r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jurgis Savickis
ŪKININKAI

[1]

    Ūkininkas Žvirbla gyveno panemunėje ir turėjo įsitaisęs gražias trobas.
    Jo sodyba, kad ir nebuvo pačioje Nemuno pakrantėje, vis dėlto buvo visai netoli nuo jo. Tad labai lengva buvo nužengti ir į pačią upę, o panemuniais labai geru vieškeliu pasiekti miestą.
    Ūkininkas Žvirbla nusipirko motorinį laivą. Tas motorinis laivas buvo ūkininko prapultis.
    Žvirbla buvo juodnugaris, pats išbridęs iš purvų, kaip ir gimęs juose ir nuolat juose bebraidąs. "Jam pasiutiškai sekasi, tam Žvirblai!" - sakydavo iš pavydo žmonės.
    Savo nugrubusiomis rankomis jis pureno skaisčią panemunių žemę, daugino savo turtus. Pagaliau sutvarkė ir pačias trobas.
    Kaip krikštolo stiklas, sprigto sutrenkiamas, spengsi, taip ir jo ūkio trobos buvo skaidrios ir naujos, jo rankų pavaldomos. Iš paprasto skurdžiaus sklypininko jis virto pirmuoju ūkininku. Žodžiu, tai buvo Žvirbla. Jį žinojo visi.
    Sukūręs tiek turto per visą savo gyvenimą, kaip per tas šešias kūrybos dienas, septintąją jis norėjo pasilsėti. Septintąją dieną jis nusipirko laivą.
    Laivas jį pražudė. Žvirblienė pirmoji pripuolusi smarkiai sukritikavo vyrą ir visai nupeikė jos vyro pirktą daiktą. Nekalbant jau apie žmones. Žmonės jo nesuprato. Minia jį išjuokė.
    Jo ūkyje puikiai augo ant kalnelių ir tarpežėse laukinės obelys. Po kalvokščių ėjo puikios lomos, prisėtos visokių agrikultūriškų vaismenų, puikiai žaliuojančių. Buvo kur šventadienį pasivaikščioti ir akį užmesti.
    Tas laivas sudarė artimesnius santykius su miestu. Šiaip jau gana svetimu ūkininkui. Miestas rados artesnis. Tarytum ūkis būtų pats straktelėjęs arčiau prie miesto. Miestas - čia pat! Pirma, kai laivo nebuvo, miestas, be abejo, buvo daug toliau; pirma reikėdavo arklius po ganyklas gainioti, ieškoti jų, kinkyti, ilgu keliu į miestą važiuoti. Dabar beburbini savo motoriniu maišus į miestą.
    Bent per vieną mylią prisiartino dabar miestas.
    Bet ūkininkas Žvirbla, įlamdęs ir ganėtinai prisukinėjęs sau sąnarius per savo ilgą amželį, beknaisiodamas akmenis iš dirvų ir betampydamas maišus, džiaugėsi gausiąs pasikaršinti senatvėje.
    Be Žvirblos ir Žvirblienės, ūkyje buvo dar jų jauna duktė. Kaip gėlė.
    Ji buvo grakšti kaip pavyzdingiausias sodžiaus mergelės egzempliorius. Tiesa, tai nebuvo iš jūrų putų gimusi Afroditė, bet skaisčioji, geltonoji tulpė. Šalna kvepianti tulpė, išsinėrusi iš juodžemio.
    Ji augo ir žydėjo. Koks jos liemens grakštumas! Visai kaip tulpės. Ji taip pat džiugino žmonių akis savo spalvomis kaip tikra gėlė.
    Jaunoji Žvirblų duktė lankė miesto mokyklą. Kitaip ir būti negalėjo. Žvirbla buvo visais atžvilgiais pažangus asmuo.
    Ūkis buvo viso ko pertekęs.
    Be vienos kaip ir apoteozės visiems darbams ir pačiam ūkiui. Nebuvo kas gyvena ūkininko naujai įrengtoje seklyčioje.
    Žvirblos seklyčia stovėjo visai tuščia.
