r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
TARP DVIEJŲ AUŠRŲ

ŽEMĖS AIDĖJIMAI


PAVASARIO ŽEMĖ

Pavasario žemė, kaip motinos krūtys, 
Silpnutei gyvybei nesigaili peno. 
Į širdį įsiėmė alkanos šaknys 
Ir pirmąjį šypsnį žiedais išlukšteno. 
Siūbuojančių jūrų ir mėlyno skliauto 
Nepratusios akys apimt neįmano, 
Bet motinos žemės palaimintos krūtys 
Silpnutei gyvybei nesigaili peno.

Pavasario žemė aistri kaip meilužė, 
Audringais sapnais mūs dienas pranašauja.
Bučiavimui pradengė kvepiantį kūną 
Ir saulėtais žvilgesiais svilina kraują. 
Vidurnakčio dangų ir ūkanų klonius 
Apsėjo Kūrėjas palaiminta sauja - 
Ir kvepianti žemė aistri kaip meilužė, 
Audringais sapnais mūs dienas pranašauja.

1923.


SKRISKI ARE

			...Dangus mano tėvas, 
			bet Žemė - motina manoji.

Skriski, are, į pat dangų ir plasnoki.
Būti vergas savo žemės tu nemoki.
Aš tau laisvės, nei dangaus nepavydėjau,
Nors tik juodą, šaltą žemę pamylėjau.
	Kai geriu jos drėgną kvapą ir ūkus, 
	Man sapnuojas skaisčios žvaigždės ir dangus. 
	O kai vėl mane padangė užsūpuos, 
	Jausiu žemę savo ilgesio vaizduos.

Kaip apimt tave, pasauli begalini?
Gaivalingą tavo galią siela mini:
Tavo liepsnos man krūtinėj dar žėruoja,
Tavo aistros mano lūpomis garuoja.
	Tu pasėjai mano gyvastį, dangau, 
	Bet aš čia, juodojoj žemėj išdygau. 
	Dar pirmykštę savo buitį siela mini, - 
	Tik apglėbt tave, pasauli begalini!

1922.


ŽEMEI

Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme!
Tu praneši dangų savųjų žiedų skaidrumu.
Iš tavo gelmių sau vaivorykštės metmenis semia -
Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu.

Nuo juodbruvo veido saulėleidžio skarą nutraukus, 
Tu šiltą pavasario naktį manim apsvaigai:
Jaučiu tavo plakančią širdį ir kvepiančius plaukus, 
Kaip galvą svaigina, lyg žydinčių pievų ūkai.

Raudonos aguonos nulinkę tau vyto prie kojų, 
Ant tavęs rausvi debesynai pakriko lengvai, - 
Susitelkė žvaigždės ir mėnuo padangėj sustojo, 
Kai šiltą pavasario naktį mane bučiavai.

Apglėbiau tave, kaip nė vienas apglėbt negalėtų. 
Įaugau tavin chaotingų geismų šaknimis. 
Kaip pasakos augalas kilsiu lig ruimų žvaigždėtų, 
O kraunamas žiedas tavąja gyvybe išmis.

1922.


DŽIAUKIS, ŽEME!

Džiaukis, žeme! Tavo kraterų gelmėse 
Dar pirmykštės Dievo liepsnos neišblėsę. 
Gaivalinę, šviesią laisvę pamylėjus, 
Tu gimdai naujos buities laisvus kūrėjus. 
Tu vergų nebylias širdis įsupai:
Dega ugnys, gaudžia giesmės ir varpai! 
Visos kalvos linksta kryžiais pasipuošę, - 
Amžiais laukto atgimimo šventę ruošia.

Džiaukis, žeme, jūrą mėlyną pamilus!
Kaip dangus jos slėpiniai aukšti ir gilus.
Tieski bures - debesynų baltas drobes -
Skrenda laivas, verpetu bangas apgobęs.
Kai parplauks jisai iš tolimos šalies,
Gintariniai mūsų rūmai auksu švies.
Leisis saulė, ūščios bangos, degs žibintai,
Žiebsis žvaigždės mūsų žemei atgaivintai, nuramintai.

1923.


