r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  I  BANDYMŲ DIENOS

V

    Praslinko pora savaičių po minėto pasikalbėjimo Vasario su Varioku. Vieną ketvirtadienį, po ilgo pasivaikščiojimo plentu, susirinko klierikų būrelis antrojoj aulėj ir, belaukdami skambučio, baigė rekreaciją šnekėdamiesi ir juokaudami. Staiga durys atsidarė, ir įėjo Variokas. Visi pastebėjo, kad jis buvo nepaprastai sujaudintas. Nutilo kalbos ir juokai, nes Varioko daugelis privengė, o čia dar jaučiama kas nepaprasta. Bet tučtuojau jis pats pradėjo kalbėti:
    - Na, vyručiai, šiandien paskutinė mano diena seminarijoj. Ryt išvažiuoju. Gal kuris norit pigiai sutaną pirkti?
    Kad Variokas išstos, beveik visi jie žinojo. Vis dėlto šitie jo žodžiai padarė gilų įspūdį... Visi jie subruzdo savo vietose, bet nė vienas nežinojo, ką čia pasakius.
    - Nemaniau, kad jau taip greitai, - pirmas prakalbėjo Vasaris.
    - Greitai, sakai? Įkyrėjo, brol, iki gyvo kaulo visos tos ceremonijos ir komedijos. Ė, greičiau į laisvę! O tu ką? Nesiryžti?
    Draugai nustebo. Argi ir Vasaris būtų manęs apie išstojimą? Ne, jis į tai nepanašus.
    - Vasario tu nė su lazda neišvarysi. Toks jau šventuolis, - pastebėjo Petryla.
    - Vasaris turbūt nė sapnuote nesapnavo apie išstojimą, - pritarė kitas.
    Vasarį erzino tokis draugų atsiliepimas.
    - Aš manau, - tarė jis, - kad kiekvienam pirmamečiui išstojimo klausimas kyla gana dažnai.
    - Tik jau ne tau, - kibo Petryla. Bet Variokas nuvėrė jį akimis.
    - O tu kas čia per vienas? Tu įlindai į jo sąžinę, žinai jo mintis? Jis padarys taip, kaip norės, tavęs nesiklausęs.
    Varioko susierzinimas visus atgrasino nuo tolimesnių klausinėjimų ir kalbų.
    - Buvai jau pas rektorių? - paklausė dar Vasaris.
    - Buvau.
    - Na, ir ką?
    - Nieko. Palinkėjo, kad būčiau bent geru žmogumi, jeigu negaliu būti kunigu. O aš manau, kad dėl to ir būsiu geras žmogus, kad negaliu būti kunigu.
    Vasaris, jau žinodamas, koki motyvai buvo atvedę Varioką į seminariją, stebėjosi šio posakio teisingumu. Varioko drąsa jam patiko tuo labiau, kad jis savo pačio būde jau ne kartą su pasigailėjimu buvo konstatavęs griežtumo ir drąsos stoką.
    Vienas skambalo smūgis paskelbė silentium, ir jie išsiskirstė į savo vietas. Bet Varioko žingsnis, jo savim pasitikėjimas, jo rytdieninė laisvė jaudino jų mintis ir neleido Įsigilinti į vadovėlių lapus. Tarsi kokia gaivi srovė padvelkė į juos iš anapus tų storų mūrų, iš plačiųjų laukų ir dar platesnio gyvenimo. Gal ne vienam iš jųjų buvo atėjusi į galvą mintis: o kas, jeigu išdrįsčiau?.. čia man ne vieta... čia man ankšta, čia man tvanku. Ir štai dabar jie mato, kad ta mintis, pasiryžus vienam jųjų draugui, tampa veiksmu. Dėl to jie jaudinosi, kad pavojus buvo štai čia pat, jųjų tarpe.
