r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jurgis Savickis
KALĖDOS

    Čia mūsų pagoniškai skaisčioje šalyje, la belle France, šiemet kalėdinės nuotaikos nepaprastos. Paryžius plėšosi ir neriasi iš kailio mums, pusiau italams, pusiau prancūzams, sudaryti prieškalėdinę nuotaiką. Radijas tik peni mus Bethovenais ir Mocartais. Vis to religinio susikaupimo ir susimąstymo sąskaiton. Su paaiškinimais ir be jų. Yra juk visokie būdai gadinti muziką, spikeriui nuolat įsibraunant ir bekliudant.
    Mūsų miestelio amatininkai ir paprastieji žmonės, Kalėdoms besiartinant, padvigubino laiką leisti baruose bei gurkšnoti savo kavas. Kurios, žinoma, daug gardesnės karčemose, ne namie gaminamos. Ypač tuo pat užsimojimu neužmiršdami sumušti kortomis. Mes dirbame.
    Mokyklos vaikai tik zuja su savo aukų lapais eglutei. Tai tikras jau sportas, kas daugiau surinks. Kiek tų vaikų pas mane dabar. Paštininkai prisistato su būsimų metų kalendoriais. Tai jų uždarbis. Tais kalendoriais jie apdalina visą Prancūziją. Kalendoriai atplakti vienodi, penketos gal temų paveikslėliais. Jaučiai tempia svarių ir sočių kviečių varpų vežimus. Sentimentalaus nusistatymo žmonėms patiekiamos gulbės idiliškoje kūdrelėje, kaip pas Nagevičių Kaune ar mūsų Botanikos sode. Aš pasiimu gulbes. Ir kviečiu paštininką susigerti. Jei jo jautrioji siela atsilieptų į visus raginimus, jis nepaneštų savo maišo. Su manim - taip! Mes susėdome po figa, tik savaitė gal laiko nustojusia savo figos lapų ir nuoga. Mes neturime karčemos tiksliau susėsti joje. Tai didelis defektas mano sodžiuje. Bet visa ko gi negalima reikalauti sodžiuje!
    Paukščiai šlaituose kaip ir atkuto. Tikrai gamta pas mus pavasariška. Taip skaidru ir taip norisi gyventi. Bet prancūziškus paukščius "Draugui" jau apdainavau užpernai. Rinkis dabar, jei nori, žmogus naujas temas, įsiveisus redaktoriuose negirtino įpročio: neteikti temų iš anksto.
    Gyvenu čia gerai, ir viskas čia prieškalėdine proga susikloja pamanomai. Būdamas savarankiškas ir nenorėdamas nuo žmonių priklausyti, savo liemenės kišenėje - švarkas čia kaip ir nereikalingas - laikau 200 frankų. Pirmiausia pašto ženklams nusipirkti. Bet nelikti kažkokioje negyvenamoje saloje be susisiekimo. Ką bedirbdamas, vis bakstelėju į šoną. Braška! Juk tiek draugų visuose pasaulio kampuose. Iš to šventoviško džiaugsmo kaip koks pragarsėjęs dainininkas sukišu abi rankas iš abiejų liemenės pusių, iš abiejų pusių - braška. Kas tai? Abiejose kišenėse po 200 frankų. Vadinas, kapitalas padvigubėjo. Maloni naujiena! Laiškai užtikrinti. Sau pasakau gi: kaip malonu gyventi, kol jaunas esi ir - turtingas.

