r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
TARP DVIEJŲ AUŠRŲ

IŠ TEMSTANČIO KRAŠTO


KĖLĖSI LAISVĖ

Akmenio požemiuos amžių ledai 
Milžino pajėgas žudė piktai. 
Užtvenkė uolos gyvybės versmes, 
Kolei takus jojo siela pames.

Bet neužgniaužti gyvosios minties. 
Požemiais kelią ji saulėn nuties. 
Saulėj širdis kaip verpetas pabus, 
Kraujas pramuš ir kiečiausius ledus.

Amžiais taupytų jėgų kupina 
Mušė iš vergo krūtinės liepsna - 
Ir pro gaisringai raudonus ūkus,
Akmenio požemy kėlės žmogus.

Krykštauja vėliavos, gaudžia varpai, 
Audros krūtinės - ir akys žaibai. 
Dega veiduos atgimimo žymė, 
Skamba padangėmis laisvės giesmė.

Tikime: obalsiai mūsų giesmės 
Tuomet gyvenimo kovą laimės, 
Kai nuo aistringų širdžių ir dangaus 
Kruvinus debesius saulė nuplaus.


ANT TEMSTANČIO TAKO

I

Gana! Nedainuok mums dainų apie laimę ir žiedus. 
Nei meilės svajonės, nei liūdesio raudos ne mums! 
Svaiginanti laimė ir ašara dainą praskiedus, 
Gyvybės verpetais tingiųjų širdžių nesudrums.

Suplojęs sparnais, tu kaip sakalas šmėkštelk į viršų, 
Kraupiuoju klyksmu suardyki padanges nykias. 
Susitvenkė debesys, kylančios jūrės įniršo - 
Ir mūs' žiburiai, kaip menkutės kibirkštys užges.

Mes amžiais urvuos, lyg apiakę vergai iškalėjom, 
Suskaldėm uolas ir išėjom į laisvę vergai. 
Tik savo krūtinių ligšiolei praskelt negalėjom,
Kur glūdi į širdis įsmigę vampyrų nagai.

Pakilti į viršų mūs nulenktos galvos dar bijo;
Šešėliais siūbuojame sūtemų nykiais takais. 
Prisiekdami dangui, netiesim šviesaus kalavijo, 
Kol merdinčios širdys gyvenimo žygiu užkais.

Pakilki ir išskėlęs kibirkštį iš savo krūtinės, 
Iš aukšto po kojų mums kriski ant kieto akmens - 
Ir mylimą žemę palaužtais sparnais apkabinęs, 
Sudėki mums giesmę, kuria mūsų širdys gyvens.

II.

Meni, kaip liepsnojo aušrose gaisrai, 
Ir klykė padangėmis plėšrūs arai? 
Mes vėliavas kėlėm prieš švintantį rytą, 
Ir sveikinom laisvę, krauju aptaškytą. 
Mes laiminom tekančios saulės kūrėjus, 
O laisvės giesmė nepaliovė skambėjus. 
Ir vėliavas aržuolo ūgiais supynę, 
Mes tris kart pasveikinom žemę gimtinę.

Bet šitai jau gęsta rausvi pazarai, 
Į savo lizdus nuplasnojo arai - 
Ir mes vėliavoms ir žiedais nešini, 
Ant temstančio kelio palikom vieni. 
Nutilo mūs giesmės ir veidas išblanko, 
Ir vėliavos blaškosi ilstančioj rankoj, 
O sūtemų šiurpo pagautoj širdyje 
Vėl išgasties kraupūs spėjimai atgyja.

Ir štai pasikėlė naktis pavydi, 
Pakriko kasų debesynai juodi, 
Susigaubė pelkėmis erdvės miglotos, 
Nusviro mūs galvos, kaip varpos rasotos. 
E vyrai! nejaugi mūs dienos sukako 
Ir čia akmenėsim ant temstančio tako;
Gyvybės ir laisvės ugnis užgesinę, 
Kaip glūdūs paminklai nykiam kapinyne?


III

		Vidurnakčio valandą žirgas žvengia, 
		Iš aukšto milžinkapio karys žengia. 
		Jau skamba trimitais visi keliai, 
		Jau ugnys liepsnoja skaidriai, skaidriai.

Ei, vyrai, pakilkit! sukursime laužus 
Sukursime laužus, kaip gaisro ugnynus. 
Tespindi naktis mūsų giesmes užgniaužus, 
Bet mūsų skaisčių vėliavų nepamynus.

