r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jurgis Savickis
NUKRYŽIUOTOJI

    Jis, tas baisusis "jis", kuriuo prasideda visos garsios pasakos, buvo manufaktūros vaizbininkas. Tikriau pasakius, mažas vaizbininkėlis Londono Vestende. Dar tikriau pasakius, jis nebuvo tikrasis Londono gyventojas, bet atvykėlis iš Lvovo. Iš tokio miesto, kurį savinos lenkai (neginčijamai), fantastai ukrainiečiai, sakydami, jog apie miestą gyveną tik vieni jų žmonės - ukrainiečiai sodžionys (argi tai argumentas savintis visą, didžiulį miestą!) ir vokiečiai - dėl savo Lėbensraumo, kuris, kaip ir kolonijos, jiems niekad nesisekė išplėsti. Ir pagaliau tas rusas - dėl ortodoksinės krikščioniškos tikybos. Kaip tas trečiasis brolis, durnelis. Jau be jokių ypatingų motyvų, o taip sau, ūsus raitydamas. Žodžiu, mūsų manufaktūros handleris buvo iš miesto Lvovo, visų pageidaujamo kaip graži ir niekieno neįspėta moteris ir, kaipo tokia, liekanti nepasiekiama, dėl kurios tik kaujamasi. Tai ne tik neproduktinga (kautis ir nieko nepasiekti), bet ir neprocentinga. Mūsų herojus - dėl reikalo svarbumo jo pavardė net neminima - dėl tokios situacijos painumo nutarė nerizikuoti savim ir nedeginti savo vienatinių kailinių įkaitusiame mieste, - ėmė ir persikėlė Londonan. Jis buvo izraelitas ir, kaip toks, vienatinis žmogus, proto nenustojęs. Ne taip kaip kiti fantastai neišgydomi. Jis buvo realistas.
    Susiradęs kažkokį "giminę" Londone, kuris jį priėmė, jis pradėjo žengti pirmus komercinius žingsnius tame dideliame mieste. Tiesą pasakius, tas "giminė", pasirodė, nebuvo joks giminė. Mūsų mistiškas X-as iš Lvovo, būdamas normaliu žmogumi ir izraelitu, pats greitai susivokė tame dideliame mieste, Londone. Pats pradėjo verstis ir prasimanyti savo gyvenimui ir net uždirbti. Kiekvienas uždarbis, kišenėje bepasiliekanti moneta - tai prabanga, reikalaujanti naujų emocijų... Gyvenimą gyventi reikia ne vienam. Ne tik reklaminiais požvilgiais, bet ir šiaip.
    Jis ėmė ir susirado sau vieno, net įžymaus, Londono vargonininko dukterį. Kodėl ir kaip tas įvyko, mes pavedame spręsti ir analizuoti didesniems psichologams. Ji buvo visiškai atsidavusi jam. Tai yra nežiūrėjo nei į kairę, nei į dešinę, tik buvo atsidavusi savo praktiškajam gyvenimo draugui. Kuris dėl nežinomų priežasčių mirkčiodavo savo dešiniąja akim, kai susijaudindavo. Bet čia jau žodis tarti okulistams. Kodėl būtinai susirado jį, kai Londone buvo tiek jaunų ir net labai patrauklių žmonių iš vadinamosios jos "klasės", paliekame spręsti tiems patiems psichologams ar net psichiatrams - specialistams. Kiekvienai specialybei reikia juk gyventi. Gražioji nežiūrėjo nei į dešinę, nei į kairę, nenuleisdama savo žvilgsnio nuo objekto nė protarpiui. Ji mylėjo jį. Ji negulėjo ir net tendencijos neturėjo gulėti su kuo nors kitu. Šiokiomis ar šventadienio dienomis. Šiaip ar atsitiktinai. Ji žiūrėjo jam drąsiai į akis. Kurių viena, kaip žinoma, mirkčiojo.
    Pasakyti "manufaktūros prekijas" gal būtų per daug. Jo versle pasitaikydavo, kad pinigų reikalingi žmonės atnešdavo nudėvėtas kelnes ir parduodavo jam. Jis įsiūdavo naujas sagtis ir - pelnydavo. Ir taip visuomet tuo būdu tuščioje cigarų dėžėje, primenančioje kasą, likdavo visuomet kuris pinigas. Daugiau, nei iš kasos buvo išimama. Tai ekonomikos moksle vadinos pelnu. Lvovietis - turtėjo. Nedaug, bet turtėjo į Londoną atsikraustęs. Šitokio apsireiškimo buvo aiškios visos žymės.