MINTIS APLANKO LIETUVĄ

    Bet galva vis vien tuščia. Jokios temos! Kaip gyvenimas būtų lengvas, jei ant stalo gulėtų patiektoji tema. Mintis staigiai aplanko Lietuvą.
    Juk Kalėdos buvo apeinamos ir namie. Vienintelis namas - tai Lietuva. Su pirmąja Kalėdų žvaigžde, specialiai Pono Dievo Lietuvai sukuriama ir tokia skaisčia. Kur niekur kitur nėra tokios. Nevalgymu per dieną ir vakare prisiruošimu ir prausimusi, sutikti ir išvysti, įeinant į trobą, Kūdikį, gulintį ant šieno.
    Taip, tas gerai. Taip ir aš skubėjau kartą į tokias Kūčias. Dar toli tąsyk nuo namų būdamas. Jaunas ir paikus, žinoma, būdamas. Daug jaunesnis nė dabar. Kad ir neatsitiko nieko šioj kelionėje: nei vilkų pakeliui, nei plėšikų, nei jokios įdomesnės situacijos, kuria galėčiau pralinksminti skaitytojus (ir - redaktorių). Be vieno tik visagalio noro ir ilgesio išvysti saviškius ir suspėti Kūčioms. Ko vis mes dabar norime.
    Man teko mokyti vaikus apgudintoje Vilnijoje apie Lydą ir ties upe Gauja. Turėjau mokyti dvi jaunas paneles visokių aritmetikos bei gramatikos išminčių. Mūsų susižinojimo kalba buvo lenkų. Kadangi juodviem terūpėjo tik kaspinai, kaspinėliai, baliai ir baliukai, šokiai bei visokie krakoviakai ir tolygus šlamštas - tikrame "balių" flirte jos dar buvo per jaunos dalyvauti - tai mano pedagoginiais sumetimais dažniausia teikiamas juodviem epitetas buvo: varnos! Šokau ir aš tuos "krakoviakus" atsinarsčiusiomis apivaromis. Laike šokio pasigėrėdamas ką tik mano gauto ir išskaityto lietuviškai-lenkiškai-latviškai-rusiško kun. Miežinio žodyno stebuklais. Atsimindamas kiekvieno įsidėmėtino žodžio prasmę ir skambesį. Pašnekesio su damomis sąskaiton. Svajodamas pats būti jei ne baletmeisteriu, tai geru (rimtu) artistu. Gal karininku ar nežinia dar kuo būti svajodamas. Užtai turbūt pragarsėjęs buvau originalu, gimęs "lietuviu" - retenybė šiuose kraštuose. Užtat turbūt ir ponia šeimininkė surasdavo man patrauklesnį žodį - su kai kuriais iš širdies gelmės iššokančiais atsidusimais - ir pieniško maisto irgi riebesnį skrylį. Nuolat savo vyro mušama ir pliekiama. Jei ne veiksmais, tai smagiais žodžiais. Jau tuomet turėjęs progos prisižiūrėti, kaip gražiai yra kuriamos šeimos aukštuomenėje. Kaip viskas tuomet Rusijoje, vyras, išėjęs aukštuosius girininkystės mokslus, buvo visuomet kažkoks galiūnuotas, prižiūrįs nesuskaitomus girių ir laukų plotus. Plotų savininkui, gera lenkų tradicija, vis kažkur sėdint užsienyje ir nė karto savo posesijoje nepasirodžius. Visus įtikinau, tiesiog įhipnotizavau, kad jie visi yra gryni lietuviai, ir jo kontroliuojami plotai, ir apskričiai - Lietuva! Nuo šio laiko jie save vadino lietuviais. Tikrumoje juos turbūt knietė - tos harmoningos šeimos atstovus - ištekdinti vyresniąją dukrelę, pačią nenaudėlę, už manęs, tokio originalo. Iš pradžių, žinoma, mudviem abiem paūgėjus. Be to, kaip ir priedas prie šios idilijos, man buvo peršamas Girininkystės institutas, vienintelis dėmesio vertas mokslas. Jo sūnus irgi buvo mokytas girininkas.

