r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jurgis Savickis
LATRAI

    Kokia graži vieta, tas platusis Nemunas ties Kulautuva! Ypač mėnesienoj. Tuomet smulkios vandens vilnelės, mėnesienos šviesos pasidabrintos, atrodo kaip smulkios žuvelytės, pavandeniu šokinėjančios. Tuomet nakties metu - daug fantazijų. Atrodo, taip viskas turėjo būti čia romantiškais laikais. Užburtos pilys, daug panų ir daug vaiduoklių tuomet. Apie riterius čia nė nekalbėsim.
    Upė plaukia sau ramiai ir nuolat plaukia...
    Ne mažiau graži Kulautuva su savo apylinkėmis ir dienos metu. Tiek ten gyvybės pakrantėje, laivui priplaukiant. Kai jis, manevruodamas gan sunkokai ir braškėdamas savo apilsusiais šonais, kaip imąs sirgti džiova, ilgainiui prisišlieja prie tiltelio ir išmeta beatostogaujančių miesčionių minią. Žmonės ima slinkti per plačiąsias pievas į savo vasarvietes, čia vis dar senu rusišku įpročiu vadinamas: "dačos".
    Begrįžtančios miesto gyventojų armijos pasitikti ateina maloniosios ponios. Savo geromis nuotaikomis, apvaliomis alkūnėmis bei kitokiais apvalumais, ir pasireiškia pasibučiavimais. Sutinka visus tuos ištikimus vyrus, dėl jų juk bedirbančius ir dėl jų besiaukojančius mieste.
    - Mūsų vyrai - tai herojai! - dažnai sako ponios egzaltuotai. Dėl to pertekliaus ir dėl tos pačios sodžioniškos poezijos viskas čia egzaltuota. O tos - saulės!
    Veik visi iš miesto grįžę vyrai yra apsikrovę pirkiniais, kurių didžiausią dozę sudaro maistas. Visi kerta pievų platumu, drauge su krykštaujančiomis žmonomis ir vaikais.
    Kulautuvoje tuomet daug gyvumo ir riksmo.
    Bet tai dar ne viskas.
    Dienos metu, pakrantėje, visai neišmislingais užpakaliais yra atsisukusios, - kas iš esmės labai nemandagu, kad ir architektoniška, - tokios medinės, stipriai sukaltais šonais išvietės.
    Šimtai, tūkstančiai išviečių. Žinoma, numeraliai gal jų ir kiek mažiau, bet susidaro toks kontrapunkto muzikinis įspūdis. Šios simpatiškos pašiūraitės buvo išsitiesusios ilga linija, kaip tvarkingai sustatyti kareiviai. Ten ir ten, ir tarp pušų. Bet vis vien pagal ištiesinę, iš anksčiau nužiūrėtą liniją. Žmonės mėgo komfortą.
    Veik visas Kaunas čia vasarą atvykdavo, tad, subrendus ir sutvirtėjus Respublikai, Kulautuva su visomis jos apylinkėmis buvo įtraukta į pirmos eilės kurortų rejestrą. Tas, žinoma, padidino žmonių pajamas. Atostogaujančius gi pripildė kurortine sveikata.
    Žmonės jautėsi gerai. Nes aplinkui ir visur kitur - tik pušys ir giria. Kai kur tankiose pušų viršūnėse, žydrą dangų beremiančiose, veisėsi ir augo juodieji krankliai, tėvynainę istoriją vaizdžiai prisimeną. Kaip prancūzai, iš Maskvos begrįžtą, buvo apsivilkę gūnėmis ir bažnytiniais arnotais ir bėgo į savo respektyvias šalis, dantis kalendami.
    Kurortui reikalinga saulė visuomet čia buvo užtikrinta kurortu besirūpinančios ministerijos. Ponios ypač žavėdavosi mėnesiena.
    - Surask tu man kitur tokią žavią mėnesieną!
    - Kaip romantiška!
    Tardavo ponios ir poniutės iš romanų išplėštais puslapiais.