    Jis buvo rudaplaukis, visuomet trumpai pakirptais plaukais kaip vaikas ir mėsingomis lūpomis.
    Savo krautuvę jis buvo paveldėjęs iš to paties "giminės", kuris, kaip pasirodė, visai nebuvo jo giminė. Kuriam nusibodo jau gyventi ir net prekiauti. Tas "giminė" buvo senas. Krautuvėje buvo taip pat sutraukytomis stygomis chello bei kontrabasai ir batams taisyti pakalai. Tie daiktai daugiausia teikdavo pelno gyvenime. Bet kiekvienas turėjimas reikalauja aukų. Jis nutarė pakviesti savo žmoną į užsienį paatostogauti. Tai jau nemaža auka verslo srityje. Į užsienį išsiruošti savęs ir žmonos parodyti. Jie iškeliavo į tą užsienį ne prabanginėmis kuriomis susisiekimo priemonėmis ar lėktuvais, jie tam pinigų neturėjo. Net visiškai neturėjo pinigų. Pagaliau tai buvo jau kaip ir iš mados išeinąs dalykas. Jie iškeliavo dviračiais. Nauja gadynė mėgsta sportą bei orumą.
    Persikėlę per Lamančą, kad ir kiek suvargę ir suskurdę - visai nevalgę, - jiedu visu jaunatvišku drąsumu, net pasididžiuodami, iškėlė savo dviračius prancūzų žemėje. Sunkiai prikrautus, kaip kupranugarius.
    - Štai ir Prancūzija! - ko nesuplakdamas rankomis į savo krūtinę, krykštavo verslininkas. Jam pritarė žmona.
    - Keliauti traukiniais! Kokia nuodėmė. Supranti, nieko nematyti ir uždusti.
    - Nieko nepamatyti ir uždusti... - Šįkart užsisvajojusi žmona žiūrėjo į tolį ir pakartojo šiuos vyro klasiškus žodžius.
    Ji buvo iš jūros išplaukusi deivė. Graži. Angelė. Kiek padrikusiais plaukais ir vargtelėjusiu, pavargusiu veidu.
    Savo Londone ji iš tikrųjų nieko nemačiusi ir staiga čia atsidūrusi, tokioje šalyje.
    Bet minti dviračius, sunkiai prikrautus, - dviejų mėnesių spekuliacija, ką paimti - ir dar nežinomais keliais, vis dėlto ne toks lengvas dalykas. Ypač kad kelias protarpiais pasitaikė labai smėlėtas ir kalnuotas. Lyg kelias bus iššaukęs juodu dvikovon. Lyg juokėsi iš jų. Ir kovojo. Žvilgsniai degė, meilė tirpo. Jos kojos vargo. Jos baltos kojos, tokios laibos ir trapios, kurias buvo gyvai įsimylėjęs Oscaras Wilde ir daug tolygių varjotų. Tas laibumas! Moteriškė lyg gėlė augo į viršų. Tokios moterys buvo adoruojamos estetų tuomet.
    Pirmoje sustojimo vietoje - jie buvo pavargę ir skubėjo migti - pirmas pasitaikęs ūkininkas juos išvarė. Ne tiek iš žiaurumo, bet tikriau gero jiedviem norėdamas.
    - Čia miegoti! Jūs galite būti pervažiuoti kurio sunkvežimio. Nakčia jų daug. Tikrasis kelias taisomas. Žmonės zuja šunkeliais, kad tik greičiau.
    Nieko kito neliko komersantui ir grakščiajai žmonai, kaip paruošti, kad ir nedidelę, bet gerą pastogę teikiančią palapinę.
    Tuo būdu jie liko be to stogo. Ir vėlybą naktį svetur. Bet drąsūs žmonės nežūsta. Pagaliau kaip ir atpildas: jie susirado puikią girią. Kelias dabar dviračiams buvo visur toks lygus. Jie net norėję buvo keliauti ir toliau nakčia, bet, antra vertus, ąžuolyne toks puikus pavėsis! Įsikūrė. Tame skaisčiame ąžuolyne jie buvo prikelti rytmečio paukščių čiulbesio.- "Paukščiai! Tai ne Londono Vestendas..." Ir - gana įžūlaus kvapo, tikriau neskaistybės ir žviegimo.