    Ji stovėjo tuščia žiemą ir vasarą. Be retai atvykstančio svečio, šiaip jau seklyčia buvo kaip ir nenaudojama, liūdnų saulės spindulių skrodžiama, jiems įsiskverbiant pro langus. Auksinės saulės dėmės krisdavo tada ant šviežių, gelsvų, eglės sakais pakvipusių rąstų, puikiai išplautų grindų ir tamsiai lakuotų beržinių komodų su antdangtėlėmis ir dukraitės puikiai padirbtomis gėlėmis iš vilnonių, skaisčiai dažytų siūlų, ant vielų prinarpliotų. Tarytum pati saulė norėjo pasidžiaugti šia seklyčia ir savo ilgomis, spinduliuotomis rankomis viską paglostyti ir išlyginti.
    Tai tokia buvo ūkininko seklyčia! Naujai statybai ir tinkamu stilium įrengta. Tik nebuvo kas joje gyvena. Pats Žvirbla nedrįso joje gyventi. Juk jam su jo kasdieniniais drabužiais kaip ir netiktų kokius pergalės laurų vainikus nešioti. Tas būtų juokinga. Ką įsileisti į seklyčią gyventi, jis nežinojo.
    - Seklyčia tam, kad stovėtų tuščia! - ramindavo kresnoji Žvirblienė. Jai buvo viskas aišku, tai moteriškei. Bet ūkininkas Žvirbla, jau sykį miestu ir jo skrupulu užsikrėtęs, tuojau nugirdo jos balse disonansą. Seklyčią reikia išnuomoti.
    - Žentelį įleisim...
    - Kad ir mama!
    - Na, bene visuomet būsi netekėjusi. Šitie moterų plepalai Žvirblai atrodė neįdomūs. Ne, jis turi rasti įnamį šiai seklyčiai. Tada tai jau bus pasiektas jo gyvenimo idealas. Tada tik bus viso ko pertekęs jo ūkis. Kaip sulčių prisisunkusi, prisirpusi serbentos uoga.
    Kaip reikia vykdyti pribrandintą strategijos planą, Žvirbla nežinojo. Kaip reikia apgulti miestą ir iš ten tinkamą gaivalą pasirinkti, jis nė nuvokti negalėjo. Jis žinojo, kad yra žmonių, "vasarotojais" miesto žargonu vadinamų. Bet kaip prie jų prieiti? Ta būtybė atrodė jam didžiai įtartina ir abstraktiška tiek dėl savo verslo, tiek dėl savo tikslų.
    Jis žinojo, kad seklyčioje lengva priimti pakeleivingą svečią, jį pavaišinti, paplasnoti jam ant labanakties lovos duknas ir paklausti: ar nesušalsite? Bet čia, kalbamu atveju, reikėjo kaip ir apsigraibsnoti apie kliento kišenes. Imti iš svečio užmokestį, tas amžinai įžeistų jo, ūkininko, garbę. Bet šiandien, matyti, reikia atsižadėti su motinos pienu įžįstų tradicijų ir pareikalauti iš jo pinigų. Įsileisti įnamį ir neimti iš jo pinigų Žvirblai atrodė juokinga. Juk niekas pasaulyje taip nedaro.
    - Tai bus, tetulėli, gera! - iš džiaugsmo suplojo rankomis jaunoji dukraitė, atsitiktinai nugirdusi tėvo planą.- Vasarą nebus taip nuobodu vienai. - Ploti iš džiaugsmo rankomis jaunoji Žvirblaitė išmoko mieste.
    Reklamos galia Žvirblai nebuvo žinoma. Laikraščių, kaip solidus sodietis, jis neskaitė. Kitais būdais privilioti miestietį jis nemokėjo. Tad visas Žvirblos gražiai sugalvotas planas dėl seklyčios kol kas turėjo būti atidėtas ad acta.
    Tik kartą, kai Žvirbla mažiausiai apie tai svajojo, pats įnamys įgriuvo jam į glėbį. Kaip koks karosas į bučių. Ne veltui žmonės sakydavo: sekasi tam Žvirblai kaip benkartui!
    Pagal panemunės prieplauką kaitriu priešpiečiu vaikštinėjosi vienas ponaičiukas ir pirmas užkalbino Žvirblą.