    Blankioje mėnesienos šviesoje, kitame upės krante, buvo įmatoma apleistoji Zapyškio bažnyčia, Didžiojo kunigaikščio Vytauto statyta. Ir - užmiršta. Atrodė, kad viskas, ką statė karaliai, buvo užmiršta Lietuvoj.
    Kulautuvoj buvo ir smėlynų. Kurortui irgi reikalingas daiktas.
    Jei kurs iš prigimties ar per neapsižiūrėjimą žuvininkas dar ir vertėsi ataviškai savo amatu, tai toksai turėjo greitai įsitikinti (ir - neapeliuojamai), kad tai neapsimoka. Tegu kiti ir tvirtino, kad "pragyventi galima". Bet kaip pragyventi? Skurdžiai. Ne tokie dabar laikai, reikia žengti drauge su pažanga.
    Jei kuris žuvininkas turėjo atliekamų 100 kvadratinių metrų smėlio, tokį žmogų tuojau apimdavo pailsėjimo liga. Toksai sklypas tuojau buvo sukarpomas į keturias lygias dalis. Kiekviena 25 metrų didumo parcelė buvo išnuomojama vasarotojams jų nervams sustiprinti. Žinoma, sukalus iš pradžių kokią gyvenimui reikalingą pašiūraitę, bent su keturiomis lovomis kiekvienoje pašiūrėje. Iš keturių pastatų žuvininkas uždirbdavo keturis kartus daugiau negu pirma su savo viena vienatine sienojų troba, liūdnai tūnojančia smėlyne ir svečių besidairančia. Jau už tokį pastatą žuvininkai imdavo dvigubai. Mat - sienojai! Ir priedų dar nemokamai suteikdavo žvakę žvakidėje.
    Žuvininkystės amatas, tiek įvairių ministerijų skatinamas, nupuolė ir nebebuvo jau šiame pakrašty praktikuojamas.
    Žuvininkai nieko nedirbo. Kaip žinoma, nieko nedirbti - tai yra sunkiausias darbas. Neskaitant lentelių kalinėjimo prie vadinamojo "namo", jei namo plyšiai pasirodydavo per dideli ir tokiomis savo savybėmis neigiamai veikdavo kitus įnamius. Veikė savo akustiniais, tiek pat okulistiniais ir kitokiais gyvenimiškais apsireiškimais. Ypač nakčiai gerai užsibrėžus.
    Antras jau patvaresnis eksžuvininkų darbas - tai buvo laukti prie kranto iš miesto atvykstančių svečių. Svečiai gi atvykdavo nelygu tos Nemunu beplaukiančios žuvelės, be jokių ten garsinimosi ir tolygių viliojimo priemonių. Jų atplaukdavo po du į kiekvieną lovą.
    Tuo būdu vietiniams žmonėms nereikėjo nieko dirbti, o pinigo jiems vis tiek prisvildavo prie delno nemaža.
    Bet ministerijos, kaip ir visame pasaulyje ministerijos, budria savo akim tuojau pastebėjo, kad žmonės čia nieko nedirba, tunka ir pinigų iš smėlio prikasa pakankamai. Tokioms tai negerovėms veikiai buvo užkirstas kelias. Ministerijos pačių pašiūrių, žinoma, negriovė ir drauge su nusiminusiais žuvininkais nesutrynė jų į smėlį. Ministerijos visuomet esti juk sėslios, pastovios ir rūpestingos. Viską, ką jos darė, darė ministerišku apdairumu ir apgalvotai.
    Ministerijos išleido įsakymus.
    Kol nesą dar vėlu, ministerijos nusavinančios visas greta žuvininkų esančias girias, atšlaites ir krantus ir pačios besiimančios dabar šią muziką tvarkyti. Galas. Kas nori, gali iš jų - ministerijų - sklypą tuojau įsigyti. Sklypai gi būsią pavyzdys žmonėms ir žuvininkams.
    Ministerijos tuojau išparceliavo girias, klonius ir kalnelius. Kiekvienam dar pridėdamos po reginį nemokamai.
    Ministerijos įpareigojo sklypų savininkus: žuvauti, elgtis padoriai, ugnies giriose nekūrenti ir kaimynų neapkalbinėti. Viskas buvo gražiai suparagrafuota.
