r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jurgis Savickis
PONIA DE SAVIGNY

[1]

    Mudu atsitiktinai susidūrėme Monte Karle. Susėdę vienoje judrioje kavinėje, mes dairėmės po žmones, jūrą ir, patys jais gėrėdamies, ilsėjomės.
    Pavakarys.
    Mudu buvome du senu draugu.
    Žmonės ėjo pro šalį po vieną, porelėmis ir būriais. Retkarčiais išblaškydami mūsų mintis ir atitraukdami mus nuo mūsų vermuto stiklo. Neturėdami nieko doresnio veikti, mes traukėme savo gėrimą, tik kartkartėmis pratardami vieną antrą žodį, nes džiaugėmės gražia žmonija ir gamta.
    - Tai jau per dvidešimt metų, kaip mes besimatėme?
    Aš nustebau, išgirdęs šitokią draugo pastabą. Juk tai buvo absurdiška. Nors tai buvo ir visai panašu į tiesą. Tiek metų nesimatę, mes jautėmės vis dėlto artimi draugai, kitados sykiu praleidę jaunąsias dienas.
    - Visa tat įvyko Olandijoje, ar ne tiesa? Tada dar visai jauni vyrukai...- mano draugas nusijuokė. Matyti, jam gaila buvo to "jauno vyruko".
    - Ypač tu, - pastebėjau aš, - visuomet toks romantiškas ir paikas! Nors aš nė kiek neabejoju, kad tu toks pat likai ir dabar.
    Senyvam žmogui atrodyti vėjavaikiu nepritinka, todėl jis dėjosi esąs labai rimtas.
    Besikalbėdami mes pakartotinai grįžtame prie paliestos temos.
    Mano draugas atsidūrė Amerikoje ir tapo žymus Amerikos filmų artistas. Aš likau namie ir tapau irgi gana žymus taikos teisėjas.
    Kas galėtų dabar daugiau skirti mudu, kaip šios tokios skirtingos mudviejų profesijos? Todėl mes neskubėdami kaip ir tardėme, kas dabar per vieni esame.
    Pramogų mums mūsų poilsio vietoje nestigo. Pasibjaurėję šaudomais "pižonais", mes slankiojom pajūriu, užsukdavome į kazino ir į ruletę. Bet ypač mėgdavom pasigėrėti minia. Ji tokia čia marga, įvairiaspalvė ir keista.
    Besėdint kavinėje, mus smarkiai nustebino viena ponia savo elegantiškumu.
    Ypač mano draugas buvo jos sužavėtas. Ponia iš tiesų buvo nepaprasta. Poetiškai tariant, tai buvo moteriškumo, elegancijos ir didžiausio jaukumo pavyzdys. Apie šitokią moterį žmonės paprastai tesvajoja. Ji buvo nepasiekiamas idealas ir pavydo šaltinis kitoms moterims.
    Šitokios moterys yra visuomet vyrų gerbiamos, adoruojamos ir jų apsupamos.
    Ir iš tiesų šią visais atžvilgiais elegantišką moterį lydėjo kaip kokie parinkti operetės artistėliai vyrai. Jie stengėsi nuteikti ją ir visais įmanomais būdais paįvairinti jos dieną. Tai buvo tarnai.
    Ji buvo savarankiška, drąsi, graži. Nepasiekiamas idealas. Reikšmingos akys. Gana šviesūs, kiek į rausvumą įsimetę plaukai. Sarkastiškas šypsnys.
    Tai buvo sfinksas.
    Ji buvo gana aukšta ir laiba. Kostiumas buvo pavyzdingas. Viršum paprasto vasaros kostiumo ji buvo užsimetusi plačią žebenkščių kailių apykaklę apsiginti nuo vakaro vėsumėlio.
    Ši smulkutė elegantiška moteriškė rankoje laikė ilgą lazdą - stiebą pasauliui valdyti, kuris dar labiau pabrėžė jos linijų grakštumą. Paskui ją sekė du balti chartai. Tokie išdidūs, ramūs, aristokratiški. iš lėto statomomis kojomis. Išlenktomis nugaromis ir liūdnomis akimis.
    Šunys buvo procesijos papuošalas.