KŪČIOMS - NAMO

    Bet aš pasiilgau namų. Tai buvo prieškalėdiniais laikais. Suėmęs savo algos likučius avansu (jau tuomet manyje, matyti, pasireiškė tikro valdininko pašaukimas), turėjau progos pasisiūdinti naują kostiumą ir nusipirkti kaubojišką skrybėlę. Tiksiančią turbūt būsimam artistui. Laiko tebuvo tiek - suskubti Kūčioms namo. Per tas apgudintas ir mano atlietuvintas sritis. Lengvu sūrmaišeliu, kuprinę užsimetęs ant pečių, keliavau. Toliau laimės ieškoti, vienoje vietoje užbaigęs darbą.
    Žiema lyg tyčia buvo palaida, net lytinga, visai nepritaikinta mano miestiškiems batams, tikriau - numintų batų likučiams. Keliai visur buvo pabliusę, veik nepraktikuojami. Kas galėjo, sėdėjo namie. Vargo ir reikalo spiriami varėsi vežimais. Vežimai iš tolo atrodė per tuos purvus kaip sunkios artilerijos pabūklai motorizuoti, menkų, apokalipsinių arklių tempiami... Tiltai buvo apsemti, daug kur išardyti. Tą teko patirti jau privažiavus Nevėžį. Persikelti per upę vasarą būdavo stiprus keltas į Raudondvarį, žiemą - ledu. Dabar kelias buvo užblokuotas. Ledas pavojingas. Iš Kauno iki Nevėžio buvau vežamas grupės iškilmingų rusų karininkų. Tokių išauklėtų ir malonių, kurie savo aplinkumoje tikriausia vis bučiuoja ponioms rankas ir sako vis irgi malonius ir išauklėtus žodžius. Mane ypatingai gražiai jie traktavo, mažiausia kaip kokį ketvirto kurso studentą. Bet - ties Nevėžio įtaka jie pasuko į dešinę, linksmu kalniokščiu į artimus dvarininkus preferanso sulošti ir pasivaišinti. Visai priešinga mano kelionei kryptimi.
    Aš likausi vienas paupėje. Pilku švino dangaus popiečiu. Net lietus purkšnojo lauke. Prie sargybos namo, kur vasarą buvo didelis keltas, ir dabar buvo žmonių. Upė buvo saugoma iš abiejų pusių dieną ir naktį, kad kas nesumanytų pavažiuoti "ledu" ir nenugarmėtų su savo vežimu, arkliais ir pakinktais į patį upės dugną.
    Aš prisiplakiau prie žmonių. Apsidalinę papirosais, kiekvienas iš mūsų rūkėme savo "pypkes" ir tyliai galvojome. Jokios vilties nebuvo. Reikią liktis šioje Nevėžio pusėje. Aš gi kaip tik buvau nusistatęs neužilgo pamatyti mamą, tėvus, brolius ir visą mano pažįstamą šeimyną, tėvo tikriausia jau suangažuotą kitiems metams... Visi žmonės tikriausia užjautė mano nepavydėtiną būklę ir galvojo, ką čia daryti. Bet, kad ir duotų man dispensą šį kartą upe eiti, kas iš to. Jei nenugrimzčiau kur silpnesnėje praperšoje lede, kad ir prieitum kitą krantą, jis būtų vis vien neįveikiamas. Per daug vandens pakrantėje. Kad suteiktų ir lentą neštis, čia ir lenta nepadėtų pasiekti krantą. Ne! Nepatartina. Stebuklai šiemet, toji žiema! Nepatariau ir aš sau. Bet vis vien aš norėjau išvysti saviškius ir pasišildyti prie šeimos židinio. Liktis čia? Niekuomet! Tarp tų išminčių ir galvojančių buvo taip pat vienas apylinkės ūkininkas, begyvenąs šioje Nevėžio pusėje. Visi šioje Nevėžio pusėje begyveną žmonės šiuo momentu man atrodė kaip iš priešingos armijos kareiviai ir priešai. Kaip ir ne mūsų žmonės. Net keista atsirodė, kaip galima gyventi ir savo namus kurti šioje pusėje! Kai rytoj Kūčios anoje, mūsų, pusėje ir ten židinys, ilgėjausi labai, ir mano noras vis palaipsniškai didėjo. Žmogus per neapdairumą padarytum kokią paikybę! Apie atsargumą čia negalėjo būti nė kalbos. Noras, jokiais rezonais nesuvaldomas.
    - Ne, vyrai, aš noriu namo!
    - Norėti geras daiktas, bet kaip pasiekti? Štai tas ponas gal paveš...
    Kelio saugotojai buvo išauklėti žmonės. Kaipo prie miesto arčiau gyveną ir daug žmonių bematą. Užtai ir ūkininką jie pavadino "ponu". Stebėtinu būdu prie namo stovėjo keli vežimai, kaip mugėje kokioje. Žmonės kažko laukė.
    Manasis ūkininkas, grįžtąs iš Kauno ir valandžiukę čia šnektelėjęs su žmonėmis, be jokių ceremonijų ir nereikalingų žodžių parodė man ranka sėstis ir užimti vietą jo apsčiame ir patogiame vežime. Ir teištarė tik:
    - Kažin?
    Tai buvo jau daug. Ir jam pačiam reikėtų pervažiuoti į kitą upės krantą, į malūną, pasiimti kalėdinių miltų. Už kelių dar kilometrų aukštupėj.
    - Pravažiuok! Daryk žmogus ką bedaręs. Miltų Kalėdoms neparveši, tai triukšmas kils namie. Žinai su moterimis!