    - Kas tai?
    - Kiaulių ūkis! Porcherie... - paaiškino, veikiau nusiskundė jiedviem einąs pro girią vienas rytmečio darbininkas. Visi tie nuteisti peiliu smeigti bekonai! Jų buvo, matyti, daug. Visas čia fabrikas.
    Bet ką jiedviem reiškia tokia zootechnika. Kelias jiedviem atviras. Jųdviejų pasaulis.
    Tarp Juin les Pins ir Antibes jie susirado pastovesnę vietą ir ten bus įsikūrę.
    Poezija. Vakaras. Garsų garsai. Ir patys subtilūs. Po nutilusių jau dienos muzikantų - cikadų - dabar švelnūs tolimų orkestrų garsai. Restoranuose. Jachtos pakrantėje ir uoste. Burės plevėsuoja. Bet taip tingiai, tarytum jos dabar būtų atsisakančios šį vakarą ir visai ateičiai dirbti ir varyti kažkokias paikas jachtas. Tingu visiems. Restoranai pilni žmonių.
    Po sunkios darbo dienos visi bus tiek saulėje prisišildę, prisimaudę ir tenisu prisilošę. Dabar visi veržėsi prie stalo. Visi skuba. Restoranai pilni žmonių. Ir jų tarpe pirklys iš Londono ir jo žmona. Jie yra įsitaisę restorane vienoje geriausiųjų vietų, užėmę priešakinį stalą, vaizdu į jūrą, prie pat parko. Kas galėjo būti geresnio!
    Ponios veidas dabar visai išblyškęs ir susikaupęs. Tai jau nebe gyvas koks veidas, bet geros mokyklos anglų portretas.
    Jai žalia bliuzelė (tokią ji išsivežė iškeliaudama iš Londono), rusvas, švelnios spalvos, bet labai neilgas ir nemodernus sijonėlis. Ir - pavargusios kojos. Sukedenti plaukai puošė jos išblykstelėjusį, net baltą, veidą kaip aureolė. O kedeno ir meniškai dėstė tuos plaukus tai vėjas.
    Nėr kaip ir nėr kur sutvarkyti savo plaukus... Ji tai žinojo, bet tai jos nevargino. Buvo gražu.
    Kokia gamtoje poezija! Kokia tyla! Ir nuotaika. Kokia ji graži! Kas gali būti gražesnio pasaulyje už moterį! Dievas žinojo, ką kūrė.
    Tegu visokių kategorijų valdininkai kaujasi ir rūpinasi dėl savo kasdieninių socialinių problemų, ir žymesnių laikraščių bendradarbiai vargsta dėl tos tariamos tarptautinės politikos, nekalbant jau apie įžūliuosius keliautojus ir išradėjus ar kabinetinius darbuotojus su savo retortomis, visur prasimuša - moteris. Dėl jos, už ją arba - nuo jos.
    Na, apie buržuazinio gyvenimo pilnatį jau nekalbėsime.
    Jis valgė sriubą. Gerą, prancūziškąją, kurioje tiek skoningai sutvarkytų daržovių ir - tiek kvapi.
    Prie stalo, po kojomis, gulėjo du sportiški maišai. Ištinę be galo ir sunkūs. Dviračiai buvo seniai parduoti. Šeimininkas nutarė po kai kurių patyrimų dviračiais keliauti - nepraktiška. O jis buvo praktikas. Dabar jie ėjo pėsti. Žinoma, jei nepasitaikydavo kartais kurio sunkvežimio pakeliui. Kurio traukinėlio, jei kitaip negalima buvo.
    Vienas iš tų maišų, dabar paguldytų ant žemės, pilna savo įtalpa svėrė 28 kilogramus, kitas - 41. Šis pastarasis, kaip iš pažiūros mažesnis, teko jai.
    Bet po to visko - jie dabar restorane, pietų Prancūzijoje. Ir galėjo sotintis dabar, niekieno netrukdomi ir kiek norint, kad ir reikalaujant kiek vis dar papildomos sriubos.
