mėnesiena, jie atrodydavo kaip koks didžiulis ežeras, o tėviškės ir kaimynų trobos ir medžiai kaip kokios salos, paslaptingos ir nykios. Nyku darydavos ir klierikui Vasariui, vis dar nuo kalno bežiūrinčiam į baigiančius gesti vakarus, - ir jis rasotu takeliu grįždavo namo.
    Rengdamasis gulti girdėdavo dar, kaip motina, atsiklaupus savo kambarėly, atsidusdama šnabždėdavo ražančių.
    Aušrakalnį klierikas Vasaris įprato lankyti kiekvieną dieną, kada tik būdavo namie. Tų atostogų metu čia telkėsi visas jo proto ir širdies gyvenimas.
    Kartais, grįžęs nuo kalnelio ir įsižiebęs žvakę, jis pabandydavo rašyti. Plati saulėleidžio panorama dar stovėdavo jo akyse, ir kalnely išugdyta nuotaika dar gaubdavo jį visą. Tada jis parašė keletą geresnių to laiko eilėraščių, kiek leido neišsirutuliojęs jo talentas ir literatūrinio išsilavinimo neišmiklinta nuovoka.
    Jausminės emocijos stiprumas sudarė visą tų eilių esmę ir vertę. Gamtos elementas jo to laiko poezijoj buvo tas pats, kurį jis matė nuo savo tėviškės kalnelio, keletas panoraminės schemos bruožų: raudonas saulėlydžio dangus, mėlynos sutemos, balzganos ūkanos, žvaigždėtas dangus, mėnesiena. Jausminis elementas buvo tokis pat nesudėtingas, platus ir bendras: liūdesys dėl praeinančios jaunystės, ilgesys plataus gyvenimo, laisvės, meilės, kartais atvirkščiai - tylos ir ramybės; nusiskundimas dėl amžinos vienatvės, kartais atvirkščiai - vienatvės pasiilgimas ir jos apoteozavimas.
    Žengiąs į kūrybos kelią jaunas poetas Vasaris tada nenumanė, kad kuo plačiau jis apima reginį nuo savo tėviškės kalnelio ir kuo labiau jis sujausmina visus savo vidaus gyvenimo momentus, tuo labiau siaurėja jo kūrybos plotas. Įsižiūrėjęs į toly mėlynuojančius miškus, kasdien tuos pačius, į žėruojančius saulėlydžius, kasdien tokius didingus ir melancholiškus, jisai nematė, kad čia pat prie jo kojų gyvena ir knibžda stebuklingai gražus to pačio kalnelio pasaulis, kur spalvų gausumas ir formų įvairumas tokis subtilus, o jų keliamos emocijos tokios paprastos, bet naujos ir įdomios. Bet ar jis kaltas, kad gyvenimas, į kurį jis taip anksti pateko, auklėjo jame emocinį patosą, nesveiką svajingumą, melancholiją ir pesimizmą - ir kad niekas jo nepamokė, kad gausios poetui medžiagos gali duoti ir kukli ramunė, ir mėlyna rugiagėlė, ir kvapus čiobrelis, ir vėjo siūbuojama smilga.
    Ant to kalnelio Liudas dažnai permąstydavo kai kuriuos seminarijos įvykius, ypač Varnėno išvarymą. Ta proga jis stengdavosi įžvelgti ir į savo pačio širdį ir paspėlioti, kas per kunigas gali iš jo išeiti. Bet šitie įžvelgimai ir spėliojimai tuo metu didesnio neramumo jam nesukeldavo. Labai bendro pobūdžio neaiški nuovoka, ypač esant tam tikram "saulėlydžio ūpui", šnibždėdavo į širdį, kad seminarijoj jam ne vieta, bet kai tik imdavo svarstyti klausimą konkrečiai, tvirtesnio abejonėm pagrindo nesurasdavo. Savo talentą jis taip mažai vertino, kad iš to didesnių konfliktų savy nelaukė. Jo intencijos buvo grynos. Tiesa, jis buvo ne per uolus klierikas, bet tokių buvo daug, jis su tuom apsiprato ir įvairiem "skrupulam", kaip mokė dvasinio gyvenimo vadovai, nenorėjo pasiduoti.
