r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  I  BANDYMŲ DIENOS

XI

    Tų metų gruodžio mėnesis klierikui Vasariui buvo tikrai nepaprastas. Dažnai atsitinka, kad gyvenimas tam tikrais momentais sutirštėja, ir žmogus per vieną savaitę, ne tai kad jau mėnesį, patiria ir pergyvena daugiau, negu kitais atvejais per ištisus metus. Taigi nespėjo dar klierikas Liudas atsipeikėti nuo paskutiniųjų, dviejų, savaičių įspūdžių, štai paskutinį pirmadienį prieš Kalėdas Petryla pranešė jam, kad atvažiavo, kaip buvo ketinęs, kunigas klebonas Kimša su Liuce. Petryla ir šį kartą nepraleido progos paerzinti Vasarį klebono giminaite.
    - Tu, Liudai, žiūrėk, - juokavo jis, - nepaviliok mum Liucės! Duos tau Trikauskas į kailį!
    - Eik su savo Liuce ir Trikausku! - supyko Vasaris. - Jeigu tu šitaip, tai aš visai neisiu į parlatoriumą. Kalbėkis tu vienas.
    - Na, kas gi pyksta už juokus? Nebūk kvailas! Einame, paplepėsim, bus ir man smagiau. Ką aš vienas tai "bobai" sakysiu? Kleboną jau mačiau. Nuėjo pas rektorių. Paprašys abiem leidimo pasimatyti. Ateis tuoj po pietų.
    Vasaris sutiko. Ryt dieną jau pamokų nebuvo, poryt Kūčios, švenčių nuotaika jau buvo jaučiama visoj seminarijoj. Svečiai tokiomis dienomis būdavo visų laukiami. Vasaris, rengdamasis pasimatyti su Liuce, dabar jau visai nesijaudino nei nesirūpino, ką ir kaip su ja kalbės. Ypač kad bus ne vienas. Be to, nuolatinis Petrylos juokavimas, kad jis jai patinkąs, kad ji jį iš kelio išvesianti, kad apie jį klausinėjusi, nors neva erzino ir pykino Vasarį, vis dėlto gilumoj nemaža ir pataikavo jo jaunuoliškai ambicijai. Per ilgesnį laiką toki juokavimai ir erzinimai kad ir kažin kaip kukliam ir atspariam jaunuoliui sukelia malonių abejojimų ir vilčių: o gal kiek ir tiesa? gal aš jai iš tiesų patinku? o ji nieko sau mergiotė...
    Tokių spėliojimų sukėlė Vasariui ir smulkus jo draugo priekabingumas.
    Kai kam gali atrodyti keista, kai kam netikėtina, o kai kas gali ir piktintis, kad dvasinės seminarijos auklėtinio galvoj kyla tokių tuščių ir grynai pasaulietiškų minčių, svajonių ir norų. Arba jeigu tokių dalykų kurio galvoj atsiranda, tai jau tas tikrai ne geresnis už Varioką, ir jo buvimas seminarijoj tegali būt pateisintas bloga valia. Tiesa, tolimesnis Vasario gyvenimas jam pačiam ir kitiem parodė, kad pašaukimo Į kunigus jis tikrai neturėjo, tačiau greičiausiai ne dėl to, kad bažnyčioj žvilgčiojo į nepažįstamą gražuolę arba jautėsi ne visai abejingas flirto ieškančiai Liucei. Jeigu net leistume, kad tai jau buvo pirmosios jo nepašaukimo žymės, tai kaltinti jį dėl pasilikimo seminarijoj dar neturėtume teisės.