    Vasaris tačiau nerimavo mažiau negu kiti. Viena, jis buvo labiau apsipratęs su Varioko išstojimo galimybe, antra - jis buvo palyginęs ir apsvarstęs, kad Variokas - tai ne jis ir ne bet kuris kitas iš jojo draugų. Variokas buvo subrendęs, pažinojo gyvenimą, daug kur buvo buvęs, turėjo pažinčių, turėjo lėšų. O jis, Vasaris, savo gyvenime dar geležinkelio nebuvo matęs ir visiškai priklausė tėvų malonės. Be to, Varioko pažiūros ir nusistatymai jo išstojimą visiškai pateisino, o Vasario idealizmas rodė kunigo gyvenimą kilnų ir gražų.
    Ir net pats likimas tarsi norėjo sustiprinti Vasario dvasią šiuo pavojingu momentu. Nes štai kai jis dar tebesvarstė Varioko ir savo padėtį, atėjo sargas ir pranešė, kad jis turįs svečių - atvažiavo tėvai. Vasariui tai buvo nepaprastas įvykis: pirmas tėvų atsilankymas, pirmas jo, klieriko, su tėvais pasimatymas.
    Paprašęs rektoriaus ir gavęs jo leidimą, Liudas nuėjo į parlatoriumą, svečių priėmimo kambarį.
    Pirmasis pasimatymas nebuvo toks širdingas, kaip laukė ir tėvai, ir sūnus. Tėvai, pamatę sūnų kunigiškais rūbais, sumišo ir nežinojo, kaip su juo elgtis. Pasisveikinant tėvas buvo beimąs bučiuoti Liudo ranką, nuo ko šiam pasidarė didelė gėda. Abu sumišo ir nežinojo, ką viens kitam sakyti. Motinos akyse pasirodė džiaugsmo ašaros, sūnus puolė prie jos rankos, ir pasisveikinimo apeiga buvo baigta, neištarus nė vieno žodžio.
    - Tai kaip atsimainėt, kunigėli... Būčiau nė nepažinus, - susigraudinusiu balsu ėmė kalbėti motina.
    - Atrodot kaip ir išaugęs, - pastebėjo tėvas.
    - Išaugęs, bet, rodos, dar labiau sumenkęs, - apžiūrinėjo sūnų motina.
    - Tai turbūt tik prie ilgo rūbo taip atrodo, - gynėsi Liudas.
    Tėvai ėmė klausinėti apie sveikatą, apie seminarijos gyvenimą, jis - kas namie girdėt. Tėvai jį vadino "jūs, kunigėli", ir šita daugiskaita iš pat pradžių kažkaip nepaprastai, kažkaip skaudžiai atsiliepė jo širdy. Šitie tėvo motinos su pagarba tariami "jūs, kunigėli" kiekvieną kartą čaižė jį gėdingu koktumu. Nuo tų netinkamos pagarbos čaižymų jisai traukėsi į save, jisai tramdė savo jautrumą, bet niekaip nesiryžo paprašyti tėvų, kad jį vadintų "tu, Liudai", taip kaip anksčiau. Darėsi kažkoks absurdiškas kontrastas. Jiem, kaimiečiam, tas "jūs, kunigėli" buvo jų pasididžiavimas, visų jų vilčių, visų jų norų pildymasis, o jam tai buvo nieku nenupelnyta, dėl to prikli pagarba, tai buvo degradavimas iš paprastų, nuoširdžių šeimyniškų santykių į oficialumo formas. Liudas Vasaris jautria savo siela čia pirmą kartą pajuto, kad tarp jo ir tėvų štai atsistojo kažkokia prizma, kuri jų santykius ir jausmus laužia ir reflektuoja nenatūralioj plotmėj. Jau dabar jie išskyrė jį iš brolių seserų tarpo, pastatė ant pjedestalo, papuošė viltimis ir svajonėmis, džiaugiasi, gėrisi ir garbina. Lipti žemyn nuo to pjedestalo, ardyti jų iliuzijas, būtų žiauru ir egoistiška.
    Kai visos naujienos jau buvo papasakotos ir kai Liudas baigė supažindinęs tėvus su naujo savo gyvenimo tvarka, per parlatoriumą perėjo Variokas, eidamas, matyt, atsisveikinti su dvasios tėvu, nes jo kambarys buvo čia pat greta. Griebdamasis naujos kalbos temos, be to, norėdamas patirti, ką tėvai pasakys išstojimo klausimu, Vasaris tarė:
    - Štai šitas, kur praėjo, vienas mano draugas, išstoja iš seminarijos. Rytoj išvažiuoja.
