r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jurgis Savickis
PASKUTINIS RAPSODAS

[2]

    Pasprukęs į nakties orą, jis atsigaivino ir net nustebo, kur jis šiandien buvęs ir ką matęs. Įspūdžiai jam buvo kaip ir per stiprūs ir naujoviški.
    Pajuokavęs su žmonėmis, kaip ponas su dviem merginom šildos, "guldydamas vieną iš vieno, antrą iš antro šono", prisipažinęs savo žmonai, kuriomis sąlygomis jis yra nukišęs 200 pūdų avižų, senis Erdzelynas paprašė savo sūnų, žmogų gana pasitrankiusį po miestus ir gana mačiusį pasaulio, nuvykti į dvarą.
    Kas nepavyko jam, gal pavyks jo sūnui!
    Žinoma, jis taip aiškiai sūnui nepasakė, kurio pavidalo perduodama jam byla vesti, bet jis nušvietė visą dalyką labai nonšelantiškai ir paviršutiniškai. Vos dviem žodžiais prasitaręs: nuvažiuok ir atsiimk! Jis pats jau kaip ir vengė dvaro su jo visokiais vyliais. Jie jam buvo kaip ir per stiprūs!
    Sūnus, iš mokslo laikinai namo sugrįžęs studentukas, kaip studentukas, knygas užgulęs ir tėvo ne laiku sutrukdytas, tiek tepasakė:
    - Nusiųsk žmogų su raščiuku!
    Jis nė galvos nuo knygos nepakėlė. Tiek jam reikalas atrodė menkas.
    Keisti tie miesto žmonės!
    - Nusiųsk žmogų... Čia joks žmogus negelbės. Reikia pačiam. Žinai, su ponais! - jis džiaugėsi jau sūnaus padėtimi dvare. Jis buvo juokdarys.
    - Reikia arba raštelį išgauti iš ponios, arba pinigus!
    Sūnus atsikėlė. Dalykui užbaigti jis pasiryžęs buvo išgauti iš ponios kokių tik nori raštelių. Ne koks praktiškas buvo tasai Erdzelyno sūnus, antro kurso studentas medikas, atvykęs laikinai pas tėvus susigūžti ir atsikvėpti. Jis manė, kad taip viskas lengva su ponais!
    Norėdamas savo akiratį kaip ir sumoderninti bei praplėsti, jis skaitė užgulęs visokias kultūros istorijų ir filosofijų knygas, ne ką bendra teturinčias su jo studijuojamu mokslu. Kaip ir iš sodžiaus krūmų jis norėjo išbristi. Dalykas, visi tą jautė, buvo girtinas.
    Ir studento drabužiai atrodė taip pat nebe kaip. Tai buvo kažkoks miestietiškų ir sodietiškų pradų mišinys. Trumpi sodžiaus kailinukai, nei neaptraukti gelumbe, nubliurusi veliūro skrybėlė, visaip jo formuojama ant pačios galvos, ir iš po šviesių kailinių mėlynos gelumbinės kelnės ir juodi kamašai. Baisu!
    Studentas priplakė dar labiau savo skrybėlę prie galvos ir energingai iškeliavo į dvarą.
    Patekęs į dvarą, jis nusistatė pirmiausia kreiptis į ponią. Kaip jam buvo sakyta, visų dvarų įgaliotą valdytoją. Bet, nieko neradęs palociuje, jis išvyko į kiemą ieškoti žmonių.
    Iš arklidžių buvo vedamas paskutinis šešetas pono arklių. Paties šeimininko nesimatė. Ar jis pats buvo kur pasislėpęs, nenorėdamas išvysti savo akimis dvaro tragedijos. Ar buvo kur išvažiavęs, o tuo tarpu pasinaudojo nedorėliai žmonės ir išsivedė už skolas jo paskutinius staininius arklius.
    Palociuje jaunas Erdzelynas sutiko šaunų liokajų. Liokajus jam pasakė, kad ponios nesą namie, bet esąs jaunasis ponas. Erdzelynas vis vien nutarė negrįžti be "kvito", kad ir kažin kas būtų. Jis nutarė veikti energingai. Liokajaus vedamas, jis nuėjo pas jaunąjį poną.
    Kažkoks machorkos prisirūkęs žmogyla. Labai sugadintais dantimis, daugybe gilių raukšlių geltoname veide.