    Ponia irgi valgė sriubą ir težiūrėjo į tą sriubą (ir į jį). Ji niekur kitur nesižvalgė ir nepažiūrėdavo. Nei į dešinę, nei į kairę. Ji gražiomis akimis kartais pažiūrėdavo ir nusišypsodavo (savo vyrui). Ir gėrė vandenį. Kaip žinoma, gyvenimas be vyno - nekoks, o pietų Prancūzijoje būtų kaip ir nuodėmė. Jau dėl to vieno visi žiūrėjo į ją. Vyras spekuliatyviniais sumetimais vyno neužsakė ir įrodinėjo, kad pavargusiam žmogui šaltas vanduo užvis geresnis. Ji buvo pavargusi ir gėrė šaltą vandenį. Žmonės žiūrėjo, kad ji buvo graži. Ji buvo išblyškusi. Kokia ji buvo skaisti!
    Kažkokie į restoraną pakliuvę trys neišauklėti vaikėzai užvis kankino ją. Lyg tyčia jie buvo arčiausia jos stalo. Vienas, prisipylęs stiklinę vyno, kažkaip išvertęs kojas, spoksojo ir kvietė savo akiplėšiškomis akimis - susigerti su juo. Ji nežiūrėjo į jį. Ji jautė tą viską savo kūnu. Tarytum būtų kieno plakama. Ji težiūrėjo į savo vyrą. Protarpiais į savo eskalopą. Dabar buvo paduotas jiedviem šis valgis. Už parduotus dviračius, ir gerai parduotus,- argi jis galėtų pasireikšti kitaip - turi būti šiandien puota. Ne amžini sausainiai, kuris nuraunamas bananas ar šaltas maistas, išvarvintas iš konservų skardinių. Jaunai moteriškei toks gyvenimas nei jos veido spalvai, nei moters lankstumui nebuvo sveikas. Ji ir tą žinojo. Nors tas "žinau" buvo kažkur giliai joje užslėptas.
    Ji nori net verkti. Jos veidas baltas. Savo susijaudinimo ji nerodo: ji džiaugiasi pakliuvusi į tokią skaisčią šalį, į tąją Prancūziją. Jai atrodo, gražiausią pasaulyje. Vyras irgi staiga liko susijaudinęs - jo akis ima visai intensyviai blyksnoti.
    Pajūris visai nurimo, jachtose sužibo šviesos. Kaip tai skaistu! Jai atrodo jachtos tokios malonios. Dabar jos atrodo gana toli, ir žmonės jose jaučiasi gerai, susigrupavę aplink stalą, vakarieniauja. Iš tikrųjų pirma ji nė nežinojo, kas tai per daiktas jachta. Žinoma, ji bus girdėjusi apie jas. Romanuose ir šiaip...
    Ji užsisvajojo. Šalia jos atsirado tas visur esantis diabolo, gundytojas. Toks ekspansyvus ir gana elegantiškas. Nors šiaip pažiūrėti gana nerūpestingas. Atsirado šalia jos kaip visai realistiška kokia persona. Ir, nieko kito neturėdamas, ėmė drumsti ramios moteriškės mintis. Pavyzdžiui:
    - Ar tu būsi priėmusi šiandien vonią, kad tavo kūnas būtų standresnis? Ne? Žinoma, atėjai dulkina į šį gana pamanomą restoraną. O tavo vyras vis užsako papildomas sriubas ir ledą geriamam vandeniui atšaldyti, kuris nieko, žinoma, nekaštuoja. Juk už tą ilgainiui jūs galite būti išvaryti... Irgi taupumo dėlei. Juk tu esi moteriškė. Argi tau toks gyvenimas yra lemtas?
    Gundytojas ne tiek filosofiškai, bet visai praktiškai traktuoja dalykus: šiaip ar ne, ir kas iš to gali išeiti ilgainiui.
    Ji sunkiai atsimoja nuo savęs tas mintis ir pradeda galvoti apie visai kitus dalykus. Atsiginti ir išsigelbėti. Pavyzdžiui, kad anoje tolimoje jachtoje tokia jauki draugija. O draugijos jaukumas pareina nuo to, kad stalas yra apšviečiamas tamsiai raudono silkinio gaubto lempos. Tas kiek pasenęs dalykas, tas tamsiai raudonas šilkinis gaubtas, bet sudaro be galo jaukų efektą.
    - O tavo baltiniai? Tavo cache-sexe, ar jis gana patrauklus dalykas, kaip žaislelis? Tavo soutien-gorge? Ar jis visai modernus, klasiškas, pasiekęs nepaprasto tobulumo? Nagi kokia virve dabar būsi tamsta sutvarsčiusi savo krūtinę... Na, na, na! Žinau, tai visai intymūs dalykai, ir geroje draugijoje apie juos garsiai nekalba. Na, na, mieloji... - kaip koks keliaujantis pirklys ar blogesnės rūšies mefistofelis, kaip žinoma, giminė prisiekusiems fokusininkams, įmantriais mostais jis rodė triukus ir įkyravo jai.