    Antrojo seminarijos kurso klierikas, nors jau gerokai yra susipažinęs su dvasiškio reikalavimais, nors to gyvenimo rutina jau atsiliepia jo galvojimo ir elgimosi būde, tačiau vis dar turi daug tokių valandų, kada jaučiasi niekas kitas, tiktai jaunuolis, norįs mylėti ir būti mylimas. Tai yra visai natūralu, tai yra prigimta. Kas jį gali dėl tokių valandų kaltinti arba reikalauti, kad jis padarytų sunkiausią jo gyvenime žygį - išstotų iš seminarijos? Tokiu būdu kandidatų į kunigus visai nebeliktų, nes visoje seminarijoje kažin ar atsirastų 10 tokių, kurie ar šiaip ar taip nebūtų pasvajoję apie moterį, apie patikimą,apie meilę. Pats Vasaris kartais girdėdavo klierikus arba jaunus kunigus taip kalbant:
    - Neįsimylėti? Bet ar tai mūsų valioje? Juk širdis įsakymų ir uždraudimų, neklauso.
    - Niekas ir nedraudžia mylėti, tik yra visokių meilės rūšių. Skaisti, ideališka meile yra kilnus jausmas, tik kūniškos reikia neprisileisti.
    - Tai berods sunku. Pradeda ideališkai, o baigia visai nebeidealiskai.
    - Sunku, bet galima. Žmogus ne gyvulys.
    Arba:
    - Ar manai, kad meilė nuodėmė?
    - Žinoma, ne. Bet kokia meilė?
    - Kokia! Meilė tik vienokia tegali būti: sielų bendravimas.
    Tie, kurie buvo daugiau prityrę, į tokias kalbas nesikišdavo ir taip kalbančius širdy vadindavo mulkiais. Bet Vasaris buvo per jaunas suprasti visam tų kalbų naivumui. Jisai svajojo apie meilę kaip apie kokį angelišką, padangišką dalyką. Pagaliau, mintys apie meilę ir moterį, palyginti su visais kitais reikalais ir su visomis kitomis mintimis, ne taip jau dažnai lankydavos klieriko galvoj. Kasdienių darbų metu jos ateidavo ir praeidavo kaip vėjelio banga per rugių lauką. Nulinko varpos valandėlę, sušnarėjo, sukugždėjo - ir vėl viskas ramu ir tylu.
    Po pietų sargas pranešė Petrylai ir Vasariui, kad jiedu kviečiami į parlatoriumą.
    - Na, levitai, kaip laikotės? - klausė besisveikindamas klebonas, kai abudu klierikai siekė jam bučiuoti rankos. - Gerai? Tai ir puiku! Užtai ir lauktuvių atvežiau. Na, bet jau lauktuves tegu Liucė paskirstys.
    Liucė už dėdės pečių padarė juokingą grimasą ir kažkokį nesuprantamą ženklą, bet tuojau surimtėjo ir, pasisveikinusi su abiem klierikais, matyti, nesiruošė nei dalinti lauktuvių, nei kištis į klebono ir jų pašnekesį. Tačiau klebonas nerimo. Jam reikia dar eiti pas vyskupą ir atlikti daugelį kitokių reikalų. Dėl to, kol sugrįš, jis Liucę paliekąs klierikų globai.
    - Užsidegei moterišku smalsumu pamatyti seminariją, tai žiūrėk. Tik aš nežinau, ar tu čia ką daugiau pamatysi, be šitų dviejų kunigiukų. Bet juos tu ir namie matydavai.
    Ir jis išėjo atlikinėti savo reikalų.
    Liucė tuoj atgijo.
    - Dėdė mano, kad čia man labai rūpi ta jūsų seminarija! Aš judu norėjau atlankyti! - sušuko ji, žiūrėdama į Vasarį.
    - Tai labai gražu, kad tamsta ne tik savo parapijono, bet ir ne visai artimo kaimyno neužmiršai.
    - Artimi kaimynai kartais jau ir per daug įgrysta, - pateisino klierikas Petryla.
    Liucė nė nemanė gintis.
    - Ot ir teisybė! Kasdieniškumas greit nusibosta. Juk tiesa, Pavasarėli? Bravo! Tai kad pataikiau! Juk netyčia išsprūdo. Aš dabar taip ir vadinsiu tamstą - Pavasarėliu. Nepyksi?