    Nors ponas ne tik nepažinojo jo ir nė karto nebuvo jo matęs, tačiau visai atvirai prisipažino, jog ponia tikriausiai kur nors besislapstanti nuo žmonių.
    Jis padėsiąs ją surasti! Jis negražiai nusišypsojo. Nors jis ir maža tetikįs, kad kas nors pavyktų gauti. Nes viskas šitame dvare svetima. "Geriausio pasisekimo, jaunasai pone! Geriausio! Tai įdomus įvykis! Tamsta turi šansų sužadinti ponią. Tačiau aš norėčiau eiti lažybų, kad tamstai šiuo atveju mažiau pasiseks, mažiau, negu tamsta svajoji, jaunas būdamas".
    - Čia, matai tamsta, ypatingos pilies esama, su įvairiomis slaptomis durimis, urvais ir mistika... - nusijuokė jaunasis pilies valdovas. Jis, matyt, mėgdavo be galo daug plepėti.- Tad atvykusių iš tenai, mums taip svetimo pasaulio, žmonių sumetimai čia dažniausiai nueina niekais. Čionai, šituose namuose, kitokia logika negu ten... - jis pamojo ranka į langą, į tolį.
    - Tamsta sakaisi esąs studentas medikas. Ir jaunas svajotojas? Ak, tai gerai, gerai viskas! Svajoti pirmiausia! Ar tamsta niekuomet dar nesi mėginęs morfino? Medikas studentas antro kurso, ir niekuomet nėra mėginęs morfino? Tai keista. Tai kurių galų tada ir pati medicina? Morfinas gaivina, jis migdo. Jokio noro? - Studentas pasakė ačiū už morfiną. Jis ir taip gerai miegąs. - Miegoti nereikia. Užteks laiko prisimiegoti! Dieną kada prasnūsti, kai žmonės dirba. Dabar vis suranda, kad ir tas pats mokslas, kitokių priemonių sužadinti žmogaus psichikai. Kad ir kokainas. Koks tai puikus produktas, bet, aiman! Kaip jis sunku gauti čia. Ypač kai nėra pinigų, kai net už žibalą kartais neturi kuo užsimokėti naktimis sau pažibinti. Visur prisiskolinta. Tamsta, kaip studentas, pastudijuok anomalijas! Negeri, nerūkai? Tai keista. Aš nustojau gerti, bet rūkau. Ir kokainas. Bet tai - svajonė! Gauk tu jį čia, tokiai piniginei mizerijai esant. Tamsta supranti, tie balkiai šiandien laikos, - jis parodė į sunkias šviesaus ąžuolo lubas, protarpiais išpuoštas paveikslais, - bet rytoj jie grius. Šitie namai skolomis tesiverčia. Esant juose kažkuriam genijui. Namai ligi šiol dar neatimti.
    - Tamstai, kaip vyrui, kuri meilė dažniau patinka, moteriška ar vyriška? Na, žinoma, taip ir galima buvo suprasti. Tamsta toks idealistas. Moteris. U-uf! Bet tamsta visiškai nepanašus į sodietį, ir tokios skaisčios dar sielos. Tamsta mieste ilgai augai. Žinoma, šie kailiniai nieko nereiškia. Veidas tamstos labai savotiškas ir nuliūdęs. Ir gana pamanomas. - Jis taip rijo studentą savo akimis, tarytum norėjo paliesti jo skruostus savo rankomis, apie kuriuos dabar kalbėjo. - Tamsta daug abstraktiškų gyvenimo idėjų beturįs. Turbūt nėra laiko kada ir pagalvoti apie "lelijėles"? Ką? Tai tiesa!
