r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jurgis Savickis
JUOZAPĖLIS APSISPRENDŽIA

    Juozapas buvo italas. Visų vadinamas deminutyviniu ir kiek pažeminančiu vardu, mūsiškai išeitų: Juozapėlis. Kiekvienoje šalyje galimas toks niuansas. Jam ne taip buvo svarbu, kaip ir kokiais niuansais vadina jį žmonės.
    Jis buvo įgimtas darbuonėlis. Jis dirbo nuo ryto iki vakaro; ir šventadieniais, kai bažnyčioje varpai imdavo skambinti, jis dar dirbo. Kai vakarais žmonės eidavo migti, jis dirbo. Nuo ryto iki vakaro.
    Kitokio darbo kaip žemės jis nežinojo. Jo lakios mintys teskraidė apie kastuvus, šakes, vinis ir plaktukus. Šiais muzikiniais instrumentais jam tekdavo kaupti, ravėti daržus, grumtis su žemės grumstais ir pačią žemę kasti.
    Tik retkarčiais įprastos darbininko mintys atšokdavo į šalį ir jo darbą paįvairindavo. Ir visokeriopai išbandydavo jo intelektą. Kai staigiai sprogdavo kokio įrankio virbas ar reikėjo sustoti ir įkalti vinį į kastuvo rankeną, imant smukti kastuvui nuo koto. Tokiais atvejais savo satisfakcijai sustiprinti Juozapėlis smagiai, poniškai išsikeikdavo. Tai buvo jo prievolė ir malonumas, tas nuoširdus išsikeikimas.
    Į bažnyčią, kaip sakyta, jis neidavo: darbas! Nors saulė ir kaitindavo sekmadieniais. Ir gera būtų atsilsėti. Į kinematografą jis irgi neidavo, nes vėlai tenka grįžti, o iš ryto juk darbas. Ir taip toliau. Jis buvo ištikimas darbininkas italas. Ištikimas savo tautai, ištikimas savo darbui ir laikui. Imąs kiek senstelėti, bet stiprus.
    Vis dėlto jį supančiojo viena moteriškė. Juozapėlis įkliuvo į pinkles. Iš pradžių sagelė, kuri, baltu perkeliu apsiūta, į šventadienio marškinius įsiuvama. Lyg tyčia tas sagas reikėjo dažnai siūti ten ir kitur. Ypač kitur. Sakysime, kad darbininkui apatinės kelnės nenugriūtų. Tokiomis nuolat slenkančiomis kelnėmis - tai jau ne džentelmenas. Žmonių pabaisa. Negi prisitampysi per dieną, gatve eidamas ir pečiais tik trukčiodamas...
    Jis ją vedė.
    O tai buvo nepaprasta moteris. Ne tik iš vidaus, jos sielos glūdumose, bet ir iš oro. Iš oro tokiais keistais, pasišiaušusiais plaukais, kaip papuasas. Ir kitokiais moters didžiais privalumais. Dabar Juozapėliui nereikėjo rūpintis "valgiu". Viskas buvo paruošta. Ir namie tvarka.
    Juozapėlio namas buvo šviesus ir švelnus.
    Ant Juozapėlio stalo atsirado gėlių puokštė.
    Dabar jiedviem buvo daug geriau gyventi abiem, dviese. Tai ne pirmiau. Jie buvo vienodos paskirties žmonės. Nors toji gėlių puokštė buvo jų, nelaimė. Jųjų suirutė.
    Prie gėlių puokštės reikėjo servetėlės. Į kur į namus jau įšliaužia servetėlė, ten jau blogai. Ten reikia jau švaresnių rūbų ir skalbinių. Visokių apvalkalėlių. Ir taip toliau. O tas viskas, vienas prie kito, reikalauja pinigų. Daug pinigų. Juozapėlis dar nesakė - "bergždžiai išleidžiamų".
