r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  I  BANDYMŲ DIENOS

VIII

    Iš pat pradžių antrųjų mokslo metų seminarijoj Liudas Vasaris pasijuto daug savarankiškesnis ir sąmoningesnis. Jis jau dabar turėjo šiokį tokį prityrimą, šiokią tokią praeitį. Pirmaisiais mokslo metais jisai apsiprato su seminarijos tvarka ir dvasia, ir jokių netikėtų naujybių, kurios jį blaškytų ir palaikytų nusimanymą, jog tu esi vis dar menkas, nieko neišmanąs naujokas, jau dabar bijoti nereikėjo. Apgyvendino jį dabar jau ne bjauriame "labirinte", bet kambary, kuriame iš viso jie buvo tik keturiese. Tiesa, jis į tą kambarį ateidavo tik nakvoti, o dieną turėdavo paskirtą vietą aulėje, bet vis dėlto tai buvo geriau negu "labirintas".
    Nebuvo nė formarijaus, kuris juos nuolatos laikydavo akyse, kontroliuodavo, šaukdavo visokiem pasikalbėjimam, pamokymam ir kartais prasimanydavo įvairių įkyrių dalykų. Jiem dabar buvo labai malonu nusimanyti, kad jie jau nebe paskutiniai, kad yra jau kitų už juos žemesnių.
    Per pirmąsias atostogas Liudas Vasaris vis dėlto gavo progos bent šiek tiek pamatyti. kunigo gyvenimą, ir dėl to įvairios konferencijos jam dabar buvo suprantamesnės, o pamokymai - konkretesni. Pagaliau jo pačio intymūs pergyvenimai, tegu ir negausūs ir ne per stiprūs, vis dėlto labiau sutelkė į save ir įbraukė pirmuosius bruožus, kuriais paskui išsivagojo visas jo sielos gyvenimas.
    Pirmąsias trijų dienų rekolekcijas jis praleido atostogų atsiminimų nuotaikoj. Dvasios tėvas skaitė apie baisių nuodėmių procesijas, apie atgailą ir Dievo malonę, apie pragarą ir dangų, o klierikas Vasaris skendėjo saulėtoj vasaros gamtoj, sukinėjosi savo namiškių tarpe, nagrinėjo klebono Kimšos ir "apaštalo" ginčą, disputavo su studentu arba, kas dažniausiai atsitikdavo, pindavo visokius atsitikimus ir dialogus su Liuce. Visos šitos vaizdų, minčių ir jausmų nuotrupos tai susmulkėdavo, tai vėl išaugdavo į jaudinančias dramatiškas scenas. Be abejo, Liucės padarytas įspūdis buvo stipriausias iš viso atostogų gyvenimo. Bet kokio pobūdžio buvo tas įspūdis, Vasaris nesirūpino surasti. Greičiausia, kad tai dar nebuvo įsimylėjimas. Tai buvo tik pirmas nenusisekęs jaunuoliškos ambicijos ir vaizduotės pažadinimas. Svajodamas apie ją, Vasaris daugiau svajojo apie save, idealizavo ne ją, bet save, ilgėjosi ne jos, bet savo suvyriškėjimo. Dėl to jis, tais laikais taip dar jautrus savo sąžinės dalykam ir net savotiškai "pasiilgstąs" naujų nuodėmių rūšių savo išpažintim paįvairinti, nė karto nebuvo kėsinęsis sudaryti konfesionalui medžiagos iš savo pažinties su Liuce.
    Tačiau taip pat galimas daiktas, kad jis dėl savo neprityrimo vien nenusimanė, kad ta nerimastis, kurią kėlė jo širdy klebono Kimšos giminaitė, buvo pirmas neaiškus moteriškumo pasiilgimas, pirmas erotiško jausmo pasidrumstimas.
    Liucė buvo pirmoji moteris, kuri sužadino Vasario vaizduotę ir jo jaunuolišką ambiciją. Būdamas gimnazijoj, jisai niekad su merginom nesusitikdavo ir jokių pažinčių neturėdavo. Moteriškė tuo metu jam būdavo tiktai bendrinė lyties skirtumo sąvoka, jį intriguojanti ir žadinanti jo smalsumą. Liucė gi pažadino ne smalsumą, bet norą pasižymėti, o gal ir patikti.
