r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  I  BANDYMŲ DIENOS

IV

    Baigėsi paskutinė Velykų atostogų savaitė. Saulėtas, šiltas popietis išviliojo juos į seminarijos sodą. Tais metais Velykos buvo vėlyvos, o pavasaris ankstyvas, tad sodo takai visai jau buvo išdžiūvę, iš žemės kėlėsi jaunos vejos spygleliai, o pabrinkę vyšnių, obelų ir kriaušių pumpurai vienur kitur jau rodė pirmuosius žiedų lapelius. Sėdėjo jie, keli pirmamečiai, ant suolelio saulės atokaitoj ir, ištiesę kojas, atmetę galvas, gerte gėrė drėgną pavasario šilumą ir švelnią, glostančią saulės šviesą.
    Kalbėjo jie apie šį ir apie tą - smulkius kasdieninius reikalus ir įvykius, pagaliau užkliuvo už turtingiausios juokam ir pastabom temos - asistos ir ceremonijų. Antrą Velykų dieną visiem juoko buvo pridaręs akolita Balselis. Turėdamas silpnas akis, jis, per sumą pamokslui gesindamas žvakes, niekaip negalėjo pataikyti užmauti ant jų kaušelio ir, prakišdamas jį pro žvakę, siekė kažkur apie švento Petro statulos barzdą. Tas žvakių gesinimas, matant celebransui, visiem klierikam ir žmonėm, būdavo didžiausia trumparegių kankynė.
    - Galiu jus pradžiuginti, - tarė Balselis. - Formarijus sakė, kad daugiau akolitom žvakių nebereiks gesinti. Panaikinta.
    - Bijo, brol, kad kitą kartą tu šventam Petrui nosies nenusuktum! - pašiepė jį klierikas Variokas.
    - Palauk, palauk, poryt tavo eilė. Pažiūrėsim, kaip pats pataikysi. Tiesa, panaikinta. Gaila. Būtum pažiūrėję.
    - Tu manai, kad aš būčiau tokis kvailas kaip tu? - užpuolė jį Variokas. - Pamatyčiau, kad nepataikau, apsisukčiau ir einu sau.
    - Bepigu tau dabar girtis, o mum netikėti. Nebebus jau progos įrodyti, -nutraukdamas tolimesnį ginčą, pastebėjo Vasaris.
    Su Varioku ginčytis niekas ir nenorėjo - dėl jo nesivaldymo, užgaulingo tono ir neslepiamos paniekos, su kuria jis traktavo savo draugus. Kalba nutrūko. Vienas kitas pasikėlė eiti. Variokas pasislinko prie Vasario.
    - Nori? Einam pavaikščiot. Turiu tau šį tą pasakyti. Variokas ir Vasaris įstojo į seminariją iš tos pačios gimnazijos, bet draugai nebuvo. Variokas gimnazijoj menkai mokėsi, jokioms kuopelėms nepriklausė, mėgo sukinėtis aplink paneles ir buvo didelis dabita. Dėl to jo stojimas į seminariją gerokai nustebino ir Vasarį, ir kitus pažįstamus. Seminarijoj jiedu taip pat nesusidraugavo, tačiau Vasaris pastebėjo, kad Variokas jo ne tik neniekina, kaip kitus draugus, bet kartais tarsi net stengiasi arčiau prie jo prieiti. Taigi ir šis konfidencialus pakvietimas pavaikščioti ir kažką pasakyti nelabai Vasarį nustebino.
    - Na, kaip tu? Apsipratai šičia? - pradėjo Variokas.
    - Nieko. Jau baigiu priprasti.
    - Patinka?
    - Su patikimu kitas reikalas. Bet nieko nepadarysi,- nenorom ir nereikšmingai atsakinėjo Vasaris. Bet Variokas nerimo:
    - Kaip nieko? jei nepatinka, tai ir meski.
    - Dar per anksti. Reikia palaukti, išbandyti.
    - Jei dabar per anksti, tai paskui bus per vėlu. Minėsi mano žodį! - pabrėžė Variokas. - Žinai ką, kalbėkim atvirai, - tęsė jis toliau. - Nors tu ir menkas vyras, bet ne šnipas. Tavimi aš galiu pasitikėti. Tu manim tuo labiau. Sakyk, dėl ko tu stojai į seminariją?