PIRMOJI LIETUVOJE SUTIKTA DAMA

    Pakeliui ūkininkas dar pasiėmė belaukiančią pas gimines savo dukrelę. Ši ūkininko dukrelė buvo įdomesnė ir kiek augalesnė už mano "varnas" ir pirmoji tikroje Lietuvoje mano sutikta dama. Pasibaigė viskas tuo, kad mes trise, nosimis susikniugždę į vieną krūvą, nuoširdžiai ūturiavome. Arkliai, žinoma, niekieno nevaldomi, ėjo tiksliau, nei jie būtų kieno valdomi. Man atrodė mano kompanionė, su kuria aš turėjau garbės ir didelio malonumo sėdėti bendrai ant standriai šiaudų prikimšto maišo, užsikamšęs gūnia nuo nemalonaus vėjo, kad ji mane šildė, žmogų, vidujiniai ir išoriai didžiai nušalusį ir susirūpinusį. Tyčia ar netyčia, aš to neturėjau laiko svarstyti. Kartais ji ypatingai skaisčiai ir aiškiai pažiūrėdavo į mane, kai koks pasikalbėjimo posmas užkliūdavo už kokio klaustuko. Kalbėjomės mes mano būsimos karjeros ir mano būsimo gyvenimo reikalais. Pagaliau vienatinei dukrelei tas mano būsimas gyvenimas buvo irgi įdomus ir ją intrigavo. Klausimas buvo aiškiai formuluotas: kuo aš būsiu? Užuot taip pat aiškiai atsakęs: tuo ir tuo ir tuo, aš pats, dar tiksliai nežinodamas, kaip ir svarsčiau, ir pats skraidžiau tarp Geodezijos instituto, astronomijos (žvaigždės!) ir kurio baleto, žinoma, reformuoto ir pilno išreiškimo.
    Matyti, bekalbėdamas ir aš pats buvau labai persiėmęs ir net iškalbus. Užtat jųdviejų nuolat buvau pertraukiamas: "Tai kas tas baletas? Ir kas tos "žvaigždės"? Ir kas..." - Jie abu stebėjosi, kad galima gyventi iš tokių dalykų. Šokti ar vaidinti komedijas (aš jiems kalbėjau ir apie teatrą)? Ar - skaičiuoti žvaigždes? Turėjau jiems skaityti ištisas lekcijas apie astronomiją, kaip ji man vaizdavos, apie įtaisus jai studijuoti, apie teatrą ir teatrui giminingas šakas ir jų esmę. Žemės matavimas juodviem buvo kaip ir suprantamesnis, nes žmonės dažnai čia barasi dėl ežių ir žemės plotų ir tvarka čia turi būti vieną kartą atstatyta. Aš pats iš savo pusės "matavau" akimis šią sveiką sodžiaus jaunuolę, gana gražią. Tokiomis patraukliomis akimis (blizgėjo ir žėrėjo ugnimis). Ar ji tiktų drauge išsivesti į gyvenimą ir pasiimti? Baletui - ne! Ten reikalingos daugiau melancholingo veido ir būtinai išblyškusios, ne šita apystambi sodžiaus skaistuolė. Taikiau ją prie vienos kitos situacijos. Prie "žvaigždžių" gal daugiausia tiktų toks gyvenimiškas papuošalas.
    Mes visi gražiausia susidainavome, besislėpdami po mūsų sunkiais uždangalais nuo neprielankaus oro. Jie mane vis klausė, aš dainavau. Mes buvome suartinti tikro draugiškumo saitais. Kol pagaliau arkliai sustojo patys. Mes buvome prie malūno. Jie padarė tą patys, lyg žinodami. Malūnas buvo ir matėsi kitoje upės pusėje. Vežimą palikę, mes visi ėjome šiokiu tokiu ledu malūno linkui. Jei žūti, tai visiems trims kartu. Mergelė buvo visai jaunatviškai nusiteikusi ir juokėsi visą laiką, ledu beeidama. Prieiti prie pačio malūno per pakrančio properšas mums nepavyko.
    - Tai tau ir miltai! - užsikrėtęs tuo pačiu jaunatviškumu, pasakė ūkininkas. Visi trys sutartiniais balsais mes išsikvietėme malūninką.
    Malūninkas ilgai šnekėjo ir stebėjos pats, kas čia darosi šiemet su ta "žiema" ir ledais. - Vienas ūkininkas esą pamėgino šiemet užsikarti savo vežimu ant ledų - jis labai skubėjo į Kauną, - bet buvo nugramzdėjęs į dugną su arkliais.
    - Vos išgelbėjome! Miltai? Miltai sumalti, bet atsiimk... Kad aš galėčiau perritinti ar šveistelėti pro tą tarpą...
    Grįžome nieko nepešę. Tačiau per daug į dalykų esmę nesigilindami.
    - Nėra kvietinių, užteks duonos! - pritarė ūkininkas.
    - Aukščiau! Toj ir toj vietoje, - šaukė malūninkas, - yra perėjimas. Žmonės bando pereiti...