    Iš esmės nauja tvarka jis buvo patenkintas. Bet tai ne viskas. Bute buvo naujos lovos. Tokios, kokias laikraščiai išreklamuoja. Bet lova, žinai, turi savo įstatymus. Juozapėlis imdavo ir dažnai nusidėdavo šiems įstatymams. Ypač šventadieniais. Įvargęs visu statumėliu įplaukdavo į lovą ir joje kaip reikiant migdavo. Moteriškei tai nepatikdavo. Tai yra ne visai patikdavo. Argi pagaliau ji visuomet turėjo žinoti ir įsigilinti, kad jos vyro esama darbuonėlio?
    "Papuase" kildavo pareiga, greit šalto proto užslopinama.
    Kadangi jiedu nebuvo nei intelektualai ir jokiu būdu ne aristokratai, tai tarp jų nekildavo trapių frazių dialogų. Jie tik dirbdavo ir - miegodavo. Vyras smagiau. Moteriškė su tam tikra doze neramumo, praskiesto nervingumu. Harmonija dėl to tarp jųdviejų nepairo. Priešingai, praktiškajam gyvenimui patobulinti buvo ieškoma kitokių būdų. Kad gyventi būtų kiek poniškiau.
    Gyventi jiedviem sekėsi neblogai, bet jų gyvenimo standartas kiek paūgėjo. Jis kartais pagalvodavo, kad "jojo" eitų į žmones uždarbiauti, tuomet viskas būtų lengviau. Bet garsiai nieko nesakė.
    Žodžiu, tai buvo ideali darbininkų šeima, tegu "papuasas" viduje kartais ir virė. Bet kas supras moters sielos gelmes? Ne ką geriau galėjo suprasti šiuos intymius balsus ir Juozapėlis. Bet pagaliau ne čia svarba.
    Saldžiu pirmos rūšies sacharinu moteriškė tarė:
    - Juozapėli, mes turime dabar viską. Suprask - viską.
    Šį žodį "viską" ji pabraukė. Kitados tokių žodžių pabraukimų nebuvo.
    - Butas mūsų nemažas ir gražus. Mudviem kaip ir per didelis.
    - Kodėl mudu negalėtume į mūsų g ražų (vėl pabraukimas) butą įsileisti įnamį? - moteriškė tarė. Besijuokdama nurodė į ką tik pakeistą gėlių puodą.
    Čia ir buvo brėkštančios tragedijos visa kvintesencija. Seniai tos esencijos namie trūko.
    Ta puokštė ant stalo! Ir - Kristus, drąsiai raminąs skenduolius paplukusiame laive, visus tuos bibliškais veidais pasažierius. Jie dar neįtikėjo.
    Aiškiausioje jų namų vietoje buvo toks paveikslas. Per gerbūvio plyšius skverbėsi menas.
    Juozapėlis, žiūrėdamas į skenduolius, pats įsidrąsino ir sustiprėjo. Pasakyta, padaryta.
    Į jųdviejų namą įsiritino įnamis. Į jo, paprasto darbininko, ir jos, skaisčiu Magdalenos vardu, namą.
    Įnamis buvo komunistas, temperamentingas prakalbų laikytojas ir profesinių sąjungų narys. Jis žinojo, kur ir kokiu momentu sutrenkti kumščiu į stalą! Jau pragarsėjęs savo draugų tarpe ir buvo siunčiamas į didesnius centrus, net į užsienį informacijos tikslais.
    Įnamis turėjo laiko užmesti savo akį ir į Magdaleną.
    Tos akies užmetimo pasėkoje gimė sūnus. Sūnus - jos, staigiomis, aiškiomis akimis ir plaukų aureole, ir jo, politiškojo keliautojo. Bet tai sūnus buvo jo, pasižymėjusio profesinių sąjungų veikėjo. Niekas nė nemanė tuo faktu abejoti, ir nebuvo reikalo jo nuslėpti. Tai buvo gerai supratęs bei sau gerai išsiaiškinęs ir Juozapėlis darbininkas.