    Bet šių ministerijos sklypų niekas nepirko. Ar bent labai mažai. Žuvininkai atsiduso. O tie, kurie jau nusipirko, atvykdavo kartais sekmadieniais į savo vilas pakvėpuoti pušų oru, sustiprinamu Hennessie trijų žvaigždžių, sveikatai tiek naudingu skystimu.
    Iki tikrosios žvaigždės pasirodymo danguje. Tuomet reikėdavo grįžti miestan. Tuomet kalbamosios aukštosios kategorijos žmonės grįždavo į miestą savomis susisiekimo priemonėmis. Nes visų jų laukė mieste rimtas ir atsakingas darbas. Pušų kvapo gaivinamas. Darbas tose ministerijose ir kitur. O tai juk labai atsakinga.
    Aš dėl nesveikatos tapau atleistas iš kariuomenės. Paveldėjęs pinigų iš vieno sumanaus ir apdairaus kunigo-dėdės, kaip tik tuo metu atsiskyrusio su šiuo pasauliu. Kapitalas buvo pravartus man. Aš irgi įsigijau sklypą. Tais laikais dar nebuvo plaučių ir kitokių žmogaus kūno dalių peršvietimo, bet mano krūtinėje, - daktarai sakė, -"kažkas darėsi".
    "O galėjo būti dar blogiau",- daktarų žodžiais tariant.
    Aš irgi nusipirkau pušyno dalį. Nes aš buvau reikalingas daug maisto, vienatvės ir poilsio. Ir ypač - pušų kvapo.
    Jeigu sodžiuje galvijinis mėšlas kratomas, ypač - gerai.
    "Ir ypač - jokiu būdu nenušalti!"
    Apsišarvojęs tais visais "ypač" ir pakeitęs jauno karininko karjerą į daugiau pacifistinę (kai žmogus besisilsi ir daug valgai, nors apetito man niekuomet netrūko), aš turėjau dabar progos skaičiuoti pušis savo sklype ir stengiausi kiek galima įtraukti tų pušų kvapo. Man buvo gerai. Mano rinktinis sklypas turėjo visą tūkstantį - 1000! - kvadratinių metrų žemės. Su visomis pušimis, kaip iš kokio Puvis de Chavanne paveikslo kirptomis. Dabar, atrodytų, gal kiek permanieruotomis pušimis. Pro tas aukštas ir laibas pušis, - "būtų stiebų laivams"! - pasakytų girių pirkliai, - bliksnojo Nemuno vanduo, bečiurlendamas sau nerūpestingai žemuliau, į jūrą. Bečiurlendamas sau dieną ir naktį. Dieną - balkšvesnis, kaip nuo saulės nublukęs daigmuo, naktį - toks mistiškas.
    Siela veržėsi šioje pilnatyje į aukštybes.
    Tačiau už jokius pinigus šioje apylinkėje negalima buvo gauti darbininkų paprasčiausiai pašiūrei sukalti. Visi žmonės čia atostogavo. Nežiūrint to, man vis tiek patiko ši gamta. Ir aš nutariau žūtbūt pasilikti čia. Nors jau ruduo; ir žiemulėn krypo gamta.
    Laikas čia slenka taip poetingai ir taip greitai.
    Vargusiems per vasarą, "dačas" nuomojusiems žmonėms dabar prasidėjo atoslūgis. Rudens linksmybės prasidėjo čia skerstuvėmis. Kalnai mėsų buvo. Mėsų - rūkomų, sūdomų, kapojamų ir kartais per gausybes imančių švinkti. Pagreitintu tempu reikėdavo mėsas suvartoti. Ir jos buvo utilizuojamos visu darbininkišku atsidėjimu ir atkaklumu. Kartais tas procesas buvo palydimas iš pat širdžių išsiveržiančiomis dainomis. Kartais tuos vyriškus, kiek vargti imančius balsus praskiesdavo muzikalesni moterų kontraltai. Krikštoliniai ir skaistūs. Kai pasiklausydavai, gyvenimas pasidarydavo gražus, ir žmogus vėl norėdavai gyventi pagal tų muzikalių kontraltų taktą.