    - Anaiptol! - užsigynė Vasaris. - Juk tokia beveik ir yra mano pavardė. Tik vieno mėnesio skirtumas.
    - Ach, kaip gražu: parvažiuos Petryla su Pavasarėliu! Per atlaidus bus Pavasarėlis! Cha cha cha! - džiaugėsi ji kaip vaikas netikėtu radiniu.
    - Aš jau seniai įtariau, - pašiepdamas atsiliepė klierikas Petryla, - kad panelei Liucei kada nors pražydės vasary pavasarėlis.
    Kalambūras išėjo gana sumanus, ir visi juokėsi iš jo patenkinti. O Liudo kaimynas jau buvo bepradedąs niauktis, matydamas tokią aiškią gražios panaitės simpatiją jo draugui. Seminarijos sienose užsidarę jaunuoliai, nejučiomis ir nežiniomis pasiilgę moteriško šypsnio ir žvilgsnio, esti labai jautrūs ir pavydūs, kai tos dovanos, vieną aplenkiant, gausiau tenka kitam. Vasaris nė sapnuote nesapnavo, kad jo draugas Petryla, neva erzindamas jį kartais Liucės tariama simpatija arba juokaudamas ta tema, darė tai iš pradedančio rastis smulkučio, neužčiuopiamo pavydo. Ir kai dabar klebono giminaitės simpatija vis aiškiau linko Liudo pusėn, tas smulkutis pavydas grėsė sudrumsti visą šito gana nepaprasto vizito malonumą, o gal ir mesti tarp jų trijų nesantaikos sėklą. Vasaris tačiau įspėjo, kas kniečia jo draugo širdy, ir ėmė stengtis užbėgti už akių naujiem Liucės simpatijos pasireiškimam ir išlyginti jos atvirumo šiurkštumus. Jis nebuvo dar linkęs rimtai priimti Liucės jam rodomo palankumo, vis dėlto tai jam buvo malonu.
    Besitęsiant pasikalbėjimui, jis nejučiomis stebėjo ir gėrėjosi mergaitės grakštumu ir gyvumu. Žiemos drabužis jai labai tiko. Juoda maža kepuraitė su spindinčia šone sagtele puikiai derinosi prie jos juodbruvo drąsaus veido, karšto žvilgsnio ir kumpos nosytės. Juodas paltas su plačia kailio apikakle, grakščiai suėmęs liemenį, rodė moterišką jos graciją ir berniokišką vikrumą. Daug kalbėdama, ji pati jaudinosi ir kaito. Besijuokdama ji plačiais mostais atmetė savo palto skvernus ir atvertė apikaklę. Ji buvo apsivilkus raudonu, juodai išmargintu rūbeliu, primenančiu laukinių aguonų žiedus. Ir nuo jos visos dvelkė laukų oras ir laukų gaivumas.
    - Panele Liuce, dabar žiema, bet tamsta atnešei mums visai vasaros atostogų ūpo! - šitaip išdrįso pagirti ir pasigėrėti ja Vasaris.
    - Oo! - sušuko Petryla,- vienai vasary pavasaris pražydo, o kitam gruody vasara pakvipo. Tuojau kalendorių teks visai likviduoti.
    - Oi, Dieve gink! - purtėsi ji, nekreipdama dėmesio į kartų Petrylos toną. - Aš tik vieną turiu pereitų atostogų atsiminimą.- Ji užsiėmė sau akis ir, imituodama aną Petrylos sode įvykusią sceną, pamėgdžiodama Vasarį sušuko: - Prašau leist!..
    Abudu prapliupo juokais, o Petryla, nesuprasdamas, kas čia darosi, nežinojo nė kaip jam elgtis.
    Liucė šito vizito metu negalėjo atsistebėti įvykusia Vasary atmaina, ir tai taip trumpu laiku.
