r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jurgis Savickis
KALĖDOS
Laiškas mažiems vaikams

    Prieš Kalėdas paprastai rašoma apie šalstančius paukščius, sniegą bei šalnas iš viso. Lietuvoje dažniausiai buvo porinama apie vilkus, užpuolančius žmones, atkalėdžių važiuojančius pas kaimynus pasisvečiuoti. Nejauku buvo taip, kai vilkas traukia už kojos žmogų iš rogių. Tos visos pasakos ir išgalvojimai paprastai buvo rašomi mažiems vaikams. Ar norintiems jiems prilygti suaugusiems žmonėms. Bet aš čia gyvenu visai pietuose, kur visuomet šilta ir nėra sniego. Ir tų paukščių kaip ir nėra čia. O apie vilkus čia nėra nė kalbos. Net jų iškamšų muziejuose čia neužtiksi. Mes dažniausiai lankome čia kriminalistikos muziejus su nusidėjėlių pirštų nuospaudomis. Nes tokiame pereinamame punkte, mūsų Monte Karle su apylinkėmis, pasitaiko daug nusidėjėlių.
    Nors, kaip ir viskas gyvenime, taip ir čia ima staigiai viskas ir pasikeičia. Ėmė ir iškrito iš dangaus kelios sniego pluokšmelės, nuklodamos kelioms minutėms žemę, tikriau - žaliuojančias pievas, baltomis dėmėmis. Būtent prieš Kalėdas užeina ir čia šalčiai... Tuomet reikia trauktis į savo kailį ir šildytis. Vieni giliau įžvelgia į stiklelį. Geriu ir aš. Bet tas brangu. Pagaliau kas čia turi tų pinigų, be turistų, iš visų kraštų čia suplukančių! Taip sakant, prieš pietų saulę pasišildyti. Turistai tai turtingi. Turistai visuomet turi turėti pinigų. Kad ir kažin kaip ten būtų su jais. Jei ne, tai jie eina tuoj skolintis pas savo šalies konsulą. Bent savo tėviškėn grįžti. Konsulas - tai toks žmogus, kuris skolina savo žmonėms pinigus. Užtai tie konsulai yra visur užsienyje. Juk visi piliečiai turi grįžti namo. Tik mūsų prieškalėdinė saulė čia vis dažniau ima ir sustreikuoja šildžiusi. Gerai, gerai pašildė dvi tris valandas priešpiečiais. Paskui įvargsta ir eina gulti, apsiklosčiusi kaip duknomis tirštais kalnų debesimis. Ir prašytų, kad dabar niekas nekliudytų jos ramumo ir poilsio. Tiek jos ir būta. Tačiau kelionės biurai, tirštai čia ir užsienyje išbarstyti, vis skelbia saulę čia. Ir kitokias skaistybes. Ką darysi? Neužkursi didžiulės krosnies kaip fabriko kokio visam pajūriui apšildyti... Bet propagandos ir kelionių biurai nenuvargsta čia pavasarį darydami. Toks jau jų darbas.
    Bet kai nyku danguje, tai atvažiavę iš svetur žmonės sėdi lošimų užeigose, "kazino" čia vadinamais. Mirksta tuomet dūmuose ir juose skęsta. Turistai belošdami save ir kitus apgaudinėja. Kaip ir su savo likimu žaidžia ir jį nori apgauti. Tik ilgainiui tas niekuo nedėtas, kaip ir įnervintas likimas paspiria smarkiai lošiką į jo įvargusius nuo ilgo sėdėjimo minkštimus ir išmeta jį per įeinamas duris laukan. Tuščiomis kišenėmis. Nes likimo negalima apgauti. Tuomet prasilošęs žmogus eina pas "konsulą" pinigų prasyti namo grįžti. Šiaip jau visi čia nori būti turtingi. Likimas visus ir viską sutvarko.
    Čia nuolat lošia. Lošiamieji kauliukai stuksi kaip mirties pirštai, o kortos vis nauju ūpu išmetamos į viršų. "Tavo pinigas - mano pinigas!" Dažniausiai - "mano"! Tam tikru pinigų kaupiamuoju įrankiu, kauptuku, gobšioji ranka vis patraukia į save tavo pinigų. Jo jau nebėr. Pinigai vis įberiami į apsčius kazino stalčius.
