r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  I  BANDYMŲ DIENOS

III

    Gyvenimas, į kurį pakliuvo Liudas Vasaris seminarijoj, iš šalies žiūrint galėjo atrodyti be galo liūdnas ir nuobodus. Nuo ankstyvo ryto ligi vakaro kas valanda, o kartais ir kas pusvalandis, skambalo garsas, kasdien meditacijos, ilgi poteriai, pamokos, silenciumai,- per savaitę, per mėnesį gali įgristi ligi gyvo kaulo. Tačiau iš tiesų buvo kitaip. Niekur taip greitai laikas nebėgo kaip tuose mūruose, skirstomas ir smulkinamas skambalo. Nuobodžiauti čia nebuvo kada. Ir jeigu atskiri dienos programos punktai dažnai įgrisdavo, tai visa diena, savaitė, mėnesis praeidavo nepastebimai greitai. Pirmamečiam gi tolydžio pasitaikydavo vis kas nors nauja, nepritirta. Taip nejučiomis praėjo Kalėdos su savo iškilmingomis pamaldomis, praėjo gavėnios laikas su ilgais Graudžiais verksmais ir Kryžiaus keliais, kurių metu jie po dvi valandas vargdavo Katedroje, praėjo ir Velykos su dar ilgesnėmis pamaldomis Didžiojoj savaitėj ir Kristaus prisikėlimo iškilmėmis. Gavėnios metu jie turėjo antrąsias ilgas 3 dienų rekolekcijas, kurias Liudas Vasaris jau laikė sąmoningiau, nes, suprasdamas jau lenkų kalbą, galėjo sekti meditacijų ir konferencijų turinį.
    Ir šitai po visų tų meditacijų, konferencijų, refleksijų, sąžinės perkratymų, po visų tų religinių praktikų, švenčių, ir iškilmių, jeigu kas nors būtų paklausęs: koks yra dabar tavo tikėjimas, kaip su abejonėmis, kurias čia atsinešei, ir koks tu dabar žmogus, palyginti su tuo, kas anksčiau buvai? - toki klausimai klieriką Vasarį būtų pastatę į gana keblią padėtį. Lyg jisai žino? Tiesa, jis jau tris kartus per savaitę priiminėjo Komuniją. Bet viskas darėsi savaime. Ar jisai patobulėjo, ar tik vykdė naujo gyvenimo reikalavimus, nejučiomis, pamažu prie jų prisiderindamas?
    Stodamas į seminariją jis kiek kitaip vaizdavosi savo suklierikėjimo procesą. Jisai gan naiviai manė, kad pirmiausia juos ims Įtikinėti. Manė, kad nesugriaunamais argumentais įrodys, jog yra Dievas. Manė, kad išsklaidys visas jų abejones ir išaiškins priekaištus. Kad dėl to jų tikėjimas pasidarys stiprus ir gyvas. Bet nieko panašaus nebuvo. Niekas jų neįtikinėjo, priekaištų neklausė ir neaiškino. Juos su visais kitais pasodino laikyti rekolekcijų ir kalbėti maldų, tartum jie butų giliausiai visu kuo tikį jaunuoliai. Užuot Dievą įrodinėjus, juos išsyk panardino Į patį tą gyvenimą, kurio visa prasmė ir pateisinimas - tai Dievas. Į gyvenimą, kuris be Dievo būtų neįmanomas, absurdiškas ir jaunom jų sąžinėm visai nepakeliamas. Šitas psichologinis, praktiškasis argumentas veikė geriau negu teoretiniai įrodinėjimai ir įtikinėjimai. Jei kas nepasidavė to argumento galiai, bėgo iš seminarijos pirmaisiais arba antraisiais metais. Teoretiniai įrodinėjimai atėjo vėliau. Kad ir jie buvo aiškūs, reikėjo juos mokytis, "kalti". Bet jie didelės įtakos praktiškam tikėjimui jau tada neturėjo. O galbūt ir niekad neturi. Vasaris seminarijoj tolydžio girdėdavo, kad gyvas tikėjimas yra Dievo malonė, kurios reikia Dievo melsti ir kurios galima netekti, Dievui nusidėjus. Vadinasi, teoretinė protinė sistema gyvo tikėjimo nesukurs. Yra, matyti, amžina bedugnė tarp logiškų protinių konstrukcijų ir realybės. Realybei pajusti štai ir reikia malonės, kurią gali turėti kaimo prastuolis, o neturėti mokslininkas.