Į degančią ugnį paskęs mūsų žvilgis, 
Širdis pasiners į liepsnojančią kaitrą - 
Ir visa, ko ieško, ko laukia ir ilgis, 
Kaip auksą suvirins į geismą ir aitrą.

*  *  *

Nurimę sustojom prie tvyskančio laužo,
Kur žiežirbos čirkšdamos sprogsta į veidus, 
Raudona liepsna tvankią ūkaną daužo, 
Slopinančią naktį mūs žygiui praskleidus.

Ir regim: štai karžygiai kovai pakilę, 
Žėruojančiais šarvais krūtines apjuosę, 
Rimčia susitelkę į nuojautą tylią, 
Kaip statulos rymo liepsnų atspindžiuose.

Ir rodos ne mes, tik atbudę senoliai, 
Tik mūsų likimas ir laimė nelygi 
Kūrina ir kelia mūs žemėj ligšioliai 
Ir amžiną ugnį, ir amžiną žygį.

Liepsnoja mus laužas, prabilo trimitas 
Ir žvengdamas žirgas drąsina valdovą. 
Ei, vyrai! ir šiandien mūs žygis ne kitas:
Paveldėjom žemę, ir garbę, ir kovą.

1922.


MERKIASI SAULĖ

Merkiasi saulė vos tik patekėjus -
Ir kraupūs šešėliai atgal iš bedugnių užslinko.
Sūpauja bangos verpetų plaukėjus,
Bet niaukiasi žvilgsniai ir ilsta ranka vairininko.

Buvom kaip paukščiai, prieš saulę pakirdę, 
Ieškot savo laimės salų ir laisvosios buities. 
Krykštauki, sakėme, chaoso gaivale! 
Mes ugnį kiekvienas išskelsim iš savo širdies. 
Vakaro sūtemoj pasiektą uostą, 
Nušviesime, sakėm, daugspalviais liepsnų žiburiais:
Ištremta širdgelos, siela paguosta, 
Praėjusių amžių kaltes ateitis jau atleis.

Merkiasi saulė, o mūsų krutinės,
Kaip šaltos bedugnės kvėpuoja tamsa ir drėgme.
Sprogo ir perdegė mintys ugninės,
Neišpirktos kaltės vaidinasi vėtrų kauksme.
Oi, ar sulauksime tildančio vakaro,
Ar rasime džiaugsmo ugnim spinduliuojantį uostą?
Spausk, vairininke, pakrypusį vairą,
Tegu po tavim visas pragaras staugia ir juosta!

Merkiasi saulė... O gal tai ne saulė, 
Tik mūsų aptemusios akys krauju patekėjo? 
Tempkime bures prieš dūkstančią vėtrą 
Ir laukime tolimos žemės skelbėjo.

1922.


PROLOGAS Į GEDIMINO SAPNĄ
(Tautos Teatro atidengimui parašytas)

Tautos sapnų kūrėja:

Tamsi naktis - manoji karalystė - 
ir aš viena pasauly viešpatauju. 
Ištiesiu ranką - ir nulinks, kaip varpos, 
valdovų ir vergų neramios galvos, 
nutils dienų sukurtos kraujo aistros - 
ir tiktai mano pranašingą balsą 
girdės savųjų sielų glūdnumoj.

*  *  * 

Nešu sapnus
iš vakaro aidijų apmestus
ir rytmečio ilgėjimais ataustus.
Tegu naktis
raminas vieną saulę užgesinus:
Many -
be skaičiaus dega žiburių daugybė. 
	Išdrįsk, žmogau,
	bent vienai valandai akis užmerkti - 
	ir tu naujus pasaulius 
	džiūgaudams išvysi. 
Einu, einu -
be žiburio, be vado - vienų viena. 
Tik siela jaučia,
kad jau arti manasai karžygis,
manasai Kunigaikštis.
Jisai, kaip aš,
gimtosios žemės lūkesius pagavo,
tačiau žaismuos pailso -
ir užmigo -
giliai užmigo.