    Nors ir sakė jam sąžinės balsas: "Saugokis, Žvirbla, miesto ponaičių!", bet, bešinkuodamas bulbes iš savo laivo dugno, jis neturėjo laiko tinkamai įsiklausyti į savo sąžinės balsą. Vaizba bulbėmis jam ypač gerai šiandien sekėsi.
    - Bulbes parduodate?
    Į nerimtą klausimą ūkininkas nieko neatsakė.
    Jis temurksnojo pasilenkęs ties savo bulbių maišais ir visai nepastebėjo, kaip ponulis viena akimi šovė į jo jauną dukterį.
    - O ką, turbūt su tokiu "vežimu" geriau kaip su arkliais, dėde? - kibo į Žvirblą jaunas ponaičiukas, išėjęs į miestą įspūdžių pagainioti. Žvirblai net nejauku pasidarė, ko čia dabar zirzia tas poniokšlis, berods šiaip jau dorai apsitaisęs, ir tik kliudo jam bulbes saikuoti. Bene giminė ar pažįstamas? Jis atsakė gerai išauklėto žmogaus tonu, pirmu skiemeniu:
    - Tai, ge...
    - Turbūt gražu dabar pas jus velnioniškai ten sodžiuje! Labai norėčiau apsigyventi kur sodžiuje, kur žmonių mažiau! - deklamavo miesto ponaitis. O jaunoji Žvirblaitė ko tik katučių rankomis nesuplojo. Ji laikė rankutes iškėlusi, bet dar neplojo.
    Žvirbla sužiuro. Jis visas pavirto klausa. Žiū! Tai į jį kalbama. Jis visas sustingo pasilenkęs ties bulbėmis, tarytum sužavėtas šių žodžių.
    - Kada jau motutė su tetušiu ieško buto, neranda...
    Dabar Žvirbla atsistojo ir pažiūrėjo į jaunikaitį. Žmogus, turįs motiną ir tėvą, vertas pasikalbėti.
    - Tai ar ilgam ieškote?
    - Ar žinot?
    Perspektyvos - sodžius, motoras, nauji įspūdžiai jam švito.
    - Tai gal ir rasis... O ar daug žmonių gyventumėt?
    - Motina, tėvas ir aš, - šita trejybė galutinai nulenkė seną ūkininką.
    - O tamsta kas būsi?
    - Aš esu John Kriukas. Mano tėvas buvo Amerikoje, dabar turi Kaune uždėjęs muilo fabriką.
    Viskas tiesa. Kvotimai visiškai patenkina.
    - Tai gal ir galima būtų... - Jauna dukraitė be galo nervinasi. Toks tėvo žodžių taupumas jai atrodė ne vietoje.
    - Tai kiek žadat mokėti?
    - Man tik ligi rudens. Dviejų mėnesių pakaks. Bet kainą verčiau patys pasakykite. Tamstos prekė! Tik man su pensionatu...
    - Su valgiu! - pasakė jauna Žvirblaitė.
    - Su maistu, tai ne! - nusigando Žvirbla. - Kur mes tokius ponus išgalėsime maitinti.
    - Bet aš užmokėsiu! Antra, aš pats ūkininkas, sodiečių sūnus, tai man valgis ne taip jau svarbu. Svarbiausia vasarą poilsis.
    Žmogus, kuris gyvena vien "poilsiu" vasarą, o visai nesimaitina, atrodė keistas senam ūkininkui. Bet čia dukraitė vėl prisidėjo:
    - Ne kažkokios ten ištaigos su valgiu vasarą!
    Na, žinoma, ji arčiau prie ponų, gal tikrai geriau juos supranta negu jis.
    Du kontragentai ėmė derėtis ir tuojau susiderėjo. Net daug greičiau, negu Žvirbla buvo manęs. Lengva su tais miestelėnais! Žvirbla buvo užprašęs riestą kainą. Jaunikaitis pagalvojo - jis sumojo viešbučio kambario ir viešbučio pietų kainą, padaugino ją iš tiek, kiek dienų ketino sodžiuje likti, ir pasakė savo kainą ūkininkui. Skirtumas išėjo didelis ūkininko naudai. Bet ūkininkas užsispyrė: daugiau per savo kainą jis neimsiąs! Jis ne lupikas. Ponaitis čia pat davė rankpinigių ir nubėgo savo daiktų atsigabenti. Jis norėjo tuojau iškeliauti į sodžių.