    Tai buvo aišku. Tačiau kitas dalykas kartas nuo karto padrumsdavo klieriko Vasario sąžinę jau pirmaisiais metais. Aiškiai jis to dalyko nemokėjo tada įsivaizduoti ir jo suformuluoti, tačiau vis dėlto jį jausdavo. Būtent, koks yra gyvo tikėjimo sieloje apsireiškimas, požymis, kriterijus? Jis, klierikas Liudas Vasaris, tiki. Bet kaip? Kuo pagrįstas jo tikėjimas? Tėvų įdiegta tradicija? Mirties ir pomirtinio gyvenimo baime? Seminarijos gyvenimo sugestija? Protu? Dievo meile?..
    Taip! Gyvas tikėjimas turi būti pagrįstas Dievo meile, nes jis eina iš Dievo malonės. Bet Dievo meilė turėtų būti jaučiama. Juk kiekviena meilė jaučiama. Ji nuolatos mum primena mylimą daiktą, liepia jo pasiilgti, jo netekus liūsti, o jam esant džiaugtis. Meilė mus jaudina, egzaltuoja, priverčia mūsų širdį smarkiau plakti. Iš tiesų, esama tokios ir Dievo meilės. Liudas Vasaris susigraudindamas atsimindavo, kaip ir kokiu jausmu kalbėdavo apie Dievą jo motina. Kaip ji, jau visiem sumigus, vėlais vakarais, klūpodama melsdavosi, kaip ji kiekvieną dalyką ir visą gyvenimą priimdavo savo tikėjimo ir Dievo meilės plotmėje.
    O jis, klierikas Vasaris? Niekad ir niekur jis dar nebuvo konstatavęs savyje jokio jausmo, jokios dvasinės šilumos į Dievą. Jeigu jis būtų galėjęs kokiais palyginimais aptarti Dievą, kurį jis be jausmų tikėjo, jis būtų galėjęs pasakyti, kad jo Dievas tai kaip atmosfera, kurioj gyvenam, kaip oras, kurį kvėpuojam, kaip šviesa, kurioj regim. Be visų tų daiktų mes gyventi negalėtume, bet į juos jausmu nereaguojam, jų nemylim.
    Tas dvasios šaltumas ypač neramindavo Vasarį priėmus Komuniją. O juk jokios nuodėmės jam sąžinė neprikaišiojo, ir jo išpažintys berods būdavo geros. Dėl to jis išdrįso porą kartų pasisakyti dvasios tėvui savo atšalimą ir klaust patarimo. Bet ir čia jis išgirdo tą patį, ką girdėdavo per konferencijas ir skaitydavo dvasios vadovuose: kad nereikia smaguriauti dūšios reikalais; kad nereikia per daug norėti jausminių malonumų ir pasitenkinimo iš dvasiškų praktikų; kad mažas būtų nuopelnas, jeigu mes už tas praktikas tuojau gautume ir atlyginimą; kad Dievas galbūt tokiu būdu bando mūsų tikėjimą ir ištikimybę - ir daug dar panašių raminimų ir aiškinimų. Išvada iš to būdavo visada viena: nereikia paisyti tariamo atšalimo, bet ir toliau visu uolumu, save nugalint ir priverčiant, atlikinėti dvasiškus pratimus.
    Bet čia jau dvasios tobulėjimo variklis, pavestas tik valios globai, dažnai visai nustodavo suktis, o dar dažniau bejėgiškai maldavo tuščiose rutinos duobėse, visai nevarydamas dvasiško gyvenimo laivo pirmyn. Neišvengė šito pavojaus nė klierikas Vasaris. Jau pirmaisiais seminarijoj buvimo metais daugelis religinių praktikų ėmė tapti jam negyvu papročiu. Jau pats jų gausumas ir dažnumas lėmė jas tokiam likimui. Reikia nepaprasto uolumo, gyvo tikėjimo ir asketiško palinkimo, kad per dienų dienas laikrodžio tikslumu besikartojančius tuos pačius žodžius ir gestus atlikinėtum vis su gyva sąmone. Taigi per rytmetines arba vakarines maldas Liudas Vasaris, uoliai kartu su visais atsakinėdamas reikalingas vietas arba litanijų "ora pro nobis", mintimis skrajodavo neribotuose plotuose. Tas pat su sąžinės sąskaitomis, tas pat su meditacijomis. Dvasios tėvas skaitydavo jas lėtu, monotonišku balsu, su ilgomis pauzomis, kurios buvo skiriamos pagilinti, apsvarstyti tai, kas buvo paskaityta. Temos būdavo įvairios ir dažniausiai suskirstytos ciklais: tikėjimo tiesos, Kristaus gyvenimas, nuodėmės baisumas, malonės galybė, dorybės ir t.t. Bet čia reikėjo dar kažko ypatinga, ko tūlas jųjų neturėjo - ir ko neturėjo Liudas Vasaris. Užtat labai dažnai, ypač žiemos metu, jeigu jis šiaip kur nesiblaškydavo mintimis, tai snausdavo. Suolas, kuriame jis sėdėdavo, užėjo už prasikišusio sienos kampo - mūrelio, kuris uždengdavo žvakės šviesą ir didelę koplyčios dalį. Dėl šito mūrelio varžydavos visi to suolo įnamiai, kad tik suspėtų anksčiau už kitus užimti vietą už mūrelio. Kiti "medituodavo" stačiai užsikniaubę ant suolo. Uolesnieji, gindamiesi nuo snaudulio, klaupdavo.