	*  *  *

Tai ką gi tau, o mano Kunigaikšti,
padovanoti šią slaptingą naktį?
Miegi tu, kaip didvyris,
žalio] giružėj -
ant upės kranto -
prie aukštojo kalnelio.
Tu vien tik savo gimtą žemę,
kaip meilužę, apkabinęs,
jos kvapu savo krūtinę gaivini.
Tau po šonu - kietas skydas,
priegalvėlė - plieno šalmas,
prie šalies švytrus kardužis.
	Ė, miegoki,
	ė ilsėki, mano Kunigaikšti,
	gerki žemės drėgną kvapą -
	ir apsvaigki!
Aš tau nesu didingą sapną - 
ne mergužėlės išsvajotą, 
tik savo žemės įsčioj išūgdintą. 
Tegu jis šiąnakt gema
ir tavo audrią dvasią
į didį kelia žygį.

	*  *  *

Sapnuoki, mano karžygi!
Nes tavo sapnas -
kaip rytmečio trimito gandas,
aidės garsų garsais per visą dieną.

O kai tylaus saulėleidžio skliautus
užkurs aukos liepsnų gaisrai, -
tai gims iš žemės pasakingas Miestas -
ir pasikels į dangų auksagalviai bokštai,
ir žiedrios vėliavos plazdės, kaip lakūs paukščiai,
ir gaus skambių varpų daugbalsiai chorai.

Sapnuoki, mano karžygi, sapnuoki!
Tu pamilai mane -
slaptingo sapno Deivę.
Tu man sukursi šimtakuorius rūmus
ant aukštojo kalnelio,
prie srauno dūnojėlio.
	Oi tai verpsiu, oi tai ausiu
	plona, ploną audimėlį
	nuo pat ryto, per dienelę
	ligi pačio vakarėlio. 
O vakare pačiam aukščiausiam kuore 
įkursiu laužą, vėtra įliepsnosiu,
	kad būt šviesi naktužė
	berneliams joti 
	iš tolimos šalelės.

*  *  *

Ė, tu sapne, pranašingas Sapne!
Kas gyventa, kas sapnuota, nebišskirsi!
Kas pasaulyje lengviausia,
kas saldžiausia, kas kiečiausia,
išmintim neišmatuosi,
tik nujausi, tik patirsi,
lyg per sapną, lyg per sapną.

Man pastatė Kunigaikštis aukštus rūmus.
O kai pirmą dėjo akmenį kertinį,
tai ne kruviną dievai išrinko auką,
tik lelijų baltą pluoštą
iš skaisčios mergelės rankų, -
	nes mylėjo bernužėlį,
	nes bernelis ją mylėjo.

*  *  *

Eina amžiai, stovi rūmai šimtabokščiai
ant baltų lelijų pluošto
iš mergelės rankų - - -

*  *  *

O aš blaškausi po tamsią giružę, 
kaip našlaitėlė be vietos.
Sapnai išblėso, sapnai išseko - 
užgęso ugnys ant rūmų bokštų, 
ir visas džiaugsmas, ir visa laisvė, 
tai vien tik sapnas, tai vien tik sapnas.

	Neišaustas audimėlis, 
	Nenupintas vainikėlis - 
	Nebejoja bernužėliai 
	Iš tolimos šalelės.

Ir štai blaškausi po tamsią giružę,
kaip našlaitėlė be vietos.
O mano rūmai, ūkuos paskendę,
tiktai iš tolo sapne vaidenas.
Pikto raganiaus jie užkerėti
ir sunkus vartai uola užgriauti.

	Ten paliko audimėlis 
	Ir gelsvų linų verpstelė. - 
	Man gi liko vien tik sapnas - 
	Pranašingas sapnas.

*  *  *

O po aukštuoju kalneliu
miegelį miega mano Kunigaikštis -
Tai ilgai miega -
tai ilgai.

O aš blaškausi po tamsią giružę, 
kaip našlaitėlė be vietos.

Šalta giružė -
Šalta.
Rasoti gluosniai prie upės kranto
nusvirę vilgo šakas.
Ir jokis paukštis neplazda -
ir jokis lapas nekrinta.

Taip ilgai miega mano Kunigaikštis -
taip ilgai.

*  *  *

Oi tai eisiu prie aukštojo kalnelio 
vidur tamsios naktužės - 
parpulsiu ant pilkos žemelės 
ir sakysiu:
	- Kelkis. . .
	Kelkis. . .
	Kelkis, mano Kunigaikšti. . . -
Ir duosiu jam sapną
tą vieną, kuriuo aš pati gyvenu,
tą vieną, kur kenčianti žemė sapnuoja,
tą vieną, kurio išsiilgo širdžių milionai.
Ir sakysiu:
	- Kelkis!
	Kelkis!
	Kelkis, mano Kunigaikšti! - 
Štai laukia tavęs išsiilgusi žemė - 
Štai vėliavos dygsta iš dirvos velėnų - 
Štai keliasi barškanti kaulai tavųjų didvyrių -
ir tavo pilis šimtabokštė,
kaip staugiantis vilkas,
pravėrė nasrus geležinius
ir alkaną laisvės suokimą dejuoja.
	- Kelkis!
	Kelkis!
	Kelkis, mano Kunigaikšti!