    Tuomet tu išeini, tai yra - esi likimo išspiriamas, skrieji oru kaip paukštis gatvėn. (Vis dėlto ir čia kalbama apie "paukščius!"). Kramsčioji tuomet savo pirštus ir - savo sąžinę: "Kam aš nėjau numeriu "17"? Dabar "Nr. 17" išlošė dvidešimt tūkstančių. O būtinai stačiau ant to savo nelemto "22". Užstatai čia pat įsteigtose brangenybių krautuvėse savo iš tėvo paveldėtą aukso laikrodį ir gauni už jį nepaprastai mažą pinigą. Pastatai ant "17" ir - praloši. Ir eini namo gulti. Nes esi stiprios valios žmogus. Gulėdamas jau prižadi daugiau kazino niekuomet nelošti... Iki kito pavasario.
    Užtai aš niekuomet čia nelošiu. Kaip ir Monte Karlo kunigaikštystėje vietos žmonėms, ypač jų valdininkams, griežtai yra uždrausta lošti. Monte Karlo princas gerai žino, kuo tas viskas kvepia.
    Bet yra žmonių, ypač senų anglių ir amerikiečių, kurios kitokiu, ne kazino oru, atrodo, negali ir kvėpuoti. Jos ten įeina nešinos savo užrašomomis knygomis. Nuolat vis rašo į jas lošimus ir pralošimus. Nuolat skaičiuoja ir pralošia. Vis moksliškais metodais. Prieš mirdamos jos nė į bažnyčią neužeina. Joms laiko vis nebėra. Ką gi galima su jomis padaryti? Per tuos jų lošimo įkarščius kazino tarnas atneša joms kelias sviestu užteptas duonos riekutes. Tiek tos ir mitybos. Jų veidai paprastai rausvoki, didžiai įsikarščiavę, su kažkokiomis neaiškiomis violetinėmis dėmėmis. Pagaliau jos "neturi laiko" nė mirti. Jos išnešamos paprastai negyvos į artimiausią vaistinę "gaivinti". Paskui į artimą ligoninę. O paskui - į kapines. Nes jos buvo jau iš karto negyvos.
    Jų ištuštėjusias kėdes užima tuoj kitos lošikų gretos.
    Jei kas iš mūsų pažįstamų, neprofesionalių lošėjų, susigundo ir ima landžioti po kazino sales, tai apie tokius žmones mes sakom: "Na, ir tas nuėjo į bažnytėlę pasimelsti..." Ir dažnas ten jų suklumpa, lyg doro darbo neturėdamas.
    Ne! Kazino aš nelankau ir kitiems griežtai patariu nelankyti.
    Bet ką gi aš galiu, kaip sakyta, padaryti?
    Tai tokia mūsų čia Rivjera. Šiandien čia ir šalta, ir vėsoka. Bet ir mes laukiame čia Kalėdų... Nors mūsų skelbimų biurai visi išsijuosę šaukia ir teigia mums, kad čia - pavasaris! Užtai iš šiaurės naujai atvykę žmonės, ką tik atvažiavę, atsidaro viešbučio langus, patys pusiau nuogi būdami, įkvepia pilna krūtine "šiltą" gatvės orą ir... prasišaldo. Tie, kurie plaučių uždegimu nemiršta, išguli kelias savo brangias atostogines dienas viešbučio lovoje. Be laiko nereikia pavasario daryti.
    Dar drąsesnieji, nurovę gatvėje kurį skaistesnį saulės spinduliuką, statulėliai brenda į liūliuojančią čia pat jūrą. Dar suduoda savo plačiąja kumštimi krūtinėn kaip kokie tarzanai: "Koks čia oras ir šilumėlė!" - ištaria. Ar ir jie vėliau po to miršta, tikrų žinių nėra.
    Aš pats, Kalėdų belaukdamas ir pagalvodamas vis apie tuos turistus, atsikviečiu į save šaltkalvį mano krosnies apžiūrėti ir ją sutaisyti. Kaip žinoma, vietos žmonės jokių krosnių čia žiemą nepripažįsta. Vis patys vaikšto drėgni, savo raudonomis, irgi įdrėkusiomis nosimis. Bet aš ne toks. Aš turiu Įsisteigęs tikrą šiaurės krosnį! Tik ji, užsispyrusi kaip neklaužada, nenori veikti. Man Į akis vis dūmus leidžia ir visą seklyčią dūmų kunkulais privaro. Tik - ne per kaminą, kaip pridera kiekvienai dorai ir gerai išauklėtai krosniai. Gaisrininkai net kartą buvo subėgę mano krosnies pažiūrėti, manydami, namas dega.