    Kaip tik šiandien mane aplankė toksai muzikališkas kontraltas. Vienos šaunios ir malonios ūkininkės pavidalu - tokios malonios pažiūrėti iš rūbų ir elgsenos. Toji atsilankiusi ponia kvietė mane - ji buvo ne tiek sodietė ir ne tiek miestietė, tikriau vidurklis, - apsilankyti pas juos į skerstuves.
    - Žinai, tų mėsų! - sudainavo ji artistės būdu. - Mano vyras būtinai prašė ateiti. Tamsta vienišaująs, sako. Ir aš prašau!
    Matyti, išsilėbavusių žuvininkų kaimenei buvo reikalinga kokia pramoga, aukštesnio kalibro žmogus, kokiu jie mane laikė. Pralinksminti juos ar atgaivinti. - Taip pamaniau aš sau nevertai.
    - Vienas - tai tiesa. Aš ir pats ruošiausi į jus.
    - Iš tikrųjų - į mus? Kodėl tamsta to nepadarei anksčiau?
    Kad man reikėjo butą surasti, aš, žinoma, to jai iš karto nesakiau. Man nusibodo jau šioji vienystė ir keliavimas kasdien į miestą.
    O gražumas tos moterėlės!
    Eidama pro girias, ji laikė akis nuleidusi į samanas ir nieko nesakė. Tedilbsojo šioji skaistuolė į žemę, lyg būtų bandžiusi skruzdėlių gyvenimą samanose studijuoti. Pradžia, vadinas, gera.
    Aš buvau savo kaimynei didžiai dėkingas:
    - Ir tamsta pati nepapuikavai atsilankyti pas mane?
    - Didelio daikto čia "atsilankyti". Juk vis vien nėra ko veikti.
    - Ar tamsta dainuoji?
    - Kartais ir padainuoju. Žinai, sodžiuje. Kodėl tamsta dabar klausi? - Tai buvo jau joje beatbundanti miestietė. Ji buvo daugiau praktiška negu "nedrąsi".
    - Gal dabar tamsta padainuotum?
    - Girioje? Čia? Gal kitą kartą...- Ji buvo nustebusi mano erezijom. Arba, tikriau pasakius, žiūrėjo kaip į kokį senstelėjusį ir įkyrų dainų rinkėją muziejams sukrauti.
    Bet toji dainininkė - tai buvo ji. Aišku, aš ją tuoj pažinau iš balso.
    Toji, kuri žmonių širdis žavį.
    Ko žmogus giriose kartais neprisisapnuoji, jaunas būdamas!
    Žmonės pas kaimyną jau laukė. Tai yra - valgė.
    Negrų vaišės jau buvo prasidėjusios.
    Gražiai pagamintų mėsgalių kvapai šiandien konkuravo su pušų ir eglių kvapais giriose. Aiškiai nustelbdami pastaruosius. Kai kurių puodų kvapai, man atrodė, kartais buvo per stiprūs ir kaip ir įtartini. Žmonės turėjo tą didelį malonumą ir garbę atsistoti iš eilės, vienas po kito, ir visu prielankumu papurtyti man dešinę. Visi prašė sėstis ir kirsti. Aš sėdau ir kirtau. Bet vis dėlto man ir pirmiau jau dingtelėjo klausimas, kam jie iš tikrųjų bus mane kvietę. Negi dėl mano gražių akių? Vargu dėl tos gražios lietuviškos bičiulystės, kur svečias - dievas, visų laukiamas ir mylimas. Bet čia šis skaistusis įprotis buvo kiek užtušuotas, su gal kai kuriomis mažomis prošvaistėmis. Jie visi, savęs neužmiršdami, vis dėlto teiravosi, kas aš, ko aš čia, ir mane vaišino kiek įmanydami. Kaip ir atsimindami mane retkarčiais.
    Tarptautinis paprastų žmonių paprotys šeimininkėms lakstyti apie puodus, sukinėtis ir jokiu būdu neturėti laiko sėstis drauge su kitais prie stalo šiuo atveju buvo pažeistas. Moterys sėdėjo drauge su vyrais, nors moterų čia buvo nedaug. Čia būta, matyti, kokio vyriško klubo.