    - Tos temos, žinau, įžeidžia tamstos savimeilę. Ir be tų niekų, žinau, tamsta skaisti kaip saulė. Bet kiekviena pelenė dar ieško sau skaisčiausio batuko - pasirodyti. Tuomet tik ji laiminga ir išteka už princo.
    - Ar tamsta jautiesi kada patogiai gerame automobilyje, kai saulės įkaitintas vėjas, pavadinsime dėl poezijos, pavasario švelnus vėjas, kutena tamstos plaukus (ir širdį)? Bet tamsta - tą tamsta gerai žinai - neturi per daug laiko eikvoti savo žavumą pavasario vėjui, nes tamsta esi pakviesta į dar žavesnius pusryčius... Tamsta skubi. Visai paprastas daiktas - automobilis pavasarį visai mechaniškas ir nepoetiškas, o tamsta - poetiška, bet kiek jame žavumo. Tamsta pergyvenai tokį dalyką? Ne! Žinoma! Tamsta mini tik sunkių dviračių pedalus, o tie dviračiai, à propos, tamstos vyro yra jau parduoti...
    Vyras susikaupęs pasakė:
    - Ar nenori dar eskalopo? Padorus restoranas privalo sočiai maitinti savo klientus. Mes galime paprašyti dar.
    Atsakymas.
    - Ne! Žinoma, ne. Aš nepergyvenau tokių dalykų, prisipažinsiu tamstai, - atsakė ji savo gundytojui.
    - Valgyti eskalopus - nereikia jų "pergyventi"... - juokėsi viena mirkčiojančia akimi.
    Ir staiga susigriebė:
    - Tu vadini mane "Tamsta"? Argi mes ne draugai ir ne vedę?
    - Draugai.
    - Koks tamstos garderobas, mes jau žinome. O tamstos rytmetinė ir ritmingoji gimnastika? Tamstos sutinkamoji drauguomenė? Tamstos amūrai ir maži šposeliai? Juk be jų nėra moters.
    - Tamstos ateitis? Nejaugi tamsta, Londono tokia matrona, su nutįsusiu tokiu pilvu, nuolat savo sriubas vyrui ruošianti? Ir visuomet savimi patenkinta... Tamsta? Dabar tamsta supranti. Tai nėra kokie vulgariški dalykai. - Jis mitriai užraitė savo ūsiukus, tas išmintingasis jos gundytojas.
    Bet jinai gudriai:
    - Taip? Bet aš tamstą nugalėjau: aš myliu savo vyrą!
    Vėl pajūris. Aplinkui zujo nemaža mašinų su labai patenkintais, atrodė, jose žmonėmis. Kuriems nėra nei negeistinų siurprizų (ne taip kaip žmonėms, kurie žiūri į savo lėkštes su sriubomis, bijodami, kad kas jų neatimtų), nei vargo, nei neužtikrintos ateities. Tos nežinomos ir baisios ateities, kurios visi taip bijo ir nuo kurios neatsiginsi jokiais loterijos bilietais. Čia viskas aišku, patogu, malonu.
    - Ir kas toliau? Tamsta geri vandenį, argi tamstai vynas nepatinka...
    Ji daugiau jo nevarė. Ji tarėsi, tarytum būtų tai jos draugas.
    - Vynas man patinka. Vynas man labai patinka. Nors toje draugijoje, kur aš išaugau, pastoriai, vargonininkai, kuris nekuris religinio nusistatymo verslininkas. - Ten vynas rečiau buvo vartojamas. - Bet vynas turi ypatingos savybės žmogų padaryti gerą ir linksmą.
    Vaikėzai šėlo. Net ją išrengė savo akimis visai negražiais sumetimais. Tą kaip ir našlę. Tik jie greit buvo išprašyti iš restorano, įvykus kuriam nesusipratimui dėl jų sąskaitos. Jų vietą užėmė kiti. Visi ja domėjosi.
    Ji buvo visų žvalgoma, kaip už kokias nuodėmes prie kryžiaus kalama. Dėl to tik, kad moteriškė. Bet jos kūnas dingo.