    Mano krosnies specialistas stukteli iš pradžių kartą ir kitą savo stambiu krumpliu į krosnies įvairokus straigtus ir nikelius. Iš kur krosnies tuštumoje kažkas atsiliepia. Kaip tikras daktaras jis prideda savo ausį prie krosnies atšalusios krūtinės ir žvelgia į mane:
    - Čia kažkokie keisti daiktai darosi. Čia negerai...
    Manau sau, mūsų šalyje nesivaidena. Mūsų šalyje viskas ramu, aišku ir realu. Mes - turistai. Turistų tarpe negali būti vaiduoklių. Mes gyvenam be stebuklų.
    Šaltkalvis, pravėręs moderniškos krosnies dureles, ištraukia kelis, matyti, neseniai dar apalpusius paukštelius, per kaminą vėjo įblokštus. Sparneliai jų nebeplasnoja.
    Šaltkalvis laiko savo stiprioje rankoje vieną paukšteliuką ir sako:
    - Tai geras. Galima valgyti.
    - Kaip žmogėda? - nustebau.
    Jis buvo toks stiprus ir - žiaurus šią valandą. Stambus iš veido. Juodomis ir didelėmis žėrinčiomis akimis. Kaip koks Chaplinas, senuose filmuose rodomas akiplėša, gatvių pabaisa, kurio visa gatvė bijo ir niekas nedrįsta apdoroti.
    Šaltkalvis tučtuojau pakūrė krosnį, panėręs ant savo smailaus peilio, įkišo paukščiuką į ugnį. Vieną ir kitą, juos paspirgindamas. Jų kauliukai tik traškėjo, šaltkalvio stiprių žiaunų malami.
    - Uch! Gardu...- bliksnoja akis į mane kaip žaibus.
    Toks jis didelis ir baisus šią valandą atrodė. Puota buvo baigta. Išeidamas kaip daktaras, kuris įteikia receptą, pasakė:
    - Krosnį įkuriant, reikia atidaryti namo visas duris ir langus.
    Už receptą teko užmokėti brangiai.
    Kalėdos jau artinos. Pas mane iš šiaurės kraštų turėjo irgi atvažiuoti svečių. Juos reikėjo čia apšildyti ir nesušaldyti.
    Išėjau sodan. Ryšium su tomis besiartinančiomis Kalėdomis - pagalvoti apie paukščius. Jų peržvalgyti.
    Kodėl tie italai (o pas mus čia, Italijos pasienyje, daugiausia gyvena vis italai) taip užsisėdę ant tų mažų paukščiukų? Dovija juos ir naikina visais įmanomais būdais. Slasteliais, šūviais net užsprangina "maistu". Tarytum žmonėms būtų maisto pritrūkę. Sekmadieniais tik pokši ir pykši šaunami švinai. Kad vienas antro tik nenudėtų! Ką bedarė Italijoje ten kitados pragarsėjęs švedų rašytojas Munthe, tiek laiko išgyvenęs savo Kapri saloje, Italijoje. Ir atrodo, jis nepajėgė nugalėti tų bjaurių italų įgeidžių. Vis vien, jo pasakojimu, italas ima ir išduria kuriai lakštingalai akutes ir nuaklina paukštį. Aklas paukštis tik gieda, tik šaukia ir tuo būdu pritraukia kitus paukščius į save. O paskui žmonės juos muša...
    Taip ten, Kapri. Pas mus šaunioji jaunuomenė vis su šautuvėliais vaikšto. Pro miestelį eina, šautuvą į laikraštį įvyniotą neša. Taip patogiau, kaip pirkinį kokį. Kiti - ant pečių: patys - purvini, išbraidę visur. Nei tų medžių, nei tų paukščių nėra čia. Vis vilos.
    Mano sode ramu. Staigiai strikteli prieš mane, manęs visai nebijodamas, toks visai mažas paukštelytis. Dabar jis žiuri atsidėjęs į mane, taip, kaip tik vieni paukščiai gali žiūrėti. Tarytum man atsako:
    - Aš - per mažas! Manęs švinas nepajėgia paliesti...- Jis žiūri labai gudriomis akutėmis. Tarytum dar daugiau su manim norėtų kalbėtis.
    - Ką tu man čia kalbi? Juk jie turi slastus...
    Tas mano "žvirblelis", aš nežinau jo rūšies, kaip jis čia vadinas, - šokinėja vis kaip gimnastas savo spyruoklinėmis kojytėmis. Kažką žemėje kapsnoja ir vis nuduoda lesąs ir prisisotinąs. Nors nykioje sodo asloje, be kelių nubyrėjusių alyvų, nieko kito čia nėra. Aš žinau, nuo jų jau seniai paukščių burnoje kartu darosi. Bet šiaip atrodo gana riebuistas, kad ir mažučiukas būdamas.