    Jis žinojo, kad kunigo pašaukimui didelis pavojus grėsė iš moterų pusės. Čia irgi jo sąžinė buvo rami. Jo susižavėjimas Nepažįstamąja buvo toks platoniškas, kad į realaus gyvenimo sritį beveik visai ir neįėjo. Jo pažintis su Liuce buvo tokia paviršutiniška, kad dėl jos mesti seminariją būtų buvę ne tik juokinga, bet ir kvaila. Liucę, tiesa, jis pasvajodavo dažnai ant to kalnelio. Tik gal jau tokia žmogaus prigimtis, kad kaip tyčia didžiausia silpnybė esti praeinama nepastebėta arba pateisinama net ir rūsčiausiai save analizuojant bei smerkiant.
    Šitos silpnybės neįvertino nė Vasaris. O juk čia jis turėjo reikalą ne su nežemiška beveik Nepažįstamąja, į kurią jis nė karto iš arti nebuvo pažvelgęs, bet su gyva, temperamentinga, kaip Petryla sakydavo, "pasiutusia", klebonijos mergiote, kuri jį nusižiūrėjo, o jis to nesigynė. Tiesa, į pabaigą mokslo metų Liucės atsiminimai jam gerokai išbluko, o Varnėno išvarymas pirmomis savaitėmis ir visai ją išstūmė iš jo minčių. Tačiau praėjus vienam atostogų mėnesiui, klierikas Vasaris vis dažniau ėmė galvoti, kad jau būtų laikas atlankyti savo kaimyną ir draugą Petrylą. O rūpėdavo jam ne Petryla, bet Liucė.
    Klierikas Vasaris žinojo, kad Petrylos parapijoj kiekvieno mėnesio pirmasis sekmadienis būdavo švenčiamas bent kiek iškilmingiau ir suma būdavo su Šv. Sakramento išstatymu. Šita aplinkybė davė jam progos atlankyti savo kaimynus, ir jis nutarė tai padaryti ateinantį pirmą rugpjūčio sekmadienį. Nuvažiavo jis jau gana vėlai, pačiai sumai, ir Liucę teko pamatyti tik prieš pat pietus.
    - A, tamsta dar gyvas? - sušuko ji, sutikusi juodu su Petryla klebonijos sode. - O aš maniau, kad jau tamsta nusibaigei besimelsdamas. Toks menkutis...
    Iš pirmųjų jos žodžių klierikas Vasaris suprato, kad ji jam prikaišioja ilgą neatsilankymą, ir buvo bepradedąs teisintis, bet Liucė staiga jį perkirto:
    - Anaiptol! Mes tamstos nelaukėm anksčiau kaip per šventą Lauryną, kaip pernai, atsimenat? - ir, juodu palikusi, ji nusiskubino savais keliais. Vasariui pasidarė gėda.
    - Iš tiesų, ko aš čia atlindau? - manė jis sau, eidamas į kleboniją ir mąstydamas, ką pasakys klebonui, jeigu ir tas parodys savo nusistebėjimą, jį pamatęs. Bet klebonas nesistebėjo.
    - A, ir mielas kaimynas čia? - ištiesė jis ranką Vasariui. - Gerai, gerai, kad nepamiršti mus aplankyti. Seniai taip reikėjo padaryti. Na, kaip laikaisi?
    Vasaris atitoko. Klebono salione, be kunigo Trikausko, kuris šįmet jau ne taip iš aukšto į klieriką žiūrėjo, buvo dar ir studentas Brazgys. Vasaris jį vos pažino, nes buvo nusiskutęs barzdą, apsikirpęs plaukus ir jau ne su studentiška uniforma, bet su civiliu šviesiu kostiumu.
    - O, tamsta šįmet jau vyriškiau atrodai, - prašneko jis Vasarį besisveikindamas. - Pernai aš bijojau, kad seminarija tamstos visai nepribaigtų.