    - Taip pat ir aš sykį tariausi suradęs tikrą gyvenimą. Tamsta matai ten toli stovintį liokajų. Tamsta pastebėjai jo lanksčias rankas. Jo veido subtilumą. Aš maniau galėsiąs savo neilgą ir nuodėmingą gyvenimą su juo išgyventi, bet jis mane apvylė! U-u! - ko nesušuko piktai ponas. Jis piktai pažiūrėjo į savo liokajų, dabar nudelbusį akis žemyn. Tai buvo tikra "šeimynos scena". - Kaip ir pirmiau buvo apvylusi ne viena skaisti moteris. Aš dabar su juo nekalbu! Jis vaikšto čia vienas po salonus, lyg manęs nebepastebėdamas. Nes jis žino, kad tie namai veikiai žlugs ir nėra kas jam užmoka. Ak, žmogų į viską galima įpratinti, tik duok jam pinigų! Ką? Tai neestetiška, įstatymų baudžiama, sakai tamsta? Blogiausia bus, kai komunų viršaičiai pradės mūsų gyvenimą reguliuoti. Nors ir jų rankose būtų įstatymas! Ką, tamsta būtinai nori mano žmoną pamatyti? Tik nenustebk, ji dar graži. Na, penki prieš vieną, kad tamsta jai patiksi. Na? Ir du prieš nulį, kad tamsta iš mūsų pinigų negausi! Ne? Tamsta juokies... Mūsų liokajus nuves tamstą. Antai jis stovi lyg koks nekaltas filosofas, lavonų kapinėse pakasikas. Šiam kartui - geros kloties!
    - Ką, tamsta vėl sugrįžai? Ponia nė girdėti nenori apie tamstą? Ji šoka turbūt. Ji visuomet šoka šitame palociuje. Na, nueisime sykiu, gal ji paklausys savo hazbendo.
    Ponas junioras nuvedė jaunąjį Erdzelyną į ponios kambarius.
    - Kas ten? - iš tolo pasigirdo nekantrus moters balsas. - Duokit man ramybės! Mano šiandien nepriimama diena. Jokių aš avižų iš to žmogaus neėmiau. Man avižos nė nereikalingos. Man visą laiką reikia rugių sėjai... - Moters balsas, kuriai, matyti, iš tikrųjų visų pilies gyventojų, kaip gabiausiajai, buvo pavestos ūkininkės pareigos, nutilo. Argi ši moteris nebeatsilieptų? Migrena ar kuo kitu susirgusi.
    Lukterėjęs gerą valandėlę, ponas mandagiai pabeldė į sunkias duris, be to, dar užleistas sunkiomis užuolaidomis. Viskas čia buvo taip stilinga.
    - Čia jaunas Lietuvos studentas, studijuojąs Šopenhauerį, ir būsimasis medikas! Jis nori būtinai pamatyti ponią ir pakonferuoti su ja dėl tam tikrų dvaro jam išduotų obligacijų, paėmus iš jo tam tikro agrikultūriško produkto avižų pavidalu. A? Leistina! Na, matai tamsta, ji priims. Ji manęs neapkenčia, nenori nė matyti, o tamstą priims. Sveikinu! Tik tamsta nepasiduok, ji skaisti, gyvenimo išsiilgusi. Be to, ji tamstai skolinga.
    Studentas jau norėjo pavartoti vieną artimą boksui priemonę, tiek nervino jį šis ponas. Bet nervingai bepliauškiąs visokius niekus dvaro ponas atsisveikino su juo, ištiesdamas jam iš viršaus, anglišku būdu, ranką su dviem atsargiai laikomais pirštais, su kuriais doras ūkininkas nė nežinojo, ką bedaryti, nepratęs taip sveikintis su žmonėmis po savo krūmus.
    Ponas iš tikrųjų dingo. Dingo taip pat visuomet tylįs, dabar taip bjaurus Erdzelynui liokajus.
    Jaunasis Erdzelynas liko vienas priešais sunkias užuolaidas ir stebėjosi tolimoje perspektyvoje didele sale.
    - O su pinigais, matyti, nekaip besiseks! - pagaliau jis pats buvo kaip ir pamiršęs, kuriuo reikalu čia atėjęs. Visa tai, ką jis matė ir girdėjo, džiugino jį kaip vaiką.
    Jis žvalgė iš tolo salę su jos sunkiais barokiniais veidrodžiais. Jaukius rakandus, teptas lubas su "zefyrais" ir skrendančiais angelais ties pastorališkosiomis piemenėmis, piemenėmis su koketiškomis prikyštėlėmis. Viskas - savotiški boucher'ai. Salės buvo tuščios, jų buvo daug, visos parketinės, aukštais dviejų sieksnių langais, pro kuriuos matės Nemunas. Taburetės, sunkūs kandeliabrai, veidrodžiai. "Matyt, čia šokių salė!" - pamanė jaunikaitis.