    - Iš kur tai jame? - klausė ji savęs. - Juk prieš trejetą mėnesių jisai nemokėjo žodžio ištarti, o dabar jau pats juokiasi, tai prisiminęs.
    Ji stebėjosi, nes nežinojo, kad jaunuolio gyvenime esti tokių trumpų laiko tarpų, kada jo patirti įspūdžiai, veikiant palankiom gyvenamojo momento aplinkybėm, tiek praturtina ir pagilina jo sielą, kad jis staiga pasijunta peržengęs sieną, skyrusią du jo brendimo ir vyriškėjimo etapus.
    Vasary įvykusi atmaina Liucę ne tik stebino, bet ir patiko jai. Pradžioj jųdviejų pažinties, galima sakyti, ligi šito vizito, drąsios mergaitės širdy, šalia susidomėjimo tuo jaunučiu klierikėliu, buvo ir kiek paniekos. Tos paniekos, kurią jaučia kiekviena mergaitė vienmečiui, bet mažiau subrendusiam ir prakutusiam jaunuoliui.
    Dėl ko ji atkreipė savo moterišką dėmesį į Vasarį, būtent, o ne į kurį kitą, labiau subrendusį ir įdomesnį klieriką ar kunigą, ji ir pati būtų negalėjusi pasakyti. Gal čia bus vienas iš tų širdies nelogiškumų ir vingių, kurie tiek daug nulemia gyvenime ir pastūmi elgtis priešingai blaiviam protui. Gal būt, kad gyvą jos vaizduotę pagavo subtili disharmonija tarp kunigiškos sutanos, Vasario išvaizdos ir nebent intuicija įspėjamos jo dvasinės esmės. Gal ją patraukė savotiškas jo tylumas ir užsidarymas, atsispindėjęs jo veido išraiškoj ir einąs iš kažkur giliau, negu jaunuoliška nedrąsa ir nesubrendimas. Atsakymo į tai nerasime.
    Taip pat tik spėliojimais galėtume atsakyti ir į kitą klausimą. Dėl ko Liucė, jauna ir graži mergaitė, vos pabudusi gyvenimui ir meilei, iš pat pradžių pajuto patraukimą prie sutanotų dvasiškojo luomo žmonių? Gal būt, kad, nuo pat mažens augdama ir sukinėdamasi kunigų tarpe, prie jų priprato, ir pasauliškiai jai atrodė per daug tolimi ir svetimi. O gal kaip tik dėl to, kad, kvėpuodama bažnyčios atmosfera, į kunigo pareigas ji žiūrėjo kaip į kiekvieną kitą darbą, į kunigą kaip į kiekvieną kitą vyriškį, nes luomo ypatybių charakteris buvo visai nusitrynęs jos sąmonėj. Galėtume rasti ir kitokių spėliojimų, bet greičiausiai ir čia bus tam tikras širdies nelogiškumas, gana dažnai pastebimas kai kuriose moteryse ir ne vienos jųjų sugriovęs gyvenimą.
    Kun. Trikauskas buvo pirmas karštesnis Liucės susižavėjimas, bet anaiptol per toli nenuėjęs. Ji nors buvo koketiška, bet dar neišdykusi mergaitė. Iš dalies ji dėl to ir pradėjo vengti kunigo vikaro, kad tas porą kartų per daug neatsargiai ir aiškiai kėsinosi įrodyti klebono giminaitei karštus savo širdies jausmus. Jai, be to, nepatiko tuščias kun. Trikausko išdidumas, dažnai siekiąs net arogancijos. Ir ji ėmė svajoti apie švelnesnę sielą, kuri nenustelbtų jos pačios, bet leistų reikštis jos valiai, o gal ir kaprizam. Ir štai tuo metu pasipynė jai du kandidatai: kiek anksčiau studentas Brazgys, kiek vėliau klierikas Vasaris. Brazgys jai nepatiko dėl tų pačių ydų kaip ir kun. Trikauskas, be to dar, kad buvo įkyrus. Ir štai ji palinko į klieriką Vasarį, visai dar žalią medžiagą, kuria tegali susidomėti arba gerokai jau pagyvenusios koketės, arba štai tokios padykusios lakios fantazijos mergaitės.