    Kovoti su šitokiais reiškiniais buvo dvi svarbiausios priemonės: sąžinės perkratymai, daromi du kartu per dieną, ir išpažintys, atlikinėjamos kas savaitė, rečiausiai kas dvi. Deja, ir šios priemonės negalėjo atsilaikyti prieš visa niveliuojančios rutinos kasdieniškumo galybę. Sąžinės perkratymam buvo sugalvojama dar pagalbinių priemonių. Tie perkratymai būdavo skirstomi į dvi dali: examen conscientiae generale - bendrai dėl viso elgesio - ir examen conscientiae particulare - iš vyriausios savo ydos, kurią norime išnaikinti. Sėkmingesnei su ta yda kovai formarijus jiem sugalvojo dar tokią priemonę: padalino visiem po šniūrelį standžiai suvertų karolėlių, paskirtų skaičiuoti vyriausios ydos pasireiškimam: sugavai save pasiduodant ydai - stumk vieną karolėlį ligi mazgelio.
    Liudas Vasaris, geriausiais norais priiminėjęs visokius patarimus, tuo šniūreliu kuo mažiausia pasinaudojo.
    Nemaža neramumo teikdavo jam ir išpažintys. Jau nuo mažens išpažinties sakramentas buvo jam apsuptas paslaptingumo ir baimės. Liudukas buvo be galo drovus ir savy užsidaręs vaikas, ir jam reikėdavo panaudoti dideliausią valios prievartą pasisakyti kunigui savo nuodėmes. Kas pagaliau tos nuodėmės? Kiekvienas veiksmas, kurį jis žinojo esant blogą, jo pačio padarytas, įgaudavo kažkokį neužčiuopiamą specifišką atspalvį, kurio jis niekaip negalėdavo išreikšti ir kurio - jis tai tikrai jautė - nesugebės įvertinti, o gal ir suprasti klausykloj sėdįs kunigas. Tas jį be galo varžė sakyti ir patį veiksmą, tariant nuodėmę. O pasakius likdavo nepasitenkinimo, kad čia vis dėlto kas nors negerai. Tas nepasitenkinimas ne tik kad neišnyko, bet sustiprėjo seminarijoj. Kiekvieną šeštadienį jis kartojo dvasios tėvui vis tuos pačius nereikšmingus dalykus: tiek ir tiek kartų buvau išsiblaškęs per meditaciją arba snaudžiau, tiek ir tiek kartų sumelavau, tiek ir tiek kartų buvo užėję blogų minčių...
    - Ar noromis jas prisileidai?
    - Ne, gyniausi...
    - Ką daugiau atsimeni?
    Arba:
    - Pasakyk kokią sunkesnę nuodėmę iš pereito gyvenimo.
    O iš pereito gyvenimo taip pat nepiga surasti. Kas pirma atrodė nuodėmė, dabar išbluko, sumenko. Jam darėsi nepakenčiamai drovu kas išpažintis kartoti tą patį. Tuomet jis ėmė rūšiuoti savo "nuodėmes". Kai kurias pasilikdavo rezerve kitai savaitei, o tas, kurias dabar sakė, jau kitą savaitę nebekartodavo. Nes jis jau buvo tiek teologas, kad žinojo, jog išpažintis bus gera, nors ir ne visas lengvąsias nuodėmes pasakysi. Jis primygtinai ieškodavo naujų nuodėmių rūšių ir būdavo patenkintas, kai surasdavo. Visame seminarijos auklėjime didžiausia charakterio yda buvo laikoma puikybė. Jeigu rektorius kurį nors išbardamas pasakydavo, kad "pychę masz", tai jau tas turėdavo būti labai atsargus, kad neišlėktų iš seminarijos. Ir štai po kurio laiko Liudas Vasaris ėmė sakyti naują nuodėmę: tiek ir tiek kartų buvau pasikėlęs į puikybę... Nors ta jo "puikybė" būdavo paprasčiausias pasitenkinimo jausmas dėl kokio nors pasisekimo arba nekalta svajonė apie ateitį, tačiau įbaugintas jis ir čia matydavo nuodėmės pavojų. Be to, tai buvo nauja medžiaga išpažinčiai. Po "puikybės" ėmė eiti "pavydėjimas", "vyresniųjų kritikavimas" ir kitos "baisios nuodėmės". Ko ko, bet jau puikybės Vasario sieloj tuo metu nebuvo nė pėdsako.