    Minia nejučiomis duodavo jai kelią. Net susitikęs šią valandą populiarusis šalies kunigaikštis, senukas, žengdamas su savo maža svita, irgi žvilgterėjo kaip ir susidomėjęs į ją ir davė kelią jo svitai.
    Beeidama pro šalį, ponia bus pastebėjusi mane. Pasveikindamas aš atsistojau ir kiek linktelėjau jai galva. Ponia, kad ir labai rezervuotai, irgi iš tolo pasisveikino su manim.
    - Kaip! Tu ją pažįsti?
    - Taip.
    - Kas ji?
    - Ponia de Savigny.
    Mano draugas buvo nepatenkintas. Jis norėtų viską apie ją žinoti.
    Mes nukreipėm kalbą į ką kita.
    Po valandėlės ponia, grįždama atgal ir žengdama kavinės linkui, vėl sukėlė mūsų kavinėje tikrą furorą.
    Ir vėl vieną savo žvilgsnį ji paaukojo mums. Žinoma, norėdama ji būtų galėjusi to nė nedaryti ir artistiškai apsimesti mudviejų nematanti. Bet tai buvo jos malonė. Ji net pazondavo mūsų karčemą kiek ilgėliau ir aktyviau:
    - Bonjour, Monsieur NN - ji ištarė mano vardą.
    Ji ištiesė man savo dievišką rankutę.
    - Comment vous portez-vous?- į šitą kitais atvejais tokį trafaretišką posakį ji įdėjo daug prasmės ir muzikos. Tai buvo gryna melodija. Todėl, kad jos sakinys buvo palydėtas jos ypatingai gražaus nusišypsojimo, tarytum tai buvo žmonėms teikiamas visų nuodėmių atleidimas. Šypsnys taip pat ūmai išnyko jos veide, kaip ir buvo pasirodęs. Veidas vėl ūmai rados šaltas, įvargęs ir paslaptingas. Ji nuėjo toliau, kreipdama į save žmonių akis. Žmonės, jos žvilgsnio paliesti, tarytum pralinksmėdavo ar iškart pasidarydavo lyg ir gerėlesni.
    - Kas ji?
    - Madam de Savigny.
    - Bet kas ji?
    - Tavo pažįstama.
    - Mano?
    - Tavo gera pažįstama!
    - Jei iš tiesų taip būtų? Bet aš niekuomet nesu matęs. Tu juokauji.
    - Tu esi jai kartą prisipažinęs ją mylįs...
    - Na, žinai, tai jau per daug!
    - Per daug? Vien dėl jos, galima pasakyti, tu tapai dabar gana pamanomas filmo artistas.
    - Gana juokų.
    - Juokų? Aš bijau, kad tik tu tuoj nepradėtum verkti. Pažįsti Vierą Schultz?
    - Vierą Schultz? Vardas labai paprastas. Ne!
    - Matau, kad tu daug ką būsi pamiršęs. Vierą Schultz Olandijoje. Tau į Ameriką iškeliaujant...
    Mano draugas žiūrėjo nustebęs. Jis stengėsi kažką atsiminti.
    - Bet tu sakai, madame Savigny...
    - Madame de Savigny.
    - Negalimas dalykas! Ką tu žinai apie šitą Vierą Schultz?
    - Viską!
    Visa savo nubudusios sielos kaitra jis puolė manęs klausinėti, kaip ir savo jaunystės gelbėti: "Kodėl įmanęs nesupažindinai, ar ją galima matyti, kas ji dabar?"
    - Amatas: bankininko žmona.
    - Bet ji vadinosi, rodos, Viva? - ūmai susigriebė draugas.
    - Moterims keisti vardus gražu ir net pritinka.
    - Tu ją iš tikrųjų pažįsti? Šitą moterį? Tu...
    - Na, taip! Net anądien buvau pakviestas į jos namus, Suprask - į jos namus! Tačiau tikiuosi, kad ir tu pats veikiai turėsi tokios pat progos...
    - Bet kokia ji įdomi!
    - Be abejo.
    - Papasakok man viską!
    Aš turėjau papasakoti draugui viską apie Vierą Schultz.