    Pusei valandos praslinkus nuo klebono išėjimo, jos balsą ir juoką vos galėjo sutalpinti niaurios seminarijos parlatoriumo sienos.
    - Pavasarėli! - šaukė ji, - aš noriu pažiūrėti, kaip jūs čia gyvenat. Vesk tamsta mane toliau į seminariją parodyti! Argi čia mes šitoj nejaukioj salėj ir sėdėsime?
    - Negalima, panele Liuce! - gynė abudu klierikai.- "Liaikam" civiliam toliau eiti griežtai uždrausta, o tuom labiau moterim.
    -Fi! kas tai yra negalima?! Ot, eisiu, ir tiek! Aš žinau, kad jauni man nieko nesakys, o kai pamatysiu kokį senį, dėsiuos, kad klierikas. Jūs manot, kad aš nemoku kunigiškai vaikščiot? Ogi va! - ir ji, paleidusi savo palto skvernus, padarius pamaldžią miną ir pakreipusi galvą, sunkiais dideliais žingsniais ėmė eiti per salę. Visi trys vėl prapliupo juokais.
    Po kurio laiko klierikas Petryla pakilo eiti į viršų, sakydamasis norįs paruošti knygas, kurias klebonas buvo prašęs nupirkti, nes tuojau jis galįs ateiti. Bet Liucė užstojo jam duris.
    - Sėdėk tamsta čia. Kai išeisi, Pavasarėlis pabėgs nuo manęs. Jis toks nedrąsus. Ach!.. ir apie ką mudu kalbėsime?
    Tokiame jos susirūpinime buvo daug komiškumo, bet daug ir tiesos. Ji įspėjo kebliausią jau toli pažengusios pažinties, bet dar tik beužsimezgančio jausmo valandą, kada vienu du staiga pritrūksta drąsos pažiūrėti atvirai į akis, kada paprasti žodžiai per banalūs, o bežodė širdies kalba dar nepribrendus.
    Petryla vis dėlto išėjo. Vasaris neramiai sukrankštė, ieškodamas pirmo sakinio, bet situaciją išgelbėjo Liucė.
    - Gerai, kad jisai išėjo. Aš to ir laukiau, - tarė ji nuleidusi balsą ir pati jau surimtėjusi. - Aš tamstai atvežiau... Viešpatie!.. Pavasarėli, nedrįstu!.. Fi!.. Kas gi čia man!.. Štai - atvežiau tamstai lauktuvių ir nuo savęs.
    Ji pasirausė savo krepšelyje ir ištraukė rankų darbo pirštinaites su gražiais dirbtiniais baronėliais.
    - Štai, kad tamsta pirštukų nenušaltum. Nemanyk, kad pirktos. Pati mezgiau. Sakiau, jei būsi geras, tai duosiu, jei ne, parsivešiu atgal. Buvai geras. Še!
    Klierikui Vasariui tai buvo stačiai smūgis, nuo kurio jis negalėjo atsipeikėti. Jam nuo Liucės dovanų? Ne! to jis niekad nebuvo tikėjęsis. Jis praburbėjo kažin kokį padėkojimą, paėmė pirštines ir nežinojo nei ką su jom daryti, nei kaip čia pasielgti. Bet Liucė dabar nesijuokė iš jo sumišimo. Ji suprato, kad tas sumišimas yra pateisintas. Ir gerai, kad jis yra. Jis buvo jai meiliausias padėkojimas. Nes galėjo atsitikti, kad tokis Vasaris, kokį ji dabar rado, galėjo dovanos arba visai nepriimti, arba priimti lengvai, su juokais. Ir ji džiaugėsi, kad to neatsitiko.