    Jausdamas širdy didelį neramumą ir kartumą dėl tokių išpažinčių, Liudas kartais išsikalbėdavo su savo draugais, ką gi jie sako kas savaitė dvasios tėvui. Pasirodydavo, kad kai kurie lygiai taip pat darydavo kaip ir jis, kai kurie į tokį klausimą nieko negalėdavo atsakyti, kai kurie nepasitenkinę kalbą nukreipdavo į šalį. Matydavo jis, tiesa, prie klausyklos langelio ir tokių, kurie ten išbūdavo ir 15 minučių, ir pusvalandį, kažką karštai šnabždėdami, kažko su dvasios tėvu ginčydamiesi, kažko klausinėdami. Toki būtent į Vasario klausimus nieko neatsakydavo. Bet visi draugai žinojo, kad tai yra "skrupulatai", ir žiūrėdavo į juos su pasigailėjimu.
    Jaunutis pirmametis klierikas Liudas Vasaris tuo metu nežinojo, bet jautriai nujautė, kad tokios išpažintys, kaip jo pačio ir kitų panašių, tai anaiptol nėra dvasinio tobulėjimo priemonė; kad po tais banališkais "sumelavau", "snaudžiau", "supykau"... slepias gili ir tamsi žmogaus dvasios bedugnė, kurioj glūdi didelių ateities ydų šaknys. Ir tikra puikybė, ir gobšumas, ir negailestingumas, ir nesusilaikymas, ir girtuoklystė, ir sukčiavimas, ir hipokrizija, ir kitų sielos puvenų mikrobai, kurie suklestės tik išėjus iš seminarijos, tik po 10 ar 20 kunigavimo metų, galbūt jau dabar, niekieno neužčiuopti, ima leisti pirmąsias šakneles. Seminarijos gyvenimo rutina taip puikiai jas apsaugoja nuo ravėtojo nagų.
    Rekolekcijos berods buvo skiriamos įeiti į save, pažinti save, pakontroliuoti savo kelią ir sąžinę. Tiesa, būdavo jose momentų, kuriais lyg kas prasiskleisdavo, lyg kas nušvisdavo. Bet tik momentų. Tuojau ir vėl minties ir sąžinės spindulys buvo sviedžiamas į išorę, į dogmą, į doktriną.
    Liudas Vasaris, jau daug vėliau prisimindamas tas seminarijos rekolekcijas, stebėdavos, kaip maža jose būdavo dvasios šilumos, kaip jos būdavo nepsichologiškos ir nepedagogiškos. Visi apmąstymai, svarstymai ir sąžinės perkratymai eidavo dviejų polių, Dievo ir žmogaus tarpusavio santykiavimo ribose. Dievas - begalinė gėrybė, tobulybė ir visų teigiamų atributų suma. Žmogus - begalinė mizerija ir visokių blogybių nešiotojas. Žmogus jau gema nuodėmėj, jo prigimtis linkusi į nuodėmę, ir visas jo gyvenimas - tai begalinė nuodėmių virtinė. O tos nuodėmės didelės ir baisios! Vienai iš jųjų atpirkti būtų per maža visos amžinatvės kentėjimų. Liudui Vasariui jau po daugelio metų vis dar skambėdavo ausyse skurdus dvasios tėvo balsas, baigiąs tą nuodėmių baisumo meditaciją įspūdinga fraze: "Jaka procesja grzechów!" Ir jis puikiai atsimindavo, kad tuomet jam, pirmamečiui klierikui, visa ta meditacija buvo visiškai tuščia ir neįtikinanti pastanga. Jis jos niekaip neįstengė priderinti prie savęs ir prie tos padėties, kurioje jie visi buvo. Ir niekaip negalėjo atsiginti minties:
    - Kam visa tai mum sakoma? Kas mes? Žmogžudžiai? plėšikai? paleistuviai? Ir kas tos per bjaurios nuodėmės, kuriomis mes Dievą taip baisiai užrūstinom?