    "Juk tai beveik Liucės žodžiai... keista..." - pamanė klierikas Liudas ir garsiai tarė:
    - Vis dėlto aš turbūt ne tiek atsimainęs kaip tamsta. Išsyk nė nepažinau. Bene tik būsit baigę?
    - Dar vieni metai, - atsakė studentas, - ir kadangi tai jau labai trumpas laikas, nutariau iš anksto pratintis prie buržujiškos išvaizdos.
    - Ir prie jaunos žmonos, pone Jonai, ar ne tiesa? - pridėjo kunigas Trikauskas ir garsiai nusijuokė.
    - Kol kas tik simpatijos...- kukliai pataisė studentas.
    "Liucė..." - dilgtelėjo Vasariui mintis, ir jo ūpas dar labiau ėmė gesti.
    Netrukus įėjo į salioną ir ji pati. Ji buvo apsivilkusi tamsia šilkine suknele, ir tokios puošnios bei elegantiškos Liudas dar nebuvo jos matęs. Atrodė, kad dabar ji buvo dar gražesnė negu pernai ir kai matė ją seminarijoj. Studentas tuoj atsidūrė šalia jos, abudu daug kalbėjo ir juokėsi. Vasaris atsargiai sekė jos žvilgsnius, bet ji nė karto į jį nepažiūrėjo.
    "Tartum čia manęs nė nebūtų", - pamanė jis, vis labiau gailėdamasis savo žygio.
    Pietų metu ji atsisėdo šalia Brazgio, o Vasarį pasodino iš kitos pusės stalo, arčiau prie klebono. Kun. Trikauskas sėdėjo vis-à-vis, o klierikas Petryla iš kairės. Užkandžiaudami abudu kunigai ir studentas išgėrė po porą stiklelių, ir kalba pasidarė gyvesnė. Brazgys su pasigailėjimu pažiūrėjo į abu klieriku ir tarė:
    - Nėr pasauly nelaimingesnio sutvėrimo kaip seminaristas. Nu, aš suprantu kunigą. Kunigas tai kunigas. Jam daug ko, tiesa, negalima, bet dar daugiau galima. Išgerti jis pajėgia tiek, kiek Dieve duok kiekvienam. Vest negalima, ot čia tai aiškus minusas, bet... bet... ką čia pagaliau kvailas žmogus Dievo galybę išmanysi, kur čia minusas, kur čia pliusas... Tiesa, kunige daktare? - atsikreipė jis į kunigą Trikauską. - Bet štai seminaristai, kunigėliai levitai, tai jau tikrai nepavydėtini. Nieko, niekur ir niekad jiem negalima. Išgert negalima, rūkyt negalima, mylėt negalima, paflirtuot negalima. Viešpatie! Ir tai svarbiausia, kad ne kunigai, o štai tik dar koki jaunuoliai! Dievaži, ir ko jie į tą seminariją lenda?
    - Jei tamsta manai, kad be gėrimo, rūkymo ir flirtavimo nėra išganymo, tuomet, žinoma, į seminariją stoti neverta, - drąsiai atkirto Vasaris, bet pats tuoj susigėdo, kam jis taip klierikiškai, šabloniškai pasakė: nėra išganymo.
    - Be ko nėra išganymo, jūs, žinoma, geriau išmanote negu aš, - nerimo studentas. - Bet antai Adomas Mickevičius yra pasakęs, kad kas gyvendamas nebuvo nusileidęs į žemę, tas po mirties ne iš karto pataikys į dangų.
    Jis išgėrė dar vieną stiklelį ir savimi patenkintas tęsė toliau:
    - Bet aš vis dėlto netikiu, kad jūs būtumėt tie, kuriem Mickevičius grasina. Aš manau, kad jūs iš karto pataikytumėt į dangų, nes į žemę kartais nusileidžiate, jei ne darbais, tai bent mintimis. O aš girdėjau, kad teologija nedaro skirtumo tarp darbų ir minčių. Mintimis gi, aš manau, kad jūs maža kuo skiriatės nuo mūsų, prastų mirtingųjų. Tiktai ką mes darome viešai, jūs slepiate savy. Mintimis jūs ir mylite, ir flirtuojate, ir gražiomis mergaitėmis pasidžiaugiate...