    Prie manęs sėdėjo skaisčioji kvieslė. Ji mane gražiai vaišino kiekvienu rinktiniu kąsniu ir dar daugiau - savo skaisčiu žvilgsniu, kurių, matyti, buvo arsenalai ir - neišnaudoti. Tai būta gražios ir sveikos sodžiaus moteriškės lieknuolės. Dabar ji gal bus patekusi į kiek karikatūriškas aplinkybes. Jai buvo čia ilgu.
    Užgėrę kaip reikiant miestietiško alaus, pradžioje šnapsu praskiesto, - čia buvo tikras alus ir - ne naminė! - šie džentelmenai (kol jų liežuviai dar vartaliojos didesne ar mažesne harmonija su produkuojama mintimi) kreipėsi į mane visi sutartiniu choru: jiems esą reikia išimti "planus".
    Šiai minčiai pailiustruoti jie pakišo man kažkokios ministerijos popierį. Žmonės nesivadavo čia jokiais prietarais; nė vienas iš jų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Ministerija gi - matyti - ėmė žmones spausti ir reikalavo visų jųjų garbingų posesijų planų. Situacijos planų, kiekvieno namo plano paskirai ir net - namų skersinio pjūvio...
    Įsileisti bent kokį matininką, žmonės manė, būtų neatsargu į šitokį sanktuarijų kaip jų žemės ir "dačos".
    Jaunas būdamas, aš prižadėjau ištempti juos iš tos balos.
    Dabar ir aš pasisakiau, ko buvau reikalingas. Man buvo reikalingas butas. Nusibodo keliauti į miestą ir iš miesto.
    - Ir butas ar bent lova man reikalinga buvo tučtuojau. Ne po eglėmis gi nakvosi...
    - Tai galima bus! - atsakė visi choru.- Net jei ir savo bobas iš lovų išverstume! Tai buvo draugiška.
    - Negi išties žmogus po eglišakiais nakvos...
    - Petronėle! Tuojau paruošk svečiui seklyčioje.
    Iš miestiškumo dar pridėjo: "Būk gera!" Taip jis bus girdėjęs ponus darant.
    Kad vyrams darbo nekliudytume, mes išėjom abu. Vadinasi, mano šeimininkė buvo skaisčiu vardu: "Petronėlė".
    Eidami per Puvis de Chavanne girią, mes žavėjomės gamta, žvaigždėmis, savo jaunatve.
    Atsiliepdamas muzikos taktan, kai visi žodžiai pradingsta ir pasidaro nereikalingi - mes buvom kaip du paiki vaikai,- aš paėmiau Petronėlę į glėbį ir pirmą kartą turėjau progos pažvelgti į jos skaisčias akis. Jos skruostų ugnis degino mane.
    Bet kaip poetiškai ji bučiavosi. Šią valandą ji man atrodė sukurta vedžioti butams rodyti... Suradę trumputėlę atdūsio valandą, mes abu nuoširdžiai atsipeikėjome.
    - Iš tikrųjų, jei mes taip elgsimės, tai teks nakvoti girioje po eglišakiais.
    Ir sniegu apiberta giria atsiliepė į jos skaidrų juoką:
    - Jei mes taip ilgiau girioje sustosime - abu sušalsime.
    - O man sušalti negalima! - pratariau rūsčiai.
    - Sušalti negalima? Kodėl? - lyg suprasdama mane, ji atsidėjusi pazondavo.
    Visai nepasakė to vulgariško "mes tamstą sušildysime", nes tai buvo poetiška moteriškė. Gal kiek miesčioniško vėjo papūsta, o gal ji matė, kaip jos įnamiai elgiasi. Linksmutė ir vis skubėdama, ji nuvedė mane į seklyčią. Tikroji sodietė tokiais momentais tikriausia būtų majestotiškesnė, mažiau paslanki, ir - nepaveikiama tvirtovė. Sekant eksžuvininkų gyvenimo standartu, ir toji tariamoji "seklyčia" buvo - sujaukta, nešvari, baisi.