    Vasaris į šį klausimą turėjo sau gana aiškų atsakymą, bet pasisakyti Variokui ar kam nors kitam jis ne taip greit būtų ryžęsis. Tokiais atvejais jis, pats to dažnai nenumanydamas, kalbėjo bendrais posakiais.
    - Kaip dėl ko?.. Kunigo darbo dirva labai plati. Galima būti naudingu visuomenei daugeliu atžvilgių.
    - Taip, taip, kalbi kaip iš rašto, - ironiškai šyptelėjo Variokas. - Tu, žinoma, nuoširdžiai nori būti geras kunigas?
    - Visai nuoširdžiai...
    Valandėlę jiedu ėjo tylėdami. Bet Variokas vėl pradėjo:
    - Sakyk, ar tu pažįsti kunigų gyvenimą?
    Ne, Vasaris kunigų gyvenimo nepažinojo.
    - Ar tau niekad neteko pagyventi klebonijoj ar bent buvoti kada per atlaidus, šventes?
    Ne, Vasaris klebonijoj iš viso niekad nėra buvęs. Variokas triumfuojančiai švilptelėjo.
    - Na, žinoma. Čia daugiausia toki ir eina, kurie nieko nežino ir nepažįsta. O aš, brol, kunigų gyvenimą mačiau. Mane dėdė kunigas ir į mokslą leido. Aš ir šiaip gyvenimą pažįstu daugiau negu jūs čia visi, kartu paimti.
    Vasaris žinojo, kad tai nebuvo tuščias Varioko pasigyrimas. Sėdėjęs kuone kiekvienoj klasėj po dvejus metus, Variokas buvo daug už savo draugus vyresnis. Globojamas turtingo dėdės klebono, važinėjo Rusijoj ir Lenkijoj ir kunigų gyvenimą iš tiesų galėjo neblogai pažinti.
    - Ir aš jokiomis iliuzijomis savęs neapgaudinėju. Komedijos, brol, viskas komedijos! - su panieka numojo ranka Variokas.
    - Kas komedijos? - nesuprato Vasaris.
    - Viskas! Šitie poteriai, meditacijos, ceremonijos - viskas komedijos. Sakyk tu man, ar pats gerai atlieki tas meditacijas, sąžinės perkratymus? Ir nesakyk; žinau, kad pusę pramiegi, o kitą pusę prasvajoji. Mažiausia du trečdaliai atlieka taip pat, kaip tu ir aš. O ar tu žinai, kas bus po 10 - 20 metų iš tos gerų dorų klierikėlių minios?
    - Žinoma, - paabejojo Vasaris, - atsiras visokių... Variokas nusijuokė.
    - Atsiras visokių?.. Pusė iš jų piktins žmones kokia nors vieša yda: vieni girtuokliaus, kiti prasiloš kortomis, treti gyvens su kokia nors klebonijos pana arba miestelio poniute. Antra pusė, leiskime, atlikinės gerai kunigiškas pareigas, vadinasi, bus geri bažnyčios valdininkai. Bet iš jų vėl mažiausia pusė neturės nė kibirkštėlės tikrai kunigiškos dvasios. Belieka tau gerų kunigų 25%, bet aš tave užtikrinu, kad tai yra per daug optimistiškas apskaičiavimas.
    "Cinikas", - pamanė Vasaris. Šitokių priekaištų kunigijai jis buvo girdėjęs ir būdamas gimnazijoj, bet visus juos laikė perdėtais, bažnyčios priešų pramanytais.
    - Tai ko gi pats stojai į seminariją? - ne be pašaipos paklausė jis Varioko.
    Bet šis klausimą priėmė visai rimtai ir tarsi net buvo jo laukęs.
    - Aš stojau žinodamas, kad būsiu blogas kunigas, ir norėdamas tokiu būti. Stačiai dėl karjeros. Kunigo gyvenimas neblogas. Pirmiausia, maniau sau, dėdės užtariamas, pateksiu vikaru į gerą parapiją, gal kur nors į miestą. Čia nebūsiu kvailas ir gyvenimą mokėsiu sau maloniai sutvarkyti. Pataikavimas vyresnybei ir veidmainiavimas - tai du patikimiausi dvasiškos karjeros žirgai. Juos, maniau, mokėsiu valdyti. Paskui gausiu kleboniją, paskui tapsiu dekanas, paskui įsisėsiu į kapitulą, o į savo privatų gyvenimą nosies kišti bet kam neleisiu.