    Klierikas Vasaris apsikniaubė į savo lėkštę, kad nuslėptų paraudimą, nes jam pasirodė, kad šitie žodžiai stačiai į jį buvo taikomi. Ar tik ne Liucė bus studentui ko nors prikalbėjus? Studentas Liucę įsimylėjęs ir dabar turbūt iš pavydo ar keršto, ar stačiai dėl juoko nori jam įgelti.
    Bet didžiausią nemalonumą Vasaris kentė dėl to, kad ironiškus Brazgio žodžius girdėjo pati Liucė ir galbūt širdy jam pritarė. Jis neiškentė vogčiomis į ją nežvilgterėjęs. Iš tiesų klebono giminaitė į jį žiūrėjo. Bet žiūrėjo tokiomis pajuokiančiomis akimis, kad jam pasidarė jau visai karšta, ir jis nežinojo nei kaip sėdėti, nei kaip valgyti. Jam atrodė, kad ne tik Liucė, bet ir Trikauskas, ir klebonas, ir Petryla numano, kad studentas paskutinius savo žodžius taikė į jį, Vasarį. Bijodamas antrą kartą pažiūrėti į klebono augintinę, jis puikiai jautė, kad ji ir dabar jį seka, mato jo susigėdinimą ir žino to susigėdinimo priežastį.
    Visiem kitiem, išskyrus Vasarį, pietūs praėjo su gera nuotaika. Klebonas nuo klierikų kalbą nukreipė į kitas temas, studentas buvo patenkintas tuo, ką pasakė, o Liucė buvo linksma ir puikiai nusiteikus. Į klieriką Liudą ji daugiau jokio dėmesio nekreipė, iš tiesų tartum čia jo visai nė nebūtų.
    Po pietų jis tuoj ėmė visus atsisveikinėti, teisindamasis tuo, kad tėvai norį greičiau parvažiuoti namo. Liucė abejingai padavė jam ranką ir toliau tęsė su studentu pradėtą kalbą. Išlydėjo jį vienas Petryla ir gonkose, akimis parodęs į salioną, tarė:
    - Matei, kas darosi su Liuce? Ne be reikalo Brazgys paaukojo barzdą ir plaukus. Sulauksime vestuvių, pamatysi.
    - Pats laikas,- atsakė klierikas Liudas.- Jei toliau mokytis neina, ko jai čia prie klebono švaistytis...
    Jis parvažiavo namo dar toli prieš saulėlydį. Tėvas išjojo pasiganyti arklius, motina atsigulė pasilsėti, visuose namuose buvo tylu, tuščia ir nyku.
    Liudas, pasiėmęs knygą, išėjo į savo kalnelį. Ramus Šventadienio vakaras darė tą vietą dar jaukesnę ir malonesnę negu paprastai. Klierikas Vasaris, išsitiesęs ant kvepiančio viršukalnio dirvono saulės atokaitoj, kartojo savo nepavykusio vizito visas smulkmenas ir darė išvadas. Mintis, kad Liucė rengiasi tekėti už Brazgio, tik pirmu momentu jį buvo dilgtelėjus. Dabar tai jam atrodė visai paprastas dalykas. Bet už ką ji ant jo buvo supykusi, už ką jį taip aiškiai ignoravo, jis niekaip negalėjo įspėti. "Parvažiuos Pavasarėlis", - skambėjo jam ausyse linksmas jos balsas ir juokas. Štai tau ir meiliai sutiko tą "Pavasarėlį"!
    Tačiau nemaloniausias tos dienos įspūdis buvo ne šaltas Liucės sutikimas, bet studento žodžiai. "Mintimis jus ir mylite, ir flirtuojate, ir į gražias mergaites pasižvalgote... Tai, ką mes darome viešai, jūs slepiate savy..." Jis girdėjo tuos žodžius, lyg jie čia pat būtų buvę tariami į pačią jo ausį. Štai kas įsibrovė į jo širdį - Brazgys! Bet kokią išvadą padarė iš jo - ramaus ir tylaus, į sutaną įsprausto jaunuolio - pirmų, nedrąsių širdies virpėjimų!