MARGI SAKALAI

Lydėdami gęstančią žarą vėlai 
Pakilo į dangų margi sakalai. 
Paniekinę žemės vylingus sapnus, 
Padangėje ištiesė savo sparnus. 
Ir tarė margieji: negrįšim į žemę, 
Kol josios pakalnės ir kalnai aptemę. 
Sapnai ir šešėliai padangėse mums 
Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums. 
Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję, 
Iš josios vainiko nuskinsim leliją - 
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus 
Paversim į žėrinčius saulės gėlynus. 
Ir tarę, suplojo iš naujo sparnais, 
Tolyn ir aukštyn, koliai kraujas užkais 
Pavytosios saulės ieškota liepsna, 
Ir žemei užgims pranašauta diena.

Bet štai rytuose jau nuraudo dangus, 
Jau nušvietė saulė uolas ir laukus, 
Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai 
Negrįžo į žemę margi sakalai.

1922.


GALIŪNAS

Pakilo, sumojo juoduoju sparnu, - 
Ir aš į jo sostą, kaip vergas, einu. 
Jis kvėpė liepimą numirėlio vėlei, - 
Ir skverbias į spindulius kapo šešėliai.

Jis alkiui užčiaupė piktuosius nasrus, - 
Ir džiūgauja minios pro puotų gaisrus. 
Putojančią taurę jis sutrempė koja, - 
Ir geduloj klūpantis džiaugsmas vaitoja.

Tada jis pakilo ir žengė lėtai, 
Kur buvusių žygių dar skamba aidai. 
Ir ką jis ten šaukė ir ką ten kalbėjo, 
Viena tik tamsioji naktis tai girdėjo.

Kai grįžo į sostą galiūnas puikus, 
Tik žvaigždės mirgėjo pro palšvus ūkus. 
Sugrįžo, apsigaubė juodu sparnu - 
Ir kniubo prie sosto šaltų akmenų.

1924.


GEDULA

Dangus juodais sparnais atsirėmė į žemę - 
Ir juodos vėliavos į saulę pasikėlė. 
Gedėki, mano žeme, nesulauktos laimės 
Šviesiųjų prižadų palaužtame šešėly.

Uždengsime šydais ir mes nuleistas galvas 
Pilkųjų pelenų nuo veido nenuplovę. 
Palinkom ant gelmių, kaip karklai žaliakasiai 
Nusvyrusiais žvilgsniais apglėbę tyrą srovę.

Mes kaip nuliūdę sūnūs ant gelmių palinkom 
Kur motinos širdies mirtis nenumarino, 
Tiktai gyvenimo geismų aistringas skausmas 
Sukruvintu kardu jos kapą atrakino.

Ir gedulos tyloj tas pats meilingas balsas, 
Kurs mus gimdydams dangui paviliojo:
Mylėki tik mane ir mano skaudų džiaugsmą - 
Ir visa, ką širdis tik geidė ir svajojo.

Eik šian gi, mano drauge, džiaugtis ir gedėti 
Šviesių širdies sapnų palaužtame šešėly:
Dangus juodais sparnais atsirėmė į žemę 
Ir juodos vėliavos į saulę pasikėlė.

1922.


VIRŠŪNĖS IR GELMĖS

1. Į v a d a

Urvai ir bedugnės
Granito uolynus išvarstė,
O aštrios skeveldros
Viršum pro kraštus nusikarstė.
Vidurnakčio gūdis
Nei mirtinas takas keleivio nebaido:
Jei žūsi, tai žūsi kaip lašas be garso ir aido.

Bet jeigu pasieksi 
Padangėj iškeltą viršūnę, 
Tu būsi kaip Dievas, 
Paniekintos žemės klajūne! 
Tu būsi tik vienas
Tau matomos saulės ugnim suspindėjęs, 
Bedugnių ir kalnų ir viso pasaulio kūrėjas.

Parpulki, keleivi,
Ir kniūpsčias per akmenis slinki,
O alpstančią širdį
Laisvėjančia aistra gaivinki.
Sukruvintom rankom
Pro aštrias atolaužas stiebkis į priekį
Ir smailą viršūnę krauju prakaituodamas sieki.

2. V i r š ū n ė

Sveika būk, viršūne, pakalnėj svajota, 
Nuo sūtemų meto per naktį ieškota, 
Aušroj man sukūrusi dangų liepsnotą -
	Sveika būk viršūne kilni:
Kas valandą žvilgsnis nuo žemės man kilo 
Ir šitai plazdėję jausmai nenutilo, 
Kol nykiąją tavo vienatvę pamilo
	Padangės aidų vedini.

Iškėlei mane tu virš žemės grožybių, 
Kur siaudžia ir virpa iš žydrio aukštybių 
Pasaulį apglobę aidai amžinybių,
	Kaip milžino varpo gaida. 
Prasidengė girdas, nusišvietė žvilgis, 
Pabudusi siela plasnoja ir ilgis, 
Kol auštantis rytas krutinę suvilgys
	Gaiviąja rasa ir malda.