    Girdint tokius žodžius, Liudą Vasarį pagavo pasibaisėjimas. Štai, manė jis sau, kokių esama mano draugų tarpe. Nejaugi jis rimtai visa tai kalba? O Variokas tarsi įspėjo jo mintį.
    - Tiesa, kad aš baisus žmogus? Drauge Liudai! - ir jis paėmė Vasarį už alkūnės. - Visa, ką aš tau sakau, yra teisybė. Ir tu gali manęs neapkęsti. Bet žinok, kad šitokias viltis puoselėja ne vienas, kuriam į altorių beliko vos pora žingsnių. Tik jie nedrįsta patys sau to prisipažinti. Jie manosi esą kitoki, bet jau šitaip elgiasi.
    Tuo tarpu juodu aplenkė du penktojo kurso klierikai, kurių vienas, stiprus augalotas vyras, gerai pasiūta sutana, gražiai nukirptais ir sušukuotais plaukais, patenkinta fizionomija, kažką gyvai ir linksmai antram pasakojo. Variokas palydėjo jį paniekos kupinu žvilgsniu.
    - Žiūrėk, šitas buliukas. Praloto favoritas. Diakonas. Praeitą vasarą aš buvau susitikęs su juo vienose vestuvėse. Tu būtum matęs, ką jis ten išdirbinėjo išsigėręs. Pradėjo merginas į lovą versti. Paskui ėmė kibti prie mano sesers. Kad dar kiek, būčiau į snukį davęs. O, tas toli nueis! Žinau, kad jis manęs nekenčia. Jis per pralotą, be abejo, pasistengs mane iš seminarijos iškraustyti. Tik, žinoma, pasivėlins.
    - Tai ką manai daryti? - paklausė Vasaris.
    - Pats anksčiau išstosiu. Nutarta. Vasaris greitai nerado, ką į šitą prisipažinimą atsakyti. Bet Variokas pats tęsė toliau:
    - Pamačiau, brolau, kad mano apsirikta. Kunigu karjeristu galima tapti tik save apgaudinėjant, tik manantis geru esant, tik savo sąžinę užmigdžius. Sąmoningai gi tai nepakeliama. Per sunku. Šešerius metus seminarijos gyvenimo gali pakelti tik tie, kurie nuoširdžiai tiki, tie, kurie save apgaudinėja, arba paskutiniai storžieviai kupranugariai. Aš gi nepriklausau nė vienai tų trijų kategorijų. Aš šitų komedijų neišlaikysiu už jokius pinigus. Kad ir tos ceremonijos! Taip, aš žinau, kad jos reikalingos, bet kai reikia pačiam daryti, negaliu, ir tiek! Čia žvakę imk ta ranka, čia kita, čia priklaupimas, čia inklinacija, čia pasisuk į dešinę, čia į kairę... Ne, tų komedijų negaliu pakelti.
    - Ceremonijų ir aš nemėgstu, - prisipažino Vasaris, kuris stačiai su pasibaisėjimu laukė sekmadienio, kada jį paskirs akolita.
    - Taigi nemėgsti, o ar girdėjai per rekolekcijas, kad Bažnyčios apeigų pamėgimas yra vienas pašaukimo ženklas?
    Vasaris nieko neatsakė.
    - Žinai, brolau, gaila man tavęs, - vėl ėmė kalbėti Variokas. - Nu, koks iš tavęs bus kunigas? Kiek tu turi metų?
    - Septyniolika, - prisipažino Vasaris.
    - Nu, žinoma, vaikas. Daug čia jūs tokių. Aš jus observuoju nuo pirmos dienos. Ir tave observuoju. Nežinau, dėl ko tu man patinki. Tu laikaisi visuomet nuo visų nuošaliai, tu neturi jokių reikalų su formarijum, tavo išpažintys esti nepaprastai trumpos,tu prieš rytmetinius poterius nevizituoji koplyčios, tu atlikinėji tik būtiniausias pareigas... Ne, brolau, seminarija ne tau.
    Keistas dalykas, Vasariui patiko tokia Varioko apie jį nuomonė. Bet jis nenorėjo pasiduoti.