    Dabar apie sūnelio tėvą. Sūnelio tėvas iš povyzos buvo labai panašus į pirmosios laidos Charlie Chapliną. Jaukutis toks ir smulkutis, kai ėjo. Visur paskubąs, viską suspėjąs, ir savo atkištais dantimis, jaukia šypsena nuteikiąs žmones visuomet gerai.
    Kad "Chaplinas" turėjo sūnų, tai visiems buvo aišku. Tai jo garbė ir nuopelnas. Bet tai dar ne viskas. Jis rūpinosi savo sūnumi: mėlyno šilko, vatomis pritvinkęs užklotėlis vaikų vežimėlyje! Jis taip pat rūpindavosi ir Magdalena. Jąja net interesuodavosi. O moteriškei tai tiek tik ir reikia, kad kuris vyras ja interesuojasi. Jos akys žibėdavo, dantys buvo skaistūs. Bet ir tai buvo ne viskas.
    Regioninio komiteto atstovas neužmiršdavo ir savęs. Jis visur užeidavo ir viską suspėdavo. Nebuvo tos dienos, kad jis neužeitų smuklėn "aperityvo" išgerti (tai buvo nerūpestingoje šalyje, visa ko pertekusioje Prancūzijoje, kur visiems buvo gerai).
    Aperityvų skaičius pasiekdavo 10. Iškilmingomis dienomis. Neiškilmingomis dienomis - 5. Jis buvo laimingas. Bet - vienas? Ne! Su "žmona" Magde? Taip, bet tik kai kada.
    Bet jau būtinai ir visuomet rūpindavosi ir imdavo su savim Magdalenos vyrą, vyrą jo "žmonos". Juozapėlį, taip jį vadino. Jiedu liko draugai. Po sunkesnio Juozapėlio vozojimosi, jei ne su arklu - čia toks daiktas nebuvo žinomas ir neegzistavo, - tai su kauptais ir kauptukais per ilgas dienas, vermuto stiklas jam buvo gerai. Penki stiklai dar geriau. Ypač - nemokamai, draugiškos rankos jam įteikiami ir prie jo pristumiami. Taip reikalingi darbininko troškuliui atgaivinti ir šiaip sustiprėti...
    Jie buvo draugai - komunistų partijos organizatorius ir darbininkas. Vienybei pabrėžti jie visi trys eidavo kartu. Prisišėrusių sasų maršu iškilmingai įšliauždavo visi trys į bažnyčią. Kad ir komunistai, be bažnyčios čia negalima. Ar krikštynos (pagaliau įvykis su Chaplinu), ar draugų mirtis... Jie buvo italai, tauta, greičiau susikalbanti su Ponu Dievu. Pavakariop visi trys eidavo į susirinkimus. Nors rečiau.
    Ji tik juokėsi savo skaisčiais dantimis ir sukinėjosi kėdėje, mesdama nuo vieno vyro į antrąjį savo žvilgsnį. Dabar ji buvo patenkinta. Visiems buvo gerai. Juozapėlis irgi šypsojos, it gyvenimo mįslę atspėjęs.
    Juozapėlis, kaip senesnės datos žmogus, kiek nuo darbų pataršytu kailiu, ėmė plikti per pakaušį. Bet nekalta ir viską apimanti šypsena liko.
    Sekmadieniais jie eidavo visi trys į iškilmingą pajūrio promenadą, kur visi žmonės susitinka. Ir grįždavo. Butas buvo bendras. Tai patogu ir gražu. Darbininkui tekdavo poilsis, migti po sunkių darbo valandų. O "Chaplinui"... nemigti. Ir kaip dar! Kiekvienam savo darbas. Ir kiekvienam savo likimas.
    Kad ir migdamas, Juozapėlis putė sau į ūsą ir šypsojos, tarytum didžiai ką pašiepdamas.
    Taip susikūrė Juozapėlio-darbininko dienos užsienyje.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page