    Tą dieną klierikas Vasaris pirmą sykį pajuto svetimo žmogaus jam padarytą priekaištą dėl sunkiausios dvasiškiui nuodėmės - moteries. Priekaištas buvo menkių menkiausias, bet klieriko Vasario sąžinė, svetimo paliesta, darėsi dešimteriopai jautresnė. O šitas pats palietimas taip jį gėdino ir žemino! Juk, studento akimis žiūrint, iš tiesų koks jis turi atrodyti menkas, mizernas ir juokingas su savo svajonėmis - apie moterį, apie Liucę, apie Katedros Nepažįstamąją!..
    Ilgai tą vakarą save kankino klierikas Vasaris įvairiausiomis tos pačios temos atmainomis ir, parėjęs namo, atsigulė su tokia išvada: Brazgys sakė tiesą. Tu esi menkas ir juokingas. Tu esi seminaristas, klierikėlis, levitas - ir žinok savo vietą. Svajonės apie gyvenimo džiaugsmą, laimę, mergaitės šypsnį - ne tau! Kiekvienas turi ir turės teisę brautis į tavo sąžinę, jas išvilkti, pajuokti ir paniekinti, nors jos būtų ir nekalčiausios.
    Porą savaičių sirgo klierikas Vasaris šita išvada ir to sekmadienio atsiminimais. Per kitas porą savaičių jis pradėjo, tai pamiršti. Tiek dar buvo jame jaunuoliško gajumo, o aplinkui vasaros saulės, giedro dangaus, žydinčių gėlių ir gyvenimo meilės, kad tas incidentas negalėjo ilgiau pasilikti gyvas jo sąmonėj. Jis nugrimzdo į jos dugną, pasislėpė, nors neišnyko, kaip neišnyksta niekas, kas kartą yra buvęs.
    Atėjus šventam Laurynui, jis į Kleviškį nevažiavo. Ir klebonas kvietė, ir tėvai norėjo, bet jis pasiliko namie. Tą dieną jis jautėsi nuskriaustas, bet kartu ir išdidus savo vienatvėje.
    - Tesižinai! - mąstė jis vienas sau. - Jie mano, kad čia man labai reikalinga jų draugystė. Apsieisiu ir be jų...
    Keliom dienom praslinkus po švento Lauryno, vieną gražią popietę sėdėdamas ant Aušrakalnio, jis pamatė vienu arkliu užkinkytą bričkelę pasukant iš vieškelio į jų kelelį. Liudas paspėliojo, kad greičiausiai kuris nors iš draugų sumanė jį atlankyti, ir pasileido nuo kalnelio namo. Bet svečiam įvažiavus į kiemą, jis iš nustebimo nerado nė ką besakyti. Bričkelėje sėdėjo Kleviškio vargonininkas ir Liucė.
    - Cha cha cha! - skambiai sukvatojo ji, šokdama iš bričkelės. - Aš matau, kad šitokių svečių tai jau tamsta nesitikėjai. Mes tyčia ir norėjom tamstą nustebinti. Neišvarysit atgal?
    - Netikėti svečiai dvigubai malonūs. Turbūt iš kur nors toliau važiuojate? Gerai, kad užsukot atlankyti kaimyno.
    - Įsivaizduok tamsta, kad ne. Važiuojam iš Kleviškio ir tyčia į jus.
    - Nelabai norėčiau tikėti, - abejojo Liudas. - Bet prašau į vidų. Tamsta gerokai sudulkėjus.
    Tuo tarpu ir motina išėjo sutikti viešnios, nes klebonijos panelė tegu ir ne kunigas, bet vis dėlto jos atsilankymas - namam garbė.