    Sugretindamas save su Liuce, jis matė visą eilę įvykių skirtumų. Ji buvo drąsi, pasitikinti savim panelė; jis - negražus (taip jam atrodė), lėtas, baugštus ir nevikrus klierikėlis. Ji niekuo nesivaržė, niekam nesilenkė, kiekvienam, kuris ją užgaus, buvo pasiryžusi kibti į akis; jis gi prieš visus lankstėsi ir buvo pasirengęs bučiuoti ranką kiekvienam, kuris tik panorės ją atkišti. Bet jis nujautė, kad Liucei vis dėlto patiko, nors ji jį ir pašiepė, ir paniekino. Tad reikia augti, stiprėti, vyriškėti! Ne, ji daugiau negalės jo pašiepti! Pasižymėti Liucės akyse dabar jam atrodė svarbiau, negu įsigyti gerą opiniją seminarijos vyresnybėj. Šitas noras, kaip mestas į palankią dirvą grūdelis, jame pasiliko ir pamažu ėmė leisti šakneles. Nuo to laiko moterų draugystėj, arba, vaizdžiai kalbant, jų dvasinio spinduliavimo rate, Vasaris jausdavo tūlą dvasios pakilimą, ir jo psichinė energija augdavo greitesniu tempu.
    Tokiu būdu, bręstant Vasario asmenybei, vienas galingas šito brendimo veiksnys pasirodė esąs šalia seminarijos auklėjimo numatytų veiksnių, ir dėl to didelė jo sielos gyvenimo dalis ėmė sroventi šalia seminarijos dvasinio gyvenimo vagos. Nes moteries ir jauno dvasiškio santykius emocinėj srity seminarijos mokslas griežtai smerkė kaip pavojingus, o dažnai net ir nuodėmingus. Kunigas, žadąs visą amžių gyventi nekaltybėj ir griežtai laikytis celibato, žinoma, iš tolo turi vengti moteries, kuri gali susilpninti jo valią tiem pažadam ištesėti.Dėl to seminarija ir visi dvasinio kunigų gyvenimo vadovai turi išsidirbę visą sistemą, kaip apsaugoti kunigą nuo moteries ir kaip įskiepyti į jo širdį atsparumo jausmus.
    Per kiekvienas beveik rekolekcijas seminarijoj Vasaris girdėdavo vieną punktą, paskirtą nagrinėti dvasiškio santykiam su kitos lyties asmenim. Moteris dūšios atžvilgiu, žinoma, yra lygi vyrui. Krikščionybė esą ne tik išvadavo moterį iš vergovės, bet ir išaukštino ją, pastatydama ant altorių Mariją ir šimtus kitų šventų moterų. Tačiau moteris taip pat yra ir sunkiausių nuodėmių priežastis ir kūno aistrų žadintoja. Klierikas ir kunigas turįs vengti pavojingų pažinčių ir draugavimo su moterimis. "Saugokis moteries ir jos venkie - tai vyriausias kunigo elgesio įsakymas. Seminarijoj jis būdavo iliustruojamas įvairiais pavyzdžiais iš šventųjų gyvenimo ir kasdieninių atsitikimų. Būdavo kartojamas vaizdingas vieno Bažnyčios Tėvo palyginimas: vanduo - geras daiktas ir žemė - geras daiktas, o kai sumaišome abudu, pasidaro purvas.
    Seminarijos gyvenimo įtakoj kunigo ir moteries santykiai klojasi į tokią schemą: religiniame kulte - moteries garbinimas, kasdieniniame gyvenime - moteries neigimas; poetinėse jaunystės svajonėse - moteries idealizavimas, prozinėj gyvenimo realybėj - moteries niekinimas. Tikrovės nuovokos, vidurio čia nėra, dėl to kad nė kunigo gyvenime nėra nuoširdaus, paprasto, natūralaus santykio į moterį.
    Seminarijoj uždarytų, bręstančių arba ką tik subrendusių jaunų vyrų būry retas kuris šiokiu ar tokiu būdu nebuvo susitikęs su patinkama moterimi. Patikimiausių draugų tarpe atvirumo valandomis jie apie tai išsikalbėdavo, vienas kitam prisipažindavo, net kartais pagailestaudavo dėl savo, amžinų viengungių, likimo. Pasilikę vieni, savo svajonėse tas "sesutes" vaizduodavosi tobuliausiomis, gražiausiomis, švelniausiomis, angeliškomis būtybėmis, bet didesniame būry viešai kalbai tinkamu tonu ir stiliumi laikydavo drėbti kokį niekinamą posakį ar žodį į "bobų" pusę. Bet tikro cinizmo čia dar nebūdavo. Tikrasis cinizmas atsirasdavo tik vėliau, jau bekunigaujant, ypačiai tarp tų, kurie iš jaunuoliško idealizavimo ir svajonių pereina į praktišką moteries naudojimą ir niekinimą. Toki moterį laiko nieko nevertu, žemu padaru, nieko nereiškiančiu nei kūrybai, nei žmonijos civilizacijai.