    Dabar jis suprato, kad gražus langas gali sukurti peizažą. O ne priešingai. Išeik laukan, ir nieko nebeliks. Teliks tušti laukai, nuniuręs Nemunas. Su keliais nuskurusiais piemenaičiais ir menka jų banda. Jis stebėjos, kaip galima gražiai pastatyti rūmus kad ir paniurusio Nemuno pakrantėse. Jis, čia niekuomet nebuvęs, dabar mato, kokie jie fantastiški...
    - Įeikit! - nekantriai atsiliepė jaunos moters balsas ir nustebino vaikiną. Jis visai buvo pamiršęs, kuriuo reikalu čia stovįs. Tarėsi vien žvalgąs šviesią baliaus salę, kaip kokį teatrą.
    Vadinamas nuskubėjo į ponios kambarį.
    - Tamsta atėjai avižų reikalu? - paklausė moteris.
    Studentas nustebo. Jis negalėjo apsirikti. Nors ponia ir kalbėjo į jį tokiu lygiu balsu. Moteris buvo nuoga.
    Keistu būdu Erdzelynas vis dėlto neatsibloškė atgal ir nevirto laiptais kūlverčiomis žemyn. Kaip būtų padaręs kiekvienas ūkininkas ir kaip derėjo padaryti jaunam studentui ir ko ponia tikriausiai laukė. Jai įgriso gyvenimas.
    Jis stovėjo ramiai. Jis suspėjo dar pastebėti, kad ponios kūnas bronzinis kaip graži skulptūra. Tik dar gražesnis. Kad jos veidas skaistus ir proporcingas, kad jos tamsios akys. Kad tame bronziniame šilto atspalvio veide buvo lyg nudažytos raudonos lūpos ir taip pat standriai supintos ir susuktos ant galvos juodos kasos. Kaip lietuvaičių kitados buvo nešiojama. Ponia buvo graži moteris.
    - Tai tamsta atėjai į mane skolos reikalu? - ji studijavo dabar jaunikaitį ir nesijudino iš vietos.
    - Taip... Bet? - jaunikaitis turbūt norėjo pastebėti, kad jam patogiau kalbėtis apie avižas su apsitaisiusia moterim. Jis nurodė į ją akimis. Ponia pati susiprato ir atsiprašė.
    - Ak, tatai! - ji apsigaubė lengvučiu, perdėm skaidriu peniuaru, kad ir sunkiais beždžionės kailiais apvedžiotu. Tat iš karto sudarė įspūdžio, kad ji apsivilkusi. Ir, be to, apsivilkusi elegantiškais vakaro apdarais.
    Išauklėtos moters gestu, tarytum priimdama kokį rimtą ir svarbų svečią per žurfiksą, ji pakvietė jį sėstis. Ji, matyti, norėjo rimtai pakalbėti. Ji net užjautė dabar jį.
    - Tiesą pasakius, man labai tamstos gaila. Mano tėvas labai gailisi savo arklių ir, matyti, geros širdies žmogus, prigavo tamstą. Nors jis pats nesitikėjo kam bloga darąs.
    - Jie prisiskolina visi, o man reikia kasdien jų reikalus likviduoti. Jie visi vagia čia, vienas iš kito ir šiaip iš dvaro. Tamsta gal pastebėjai, aš čia vaidinu ūkininkės rolę. Baigusi kitados Leipcigo koncervatoriją ir vaidinusi teatre Varšuvoje. Žmonės mane kamuoja kasdien. Vis bjauresnės rūšies, nesąžiningi (sąžiningi nė žiūrėti į mūsų dvarą nebenori). Iš jų, pasižadėdamas mokėti nepaprastus nuošimčius, išgauna pinigų senis bei mano vyras - morfinistas. Tamsta, rodos, mateisi su juo. Tai beprotis!
    - Ūkininkės atneša maisto, nes pačiame dvare nieko nebeliko. Tamsta gal šiandien pastebėjai. Paskutinius šešis tėvo arklius šiandien išvedė. Jis kaip proto nustojęs užsidarė savo archyve. "Paskutinius šeimos memuarus reikia sudoroti!" - sako. Jam, nustojus paskutinių arklių, atrodo, kad pasaulis nevertas gyventi. O aš bijausi dėl jo proto. Ištvirkusių tarnų našta. Susislėpę tyčia dvare, jie vagia, pradedant jų išsukamomis misinginėmis rankenomis duryse ir baigiant suslėptais pas tėvą įvairiais masonų ženklais, knygomis, unikumais ir vertingomis istoriškomis liekanomis. Vėliau parduoda juos žydams silkininkams už niekus.