    - Matot, mamute, - kalbėjo jai Liucė, vedama į seklyčią, - kad nesistebėtum tokiais svečiais, pirmiausia pasakysiu reikalą. Kaip netolimi kaimynai, sužinojome, kad jūsų sode esą ankstyvų saldžiųjų kriaušių. O mūsų gaspadinei be galo jų prireikė. Jeigu duosite, einame, jeigu ne, sėdame ir važiuojame atgal.
    - Prašome, kiek tik norite, panele, - skubinosi užtikrinti Liudo motina. - Dabar jų pats sunokimas, o jos taip greitai praeina.
    - Dėdės šiandien nėra namie, tai aš štai vargonininką ir prikalbėjau pasivažinėti.
    Tuojau atsirado ir senis Vasaris, parėjęs iš laukų pažiūrėti, kas čia per svečiai bus atsilankę taip netikėtai. Sužinojęs, kokiu reikalu atvažiavo Kleviškio klebono giminaitė, senis buvo labai patenkintas. Jam nebuvo didesnio malonumo, kaip patirti, kad kas pagirdavo jo sodą, kurį jis pats buvo suskiepijęs ir išauginęs. O čia dar tokio garsaus klebono augintinė! Tad pats tuojau vedėsi visus į sodą parodyti tų saldžiųjų kriaušių, papasakoti jų istorijos ir toliau tokiu pat būdu apeiti kiekvieno medžio, Liucė pasirodė puikiai mokanti palaikyti kalbą apie vaismedžius ir seniui Vasariui kaip medum per širdį tepė.
    - Ot panelė, kad ir poniška, kad ir mokyta, bet su sodu apsieiti mokėtų, - gyrė ją Liudo tėvas. - Ak teisybė, kad ir Kleviškio klebono gražus sodas. Turbūt ir panelė padedat prižiūrėti?
    - O taip, mudu su dėde kiekvieną medelį pažįstam, - patvirtino ji.
    Pabaigęs rodyti medžius, tėvas vedėsi juos prie bičių. Bet jau čia Liucė pasipriešino.
    - Bijau, bijau! - šaukė ji mosuodama rankomis. - Negaliu suprasti, dėl ko manęs bitės nemėgsta. Štai ir vakar kad kirto viena! - Ir čia pat atsismaukusi rankovę parodė aukščiau alkūnės įkirstą vietą. Bet nei Liudas, nei niekas kitas ant apvalios, lygios, baltos rankos nepamatė jokio įkirtimo ženklo.
    - Jau ir dėmė išnyko! Ak, kaip gerai! - džiaugėsi ji.
    Bet bičių, mėgėjas pasirodė esąs vargonininkas.
    Senis Vasaris, laimingas, radęs klausytoją, vedėsi jį prie avilio, į kurį per šventą Antaną keistu būdu pats savaime susimetė spiečius.
    - O mes eisime pažiūrėti to gražaus kalnelio, ant kurio aš mačiau tamstą atvažiuodama, - pasiūlė Liucė klierikui Liudui.
    - Nieko ten ypatingo. Tai visai paprastas kalnelis,- atsikalbinėjo Liudas.
    Ji matomai užsigavo tuo abejingumu.
    - Tamsta nenori? - paklausė, primygtinai į jį žiūrėdama.
    - Aš su mielu noru. Tik bijau, kad tamsta išpeiksi mano mėgstamą vietelę.
    Eidami į kalnelį, jiedu kalbėjosi apie paprasčiausius dalykus. Paskui ji pradėjo klausinėti, kaip jis praleidęs atostogas, ar jam nebuvę nuobodu vienam pas tėvus ir pas seną kleboną. Jis sakėsi jautęsis labai gerai, ir anaiptol nuobodu nebuvę: jis mėgstąs būti vienas.
    - Žinoma. Dėl to tamsta ir į Kleviškį buvai užmiršęs atsilankyti, - pastebėjo ji prikaišiodama.
    Klierikas Liudas pasižiūrėjo į ją nustebęs:
    - Kaip užmiršau? Juk tamsta puikiai žinai, kad aš buvau Klevišky pirmą rugpjūčio sekmadienį.