    Jaukus vakaro peizažas.
    Tolima jūra.
    Geri cigarai.
    Mano draugas vien klausa pavirtęs.

    Aš pradėjau:
    - Man pirmą kartą patekus į Olandiją, gamta, dangus, gyvenimas, visa atrodė, kalbant visai be alegorijų, kaip rojuje.
    Oras, ar tai dėl jaunystės, ar iš tiesų jis toks buvo naujoje šalyje, buvo nepaprastai giedras ir svajonių pertekęs. Rytą ne pats keldavaisi, bet būdavai prikeliamas dekoratyviškų medžių, mosuojančių savo šakomis palangėse, ir gražios rytmečio saulės, aplankančios ir užliejančios visą kambarį. Saulei įsiskverbus į kambarį pro atdarą langą. Pro medžių viršūnes plasnojo melsva, švelnutė jūra. Tinkąs žemės grožiui išreikšti peizažas. Tokia pat nuotaika buvo tada ir mano sieloje, žadinanti svajoti ir kurti.
    Rytmetį visas dangus būdavo aukso pragiežtas. Jis būdavo toks skaistus, žadinąs žmoguje tokias pat skaisčias mintis bei jaunystės darbus. Sykiu su blaivėjančio rytmečio dangumi vilos papėdėje ritmingai skalandavo jūra, atsimušdama į krantą. Kiekvieno medžio lapas tarytum buvo sukurtas garbinti. Gamtai buvo klojami kažkokie himnai. Viskas skiepijo žmogui drąsesnę mintį dėl tos pat gamtos. Nebuvo dienų, buvo nepabaigiamų akordų muzika, visuomet įvairi ir nepakartojanti nė vieno savo niuanso. Vis nauja. Vis pirmyn!
    Į šitokį rojų ir tu tada patekai. Mes susibičiuliavome. Nežinau, ką tu tada galėjai justi. Bet manau, kad taip pat nėreisi iš kailio. Taip pat dar daugiau būtum galėjęs pridaryti paikysčių, o tu jų tada buvai pridaręs nemaža, jei ne tavo štai dabar čia sėdįs ir toks rimtas "teisėjas" draugas bei jo suvaldanti ranka.
    Vieną tokią dieną pastojo man kelią jaunutis padarėlis. Paikutė moteriškė. Tu gali lengvai manyti, ką tat galėjo tada reikšti.
    Į mano kambarį, išvirtusį savo langais į jūrą, užėjo ji, lyg niekur nieko.
    Mūsų pažintis prasidėjo nuo valizos. Taip! Nuo valizos. Ji mačiusi mane turint gerą valizą. Kadangi mes pietavome tame pat pensionate, ji išdrįsusi ateiti pas mane pasiskolinti valizos. Supranti, "kadangi" ir "išdrįsusi". Ji man pasakė:
    - Mes su keliais draugais keliaujame į kaimyninę Belgiją, į vieną kurortą, - ji pasakė kurorto pavadinimą, dabar jo nebeatsimenu.- Ten turi būti linksmiau. Bet aš neturiu kelionei tinkamos valizos. Papa nenori man pirkti. - Tai buvo žmonių užrūstintas angelas.
    Aš tučtuojau ištraukiau savo valizą, kitados mano "su išteklium" pirktą, ir parodžiau jai. Ji net rankomis suplojo, taip ji jai patiko.
    - Ar nebus ji tamstai per didelė?
    - Per didelė? O ne! Puiki! Aš su draugais noriu pasižmonėti ir paulioti. Ten mums teks pasilikti ilgesnį laiką. Tad ir daiktų teks pasiimti daugiau.
    Esant čia tokiai nuotaikai ir tokiam dieviškam pavasariui, man pasirodė keista keliauti kažkur svetur, ir dar keistesnis buvo tas žodis, visai žemiškas: "paulioti".
    Aš pats nunešiau jai, perėjęs per gatvę, į jos butą valizą ir atsisveikinau. Ji buvo laiminga. Svajodama apie savo aptaisus, kelionę, būsimuosius šokius. Ji džiaugėsi būsimuoju veiklumu, dinamika.