    Visuose kambario kampuose prigriauta daiktų. To reikalavo dabar žuvininkų gyvenimas. Ilgainiui įsitikinusi, kad taip negalima rodytis prieš svetimus žmones, moteriškė ėmė staigiai blaškyti daiktus ir ruoštis. Taip kaip močiutė kitados ją bus mokinusi. Daboti seklyčios majestotiškumo. Nutaškius visus pakulinius užklotus, maišus ir kailiniukus nuo suolų ir lovos, ji ėmėsi darbo. Rankos mostelėjimu išėmė baltučius lovos skalbinius bei užklotus.
    Kokia puiki ir kviesli lova tapo. Tik miegok.
    Darbo buvo daug. Ji visu įkarščiu dirbo, neturėdama laiko nė pažiūrėti į svečią. Ir nepažiūrėjo. Užuot to, ji leisdavo stebėtis jos skaisčiu galvos ovalu ir skaisčiomis linijomis, nuolat bejudančiomis. O kai baigė, tai įsirėmė į šonus ir patenkinta pasakė:
    - Na, ir nuvargau.
    - Šitaip lova turi atrodyti! Tai - tamstai! - gražiu mostu parodė.
    - O tamstai?
    Į nevertus žodžius ji nieko neatsakė ir net neatkreipė dėmesio į mano repliką. Dabar ji turėjo laiko. Antra dalis girioje nebaigto bučkio buvo dar muzikalesnė.
    Bučkiai juk niekados negali būti terminuoti. Jei esi sąžiningas, o ne koks paikas moterų suvedžiotojas.
    Kaip padori moteriškė, ji bučiavosi iš visų jėgų, be jokių ten preliudų ir finalų. Taip ir turėtų elgtis visos rimtesnės moterys.
    - O jeigu vyras? - mokslinto karininko atsargumu paklausiau.
    - Et, tie mūsų vyrai. Šią valandą bus gerai prisigėrę. O kol išsipagirios, ir to ryto neužteks. Vis atsiras kurioje šiaudų pašiūrėje.
    Buvo daug paniekos mums, vyrams.
    Dabar ji kaip ir džiaugėsi savo radiniu, manim. Ne ką kita galėjau ir aš pasakyti. Tokia moteriškė!
    Ji buvo didžiai patenkinta savimi, save vėl suradusi.
    - O kur čia esama krosnies?! - nustebau.
    Ji išdidžiai pažiūrėjo į mane, lyg sakydama: "Kur aš esu, su manim nepražūsi!"
    Ji dar ilgai teikėsi pasilikti pas mane. Ir iš tikrųjų apie jokias krosnis daugiau negalėjo būti jokios kalbos.
    Rytdieną, apie pusdienį, visi šio "kalno" vyrai buvo vėl susirinkę toje pačioje vakarykščioje neapšildomoje "dačoje". Matyti, iš tikrųjų čia būta vyrų klubo. Šiuo momentu visus juos jungė karštų kopūstų bliūdas. Ženklan, kad ir aš esu įjungtas į šį klubą, man buvo įteiktas į rankas medinis šaukštas sriubai semti.
    Šiandien visi buvo padorūs, įsivilkę į kailiniukus, o kai kurie net nusiskutę.
    Kai žmonės troboje kalbėjo, garas ėjo nuo šalčio iš jų burnų. Taip šalta buvo šioje lentinėje pašiūrėje.
    Visiems buvo gera.
    Bedorodamas sriubą, aš pasakiau:
    - Aš liksiuos čia. Norėčiau išnuomoti butą.
    - Galima.
    - Bet kur jūs sutilpsite?
    - Susispausime...
    - Tik už butą iš anksto visą kainą už mėnesį.
    - Vyrai! Draugai ar nedraugai, kiek pagyvensiu, tiek ir užmokėsiu. O jei rytoj iškeliaučiau? Tai kam čia tas "iš anksto"?
    - Tokia mada pas mus!
    Vėl sutartinai atsiliepė visi vyrai. Paniurę kiek, nes čia buvo komercija. Jokiu būdu tai ne išnaudojimas ar nemandagumas.
    Tai buvo verslas. Visi vyrai buvo mandagūs ir linkę susitarti.