    Klierikas Vasaris, sėdėdamas pirmąsias po atostogų rekolekcijas ir klausydamas dvasiško skaitymo apie kunigo nekaltybę ir jai gresiančius pavojus, atsiminė, kaip jiedu su Petryla šv. Lauryno atlaidų išvakarėse užklupo tą įtartiną sceną klebonijos sode, ir dvasios tėvo žodžiai tuoj jam įgavo įspėjančios prasmės.
    - O jeigu aš būčiau vikaru Trikausko vietoj, koks būtų mano elgimasis? - bandė save klierikas Liudas. Ir jam atrodė, kad jis santykiuos su Liuce taip toli niekad nenueitų. Panašų klausimą buvo uždavęs jam kadaise Variokas, dabar gi jį jau uždavinėjo tikras gyvenimo atsitikimas. Ir Vasaris dažnai save tuo klausimu bandė. Ir visados nusiramindavo, nes dar nežinojo seno filosofinio priežodžio prasmės: ignoti nulla cupido. Jis taip pat nežinojo, kokių pavojų slepias jo svajingoj, romantiškoj prigimty. Jo išviršinis kuklumas, lėtumas ir bailumas klaidino ne tik kitus, bet ir jį patį.
    Pavyzdžiui, vieną kartą įvyko toks gana smulkus, bet charakteringas atsitikimas. Buvo praėję jau pora savaičių nuo mokslo metų pradžios. Visas seminarijos mechanizmas jau buvo galutinai susitvarkęs, ir Vasaris jau skonėjosi antrojo kurso klieriko padėtimi. Refektoriuj ir koplyčioj jų vietos dabar buvo geresnės, o svarbiausia, nereikėjo gyventi nekenčiamame "labirinte". Kambarys, kuriame dabar apgyvendino Vasarį, buvo visai pakenčiamas, o gyventojai, išskyrus vieną lenkelį, visi lietuviai. Kambario viršila buvo penkto kurso klierikas, linksmas ir malonus vyras, kuris gan laisvai žiurėjo į silenciumus ir į daugelį kitų regulos punktų. Kartais, jau ir sugulę, jie dar pasikalbėdavo arba net padarydavo kokių nekaltų juokų, ypač jeigu nuuosdavo, kad Mozūro tą vakarą nėra namie. Ir štai po dviejų savaičių tokiam idiliškam šio kambario gyvenimui atėjo galas. Grįžo į seminariją, dėl ligos pavėlavęs, vienas trečio kurso klierikas lenkas, ir Vasariui buvo įsakyta užleisti jam savo vietą, o pačiam kraustytis į "labirintą", pas pirmamečius, nors pora pirmamečių dėl kažkokių sumetimų buvo apgyvendinti ne "labirinte", bet kambariuose. Šitas nelauktas ir neteisingas įsakymas sukėlė Vasary dideliausią protesto audrą.
    - Kodėl būtent man liepta išsikraustyti? Man, antro kurso klierikui, kai du pirmamečiai lieka kambariuose?! - klausė savęs Vasaris, ir pasipiktinimas stačiai sprogdino jo krūtinę.
    - A, turbūt dėl to, kad aš tylus, lėtas ir menkas? - protestavo jo įžeista savimyla. - Žinoma, su manim niekas nesiskaito. Visumet paskutinėj vietoj. Įgrūs kur, ir žinokis. Kitų nenori kliudyti!..
    O čia dar draugai kiršina ir kursto:
    - Bijo, kad Vasario nesugadintume. Tokis šventas vaikas!
    - Matai, Vasarį formarijui grąžina, kad išmokytų mišiom tarnauti, - juokėsi kiti.
    - Vargšas Vasaris! - graudino treti. - Teks tau dabar vėl lavatoriumą plauti.
    Bet kambario viršila nusprendė, kad čia būsiančios jo priešų lenkų intrigos, arba stačiai Mazurkovskis užsimanė įkišti į jo kambarį šnipą.
    - Vasaris buvo geras vyras. Dabar gausime tą palioką, tai nė prasižiot nebus galima. Juk tas bjaurybė ir lietuviškai supranta, - kalbėjo jis savo gyventojam. - Reikia kas nors daryti.