    Kalba jiedviem nesimezgė, kol sugrįžo Petryla. Pirštinės jau buvo žuvę Liudo sutanos kišeniuj. Jie vėl pradėjo juokauti, bet taip linksma kaip pirma jau nebuvo. Tačiau netrukus atėjo ir klebonas. Jis atrodė susierzinęs ir nepatenkintas. Matyt, vizitas pas vyskupą ne visai gerai pavyko. Jis paėmė knygas, iškrapštė klierikam šventėm po penkrublinę, ir jie visi atsisveikino.
    Kai Liucė padavė ranką klierikui Vasariui, šis pajuto stiprų jos paspaudimą ir iš po juodos kepuraitės pamatė trumpą, bet drąsų akių žybtelėjimą.
    Po šito atsilankymo Vasariui pasirodė, kad Petryla ima jo vengti. Tad vieną dieną tyčia išsivadino jį pasivaikščiot.
    - Na, kažin, kaip mūsų svečiai parkeliavo ir kokį įspūdį padarė klebono giminaitei seminarija? - radęs progą pasidomėjo Vasaris.
    Petryla dviprasmiškai šyptelėjo:
    - Seminarija kaip seminarija, bet tu - tai jau aišku, kad puikiausią. Toks jau nekaltas avinėlis, o žiūrėk, kaip moki patikti panelėm!
    - Nieko panašaus! - gynėsi Vasaris. - Jūs gi savi, vienos parapijos, o mane, kaip svetimą, iš mandagumo jautė pareigą palinksminti.
    - Žinom mes tokius mandagumus! O žinai ką, Liudai, aš vis dėlto patarčiau tau jos pasisaugot. Kad tu žinotum apie ją tiek, kiek aš žinau...- jis reikšmingai nebaigė sakinio.
    - Ką gi tu žinai?
    - Išdykus merga, ir tiek! - piktai drėbė Petryla. Vasario krūtinėj užvirė apmaudas prieš tokią draugo neteisybę, bet jisai susivaldė:
    - Na, brolau, čia tai jau tu perdedi.
    - Tu manyk, kad aniolas. Man tai absoliučiai vis tiek.
    - Pagaliau, žinokis! - numojo Vasaris.- Kas čia man darbo. Ji gi tavo parapijonė, ne mano.
    Jis suprato, kokia yra Petrylos piktumo priežastis ir teisingai numanė, kad savo abejingumu geriausiai išvengs tolimesnio su draugu ginčo ir susipykimo.
    Iš tiesų, po kelių dienų Petryla paliovė pūtęsis, ir jųdviejų santykiai pasitaisė.
    Vasariui gi, maunantis Liucės padovanotas pirštines, kiekvieną kartą nušvisdavo akys, ir gyventi pasidarydavo gera.
    Bet kai po to atsilankymo jis vėl pamatė bažnyčioj savo Nepažįstamąją, nesuprantamas jausmas pagavo jį taip pat kaip pirma - ir kaip kiekvieną kartą, kada tik ją matė. Čia jam prasiverdavo kaip ir kokia gelmė, kuri traukė į save jį visą. Ir kaskart jis gyviau pajusdavo, kaip tylios melancholijos jausmas apsemia jo širdį. Tas giedras ūpas, kurį jis buvo parsinešęs po pirmo jos pamatymo, jau nepasikartojo niekados. Ir jis niekad jau nejautė to didelio noro eidamas procesijoj į ją pažvelgti. Tarsi koks slaptas apžadas draudė jam tuo metu pakelti akis.
    Šiokiomis dienomis jis kartais vėl atsimindavo Liucę - ir giedras šypsnys nuskrisdavo jo veidu.
    Jis nežinojo, kad Nepažįstamojoj susikaupė visas mistiškas jo ilgesys, kurio nepatenkins nė viena žemės moteris, o Liucė reiškė jam gyvenimo džiaugsmą ir laimę, kiek tiem dalykam dar buvo gyva jo širdis niūriuose seminarijos mūruose.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page