Jau keliasi saulė pro mėlyną klonį, 
Nugriaudėjo kalnais verpetai raudoni - 
Ir didė ramybė šventa ir maloni
	Apsėmė tave ir mane. 
Nereikia man žemės - tavy pasiliksiu, 
Į saulėtą dangų, kaip tu, aš įsmigsiu 
Ir amžiams ant tavo karūnos užmigsiu
	Apsvaigęs padangių sapne.


3. I l g e s y s

Baigiu jau su saule, kaip aras, danguj viešpatauti;
Žemyn nusvarino man galvą sunki karūna.
Jau gaudžia pakalnių varpai mano šoksnio užgauti,
Jau blyksi gelmių žibintuvai raudona liepsna.
O žvilgančioj jūrėj jau saulė pasruvo raudonai,
Miglotą pakalnę ir dangų užliejo ugnim, -
Atsikvėpė žaliosios lankos ir našus dirvonai
Ir lūkesiu virpa ir dega drauge su manim.

Suglausiu sparnus ir nukrisiu ant tavo krūtinės, 
Tu žiede svajonių iš liūdesio mano taurės. 
Tegu mano viso gyvenimo skaudama gėla, 
Kaip puolanti žvaigždė, gyvybės kaitra sužėrės. 
Man nedavei laimės vidurdienio saulėj plazdėti, 
Tik slankioti nykiais šešėliais naktų gludnumoj, 
Tik gęstančią žarą, tik alpstantį šypsnį mylėti, 
Tik melstis pasauliui tilioj nebevilties maldoj.

Už ką gi tave pamylėjau, tu žeme gimtoji, 
Kad jaudini sielą ir ilgesiu širdį kuri, - 
Ir skausmo atobalsiais mano krūtinėj vaitoji, 
Ir virpančioj ašaroj gęstančia saule žėri.


4. Į s p ė j i m a s.

Atstoki, keleivi, nuo krašto uolos, 
Kai kalnai miglas į pakalnę suklos. 
Atstok, nusigręžk ir neveizėk žemyn 
Paniekinto klonio melsvon prapultin.

Jau šaltą dvelkimą į veidą junti:
Slaptingas vidurnakčio metas arti - 
Ir vėl iš pabudusios jūrų širdies 
Apjakinti gundymai ranką išties, 
Ir gelmę sudrumstusi žemės klaida, 
Prabils paskandintojo varpo gaida.

Bijoki, keleivi, nakties glūdnumos, 
Jei žemės šešėlis sparnu tau pamos 
Ir ieškantį žvilgsnį nukreipsi žemyn 
Paniekinto klonio melsvon prapultin.


5.P a s k a n d i n t o j o  v a r p o  g i e s m ė

Kai tik pasikėlė vidurnakčio gandas 
Ir dvyliktas aidas dangum nuskambėjo, 
Nublankęs sustojo pusiaukely mėnuo 
Ir žvaigždės vaiskiau sublizgėjo, 
Aš kniūpščias parpuolęs ant krašto bedugnės, 
Išgąsdintą žvilgį mečiau prapultin - 
Ir štai nežinau, ar miglotoj pakalnėj, 
Ar mano krūtinėj tyliai suaidėjo:
Din-din... din-din... din-din...

- Sapnuoki, pasauli, vidurnakčio sapną, - 
O tavo dangus, tavo mėnuo ir žvaigždės, 
Ir laisvė tavoji tik man .. tik man... 
Slaptingo pasaulio aš didis karalius:
Giliausioj versmėj mano amžinas sostas - 
Din-dan... din-dan... din-dan...

- Ir gilios ir tamsios gyvenimo šaknys
Draugėn susibėgo našioj mano įsčioj
Ir godžiai įsmigo manon širdin.
O tu, spinduliuotų viršūnių valdove,
Sapnuok savo laisvę mane paskandinęs -
Din-din... din-din... din-din...

Tu kelki į dangų nupuikusią galvą, 
Aš tavo gyvybės šaknų nepaleisiu:
Pasaulis valdyti tik man... tik man... 
Tegul tavo žiedą išskaidrina saulė, 
Pradėtąjį vaisių tik aš išpenėsiu - 
Din dan... din-dan... din-dan...