    - Tamsta turbūt tikėsi manimi, mūsų dvare, mūsų visuose dvaruose, beliko viena karvė, žmonių dar neišvesta, kuri šiandien mus visus maitina. Kitados Lietuvos pažibos palikuonis.
    - Kuriam galui čia mane primygtinai atsikvietė, matyti, pasitikėdami mano organizatorišku protu, iš Varšuvos, kai man jau šokikės vieta Paryžiuje buvo pažadėta, suprasti negaliu. Aš - "išgelbėsianti ūkį"!
    - Tad su tamsta turiu atsiteisti. Iš viso teliko viena karvė. Tai blogai balansuojasi... Ūkis, žemė, inventorius? Tamsta stebiesi? Na, gerai! Žemė jau seniai nebe mūsų. Prie šitokios transakcijos buvo prisidėjusios dar senesniosios kartos. Lietuvos pažiba! Girių pardavimas sustabdytas. Inventorių baugu pajudinti, nes jei kreditoriai pamatytų ką parduodant, tai iš kambarių jų neišvarytum. Verčiau nė nejudinti. Dar nuo tarnų kai kas gal ir išliks. Aš vykau į Lietuvą, tikėdamasi pažinti naują šalį... Tamsta žinai, manyje daug vengriško kraujo, šituose kraštuose aš nė sapnuodama pirma nebuvau. Lietuvą iš tolo tepažinau. Prisiskaičiusi romantiškų baikų. Jų, pasirodo, esama daugybės! Aš nė pati nemaniau, kad čia taip... Be žmogysčių po šituo stogu ar vietos žmonių, mane užpuolančių, aš nieko daugiau nematau.
    Ne jaunojo Erdzelyno reikalas gilintis į ponų šeimos dalykus. Jis, matyti, nieko čia nepeš, šituose pamišėlių namuose. Jis tiek yra išauklėtas, jog atsikelia. Jam metas jau namo važiuoti!
    Ponia instinktyviškai sustabdo jį:
    - Tamsta išvažiuosi iš čia negeromis mintimis. Nors aš manau, šitie 200 pūdų avižų tamstai iš tikrųjų ne tokie jau svarbūs... - ji nusišypso gan piktai.
    - Na, žinoma, ne! - Nors iš tiesų šie nelemti 200 pūdų jam padėtų išvykti į miestą studijuoti. Ji atspėja ir tą jo mintį.
    - Eureka! Suradau... - ji pralinksmėja kaip vaikas. - Tik sutartis, tai - "paslaptis". - Ji šiepė pati save. - Apsilenkdama su uždraudimais, aš esu pardavusi girių vertelgoms paskutinį mūsų girių sklypą. Po šito jau viskas baigta! Mano misija baigta. Tai bus paleista jau paskutinė raketa iš mūsų namų. Žinoma, žiežirbuojanti, kaip paprastai. Po to jau bus galima bėgti. Lai vėliau komedija pati besiplečia.
    - Šiandien vogčiomis, vakare, kai jau bus visiškai tamsu, ateis girių vertelgos (šiaip jau čia jie daboja vienas kitą). Jie turės atnešti man arba pinigus, arba visai atsisakyti nuo pirkimo. Tai pikantiškas momentas, pone! Tačiau! - pridėjo pirštą prie lūpų: dar kartą - paslaptis! Ji vaidino kaip marionetė kažkurią komediją ir buvo simpatinga savo natūrališku vaidinimu.
    - Tamsta atsiimsi savo pinigus ir gražiai važiuosi į namučius, gražių minčių lydimas!
    - Viskas gerai! Bet aš viena nesuprantu, kodėl tamsta tiek vargsti ir aukojiesi? - jaunikaitis norėjo viską žinoti. Jis jau kelintą kartą ruošėsi apie tai paklausti.