    Toji mėsa, tasai amžinas fleischas. Buvo tik paveikslas, buvo tik stiprių ir meistriškų linijų aprėpta. Buvo - Moteris. Ji buvo kaip šventa. Tai yra be nuodėmės.
    Publika keitėsi. Vakaras buvo įdomus. Kaip tik tuo momentu arti restorano privažiavo sportinė mašina. Šokte iššoko jaunas žmogus, jai iš pirmo žvilgsnio patikęs (ji dabar žvalgė žmones). Toks geras ir atviras atrodė. Ji moteriškės uosle iš karto užuodė. Ji net buvo užmiršusi žvilgterėti į vyrą. Visi linksminosi, visiems buvo gera. Ir visi žiūrėjo į ją. Ir dievino.
    Vyro akis mirkčiojo greitai, kaip sugedusio filmo aparatas patetiško vaidinimo metu. Nors vis dėlto jiedu dar nusišypsodavo vienas antram. Jis įkaitriai rūkė savo papirosus, galvodamas apie neišsprendžiamas problemas: "Atostogos tai atostogos - tai gerai, bet - krautuvė, pelnas, verslas?"
    Artinos naktis. Žmonės ėmė skirstytis. Prie jų priėjo tas jaunuolis, išlipęs iš sportinės mašinos. Tikriau pasakius - prie vyro ir toje besiskirstančių žmonių maišatyje paprašė ugnies. Ir po valandėlės jis paklausė jos:
    - Ar tamsta nesi filmo artistė? Toji ir toji ir toji - pasakė jos tariamą pavardę.
    - Ne! - abu, žmona ir vyras, nusistebėjo ir nusiminė.
    - Tamsta tokia fotogeniška. Dabar jiedu dar daugiau nusigando.
    - Tamsta iš Londono? - būdamas prancūzas, jis sušneko gražia anglų kalba.
    - Tamsta tikrai nevaidini?
    - Ne! Ne! - Visi atsikratė rankomis nuo jo. Bet kalba užsimezgė.
    Ji džiaugėsi, kad galima kalbėti su žmogumi normaliai, angliškai. Lyg nuo krūtinės buvo nuimtas kažkoks varžtas ir galima buvo kvėpuoti laisvai. Ir pasireikšti.
    Greitai jie išėjo. Stebėtinu būdu visi trys drauge.
    Velnias gundytojas dar mėgino įkrauti dėl jos tojo sijonėlio, limuzino bei akiplėšos šoferio, nonšelanto, bet tai jau jokios reikšmės negalėjo turėti. Nes jie ėjo trise.
    Rytojaus dieną ji pusryčiavo viena. Pusryčiavo anksti, iš to tikro buržuazinio pripratimo, kaip Londone, kad tik greičiau galėtų pripildyti sau pilvą vyras. Ji buvo tame pačiame restorane kaip vakar. Vyrui ypač patiko, kad galima buvo pasitenkinti pigiu (ir geru) valgiu. Kaip viskas Prancūzijoje, kur galima visiems gyventi.
    Vyras buvo jau susipažinęs su savo keliais konfrerais, prancūzų pirkliais, geležies laužo specialistais. Vyro diena buvo užimta. Jis kramtė sau nagus iš tos baimės ir spekuliavo, visa kita nustumdamas į šalį. Net žmoną. Klausimas buvo: "Ar nepersimesti į geležį?" Tai buvo rimtas klausimas. Tuo būdu jis paliko savo žmonelę vieną ir pats išsinešdino su draugais. Žinoma, jai paliko kiek ištekliaus (vis iš to parduotų dviračių fondo - likutį). Tačiau vyro kalkuliacijos dėl geležies laužo pasirodė neigiamos. Neišsimoka! Geležies laužas vis dėlto neatstoja Londono skudurų.
    Jis padavė žmonai pinigus ir - priedo - savo gilų žvilgsnį žmonai, kuriai jis velija viso gero gyvenime (akis iš to susijaudinimo du kartu sumirkčiojo). Jis buvo geras. Tai pirmą kartą jis ją palieka vieną, išvykus iš Londono. Ir kas žino? Kažkas panašaus į suabejojimą sujudėjo jo širdyje. Bet tokioms emocijoms jis neturėjo laiko, tas per brangu.