6.G e l m i ų   d a n g u s

O kai prasiskyrė pakalnėj rūkų uždanga 
Ir žvilgančioj jūrėj nuslūgo sidabro banga, 
Mačiau, kaip apvirtęs dangus po uolos mano kojų 
Visas grožybes į atvertąją gelmę suklojo.

Ir jau ne viršuj spindi mėnuo ir žvaigždžių būriai, 
Tik žemėje mirga skaidrieji dangaus žiburiai - 
Ir jau ne padangėje kalnai į žydrį įsmigo, 
Tik žemėn apvirtę viršūnėmis gyly užmigo.

Būk sveikas gi, žemės bangoj atspindėjęs dangau! 
Tik tau savo dvasioj aš lūkesio žiedus rinkau. 
Paskęsiu tavy ir gyvensiu pasauliu kitu:
Ir dangų ir Juodąją gelmę pasieksiu kartu.

Vidurnakčio monai ir kylančio ilgesio burtai 
Atidengė angą spėjimuose dvasiai sukurtai:
Tyliais nujautimais ir dangų ir žemę apjuosę, 
Skandina ir supa savųjų gelmių atspindžiuose.


7. L o p š i n ė

Sapnuoki, pasauli, vidurnakčio sapną 
Ir amžiną kovą - ir amžiną laisvę, 
Ir savo liepsnų nesuvaldomą galią 
Pirmykštės kūrybos ankstyboj aušroj. 
Granito uolynuos suspaustoj krūtinėj 
Dar saugoja žemė liepsnojančią širdį, 
O tvanko rūkais debesuotoj padangėj 
Dar blykčioja skaidrūs pirmykšti žaibai.

Vergai išsprogdins kietą požemių plutą,
Ir perskros žaibai žemės motinos įsčią, 
Ir kraterų liepsnos ištrykš į padanges - 
Raudonais žibintais tau veidą nušvies. 
Į gelmę apvirs spinduliuotos viršūnės, 
Sutrupins granito krantus vandenynai - 
Ir puolančios žvaigždės žemčiūgais išvarstys 
Aptemusio chaoso rūsčias bangas.

Skausme ir vienatvėj kalėjusią dvasią, 
Kaip paukštį paleisi į amžiną laisvę, 
Nežinomoj saulėj, nežinomam ruime, 
Nežinoma laime gyvent amžinai. 
O virš gaivalingų ugninių verpetų, 
Didžioj užgesintų pasaulių ramybėj, 
Kaip spindinti žvaigždė zenite įsmigus, 
Tebveizės budrioji Kūrėjo akis.

1921.


GIMIMO NAKTĮ

Merdinčios gyvasties amžinas liūdesi, 
Garbinki didį gyvenimo džiaugsmą. 
Tavo ir jo sutartiniai mylavimai 
Plaka krauju ir liepsna mano gyslose.

Jo spinduliuotam gimimo vidurnakty 
Glūdi tu vienas, kaip pasmerktas milžinas 
Pusę dangaus į šešėlį nutremdamas, 
Glorijoj rūsčiu memento aidėdamas.

Tavo ir jo sukirsti kalavijai 
Kyla man kryžiaus vaduojančiu simboliu, 
Ten kur gyvenimo didė Golgota 
Judu erškėčių karūnon supynė.

Merdinčios gyvasties amžinas liūdesi, 
Koks tu didingas gyvenimo šventėje! 
Kaip kruvinai tu skrodi mano širdį 
Džiaugsmo varpų sutartinėj simfonijoj.

Šventės ugnių papuoštoj savo sūtemoj 
Klūpauja minios raišų ir paniekintų - 
Veiziu ir aš į nesuprastą paslaptį, 
Kildamas tavo laisvėjančioj galioj.

1925.


PRISIKĖLIMAS

Pro mano langą padangių liepsnos 
Kaitros ugniniais verpetais verčias. 
Žiedais pražydo pilki pelėsiai, 
Ištirpo sienos ir juodos kerčios.

Pro mano langą Prisikėlimas
Pasaulio viltį didingai skelbia. 
Apsiaubė širdį varpų gaudimai, 
Visus nykybės aidus nustelbę.

Pro mano langą pasaulio lytys 
Ištolo spindi, kaip šviesus bokštai 
Ir vienu žvilgsniu ir viena meile 
Bekraštę buitį draugėn sublokštai.

Ir prasivėrė namai manieji 
Ir žydrą dangų į tolį skečia. 
Vadinki, drauge, prie mano lango
Ir jauną viešnią, ir linksmą svečią.

1924

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page