    - Aš energinga! Jei turėčiau vaikų, dar galbūt išplėščiau kurį sklypą ir sutvarkyčiau jiems gyvenimą. Aš kibau kaip liūtas į tą žemę. Bet čia esama tradicijų nustatytos sistemos. Tamsta gal matei čia žmones? Tad kam gelbėti? Šioms žmogystėms? Tarnams? Ne! Dabar tik laiko klausimas.
    - Tamsta sutinki su mano pasiūlymu palaukti pirklių? Tik valandėlę! Veikiai sutems. Taip? Na, gerai. Gaila, kad tamsta pats ne menininkas, aš norėčiau tamstai pašokti ir sutrumpinti tamstai šias nejaukias valandas dvare. Pašokti aname salone. Puiku ten! Be muzikos, tamsta supranti, joks šokis. Tamsta neskambini? Na, žinoma, ne. Tamsta nori, kad aš paskambinčiau? Aš paprastai pati geriu šiuo laiku arbatą. Tarnaitė atnešė arbatos ir sandvičių.
    Tuo tarpu ponia pati spruktelėjo iš kambario. Ji grįžo jau persivilkusi juodais, visiškai juodais, ilgu šleifu aksomo drabužiais. Tarytum rimta dama estradoje ruošėsi dainuoti, laikydama gaidas rankoje. Jos kasos tarytum pasidarė dar svaresnės ir dar standriau buvo supintos keliomis pynėmis ant jos galvos.
    Veidas - bronzinis, šiltos spalvos, dažytomis raudonomis lūpomis, gamtos ar pieštuko. Ji buvo laiba ir stilinga. Ji žavėjo savo temperamentu, savo kalba, elgesiu.
    Ji skambino Grygo rapsodą. Nors tą geriau būtų tikę skambinti vyrui.
    Jaunikaitis, nei nepamėginęs arbatos, nei nepasijudinęs iš savo sofos kampučio, ant kurio sėdėjo, klausėsi ponios muzikos. Jis, iš savo krūmų ištrūkęs, su savo "avižomis". Jis nebeatsimena, kada begirdėjęs tokį meną. Jis gėrėjosi.
    Iš pradžių jis matė tik senovišką fortepijoną išpjaustytomis kojomis ir fortepijono šonų padabas. Langų sunkias bronzinio atspalvio užuolaidas, pro kurias apačioje žavingai blyksnojo, kaip teatre Nemuno juostos. Šviesiai melsva, beveik balzgana Nemuno juosta. Jis matė kelis protėvių sunkius portretus sienose. Sustatytus jaukiame kampe stilingus baldus, sofą, ant kurios jis sėdėjo, ir kelis fotelius, apmuštus šviesiu šilku. Arbatos sidabrinius įrankius ir ponios laibą nugarą bei sunkių, juodų, net blizgančių kasų ryšulį ant galvos. Paskum jis pajuto ją.
    Jis klausėsi, dabar ji buvo jam daug aiškesnė. Ji gerėjo, ji įdomėjo. Ji buvo ta moteris, kurios jis visuomet ilgėjosi, Gera, jauki, slaptinga, gudri. Ji buvo moteris.
    Ji baigė.
    - Patinka? - ji gundė. - Tamsta nė nepalietei arbatos… - šiepė ji. Bet ji matė, kad šiam sermėgiui patinka čia. Ji matė tą jo blaiviose akyse. - Mat kaip žmogui maža tereikia. Bent kiek muzikos!
    Pabeldė į duris. Buvo vėlu. Atėjo girių pirkliai. Jie pasisakė vienui vieni tegalį kalbėtis su ponia. Jie žiūrėjo įtartinai į jauną Erdzelyną: kas tai per paukštis čia. Ponia padrąsino juos. Girią jie pirksią! Jie sumokėjo pinigus, sykiu suvesdami savo senas sąskaitas. Pirkliai pagaliau buvo neramiosios ponios išvaryti laukan.
    - Na, matai tamsta, pinigai, ir jų daug! - ji pašvytavo ore visu glėbiu popierinių pinigų. - Tai paskutinieji. Juos gali išmesti, juos gali sudeginti. Už juos gali nupirkti žmones. Ypač žmones. Tai lengviausiai nuperkama medžiaga!
    Jaunam Erdzelynui pasirodė keistas toksai filosofavimo būdas ar panašus pinigų suvartojimas. Tai yra pinigų išmetimas arba supirkinėjimas už. juos gyvų žmonių. Jis manė, pinigai galį būti suvartoti daug praktiškesniu būdu.