    Liudas pamatė, kaip tėvai, meiliais žvilgsniais nulydėję Varioką, staiga atsimainė. Tėvas metė rūstų žvilgsnį į duris, kur dingo prasikaltėlis, motina su baime pažiūrėjo į sūnų ir sušuko:
    - Vajė, vajė! Toks gražus kunigėlis! Gi kas dabar jam pasidarė?
    - Matai, kokių dykūnų atsiranda, - piktu balsu pritarė tėvas. - Seminarijoj jam negerai!
    - Ne tai kad negerai, - bandė pataisyti Liudas.- Pašaukimo neturi. Ne kiekvienas kunigu gali būti.
    - Žinoma, kam Dievas Dvasios Šventos neduoda, iš to nebus gero nei Bažnyčiai, nei žmonėm, - savotiškai paaiškino tėvas pašaukimo stoką.
    - Kodėl? - nesiliovė Liudas. - Kunigu nebus, bet gali būti šiaip labai geras žmogus.
    - Ė, kunigėli, žinom mes tuos geruosius, - griežtai užginčijo tėvas. - Antai Pakalniškių Kmyno sūnus anais metais jau iš trečio kurso išstojo. Tėvus ubagais paleido. Namus buvo praskolinę. Tėvas pasikart norėjo. Kaimynai vos išgelbėjo. O jis ką? Į aptieką nuėjo. Rusijoj kažkur ir dingo. Jau kas seminariją pameta, tą ir Dievas pameta. Doro žmogaus iš tokio nebus. O tėvam kokia gėda, kur ir akis padėti?..
    Motina su meile ir baime tyrinėjo sūnaus išraišką.
    - Sakot, jūs draugas, kunigėli? Kad nors jum kokios bėdos nebūtų?..
    - Tokis, mama, draugas, - nuramino motiną Liudas. - Viename kurse buvome, kartu mokėmės, ir tiek.
    Praėjo dar pusvalandis, bekalbant apie visokius reikalus, ir skambalas suskambino ražančiui. Liudas atsisveikino su tėvais ir suspausta širdimi nuėjo į koplyčią.
    - Nesupras, niekad nesupras, - galvojo jis, automatiškai kartodamas sveikamarijų antrąją pusę. - Štai mūsų, kaimo vaikų, likimas! Tarp mūsų ir mūsų tėvų kraunasi visa eilė nesusipratimų, ir jųjų meilė mus kankina, o kartais gal ir žudo.
    Šito pirmojo su tėvais pasimatymo įspūdis lydėjo Liudą Vasarį per visą jo seminarijoj buvimą.
    Ryt dieną, po pusryčių, prieš pirmą pamoką, susirinko Varioko draugai ir nedraugai į "labirintą" jo išleisti ir, jei bus ką, iš jo nupirkti. Variokas pardavė tik sutaną. Seminarijoj buvo gražus paprotys išstojantį draugą sušelpti surinktomis aukomis. Bet Variokas iš anksto nuo pašalpos atsisakė:
    - Per menkas dar aš klierikas, - sakė jisai, - kad galėčiau naudotis klierikų aukomis. Mokėsiu išsiversti su tuo, ką turiu.
    Vakar, pranešdamas apie savo išstojimą, jis buvo susijaudinęs, bet šiandien atrodė visai ramus ir net linksmas.
    - Ko čia man gailėtis, - kalbėjo jis susirinkusiem klierikam. - Iš viso nereikėjo čia man važiuoti. Pakanka tų komedijų. Geriau eisiu į aptieką, negu introibo ad altare Dei, kuris nė kiek ne laetificat juventutem meam.
    Išgirdę šituos žodžius, klierikai skirstėsi pasipiktinę ir širdy džiaugdamiesi, kad tas akiplėša Variokas pagaliau palieka juos šventoj ramybėj. Variokas širdingai atsisveikino tik su keliais, tarp kurių buvo ir Liudas Vasaris.