    - Čia ir būtiniausių pareigų tiek daug, kad nėra reikalo dar naujomis apsikrauti.
    - Žinoma, žinoma, - sutiko Variokas, - bet tai pirmamečius charakterizuoja. Juk pirmamečiai į pabaigą metų, sako, esti uoliausi iš visų klierikų. Na, bet tiek to! Tu nepyk, kad aš taip tave egzaminuoju ir net braunuosi į tavo sąžinę. Aš manau, kad ir tau įdomu tokiais klausimais pasikalbėti. Juk tai, brol, viso gyvenimo likimas, tai ateities spėjimas. Ar tu bandei kada aiškiai save įsivaizduoti, sakysim, po dešimties metų?
    - Ne. Bet tai juk ir negalima! - sušuko Vasaris.
    - Kodėl negalima? Yra keletas variantų. Štai tau vienas. Tu minėjai būtiniausias pareigas. Kokios kunigo būtiniausios pareigos? Brevijorius, išpažintys, mišios, celibatas, sakramentų administravimas, parapinis darbas. Įsivaizduok, kad tu po dešimties kunigavimo metų esi liovęs kalbėti brevijorių, tik pro forma atlikinėji išpažintį, pragirtavęs naktį. eini laikyti mišių, visai užmiršęs teologiją klausai išpažinčių, atlikinėji visas kunigo pareigas nusikalsdamas celibatui, pagaliau turi pakankamai drąsos prisipažinti, kad netiki daugelį Bažnyčios dogmų, o gal ir patį Dievą.
    Pasibaisėjimo šiurpulys dilgtelėjo Liudo Vasario širdį. Lyg koks žaibas nuvėrė jo sąmonę, bet tik vieną akimirksnį, Juk tai, ką kalba Variokas, yra absurdiška ir visiškai negalima. Ir jis pabandė net nusijuokti.
    - Na, čia tai jau tu perdedi. Tokiu kunigu nebūsiu ne tik aš, bet ir iš viso tokio kunigo nėra visam pasauly - ir būti negali.
    Bet dabar karčiai nusišypsojo Variokas.
    - Nesiginčysiu. Artimiausia ateitis tau įrodys tai geriau už mane. Bet leiskime, kad kokiu stebuklu tu įsitikintum, kad tavęs pačio laukia tokia ateitis?
    - Aš pabėgčiau iš seminarijos, nelaukęs nė vienos dienos. Bet aš neturiu jokio pagrindo manyti, kad tokiu būsiu. Mano norai kuo gryniausi.
    - Duok Dieve, - šaltai palinkėjo Variokas, - kad tu būtum tų abejotinų 25 nuošimčių skaičiuj. Tačiau pagalvok. Jei kaip, važiuojam kartu.
    Skambutis nutraukė jųdviejų pasivaikščiojimą ir pasikalbėjimą.
    Po poros dienų Vasaris užklupo Varioką vienoj aulėj vartant didelį iliustruotą "Klosų" komplektą. Variokas pasiūlė pasižiūrėti iliustracijų kartu. Po keliolikos puslapių jiedu atvertė didelį paveikslą, pavadintą "Branka w jasyrze" - "Vergė nelaisvėje", vaizduojantį visai nuogą, jauną, virvėmis surištą moterį. Norint graudus buvo to paveikslo turinys, gražuolės vergės pozą dailininkas padarė viliojančią ir net pikantišką.
    - Netikėtas radinys! - sušuko Variokas.- Paprastai tokius paveikslus išrankioja iš klierikam skiriamų knygų.
    - Taip, ir aš mačiau, - patvirtino Vasaris, - kad salėj "Tygodnike" dažnai būna kas nors iškirpta arba išskusta.
    - Kaip tau patinka ši. moteris? - žiūrinėdamas "Vergę" paklausė Variokas.
    Vasariui, niekad tokių iliustracijų nemačiusiam, kartu buvo ir smalsu, ir nepadoru tą paveikslą žiūrinėti, o juoba jį analizuoti. Bet, nenorėdamas pasirodyti neišmanėliu Varioko akyse, abejodamas pratarė:
    - Per daug jau laiba. Štai šlaunis storesnė už liemenį.
    - Kvailas! - suniekino jį Variokas.- Čia ir yra jos formų turtingumas. Tai rasinga, karštakraujė rytietė.