    Tuščios jam buvo ir kitos tų rekolekcijų meditacijos apie atgailą, apie Dievo malonę, apie pragarą, skaistyklą ir dangų. Tai buvo sausos doktrinos, neįstengę jų uždegti, pakelti nei paguosti kuo nors jiem tikrai prieinamu ir atitinkančiu jų sąžinę ir dvasią. Juk jie buvo visi toki jaunučiai, turį daug norų, daug idealizmo, daug vilčių. Jie ilgėjosi, kad ta juose pačiuose rusenanti ugnelė būtų įpučiama, jųjų pasitikėjimas savimistiprinamas, jųjų gerosios, grynai žmoniškos ypatybės nurodomos ir auklėjamos. Vietoj viso to iš pirmųjų žingsnių jiem priešais ėjo rūsti ir šalta teologija ir rezonavimas, vienus pavergdamas bedvasei rutinai, antrus vesdamas į moralinių kazusų ir sąžinės kančių klampynes, trečius priversdamas trauktis į savo individualybės lukštą ir ten slapta kurtis naujus ir svetimus kunigystei idealus. Ir tik nedaugeliui Dievo išrinktųjų ir globojamųjų buvo lemta išsaugoti gyvas tikėjimas ir uoli apaštalavimo dvasia.
    Liudas Vasaris pirmaisiais klierikavimo metais aiškiai nenusimanė dėl savo padėties, kaip ir jojo draugų daugumas. Vieni dalykai jam patikdavo, kiti nepatikdavo, bet ir vienus, ir kitus jis priimdavo kaip gyvenimo būtenybę. Jis nieko čia nepadarys ir nieko kitaip nepakreips. Juoba kad kritikuoti vyresnieji buvo laikoma nuodėme. Ir koks pagaliau jo santykis su visu seminarijos gyvenimu ir koks vyriausias jo pačio, kaip klieriko, charakteristikos bruožas, jis nė pats nežinojo. Bet vienas šiaipjau nežymus atsitikimas trumpam momentui nušvietė jį patį savo akyse.
    Būtent, Velykų atostogų metu per vieną pašnekesį jų formarijus, tikrai rimtas, "iš Dievo malonės" klierikas ir diakonas, pasisiūlė kiekvienam iš jųjų pasakysiąs svarbesnius charakterio bruožus ir ydas, kurias jis yra pastebėjęs. Po kelių dienų pasiryžo paklausti apie save formarijaus nuomonės ir Vasaris.
    - Apie tamstą aš galiu mažiausia pasakyti, - kiek patylėjęs tarė formarijus. - Tamstą aš mažiausia pažįstu. Tamsta esi per daug užsidaręs, pasislėpęs.
    Šitokia charakteristika jam buvo visai netikėta. Iš savo draugų jis niekad nebuvo girdėjęs esąs slapukas. Jis su visais buvo atviras ir nuoširdus. Taip pat jis jautėsi nesislapstęs nė nuo vyresniųjų. Jis buvo net per daug nuolaidus ir klusnus - ir tai ne veidmainiškai, bet visai nuoširdžiai. Ir staiga - "užsidaręs, pasislėpęs"... Tačiau formarijaus žodžiai anaiptol nebuvo jam nemalonūs. Jis pajuto tarsi turįs savy kažką brangaus, ką reikia apsaugoti nuo kitų, pajuto turįs atsparumo nepasiduoti - kam, jis gerai nežinojo, bet kažkam, kas būtinai kėsinsis tą turtą iš jo išplėšti. Ir pirmą kartą jis nujautė, kad jau yra kažkokis skydas tarp jo ir visos seminarijos atmosferos ir kad tas gyvenimas jau niekad nesutaps su intymiu jo širdies ir proto gyvenimu.
    Po daugelio jau metų Vasaris, svarstydamas savo likimą, ne kartą padarydavo išvadą, kad tas jo užsidarymas, kilęs ar galbūt, esant palankiom aplinkybėm, tik pasireiškęs seminarijoj, buvo vyriausia priežastis jo išvidinių kovų, jo dvilypumo, jo išgelbėjimo, o galbūt ir žuvimo. Kad ne tas užsidarymo instinktas, seminarija, be abejo, jį būtų arba išmetusi, kaip girnos išmeta nesumalamą žvirgždą, arba sumalusi, kaip sumalė daugelį už jį stipresnių. Jis gi liko ir neišmestas, ir nesumaltas.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page