    - Gal ir gerai, kad tu lieki, - sakė jam spausdamas ranką.- Subręsi kiek, sustiprėsi. O dabar kas iš tavęs per vyras! Na, lik sveikas. Gal dar gyvenime kada ir susitiksime. Ir jis nusekė paskui tarną, kuris nešė jo valizą. Einant nuo Varioko, prie Vasario prisigretino trečio kurso klierikas Jonelaitis ir, kadangi liko dar 15 minučių ligi pamokos, pasiūlė jam išeiti drauge į sodą pasivaikščioti.
    Jonelaitis buvo seminarijos bibliotekos knygininkas, ir Vasariui jau buvo tekę kelis kartus su juo susitikti. Seminarijos tautinės politikos sferose Jonelaitis buvo žinomas kaip stiprus, bet ir labai atsargus, mokėjęs įgyti net rektoriaus pasitikėjimo, lietuvių šulas. Jiem, pirmamečiam, tos politikos klausimai buvo dar labai tolimi, bet į Jonelaitį ir dar į kelis kitus jau ir jie žiūrėjo su pagarba.
    - Tai ką? Ne visai rimsti seminarijoj? - pradėjo Jonelaitis, kai jiedu vienu du atsidūrė sode.
    - Pagalvoji visaip, - prisipažino Vasaris, - bet pasiryžti ne taip lengva.
    - Be abejo. Varioko padėtis visai kitokia, ir į jo išstojimą nereikėtų daug dėmesio kreipti.
    - Vis dėlto seminarijos gyvenimas per daug sustingęs, monotoniškas, nors laikas čia ir greitai eina. O gal tik mum, pirmamečiam, taip atrodo?
    Jis norėjo pasakyti, kad gailisi neradęs nieko to, apie ką buvo girdėjęs vasarą per giminaičio primiciją. Jonelaitis suprato, kas Vasariui rūpėjo. Taip, ir Jonelaitis pripažino, kad oficialus, viešasis, pareiginis seminarijos gyvenimas iš tiesų monotoniškas ir ne kiekvieną gali patenkinti. Jonelaitis net gana aštriai ėmė kritikuoti daugelį seminarijos dalykų ir profesorių.
    - Bet, - kalbėjo jis, - dar lieka plati dirva privačiai iniciatyvai. Reikia skaityti, lavintis, susidomėti kuria nors mokslo šaka ar literatūra, ar visuomenės darbu. Išėjus į parapiją, visa tai bus reikalinga. Čia mes turime tam prisiruošt. Tie, kurie tenkinasi tik pareigų atlikimu ir pamokomis, gyvenimui nebus pakankamai pasiruošę. Jum, pirmamečiam, žinoma, dar sunku ką nors pradėti, bet palauk, kai atvažiuosi kitąmet po atostogų, pamatysi daug ko naujo.
    Taip jiedu kalbėjosi ligi pat pamokos pradžios. Šitas pašnekesys pakėlė nupuolusią Vasario dvasią. Jis suprato, kad ne visą seminarijos gyvenimą mato, kad yra dar kažkas paslėpta nuo viešumos ir kad jis į tą slaptą gyvenimą busiąs įleistas.
    - Čia, - manė jisai, - aš ir rasiu tai, dėl ko į seminariją stojau. Jonelaitis, be abejo, vienas iš tų. Matai, ir jie kritikuoja seminariją, ir jie daug kuo nepatenkinti, o vis dėlto kenčia, dirba ir Lietuvai bus naudingesni negu Variokas ir kiti į jį panašūs.
    Tą pačią dieną į pavakarę, per trumpąją penktos valandos rekreaciją, klierikas Petras Kasaitis susitarė su keliais draugais užpulti Vasarį, vadinasi, eiti pas jį į svečius.
    - Vakar pas Vasarį buvo tėvai ir atvežė visokių gėrybių, - kalbėjo Kasaitis, - o šiandie pietūs buvo menki. Einam, tegu atidaro savo dėžę.