    Kaip tik tuo laiku tu atvykai. Bet aš tada buvau taip įsirausęs į savo "juridines studijas". Aš dažnai plaukiodavau su ja laivu jūra. Jai grįžus iš svetimo kurorto.
    Aš norėjau parodyti jai savo pasaulį..
    Iš prigimties ji buvo nerami. Ją domino platesnis pasaulis.
    Mano dama sėdėjo laive.
    Gražesnių valandų aš negalėjau tikėtis. Jos rusvi plaukai žėrėjo kaip auksas. Paprastomis aplinkybėmis aš, žinoma, būčiau pradėjęs žerti meilės pareiškimus. Bet to neįvyko. Ir štai dėl ko. Mūsų pažintis pirmą kartą iš tikrųjų prasidėjo laive. Pirmą kartą aš ją pažinau, žvalgydamas jos kojas. Tai buvo stebuklas. Ji, matyti, tą žinojo. Ji nesivaržė. Jai atsisėdus "patogiau", matės visos jos puikios kojos ir dar daugiau. Gabalėlis tikro "fleišo"... Supranti, taip galvoti buvo nuodėmė tokiomis romantiškomis aplinkybėmis kaip tada. Bet taip buvo. Ji irgi, nutikusi mano žvilgsnį, pati pažiūrėjo į savo dekoratyviškai nepridengtas kojas ir nusijuokė vaiko juoku:
    - Ką, tiesa, gražios? Baletui tai tiktų? Bet papa nenori. Sako, ne dabar. Jis visuomet toks!
    Jos kojos buvo dieviškos. Bet aš spėjau suspausti rankose laikomus irklus ir išsigelbėti iš didelio, kaip man tada atrodė, pavojaus.
    Ji nusišypsojo.
    - Kokia čia gali būti šokėjos karjera, kad taip maža atlyginama.
    Ji svajojo apie aukso kraštus. Aukso tikrąja prasme, gero pinigo pavidalo, realizuojamo čia pat, žemėje, automobiliams, prabangoms, viešbučiams, kelionėms, aptaisams. Ji paklausė mane, kur galėtų uždirbti greičiau ir daugiau pinigų.
    - Amerikoje! - beveik nepagalvojęs atrėžiau aš.
    Lyg tyčia ties mūsų visuomet giedromis jūromis užėjo staigus, šiurmulingas lietus. Suspėti ligi kranto nebuvo galima. Krantas buvo gana toli. Mus abu perlijo. Aš - tuo vienu savo kostiumu: ji - savo baltais, prikrakmolytais batistais, kurie dabar visiškai prilipo prie jos kūno. Nuo galvos tekėjo iš padrikusių plaukų gaurų vandens čiurkšlės, plovusios be reikalo dažomų, šiaip jau skaisčių, kiek mėsingų lūpų dažus ir jos charakteringos, gan stambios nosaitės pudrą. Ji buvo žydė. Ji tik juokėsi, patyrusi tiek naujų įspūdžių.
    Iššokusi iš laivo ant kranto, ji nusipurtė ir aptaškė mano veidą stambiais lašais, tiškusiais nuo jos auksinių plaukų. Ji tyčia purtė galvą. "Bū-ū!" Įėjom į vidų. Į mano kambarį viloje. Pro vienintelį mano kambario langą visuomet galėjai matyti jūras. Dabar kiek supilkėjusias.
    Tas plaukų gaurų auksas iš tiesų buvo pavyzdingas. Jos lūpos kiek semitiškos, apydrūtės, rausvos, degančios. Puikiai išbrėžtų antakių linijos. Šiek tiek mėsinga, bet labai graži ir charakteringa nosis. Mergina buvo kas pažiūrėti. Ir visi žiūrėdavo į ją, kaip į nepaprastą. Dar jos gracija ir kūno lankstumas.
    Prisipažinsiu, aš bučiavau tas lūpas (ne ją!). Bet jos buvo tokios šaltos, nors mergina visu kaitrumu glaudėsi prie manęs ir bučiavo. Tai buvo man nesuprantamas fenomenas. Jos lūpos tada priminė įkaitintą auksą. Aš užsižadėjau jas daugiau bučiuoti.