    Šitas pasikalbėjimas buvo pirma Vasario pamoka apie moteries kūno grožį. Bet kitą šeštadienį, per išpažintį, jis prisipažino dvasios tėvui "nesaugojęs akių, žiūrėjęs nepadorių paveikslėlių". Dvasios tėvas ilgokai jį mokė, kaip tai pavojinga esą nesaugoti akių, primindamas net karaliaus Dovydo pavyzdį. Po to Varioko autoritetas gerokai pašlijo Vasario akyse. Matai, kas jam rūpi, mąstė sau klierikas Liudas, jis jau gimnazijoj buvo patvirkęs, dėl to ir į kunigiją taip juodai žiūri.
    Tačiau daugelis Varioko minčių įstrigo Vasariui į širdį, ir jis ėmė kritiškiau žiūrėti į seminarijos gyvenimą ir į savo draugus. Kildavo jam kartais įvairių klausimų ir abejonių dėl pašaukimo, dėl kunigo pareigų ir gyvenimo, bet dėl savo baugštaus ir pasyvaus būdo jis neprisirengdavo pasikalbėti apie tai su vyresniaisiais draugais. Jis bevelijo visa tai nešioti savyje, kol viskas kažkaip savaime nuslūgdavo, netekdavo aštrumo, ir dienos vėl slinkdavo kaip kokia būtenybė, kurią reikia priimti, prie kurios reikia derintis.
    Su kai kuriais savo kurso draugais jis suėjo į artimesnius santykius, bet tikro draugiškumo nesudarė nė su vienu. Visi jie buvo dar per maža apsisprendę, dezorientuoti, kaip avių pulkelis formarijaus priežiūroj. Be to, artimesnis draugavimas, "partikuliarizmas", buvo griežtai draudžiamas seminarijos regulos - ir formarijaus uždavinys buvo žiūrėti, kad tokių susidraugavimų nebūtų. Jeigu kurie du buvo pastebėti kelis kartus iš eilės drauge vaikščiojant, buvo įspėjami daugiau to nedaryti. Ketvirtadienio pasivaikščiojimam regula liepė imti į porą nesirenkant, pirmą pakliuvusį. Su tokiais dažnai visiškai nebūdavo ko kalbėti.
    Po pasikalbėjimo su Varioku Liudas Vasaris nejučiomis kritiškiau ėmė observuoti savo draugus ir vyresniųjų kursų auklėtinius. Tikrai pamaldžių klierikų, jam atrodė, buvo visai nedaug. Jų kurse iš 20 koki 4 ar 5. Vyresniuose kursuose jų proporcija nebuvo didesnė. Pamaldieji anaiptol ne visi buvo toki išsilavinę ir taip išmintingai pamaldūs, kaip jų formarijus. Kai kurie atrodė arba juokingi, arba diktokai apriboti. Vasaris žinojo, kad tikrai pamaldžių, be abejo, yra ir tarp tų, kurie tokiais neatrodo, bet dėl daugelio kitų jisai buvo tikras, kad jokio pamaldumo juose nėra - ir tokių, jo nuomone, buvo daugiausia. Ir keista, kad šitokios išvados Vasarį ne tik kad nenugąsdino, bet, atvirkščiai, jį padrąsino ir buvo jam tarsi malonios. Tokio jausmo pagrinde turbūt glūdėjo šitoki neaiškūs sumetimai:
    Ką gi? Ne aš vienas tokis. Didelė dauguma - toki kaip aš. Mano intencijos grynos: aš tikrai noriu būti geras kunigas. Kili taip pat nori. Ir būsime. Tokis pamaldumas kaip mūsų formarijaus arba štai Balselio - tai ypatinga Dievo dovana, tai išimtis. Užtenka turėti gryną intenciją, gerus norus, tvirtą pasiryžimą, - taip ir dvasios tėvas sako.
    Tokiu būdu Liudas Vasaris pamažu ėmė prigyti seminarijoj, suaugti su jos gyvenimu, priprasti prie jos atmosferos. Jisai savo nusistatymu ir elgesiu atitiko vidurį, didumą, pusiausvyrą. Reikėjo kažko labai nedaug, kad jisai nuriedėtų arba į dešinę, arba į kairę. Bet tas kažkas, matyt, dar nebuvo jame išaugęs.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page