    Dėžę atidarant, be pačio Vasario ir Kasaičio, dalyvavo dar du artimesni draugai - Juozas Petryla ir Kazys Balselis. Šitas ketvertas seminarijoj taip susigyveno, kad formarijus jau buvo atkreipęs į juos dėmesį ir vieną kitą įspėjęs dėl partikuliarizmo pavojaus.
    Klierikų dėžės ir atliekami daiktai buvo sukrauti viename dideliame kampiniame kambary, kurio vienintelės durys atsidarė į koridorių, ir gana menki laiptai vedė į negyvenamus viršutinius seminarijos mūrų palėpius. Tas kambarys buvo vadinamas "žiurkininku", nes sausainių ir ragaišio trupiniai, dešrų žievės ir visokio riebaus popierio apstumas sudarydavo čia puikias sąlygas veistis pelėm ir žiurkėm. Pro įvairaus dydžio ir visokeriopos išvaizdos dėžes čia vos galima buvo praeiti, nes kuone kiekvienas klierikas turėjo šiokią ar tokią maisto atsargą, dažniausiai sausainių, kuriuos rytais trupindavosi į skystutėles kruopas, kažkodėl vadinamas koše. "Žiurkininką" baigė užkimšti dar kabyklų eilės, kur klierikai laikė viršutinius apsiaustus, atliekamas sutanas ir kitus nereikalingus rūbus. Tarp tų kabyklų ir už jų atsirasdavo jaukių vietelių užkandžiauti, o reikalui esant ir pasislėpti nuo nereikalingų akių.
    Draugam susitelkus aplink Vasario dėžę su lenktiniais peiliais rankose, buvo ištrauktas didžiulis pyragas ir atidarytas konfitūrų puodas. Prasidėjo tikra puota.
    - Kaip sau norit, - sušuko Petryla, - o seminarijoj, nežiūrint visa ko, yra gera!
    - Tau by tik paėst, tai ir gera, - sugėdino jį visuomet pesimistiškai nusiteikęs Kasaitis.
    - O quam bonum et jucundum est, fratres, habitare in unum, - padeklamavo Balselis, iš visų jų pamaldžiausias ir jau mėgstąs, pasitaikius progai, cituoti lotyniškus tekstus, pats, be to, geras latinistas, dėl to vyresnybės akyse spėjęs įsigyti gabaus klieriko vardą.
    Tuo tarpu pasigirdo skambalo balsas silenciumui, ir Vasaris jau buvo bepradedąs užrišinėti puodą, bet Petryla užprotestavo:
    - Ką tu, žmogau?! Suerzinai apetitą ir atimi? Statyk atgal!
    - Jau buvo skambutis, dar inspektorius užklups, - priminė Balselis, kuris buvo iš jų ir bailiausias.
    - Jau būtinai šiandien čia tave Mozūras ir gaudys, - pasipriešino ir Kasaitis.
    - Kaip sau norit. Man pagaliau ir gana. - Ir Balselis skubiai išsinešdino.
    - Ot, tai bailys! - palydėjo jį Petryla. - Kviesim mes tave daugiau!
    Vaišės tęsėsi toliau, bet nepraėjo nė 15 minučių, kaip kažkas kyštelėjo galvą pro duris ir išsigandusiu balsu sušvokštė: "Rektorius!" Atsirasdavo tokių geradarių, kurie, pajutę šoniniu koridorium ateinant rektorių ar inspektorių, suspėdavo įspėti "žiurkininko" lankytojus ir, pasitenkinę įsivaizduojamu tų sumišimu, pasprukti į savo kambarį ar aulę.
    Išgirdę baisų žodį, Petryla ir Kasaitis po trumpo svyravimo šoko laiptais į viršų palėpėn, o Vasaris sumišęs taip ir paliko bestovįs prie atidarytos dėžės, atrišto puodo ir pyrago. Tuom tarpu nuskambėjo kosulio aidas, trinktelėjo durys, ir balta praloto galva kyštelėjo pro kabyklą.
    - Złapalem! - sušuko jis, pamatęs nusigandusį Vasarį. - Ką tu čia darai?