ŠEIMININKĖ, KRĖSNA BOBA

    Tai būta už dvejetos kilometrų. Tas "mėgina" mums ne visai patiko. Mes buvome labai išalkę ir apšalę. Namų šeimininkė, krėsna boba, vaišino kuo išmanydama. Ji klausėsi kalbos apie viską, kas lietė tokį svečią.
    - Mama, jis žvaigždes nori skaityti.
    Juo labiau šildė arbatos žmogų ir juo pasiteiravimai buvo intymiškesni, aš mačiau, "mama" darėsi vis šaltesnė. Daugiausia pasitenkindama vis savo:
    - Hm? Ar taip? Dangus? Tamsta tuo tarpu jokios vietos neturi. Ir niekur į mokslus neini?
    Ji buvo įsitikinusi, aš koks šposininkas ar nesveiko proto žmogus. Dėmesio nevertas. Apžvelgusi mano batus, ji iškart suprato, koks aš per paukštis. Ji nutarė, aš būsiu gavęs karštligės. Ji man taip ir pasakė:
    - Tamsta permirkdinai kojas? Tamsta gali sukarščiuoti.
    Ji išvarė savo dukterį. Be jokių apeliacijų toliau nuo manęs. Tiek darbo prieš Kūčias ir Kalėdas... Kai tėvas užsiminė apie apnakvinimą brangaus svečio, nes jis iš tolo yra pažinęs mano tėvą, madame tiek staigiai sukirstais žodžiais atsakė, labai gal perstilizuodama lietuviška maniera, kad ir man net iš tikrųjų šiurpas perėjo per nugarą:
    - Na jau! Tai kur mes jau padėsime tokį svečią? - trimis brūkšniais pabraukusi žodį: tokį. Išvertus Į kitą kalbą, išeitų: tėvai, kokį man svečią tu čia atvežei? Be to, dar šeimininkė pridėjo: -Juk dar ne vakaras, turėsime laiko kalbėti apie nakvynes...
    Užsižiopsojusiai ir užsistovėjusiai dukrelei, nepaprastam žmogui iš tikrųjų čia pasirodžius, motina riktelėjo:
    - Į virtuvę! Argi nėra darbo?
    Jaunosios svajonės irgi žuvo.
    Man rūpėjo prieiti tuojau upę. Atsisveikinau. Ėjau vienas. Bet ūkininkas mane palydėsiąs. Kad moteriškės atsikratytų, jis tik suminėjo: miltai! Kai mes privažiavome, mus sutiko baisi properša išsižiojusi: traukis su savo miltais! Vis tos bobos. Bet man reikėjo pereiti į kitą pusę. Ten juk "mūsų" žemė, o rytoj Kūčios! Properšoje prie kranto buvo sumalti laiptai, pratiesti žmonėms upę praeiti. Įsikabinęs gana pasvirusio į srovę alksnio ir jo šaką pasiekęs, dasivariau, kas minutę rizikuodamas išsimaudyti, arčiau kranto ir mėginau kojomis pasiekti suaižytų laiptų lentas. Kiek pasimaudęs ir nenuskendęs, aš nugriuvau į krantą. Aš buvau laisvas. Tai buvo mūsų žemė!
    Ūkininkas džiaugėsi, aš pasiekęs tikslo. Atsiprašinėjo negalįs pavėžinti ir prašė būtinai kitą kartą lankyti juos. Turbūt dar vis prisiminė mano baikas.
    Paskui viskas sekėsi, kaip turėjo sektis. Nakvojau giriose pas vieną nepažįstamą ūkininką, nežinomose giriose, atvežusį į save rogėmis (čia jau per girias galima buvo važiuoti rogėmis ir buvo sniego). Tas palaimintas Lietuvos sūnus nei už nakvynę, nei savo roges pinigų neėmė. Būtų didžiausias įžeidimas. Priešingai, pernakvinti ir pavaišinti nepažįstamą žmogų buvo didžiausia jam garbė. Tokia nepraktiška buvo tuomet Lietuva!