- - - - - - - - - - - - - -

Ir štai sudrebėjo aukštasai kalnelis -
 ir kelias, kelias mano sapnas - 
mano Kunigaikštis.
	Ir iškilo žiedrios vėliavos, 
	ir prikėlė žemę gimtąją 
	laisvės pranašingu ilgesiu, 
	ir naujos buities gyvenimu, 
	ir žadėjimais ir džiūgesiais. 
Bet ištolo vis vaidinasi, 
dar kaip sapnas nepasiekiamas 
amžių įdiegtas regėjimas:
	Glūdi miestas ūkanų pakalnėj, 
	lakūs bokštai stiepias į padanges 
ir sena pilis ant aukšto kalno 
liūdi rymo amžių rymastėlį - 
laukia manęs sugrįžtančios 
baigti plonas audimėlis, 
degti kuore skaidrios ugnys, 
	kad būt šviesi naktužė 
	berneliams joti 
	iš tolimos šalelės.

	*  *  *

Ir štai einu per kalnus ir per slėnius
laukais žaliaisiais ir tamsiom giružėm -
ir vėl kuriu sapnus
iš praeities aidijų apmestus
ir ateities ilgėjimais ataustus.
Tegu jie kelia pranašingu ženklu
naujuosius karžygius į naują žygį -
į didžią puotą -
į mano kunigaikščio aukštus rūmus.

1923.


IŠ AUKSINIŲ RĖMŲ

Liūdnai šypso senas grafas 
Iš auksinių rėmų. - 
Tirpsta prieblandos rūkuose 
Sumušti vitražai.

Rūmo salė, kaip šventovė, 
Tuščiais toliais paslaptinga
Dengias sutemų šešėliais, 
Naktį prieglobstin vilioja.

Tirpsta prieblandos ūkuose 
Sumušti vitražai, 
Tik voratinklių siūleliais 
Suraizgyti sumazgyti.

Tirpsta sutemų šešėly 
Skliautų bareljefai 
Ir vingiuotieji karnizai, 
Nutrupėję, apdulkėję.

Skęsta sienoj du peizažai 
Į drėgmės nuodingą ūką - 
Ir italo skambų vardą 
Kandys graužia rūpestingai.

Gūdžiai tiesia juodą sparną 
Kurčias aklas numirimas - 
Liūdnai šypso senas grafas 
Iš auksinių rėmų.

*  *  *

Jau naktis. Nė vieno balso -
Ir nė vieno daikto.
Tik kažkur toli boluoja
Skylės sumuštų vitražų,
Tik kažkur pro tamsą gremžias
Alkana peliūkštė,
Tik kažkur atsargiai, bailiai
Grikši nuobodi kandis.

Ne. ne viskas rūme miega:
Kažkur, kažkur iš glūdybių 
Veizi budi gilios akys, 
Kažkur aidi kurtūs žingsniai, 
Kažkur šnabžda tylios šnekos, 
Kažkas verkia, kažkas juokias, 
Bet vidurnakčio slaptybių 
Kas gi prasmę besupras?

*  *  *

	Liūdnai šypso senas grafas
	Iš auksinių rėmų. 
Iš toli atskridęs aidas 
Pro sudužusį vitražą,
Per apgriuvusius karnizus 
Dvylika varpų kartojas.

Ir kai smūgis paskutinis 
Drobės dulkes sukilnojo, 
Kelia galvą senas grafas -
Ir be balso, kaip šešėlis,
Ž. engia ruimu mėnesienos
Iš auksinių rėmų.

Nebeaidi jojo žingsniai, 
Nebedunda senos grindys, 
Nebegirgžda sunkios durys 
Tik nutilo zvimbęs uodas, 
Tik nudūmė kur peliūkštė, 
Tik kandis paliovė graužus.

*  *  *

Eina laukan senas grafas, 
Leidžias laiptais suardytais 
Ir prie marmuro kolonos 
Tylia statula sustingsta.