    Abu vyrai sumušė rankas. Jauna Žvirblaitė pašoko motorinio laivo suolelyje, sukliko ir suplojo delnais. Ji pritarė iš visos savo širdies gelmių šiai sutarčiai.
    - Tik man kartais bus reikalingas laivas nuplaukti į miestą. Plaukti juo aš pats moku.
    - Kokios bėdos su plaukimu. Į miestą visi vykstame kas savaitę. Atsisėsi sveikas ir nuplauksi.
    Jie grįžta jau visi sykiu į sodžių.
    Ūkininkas sėdi atstu vienas.
    Juodas melancholijos bei įtarimo vabalas širdį jam ėda. Ar gerai jis bus padaręs, užleidęs svetimam žmogui savo patalpą? O pinigai it degino jo delną. Jis, senas Žvirbla, lyg ir nevertai bus pardavęs pirmą kartą savo šviesiąją seklyčią miestelėnams. Bet pinigai priimti, sulygta, daryti nėra kas. Negi eisi teirautis mieste pas kunigus, kas jis toks per vienas. O jų ten tokia daugybė, tų kunigų. Tai ne sodžiuje.
    Ūkininkas, atsisėdęs prie vairo, daugiau visą kelią nė nepasijudino iš vietos. Tarytum jis vienas būtų buvęs laive, nežiūrėjo jaunųjų, mąstė besukdamas rankeną. O jaunieji artėliau.
    Paburbsėję laivu ganėtiną tarpą, jaunieji tinkamos kalbai temos dar kaip ir nebuvo radę. Tiesa, jaunikaitis kibo iš pradžių vertinti motorą, bet tai buvo paprasčiausias pajuodijusių gelžgalių burbulas, ne kuo galįs pasižymėti (laivas buvo pirktas senas). Skubėjo girti vietos peizažus, bet jie jau nuo amžių ūkininkaitei buvo gerai žinomi ir kaip ir jos akį prijaukinę.
    Senas ūkininkas, pradėjus į pavakarį šiurpnoti smulkučiam lietui ir lyg pasidarius šalčiau, apsivilko savo juodos ceratos apsiaustą (šis aptaisalas pasiekė jį sykiu su motoru). Tarytum jis visas sulindo į šitą juodą apsiaustą, visas susigūžęs drauge su savo nejaukiomis mintimis ir visu savo kailiu.
    - Tamsta nuolat gyveni sodžiuje?
    Dama teatsakė:
    - Ne, žiemą aš gyvenu pas tetą Kaune. Tėvelis produktų jai pristato, o aš einu į gimnaziją. Vasarą grįžtu namo, pas tetušius. - Sakinio konstrukcija buvo kiek naivi, pailginta nereikalingomis smulkmenomis apie "produktus", jaunikaičiui mažiau besuprantamomis. Tiek ji dar buvo nuoširdi mergelė.
    - Tai mudu - kolegos. Aš irgi studijuoju istorijos mokslus Friburge, Šveicarijoje. Būsime draugai! - jaunikaitis šūstelėjo kiek arčiau Žvirblaitės, tačiau nuolat pasisaugodamas vienos pusiau primerktos Žvirblos akies. Kaip jam atrodė - viską matančios. Jis bijojo šitos akies.
    Atliekamu laiku žiemos metu jaunikaitis iš tikrųjų studijavo Šveicarijoje sunkiai sutaikomus numizmatikos ir architektoniškų stilių mokslus. Grįžęs į Lietuvą, jis paprastai įtaisydavo savo kambarį "studentiškai". Pakampius ir sienas nukabinėdavo sporto vėliavėlėmis ir sporto įrankiais, nors jų niekuomet nevartodavo. Jam vis trūkdavo laiko.
    - Friburge, ne Kaune? Taip toli!
    Dabar tai bus šnekų.
    Ne veltui ir pats jaunikaitis buvo išėjęs šiandien pasivaikščioti Nemuno pakrantėmis. Štai atpildas už tai.
    Bus įdomi vasara.

    Pati kaitrioji vasara.