    Ji nusijuokė:
    - Ajajai! Ar ne gėda tokią mažą merginą bučiuoti!
    - Tokią mažą?
    Ji juokaudama tyčia parodė mažą merginą, kiek pritūpusi ir glausdamasi prie manęs.
    Aš padaviau jai savo teniso marškinius ir teniso kelnes. Kito aptaiso paskolinti aš jai neturėjau. Ji net drebėjo. Visa buvo sušlapusi.
    Ji juokaudama sutiko paimti mano drabužius ir čia pat, mano kambaryje, pradėjo taisytis. Kiek atsisukusi "į šalį". Ji davė man progos pasistebėti jos nugara, ideališkomis jos šonų ir krūtinės linijomis. Jos oda buvo ideališka kaip geros reklamos pavyzdys. Nugaros muskulų žaidimas, jaunų krūčių ovalo linijos. Jos marškiniai buvo nuleisti, a la Venus iš Miloso, ligi liemens.
    Vien senovės graikas skaptuotojas temokėjo tą kunstą, prilipdydamas šlapius marškinius prie dieviško moters kūno ir sudekoruodamas juos, tą pat atvaizduoti skaptuku molyje.
    Tai buvo skulptūra. Ne viena išraiška sustingusi, iš marmuro iškalta skulptūra, kuri paprastai taip gąsdina žmogų savo sustingimu, bet judri. Kiekvieną momentą pasireiškianti kitokiu plastišku vaizdu. Kažkokia moderniška Venus.
    - Na, ką pasakytų dabar papa, radęs mane tokią tamstos kambaryje? - klausė ši moteris-vaikas.
    - Jis lieptų man tamstą vesti! - pajuokavau aš.
    - Vesti? Ne! Tamsta visuomet toks rimtas. Antra, tamsta mažai turi pinigų, - ji kalbėjo visiškai rimtai. Ši miniatiūriška moteris. O man atrodė, kad kiekvienas jos nusišypsojimas, kiekvienas jos muskulo žaidimas, kiekvienas jos mėsos gabalėlis yra įkainotas ir prie jos visos yra prikabintas kainos lapelis su labai dideliu skaitmeniu, pasibaigiančiu keliais nuliais.
    Aš nuvedžiau ją tokią, kokia ji buvo persitaisiusi, per gatvę namo. Ji tabalavo mano teniso marškinių rankovėmis ir tarytum buvo ištraukta iš kokio farso. Lyg tyčia gatvėje pragiedrėjo, ir joje jau promenavo žmonės. Mano kambaryje ji paliko visus savo apvalkalus, įprašydama mane "padžiauti" juos. Aš paskubomis dar spėjau sumesti visa tą "zarazą" į savo spintą.
    Namie tėvas sutiko mus skaitydamas laikraštį ir akylai žiūrėdamas į du nusidėjėliu.
    Tarytum žmogus žiūrėtų per akinių stiklų viršų. Nors iš tikrųjų jis jų neturėjo užsidėjęs.
    Jis nieko nepasakė. Mergina nubėgo pas mamą.
    Tėvas visuomet skaitydavo laikraščius ir visuomet žiūrėdavo į žmogų, tarytum jį egzaminuodamas.
    Tačiau jis paminėjo tik bendrą politikos padėtį Europoje. Jis mėgo politiką. Jis buvo kažkokios įtartinos politinės "centralinės" biuro vedėjas, su kurio bendradarbiais paprastai nepatogu buvo sveikintis ir kuriais ypač domėjosi politinės policijos valdininkai. Su Vieros papa žmonės irgi nelabai mėgo sveikintis. Buvo karas.
    Papa rūpinosi savo dukrelės ateitimi ir dėl jos ateities turėjo daug planų. Papa ketino savo dukrelę įtaisyti į "Vera Shoe" magaziną. Į baletą. Ar išleisti. Tačiau, tėviškų sumetimų vedamas, į savo "kontorą" jos priimti nenorėjo.
    Motina stengėsi visu kuo įsipiršti man ir prisiartinti prie manęs. Ji mėgdavo padejuoti man apie savo dukrelę, su visais jos privalumais ir jos ydomis. Ji buvo motina.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page