    Ir visi ėmė kurstyti Vasarį, kad jis eitų pas inspektorių prašyti, kad jį dėl menkos sveikatos paliktų kambary, o ne keltų į šaltą ir drėgną "labirintą". Vasaris sutiko ir tučtuojau ėmė su visomis smulkmenomis vaizduotis sceną su inspektorium, kaip paprastai viską smarkiai perdėdamas ir dramatizuodamas. Jis savo vaizduotėj matė save stačiai didvyrį, su nepaprasta drąsa besiginčijantį su Mazurkovskiu ir pasiryžusį beveik išeiti iš seminarijos, negu pildyti tą neteisingą ir užgaulų parėdymą. Taip kurstęs save visą popietinę rekreaciją, pagaliau plakančia širdžia atsidūrė prie viršininko durų.
    Įėjo, pagarbino - ir jau pusė jo pasiryžimo nežinia kur dingo.
    - Co powiesz dobrego, moj drogi? - susiėmęs rankas ir pakreipęs galvą saldžiu balsu paklausė jį Mazurkovskis. Vasaris pasijuto, kad skęsta į nevilties bedugnę.
    - Aš norėjau prašyti kunigą kanauninką nekelti manęs iš 6 kambario į "labirintą"... - Jo balsas nereiškė nei griežto tono, nei protesto.
    - O tai dėl ko? - jau kietai ir su nusistebėjimu paklausė kunigas kanauninkas.
    - Esu menkos sveikatos, dažnai galvą skauda ir...
    - Niekai! - nutraukė jį inspektorius. - Esi visai sveikas. Per vakarinę rekreaciją, žiūrėk man, kad persikeltum. Na, gali eiti.
    Ir klierikas Vasaris, pabučiavęs Mozūrui ranką, išėjo. Kambary jis papasakojo, kad inspektorius smarkiai jį išbaręs ir nė klausyti nenorėjęs jo argumentų.
    Vakare jis persikraustė į "labirintą", o atsigulęs į lovą ir vėl perdėtai įsivaizdavęs situaciją, verkė dėl savo skriaudos ir negalės. Po kelių dienų jisai nurimo, ir ta skriauda neatrodė jau tokia didelė. Kitą šeštadienį, eidamas išpažinties, jis suformulavo kažkokį nevykusį prisipažinimą dėl "priešinimosi perdėtiniam" ir išgirdo iš dvasios tėvo porą oficialių pabarančiai pamokomų sakinių. Jo greitas nuolaidumas gelbėdavo jo opiniją viršininkų akyse, o rezignacija savo pačio nuomonėj. Tačiau tuomet jis nematė dar, kad šita rezignacija buvo tik prisitaikymas prie gyvenimo būtenybės ir aplinkybių, o ne išvidinis savęs nugalėjimas. Rakštis pasilikdavo ne ištraukta, o tik apgydyta.
    Šitokis jo fantazijos maištingumas, valios nuolaidumas ir tik paviršutinis susitaikymas su priešingybėmis buvo ne vien stambi jo charakterio yda, bet ir ypatybė, kuri šalia kitos jo būdo ypatybės, užsidarymo, išlaikė jį seminarijoj ir apsaugojo nuo suvirškinimo.
    Keisti dalykai dėjosi jaunučio klieriko Vasario dvasioj. Retas kuris iš jo draugų atrodė nuolaidesnis negu jisai, o tuo tarpu retas kuris buvo taip toli nuo tos principalinės klierikiškos dorybės. Jis nusileisdavo ir rezignuodavo, bet tuo pačiu metu giliai kentė dėl savo pažeminimo, kankindamas save mintimi, kad pasaulis ir visas platus gyvenimas nebe jam, kad nebe jam svajoti apie bet kokį pasižymėjimą - ir kam nors patikti, ką nors sužavėti nebe jam. Ir kai netrukus po to pasireiškė jo talentas, o po kelerių metų jo draugai jį laikė jau pripažintu poetu, jisai pats nedrįso to prisipažinti ir pats sau kartodavo: visa tai ne man. Kodėl iš daugelio tūkstančių tik man, būtent, Dievas būtų davęs talentą?
    Jeigu tuo metu niekas nebūtų slopinęs jojo polėkių, jeigu jam būtų įspindęs bent vienas laisvės spindulys iš plačiosios padangės, jeigu jisai būtų įtikėjęs savo talentą, jo gyvenimas ir kūryba būtų nuėję visai kitais keliais.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page