    - Mokėk! - tarė meilės žodį šeimininkė.
    Sutarta. Vėl buvo proga iškilmingoms sugertuvėms, nuo kurių aš vis dėlto atsisakiau.
    Savo vieta ir be galo malonia šeimininke, - aš nesakau: dieviškai malonia, - aš buvau visiškai patenkintas.
    Tačiau gyvenime viskas keičiasi. Aš turėjau pakeisti butą. Ir šeimininkę. Šeimininkė prapliupo graudžiomis ašaromis, mane didžiai sujaudinusi.
    Tas viskas įvyko šiuo būdu. Mano prieteliai buvo geri prieteliai. Ir planą vis dėlto aš esu jiems užfundijęs. Mano geroji šeimininkė buvo idealas. Taip pat - gražumo požvilgiu. Bet daktarai, tie nesukalbami daktarai, liko manimi visai nepatenkinti. Daktarų reikia klausyti. Daktarai kvotė mane ir tardė ir vis dėlto liko mano gyvenimu didžiai nepatenkinti. Jis tikriausia esąs per impulsyvus ir netvarkingas. Tie žmonės!
    Žinoma, čia gyvendamas, aš turėjau ilgainiui prisipažinti apie nuolat įkvėpuojamas machorkas, vėlybas naktis, nuolatinį vyrų blevyzgojimą ir ūžesį.
    Apie viską aš turėjau prisipažinti daktarams. Mano gyvenimas esąs reikalingas griežtos reformos. Aš buvau priverstas išsikelti, lydimas nuolat griežtesnių daktarų žodžių. Poilsis ir vienuma! Ir dar lydimas mielos moteriškės karčių ašarų...
    Aš irgi pasakiau sau tyliai: dabar reikia kurti savo gyvenimą! Ne vien tik pas svetimus žmones.
    Suradęs pas tolimesnius ūkininkus, ne pas žuvininkus, aš įsigijau puošnų namą. Nukelti ir sustatyti vietoje. Iš tikrųjų tie patys tolimų apylinkių ūkininkai pirktąjį pastatą nukėlė, atvežė ir, sukvietę talką, akies mirksniu sustatė ir sukaustė. Namas bematant išaugo. Mano skaisčiame pušyne atsistojo tikras namas. Aš tapau net išdidus kiek ir savimi patenkintas. Ir net nutariau sekti daktarų patarimais: vienišauti ir elgtis gražiai. Viską tą daktarai greitai pastebėjo ir vėl buvo manimi labai patenkinti. O kad daktarai butų patenkinti - tai juk svarbiausia.
    Joks, nei moteriškas, nei vyriškas elementas mano apgyventoje vietoje nesilankė. Tai yra...
    Gyvybei palaikyti giriose vis dėlto buvo reikalingas kontaktas su pasauliu. Nemuno pakrantėje, artitėliau upės, gyveno šaltkalvis. Žiemos metu jis pakalinėja ir patvarko geležgalius, iš reikalo pakausto ir arklius, vasaros metu jis - fotografas.
    Ir daug fotografijų pavyzdžių, išstatytų lentoje, apie tai bylojo. Tačiau aš neturėjau laiko nei fotografuotis, nei arklių kaustyti. Man mano namas buvo idealas.
    Šaltkalvio žmona buvo skalbėja, ir ne bet kokiai publikai, bet - rinktinei. Vadinasi, man. Ji apskalbė ir mane. Kaipo tokia, ji turėjo le mot de passe į mano namą įeiti. Jeigu jau skalbėja negalėtų lankyti, tai žinote... Čia jau ir daktarai nepadėtų.
    Skalbėja buvo izraelitų tikėjimo, visa siela atsidavusi ir ištikima savo amatui ir savo vyrui. Bet to ir sakyti jau nereikia. Be to, kaip žydė, be galo rūpestinga ir jauki. Mudviem teko daug apie ką kalbėti ilgos žiemos vakarų glūdumoje. Jai ir man. Kai už durų ūžė audra ir pustė kaip iš proto išsikrausčiusi pūga. O jos kelias buvo per pusnis. Nejau išstumsi moteriškę tokiu metu... O iš kitos pusės, židinys puikiai veikė, šildė ir net urzgė. Pasirėmusi ant savo tuščios pintinės, ji rasdavo valandą laiko pasipasakoti. Kas jos sieloje darosi (ji turėjo sielą) ir šiaip. O toji pasipasakojimo valanda kartais būdavo ilga.