    Nubėgu į virtuvę atnešti jam kelis trupinius. Bet mano paukštis dingo... Gaila! Išmečiau grūdus ir trupinius. Tik staigiai paukštis nėrė iš alyvmedžio tankmenų - alyvmedžiai čia visus metus žali - straktelėjo ir guviai vėl žvilgterėjo į mane. Ir vėl - atgal į alyvmedį. "Ta! Tu manęs nematai..."
    Tas cirko artistas apšokinėjo viena savo koja apie visus mano nubertus grūdus, lyg jų nepažindamas ir vis nuduodamas: "Pažiūrėsime! Kokie tavo čia tie grūdai..."
    Cyptelėjo. Pabandė. Pakramtė. Pasmaguriavo. Daugiau į mane savo akies jau nekreipė. Paskui kaip nedoras visai koks vaikas ypatingai garsiai ir triumfališkai švilptelėjo. Jis kvietė kaip koks indijonas visus savo sodo draugus į krūvą. Paukščiams į mane irgi nebuvo reikalo žiūrėti. Visi lesė. Aš džiaugiausi.
    Tas pats rašytojas Munthe bus aptvėręs savo sodybos uolas spygliuotomis vielomis ir žmones vis bus papirkinėjęs pinigais, kad negaudytų mažų paukščių. Aš užnarplioju irgi vieną kitą sodo kampą vielos gabalu. Bet, kas svarbiausia, aš papiešiu didelę, įspėjamą lentą (turiu patraukimą prie paišybos!) ir įsmeigiu ją sode:
    "Atsargiai! Čia vilkų spąstai".
    Ir iš tikrųjų kažkurią dieną per kaimynų sodus, matau, į mane stipinėja mano pažįstamas mėsininko padėjėjas, tokiu dideliu šautuvu nešinas. Matau - susigūžė už alyvmedžio, ir jo akys blykčioja. Kaip katino. Ne tiek į mane jis žiūri, kiek į tuos paukščius apsilaižydamas. Ir savo šautuvą ruošdamas. Nėra įstatymo Prancūzijoje, draudžiančio paukščius šaudyti. (Kad aš bučiau karalius - uždrausčiau.) Šiandien uždrausi, rytoj jis vis vien - čia. Bet vaikas vis vien atsikėlė kiek į mane be žodžių, pagiežaudamas ir nudūlino vėl kaimyno sodais. Bet čia ir atsitiko! Skubiai bežergčiodamas, jis įpuolė į "vilkų duobę"... Matyti, kaimynai, mano lentos pamokyti, iš tikrųjų bus įsitaisę "duobę" nuo sodo vagiliukų atsiginti. Tiek tų vaisių dabar, ir apelsinų, ir mandarinų čia!
    Vaikas, atbraklintas iš spąstų spyruoklės, kiek pasopėjusia koja nuskudurino namolin, niekam apie savo prietykius nepasisakęs. Nors įstatymai ir nedraudžia čia paukščius šaudyti, tik nustato šaudymo laiką. Mat vis vien bus buvęs svetimame sode.
    Dabar sodo paukščiai kiek drąsesni. Bet vieną sekmadienį, kai buvau prasisalinęs į miestelį apsipirkti, į mano sodą buvo įsibrovę du paukščių medžiotojai, du broliai. Vienos plytinės vyresnieji darbininkai, šiaip jau žinomi mušeivos abu. Kaip ten atsitiko, ar įsikarščiavę, ar per neapsižiūrėjimą, vyresnysis bus peršovęs savo brolį... Dabar jaunesnysis, tos plytų įmonės darbininkas, jau antra savaitė guli namie, daktaro nuolat prilankomas. Keli šratai pakliuvo ne ten, kur paprastai jie vaikams, sakoma, yra suvaromi, bet - į blauzdos minkštimus. Tai nėra pavojinga, bet didžiai nepatogu. Žmogui dar reikės pagulėti. O vienas šratas - blauzdos minkštime iš viso negalima bus išimti.
    Mano paukščiai, lyg nuvokdami visus šiuos reikalus, linksmi ir čirškia.
    Tiek tų ne ką svarbių žodžių apie mūsiškes čia Kalėdas ir paukščius. Tačiau, prisimindamas Lietuvą, jos vilkus ir šalnas, aš klausiu savęs, ar teiksis mūsų laikraščio Redaktorius iš viso šį laišką spausdinti.
    Gal jis pats atkaklus medžiotojas?

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page