    - Sakyk, Pavasarėli, ar tamsta labai tada supykai ant manęs?
    Jos tas klausimas Liudui pasirodė toks nuoširdus, kaltas ir kartu atsiprašąs.
    - Už ką aš turėjau pykti? Tamsta buvai kitu kuo užimta, manęs nepastebėjai, ir tiek. Be to, aš pamačiau, kad tą dieną buvau nelauktas svečias.
    - Visa tai, Pavasarėli, aš dariau tyčia. Aš nežinau, kokis kipšiukas pagundė mane tada taip elgtis. Be to, aš ant tamstos buvau truputį pikta, kad taip ilgai mūsų neatlankei, - štai ir viskas! Bet oi, kaip aš to gailėjausi, kai išvažiavai! O kai neatvykai į šventą Lauryną, tai jau visai nuliūdau.
    Liudui šitie pasiaiškinimai buvo be galo malonūs, ir jis visu kuo tikėjo, bet dėjosi abejojąs.
    - Tamsta tik dabar taip kalbi, panele Liuce. Aš mačiau, kur buvo visas tamstos dėmesys.
    - Brazgys? - sušuko ji.
    - Žinoma.
    - Visa tai komedija! Turėjau gi aš su kuo nors kalbėtis!
    - Bet tamsta už jo ištekėsi, - nedrąsiai pastebėjo klierikas.
    Liucė nusikvatojo visu balsu.
    - Negi tamsta, Pavasarėli, mane vesi? Liudui pasidarė gėda, ir jis nieko nesakė. Jiedu jau lipo į kalnelį. Šlaitas iš tos pusės buvo gana status, ir ji pasigelbėdama nusitvėrė klieriko ranką. Užlipo abudu uždusę, bet dėl to dar maloniau buvo atsikvėpti viršukalny.
    - O, kaip čia gražu! - sušuko, besigėrėdama atsidengusiu reginiu. - Ir kaip toli matyti! Nesistebiu, kad tamsta taip mėgsti šį kalnelį.
    Jiedu atsisėdo saulės atokaitoj, kur buvo taip šilta, kvepėjo žolės ir čirškė nematomi žiogeliai. Ji skynė čiobrelius ir geltonas kačpėdėles, kur augo čia pat prie jos kojų; vartė, gėrėjosi ir derino į pluoštą.
    - Parsivešiu gėlių nuo Pavasarėlio kalnelio. Tai bus bent atsiminimas! O kačpėdėlės nevysta. Išsaugosiu ligi kitos vasaros. Tada tamsta turėsi man naujų atvežti.
    Nepatirtas dar jausmas užliejo klieriko Vasario krūtinę. Jis niekad dar nebuvo buvęs vienu du taip arti su jauna gražia mergaite, kuri jam kalbėjo tokius širdį kutenančius žodžius.
    Staiga jis atsiminė Brazgio pašaipą.
    - Panele Liuce, - tarė jis staiga, - ar tamsta kalbėjai kada nors apie mane su ponu Brazgiu?
    - Žinoma! Aš taip jam tamstą gyriau!
    Klierikas Vasaris atsistojo kaip spyruoklės pakeltas.
    - Panele Liuce, laikas mudviem grįžti. Motina tikrai jau laukia su pavakariais. O tamsta, be abejo, išalkus.
    Jo balsas išdavė jo susijaudinimą. Liucė pažvelgė į jį nustebusi.
    - Kas tamstai yra, Pavasarėli?
    - Nieko, - atsakė jis kietai. - Aš tik atsiminiau, kad netrukus reiks į seminariją grįžti.
    Iš jo balso Liucė nujautė tų žodžių prasmę. Ir jai nebuvo jau noro juokauti.
    - Neužmiršk manęs, Pavasarėli, seminarijoj, - tarė ji vos girdimai. - Žinok, kad aš tavęs dažnai pasiilgstu.
    Tą vakarą, svečiam išvažiavus, klierikas Liudas dar kartą buvo ant savo kalnelio ir parėjo gulti labai vėlai.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page