    Ji buvo ištikima savo vaikams ir savo vyrui. To ištikimumo produktų turėjo šešetą. O pati kaip lėlė. Mažutė tokia, apskritutė ir visai skaisti. Lyg iš madų žurnalo išimtas modelis.
    Iš prigimties ji buvo be galo išauklėta ir malonaus elgesio. Žodžiu, moteris - radinys.
    Kiek galėdamas, jai pririnkdavau dabar skalbinių, tarytum būčiau įpuolęs į aristokratų madą kasdien keisti baltinius. Kiek įmanydama, ji brido vakarais per pusnis (dieną namuose ruoša). Mes tapome draugais.
    Kartais ji likdavo pavakariais išgerti su manim arbatos. Kartais pasilikdavo ir vakarienei. Žodžiu, iš lėto ėmė kurtis kaip ir šeimos židinys namie, o mano sieloje - pastovumas.
    Susivokdama, kad aš esu gydymosi stadijoje - "jie nebūtų žydai, jei visko nežinotų!" - šioji maža moterėlė atitempdavo savo simpatiškoje pintinėlėje kokio buljono ar kokio kitokio valgio. Bet kokio buljono! Nuo jo aš tikriausia ir pasveikau. Ji gydė mane, šioji trapi moterėlė, ne vien gydytojų sausais patarimais ir receptūra. Kartais šabasinėmis progomis ant mano stalo atsirasdavo puikiai kepta višta, bet kokia višta!
    Ji buvo inteligentiška, pastabi, gal kiek filosofiško nusiteikimo moteris. Pasitikėjo manim. Ji mėgo, kai buvo kalbama apie gėles ir apie svetimus kraštus. Ji klausydavos tuomet kaip vaikas. Šabase ji ateidavo ypatingai puošni. Iš tikrųjų ji tuomet buvo rinktinė lėlė, visai graži. Kad ir tokia neaugli, kaip žaislelis, ir tiekerio vaikų motina...
    Užtai dabar miesto daktarai tapo manim patenkinti.
    Tiek patenkinti, kad be jokio rūpesčio ir jokiausios atodairos rekomendavo mane kariuomenei. Kariuomenė irgi sutiko mane palankiai. Mane, per tiek laiko išsiilsėjusį ir sustiprėjusį. Atsižvelgdama į mano sveikatą (iš pradžių į sveikatą reikėjo atsižvelgti) - kariuomenė net leido man pačiam išsirinkti vietą ir apsispręsti. Esama ir tokių malonių kariuomenių pasaulyje.
    - Būk rimtas, elkis kariuomenėje padoriai ir, jei neužmirši mūsų šalies (ji nepasakė - "manęs"), tai užvažiuok kartais čia... nusifotografuoti.
    Ji neraudojo, tik linksmai šypsojos, žiūrėdama į mane ir į manęs belaukiančius du pakinkytus kariuomenės arklius, turėsiančius mane iš čia išvežti.
    Ji ilgai mosavo savo ištikima ranka, man taip greitai atitolstant nuo Kulautuvos.
    Mudviejų santarvei sustiprinti bepavasarėjant aš tikrai atvažiavau į Kulautuvą "fotografuotis". O fotografuoti buvo ką. Būtinai įprašiau malonią ponią nusifotografuoti su pačiu jaunuoju. Tokiu mažyčiu vaiku. Ponia mielai nusifotografavo, užfiksuodama plokštelėje pačią jaukiausią šypseną. Šypsena tai mano. Šią fotografiją aš visuomet laikau - jau daug metų praėjo - ant savo rašomojo stalo, brangiausių asmenų tarpe. Pagonis aš toks.
    Daugiau ponios nemačiau. Platusis gyvenimas ją paglemžė ir iškėlė pas turtingus gimines į Buenos Aires. Ir ji pati tapo turtinga.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page