    - Taip sau... nieko... vakar tėvai buvo... - mikčiojo, nežinodamas kaip teisintis, vargšas klierikėlis.
    - Kas čia išbėgo ką tik prieš mano atėjimą?
    - Atsiprašau kunigą pralotą. Nemačiau, nežinau...
    - Kłamiesz! Tai jūs čia kartu buvot?
    - Ne, aš tik vienas buvau... Gal už tų rūbų...
    - O tu nežinai, kad dabar silentium, reikia sėdėti savo vietoje ir mokytis pamokas?
    Vasaris žinojo, kad vienintelis tokiais atsitikimais išsigelbėjimas - tai bučiuoti rektoriui ranką ir atsiprašyti. Visoki pasiteisinimai pralotą tik erzindavo, ir jis tuomet kaltindavo besiteisinantį klusnumo ir nusižeminimo stoka. Tad ir Vasaris nesiteisindamas bučiavo rektoriui ranką ir atsiprašė.
    - Kaip pavardė? - jau minkštesniu balsu paklausė pralotas.
    - Vasaris.
    - Vasaris? Variokas buvo tavo draugas?
    - Taip. Iš vienos gimnazijos.
    - Gimnazijoj draugavote?
    - Ne, tik šiaip pažinojau.
    - Ar tu žinai, kad Variokas buvo bedievis ir puikybės pilnas?
    - Ne, nežinojau.
    - Taigi matai. O tu su juo vaikščiodavai!
    - Atsiprašau kunigą pralotą. - Ir jis antrą kartą pabučiavo rektoriui ranką.
    - Eik į savo vietą ir mokykis.
    Rektoriui išėjus, nuo viršaus pro skylę pasirodė linksmi Petrylos ir Kasaičio veidai. Vasariui buvo pikta, kam jis davėsi sugaunamas. Jis tikrai būtų spėjęs uždaryti dėžę ir pasprukti laiptais į viršų. Ir jis širdy pasižadėjo kitą sykį ir visados būti atsargesnis. Šitas palyginti menkas įvykis buvo viena iš tų gyvenimo smulkmenų, kurios palenkė Vasarį vartoti tą pačią slapstymosi sistemą, kurią vartojo visi bent kiek prašmatnesni seminarijos auklėtiniai nuo pirmojo ligi paskutinio kurso. Jis darėsi instinktyviai atsargus. Išėjęs į koridorių silenciumo metu, jis pastatydavo ausis, bene nugirs kur rektoriaus ar inspektoriaus žingsnius. Vaikščiojant sode, jam rūpėdavo pamatyti, ar nežiūri Mozūras pro langą. Katedroj, per didžiąsias pamaldas, jis visados įsitikindavo, ar mato rektorius ir inspektorius, ką jis veikia, ir stengdavosi patekti į tokį suolą, kur jis nebūtų matomas... Jeigu jis silenciumo metu norėdavo skaityti tegu ir nekalčiausią knygą, ypač lietuvišką, tai čia pat gulėjo atverstas ir lotynų kalbos vadovėlis. Jeigu tai būdavo sacrosancuim silentium, tai atverstas gulėjo Šventasis Raštas arba "De imitatione Cliristi". Viskas būdavo paruošta, kad, įėjus viršininkui, būtų galima profanišką knygą momentaliai paslėpti ir dėtis skaitant tai, kas tuo metu buvo tinkama ir viršininko akyse sudarytų tau gerą opiniją.
    Opinija - štai didelės reikšmės dalykas seminaristo gyvenime!
    - Tu, Liudai, žiūrėk, pagadins tau opiniją tas Variokas, - įspėdavo Vasarį draugai.
    Šiandien jis įsitikino, kad tai buvo tiesa. Jo opinija rektoriaus akyse, matyt, jau gerokai buvo pašlijusi, ir tik dėl vaikiškai nekaltos Vasario išvaizdos abejota dėl jo santykių su Varioku.
    Po poros dienų du grįžę iš dantistės klierikai visiem pasakojo, kad matę mieste Varioką vaikščiojant su panele. Po to jau niekas nebedrįso tarti apie paklydėlį gero žodžio.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page