MANO GIMTOJI DUBYSA

    Rytdieną apie pietus mane sulaikė mano gimtoji ir miela Dubysa (aš juk faktinai namie!). Sraunios bei krauklios tai būta upės - tegu giminė. Čia, žinoma, nė kalbos negalėjo būti pereiti upę. Visur kriokė, griovė ir gąsdino vanduo, kad Ir ledo pluta apsiklojęs. Tik aš pastebėjau - miestelio pažįstamas iš jaunystės malūninkas savo valtelėje triūsė apie savo malūno galingąją užtvanką, bijodamas, kad srovė jam neišgriautų pylimo silpnesnėje vietoje. Pats malūninkas, rizikuodamas daug kuo šitoje "Niagaroje". Man įsiprašius į valtelę, mudu abudu laikėmės kiek galima arčiau pylimo, kartais abu beviltiškai įsitvėrę į pylimo kyšančius žabarus. Pagaliau atsiradome mūsų pusėje. Jis buvo geras žmogus.
    Nakčia buvau namie. Namiel Ir - Kūčioms. Troboje pro langus buvo šviesa ir žmonės kalbėjo. Įlindęs niekieno nepastebėtas gonas - šunys, matyti, šildėsi troboje, - o visos durys buvo atdaros (geriausia proga išvogti arklius, jei vogtų), aš žaibišku greitumu persivilkau savo nauju "užsieniniu" kostiumu, įsispyriau į naujintelius batus. Savo artistiškai kaubojiškos skrybėlės neužmiršęs, su Kalėdų dieduko maišu, pilnu riešutų ir saldainių, aš žiūrėjau pro irgi atlapas duris, kas darosi viduje.
    - Aš, vadinas, sakau, kad Kūčios - palaimintas laikas. Kūčios ir Kalėdos - tai švenčiausias laikas. Kristus yra gimęs, vyrai! Visos nuodėmės yra atleidžiamos...- Tėvas sakė šeimynai ir namiškiams pamokslą šeimininko rolėje. Kiekvienas žodis kainavo jam prakaito, įtempimo ir jėgų. Tegu ir maršalka bažnyčioje, bet sakyti pamokslus! - O dabar, gražiai pavalgę, sutrypkime kokį linksmesnį šokį. Amen!
    - Kažin kur tas mūsų sūnus? - motina ištarė mano vardą.
    - Aš čia! - įšokau į gryčią, kaubojiškai sušukęs.
    Visų nusistebėjimas buvo didelis. Tiesiog kažkas mistiško.
    - Tai mano sūnus!
    Motina neverkė, bet arti to. Ji žvalgė mane savo skaisčiomis akimis. Tėvas leidosi bučiuojamas savo ranką. Irgi buvo patenkintas. Kas gali būti gražesnio už motiną. Tą bus pastebėjęs ir kunigas misionierius Sabaliauskas savo žavėtinoje kelionių knygoje, savo skirsnelyje: Motina. Kad daugiau tokių misionierių būtų. Motina žvalgė mane iš visų pusių ir negalėjo atsigėrėti.
    - Kaip tu išaugai, sustiprėjai! Kaip tau sekėsi tą visą laiką? Ir naujas kostiumas, toks puikus?
    Aš jai pabučiavau ranką, kaip ir dėkodamas už naujus rūbus. Maždaug kaip dabar dėkojama naujiems leidėjams, norintiems pragarsėti, pasiuntus nemokamą straipsnį. Ką garbė daro! Paskui visi džiaugėmės, nebuvo tikrai laiko viską išpasakoti, kramtėme mano atvežtus riešutus. Nurimę kiek ir gražiai nusiteikę, giedojome giesmę: "Gul ant šieno", kuri visus mus artino.
    Ir dabar, šią valandą, Lietuvoje guli "ant šieno" pasaulio Išganytojas. Kuris visus artina. Mes visi turime greit pasiekti Lietuvą ir mūsų namus, mes, tironų išguiti. Mūsų noras viską pasieks. Keliausime atgal kas kuriomis susisiekimo priemonėmis ir iš įvairiausių vietų. Kad tik pasiektume savo namus. Visai neužilgo. Grįšime daug pasimokinę pasaulyje. Ir dar daugiau išsiilgdami dabar mūsų šiuo tarpu paprastų namų.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page