    Į Žvirblą šiandien atsigrūdo artimiausias jo kaimynas ir bičiulis, jaunasis Baltaragis.
    Jis atėjo pasikviesti į save viešnagėn.
    Svarbiausieji jo oracijos žodžiai pirmiausia teko jaunajai Žvirblaitei. Be jos pokylis - ne pokylis.
    Tačiau labiausiai jam nepatiko Žvirblų įnamys. Ir šito žmogaus tuštumas. Ir jo nusišypsojimai. Jo glotniai suglostytos kelnės. Ir pripomaduota miestiečio galva. Nors jis jį ir nedažniausiai matė.
    Įnamio šiandien nebuvo namie.
    Vasara. Visiems buvo linksma.
    Vasaros pokylis turėjo geriausiai pavykti. Bet ji, jaunoji pana, vis atsakinėjo: ne ir ne!
    Jaunasis Baltaragis išdūlino vienas namo nieko nepešęs ir didžiausiai nusiminęs. Jis net nuvokti negalėjo, kas atsitiko.
    Atėjus vakaruškų dienai, Baltaragiuos prisirinko gražaus jaunimo. Visi žaidė ir linksminos kaip paiki vaikai.
    Pats Baltaragis, apsivilkęs šviesiais čerkesais, aktoriškai atsistojęs iškrėtė puikiausias eiles susirinkusiems svečiams priešais svirną gražioje pievaitėje. Būtent: "Linksma minučiukė!"

    Linksma, linksma minučiukė,
    Kur paukštytis ir paukštytė
    Ant sakyčių tarp lapyčių
    Saldžiai čiulba iš snapyčių.

    Kas gali gamtą pamainyti
    Ir jos darbus permainyti.
    Juk ji veikia tarp lapyčių.
    Tarp snapyčių ir lūpyčių.

    Tai buvo kaip gregorijonų daina. Paprasčiausių lyčių. Jis pats sukūrė ją beardamas pūdymą. Kai musės pradėjo ypač zirzti, o arkliai tampytis ir neberimti, jis, įsivaręs ir kiek iškraipęs vagas, atsidėjęs sukūrė paskutinį posmą, kiek labiau chaotišką ir besiskiriantį savo kosmišku tonu nuo pirmojo, perdėm lyriško.
    Žmonės reiškė autoriui savo didelį pasitenkinimą.
    O autorius, kiek svaigstelėjęs nuo katučių bei laurų vainikų, dar iškirto savotišką šposą, kuris jam pačiam galėjo kaštuoti per brangiai. Bet jo jaunatvė ir jo verdąs kraujas jį išgelbėjo.
    Jaunikaitis, kiek atsikvėpęs, bematant suimprovizavo naujas eiles ir čia pat paskelbė jas pasauliui. Eilės buvo frivoliškos. Bet ne be reikalo. Kiekvienas drąsesnio būdo vyras, nusivylęs meile, pirmiausia stengiasi pašiepti ją. Gilus sarkazmas Baltaragio kūrinio, žinoma, buvo ne be biografinių pagrindų. Kaip kiekvienam poetui atsitinka.
    Jis buvo drąsus.
    - Meilė! - sušuko jis.
    Visi svečiai nuščiuvo.

    Būk taip geras, pasakyk,
    Kas yra ta meilė?
    Na, tik sau pamąstyk!
    Ne kas kita kaip seilė!
    Kaip pragaišta greitai seilė,
    Taip pranyksta karšta meilė!
    Meilė-seilė, tai vis vien,
    Mes ją matome kasdien.

    Bet tai ko tik nepribaigė jo. Ta "seilė" jam rados per karti.
    Atsisukęs nuo auditorijos ir trindamas savo čerkasine rankove įkaitusią kaktą, jis ko tik nepradėjo balsu žlembti. Dabar jis gyvai atsiminė Žvirblaitę.
    Jis taip ilgėjosi jos. Visa savo gera mužikiška dūšia. Bet ar ji galėjo suprasti, kam buvo skiriamos šios eilės?
    Svečiai, nieko nebodami, linksminosi ir ūžė toliau, ligi pat skaisčios vasaros nakties išaušrių.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page