    Ji liko viena. Ir užsisakė pigius, pačius pigiausius, kokius tik galima, pusryčius. Be vyno. Prie jos priėjo vakarykštis angliškai kalbantis džentelmenas. Jis pakeitė radikaliai jos dieną. Ir - jos meniu. Jis pasiruošęs buvo ką sakyti, bet nieko nepasakė. Ji žinojo jau iš anksto tą viską. Gal ir geriau. Jis paspyrė jos maišus (ponia viduje labai užsigavo, bet - neparaudo) ir liepė restorano patarnautojai nuvilkti juos į restorano pakampius. Ten pakrauti ir užmiršti.
    - Kodėl?
    - Kas: "kodėl"?
    - Tamsta čia, ir tokiu būdu...
    Jis kalbėjo apie filmą. Jis kalbino ją prisišlieti prie filmo ir pradėti savo karjerą. Kuo galėsiąs, jis jai padėsiąs. Savo prityrimais ir darbu, nors už jos ateitį, žinoma, neatsako. Reikia pradėti! Bet, ne...
    Ką reiškia tokie žodžiai moteriškei. Ir ji buvo kaip automatiška. Ji klausė ir suprato. Meniu buvo puošnus. Buvo jauku ir patogu. Vynas irgi geras, kurį ji irgi labai mėgo. Ypač kad jo buvo nedaug. Jis buvo taktingas ir įtikinantis. Ji ir jį mėgo.
    Pasibaigė tuo, kad jie gulėjo pušyne, atsidūrę kažkur Esterelio pasakinguose kalnuose. Buvo ramu. Ramios ir tingios jūros vilnys lėtai suplaksnodavo į uolų krantus. Į raudonus Esterelio uolų. krantus. Ką gi vilnys daugiau galėjo veikti. Buvo ramu - galima buvo. gyventi ir svajoti. Ji buvo glamonėjama. Ir bučiuojama. Ji buvo kaip ir bejausmė. Ji buvo glamonėjama kaip koks, pasakysim, iš gumos objektas. Kaip tos šlykščios spalvos guminės lėlės, pardavinėjamos kuriame Casino de Paris kuluare. Bet ji buvo nešlykšti. Ji buvo tik kaip ir išsijungusi iš tikrovės, ką galima buvo pavadinti giliu užsisvajojimu. Poetas visai nesivaržė. Jis buvo su ponia iš Londono įsileidęs į labai dideles avantiūras. Kurios taip harmonizavo su skaisčiąja giria. Ir aprimo. Jis irgi susimąstė. Jis norėtų ją dažniau matyti. Tą jai net pasakė. Kad ji būtų greta jo.
    Diena buvo graži. Jie liko draugai.
    Staiga dabar ji ėmėsi iniciatyvos, ne kaip toji bepradedanti artistė, tik kaip moteris. Ji pakėlė jį nuo žemės, paėmė savo laibomis rankomis jį už smakro, kad geriau galima būtų pažiūrėti jam į akis.
    - Šios dienos aš niekuomet neužmiršiu. Girdi? Ji bus geriausia diena mano gyvenime. Prašyk visko, ką nori iš manęs.
    Jis prašė ją liktis Prancūzijoje.
    Tai buvo gal nuotaika. Bet jis neapsirinkąs.
    Ji prašė greičiau paskubėti į miestą.
    Ji grįžo prie savo vyro - pirklio. Ji nutarė grįžti Londonan. Ji vėl neša sunkią naštą, sveriančią 32 kilogramus. Ir kelias dulkinas, kurį mina jos laibos kojos. Vyras sakosi, jog resursai jo jau baigti.
    Ji neša savo pundus. Vyras žvilgeria į ją kartą ir kitą.
    Jie gėrė pas ūkininkus vandenėlį ir turėjo pasitenkinti keliomis bulvėmis.
    Laikas bėgo. Kalbant kinematografų kalba, laikas nurauna daug nuo atplėšiamų kalendorių lapelių. Kaip rudens lapų. Praėjo metai ir kiti. Be ko kito, iš mažos vyro įmonėlės išaugo didelė kelių aukštų įmonė. Su gerai klasifikuotais skyriais, dar geriau šeimininko prižiūrimais. Ir - su labai įmantriai sukombinuota šviesų reklama ant stogo ir net su nemažu prožektorium tenai ir - garsiakalbiu. Kaskart ištariančiu garsios firmos savininko pavardę bei įmonės tikslą būtent praturtinti žmones. Pirkite čionai! Garsiakalbiu, kliudančiu žmonėms miegoti doru miegu nakčia.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page