Dunkso rūmas mėnesienoj, 
Kaip didžiulis baltas karstas, 
Kur užkeiktą amžių turtą 
Dengia dulkės ir pelėsiai.

Aptrupėję baltos sienos 
Ir apgriuvę aukštos bonės,
Gedulingai lenkia galvas
Įsiknisdamos į žemę.

Nei žolynų, nei gėlynų, 
Tiktai pilkas, pilkas purvas, 
Tik nudžiūvusioji palmė
Po stiklais oranžerėjos.

O tenai, kur baltos gulbės 
Plaukinė|o iškilmingai, 
Tik iš dumblo žali maurai 
Siaubia srovę veidrodinę,

Svyri medžiai samanoti 
Seną tiltą apkabinę, 
Skverbias krūmai ir vijokliai 
Į apaugusias alėjas.

Dar toliau, ant plyno lauko, 
Ant kalnelių mėnesienoj, 
Plikos skurdžios bakūžėlės 
Vienos gunkso gedulingai.

Gunkso plikos bakūžėlės 
Ant kalnelių mėnesienoj - 
Ir į balzganą mėnulį 
Loja alkanas šunelis.

*  

Atsiduso senas grafas - 
Sušlamėjo liepų lapai - 
Ir nuleidęs žilą galvą, 
Nulingavo į alėjas.

Ir kaip pasmerktas klajoklis 
Ilgai bastėsi tarp medžių, 
Tai sustodams, tai sugrįždams, 
Tai sukniubdamas į žemę.

Štai jau pirmos ryto spalvos
Ima brėkšti ant bakužių, 
O senajam dvaro parke 
Dar nakties vaidinas monai.

Bet iš tolo nesuprasi, 
Kas ten kniūbo prie upelio:
Ar tai šmėkla, ar šešėlis, - 
Ar tai karklas žaliakasis 
Globia baltas lelijas.

O didžiulėj rūmo salėj 
Vien peliūkštė bėginėja. 
Vien kandis pakampėj grikši, 
Tiesia voras tinklo siūlą 
Ant sudužusių vitražų, - 
Liūdnai šypso senas grafas 
Iš auksinių rėmų.

*  *  *

Jau nutilo, jau paskendo, 
Jau ištirpo su šešėliais 
Ir kūrybos seni žygiai 
Ir mirties nauji prajovai - 
Ir lėmimai ir smerkimai 
Gaivalinei amžiaus kovai.

*

Vien galia, plati kaip jūra, 
Ir pirmykštis laisvės sapnas 
Kuria pilį šimtabokštę - 
Myli, veikia ir gyvena, 
Ir ūgdina ir dalina 
Didį šventą Dievo meną.

Naujo rytmečio kūrėjų
Žėri tolyje žibintai
Ir paniekintų griuvėsių
Supeliję rausta plytos.
Aukštos sienos - amžių dienos
Naujo žygio atstatytos.

1925.


NULENKIME GALVAS
Jono Basanavičiaus 75 metų sukaktuvių šventei.

Nulenkime galvas! Štai Pranašo vardas 
Iš tolo mums skamba sidabro varpais. 
Jo žodin susituokė kankliai ir kardas, 
Jo žygiai paženklinti bočių kapais,
- Nurimkim, nurimkim... Ko gaudžia varpai?
Ko niaukiasi bočių apgriuvę kapai?
Ar liūdi šviesios praeities milžinų,
Ar verkia del mūsų menkystės dienų? -

Žiūrėki, lietuvi: ant tavo krūtinės
Dar gedulo ženklo juoduoja žymė.
Kur laisvė, kur žygiai, kur šalys gimtinės -
Ir kur pranašauta Tėvynės garbė?
- Nulenkime galvas, klausydami vado;
Jisai tautos žodį milžinkapiuos rado. 
Jis amžiną žygį Tėvynės Kūrėjo 
Vienybės ir meilės vardu pažymėjo. -

Pily Gedimino dangus negiedrėja, 
Bet bokšto griuvėsių šaltuos akmenuos 
Mes regina aušros pranašingą kūrėją 
Ir girdim jo lūkesį laisvės varpuos.
- Pakilki, lietuvi! Štai Pranašo vardas 
Aušros spinduliais tau kapus atgaivino. 
Jo žodin te vėl jungias kankliai ir kardas 
Į šventąjį žygį, pilin Gedimino!

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page