    Bet ponia, atskaičiusi jam skiriamus pinigus, pasakė:
    - Ar ne geriau juos bus sudeginus? Rytoj prasideda mano diena. Štai - tamstos! Štai stambesnis pundelis,- mano. Tie pinigai purvini. Jie šlykštūs!
    Ji prikišo senų rusiškų "bumaškų" glėbį prie ugnies židinyje. Ugnis iš pradžių nenorėjo jų kąsti, bet vėliau jie pradėjo svilti.
    Ponia džiūgavo. Jos misija dvaruose gali pagaliau pasibaigti. Greičiau, negu ji pati laukė. Visi saldo išlyginti. Burės pakeltos, ji galės plaukti. Ji galės rytoj išvažiuoti iš čia. Tai skamba gerai. Tai - triumfas!
    Jo, Erdzelyno, gryno ūkininko, kailis šiaušėsi. Jam atrodė, kad viskas, kas šiandien įvyksta, labai originalu, bet neproduktinga.
    Susigriebęs jis šoko ginti pinigų. Jaunikaitis nejuokais norėjo atimti iš ponios degantį turtą. Ponia iškėlė savo rankas su svylančiais ir besigaubiančiais pinigais aukštyn. Jaunikaitis stipriai suspaudė ponios ranką, antrąja siekė ištrenkti pačius popierius.
    Jaunuolis prispaudė ponią prie savęs daugiau, negu reikėjo. Jis nudegė nuo šios nervingos, visą laiką su juo bežaidžiančios moters, net jo mužikiški kailiniai pradėjo svilti. Net rūkti. Jis nudegė. Juk jis matė tokias raudonas ir tokias artimas jos lūpas.
    Jaunuolis suglamžė ponią kaip kokį labai lengvą ir trapų daiktą ir bučiavo ją visa savo aistra. Jos abi rankos nusviro.
    Ją niekuomet pirma niekas taip nebuvo bučiavęs. Iš jos rankų paleisti popieriai kaip padūkę pasklido po visą aslą. Priešais židinį, ant grindų ir po stalu. Kai kurie buvo gana apdegę, kiti - sveiki.
    - Tamsta!
    Ji atstūmė jį nuo savęs ir mušė kaip mažas boksininkas. Ji beldė į jo tvirtą krūtinę. Kiek išblyškusi ji pažiūrėjo į jį ir paklausė savo akimis, akių nuo jo nenuleisdama. Ji surimtėjo.
    "Kas leido tamstai taip daryti? Su manim nejuokauk! Aš daug galiu ištesėti. O tu? Tu suklupsi!"
    - Argi galima taip elgtis su "ištekėjusia moterim"?.. - Ji šiepė ir čia.
    O jaunasis Erdzelynas kur prišokdamas mynė čia vieną, čia kitą pinigų pundelį, net grindys tratėjo jam beplumpsnojant savo batu. Jis buvo mužikas.
    - Fui, kaip tamsta gini šituos pinigus! Bet ar ne įdomiau pradėti gyvenimą iš naujo? Iš nieko!
    Ji atsistojo. Ji išaugo. Jos kūnas ir jos akys sakyte sakė:
    "Štai kokia aš! Po metų, antrų aš nukariausiu pasaulį, o tu, vabale, rankiosi pelenus ir nuodėgulius".
    Tačiau į areną išėjo jaunasis Erdzelynas. Labai susikaupęs, užsidegusiomis žydriomis savo jaunikaičio akimis, jis galvojo taip, ir visai logiškai: "Tu moteris, apie kurią aš visuomet svajojau. Bet pats sau bijojau prisipažinti, kad tokių moterų gali būti pasaulyje. Dabar aš tave sutikau. Tu gyva, štai tu stovi prieš mane. Tu valdysi pasaulį, tai tiesa, bet ir pati susvilsi, nepalikusi žymės gyvenime kaip šitie štai pinigai. Tačiau mano vieno aspiracijos būtų nublukusios be tavęs. Tavo vienas žvilgsnis visuomet gaivintų mane. Ergo..." - dabar lieka tas pat, tik garsiai.
    Bet ponia atspėjo. Ji dabar visai garsiai tyčiojosi iš jo.
    - Tamsta manai: ši moteris tiktų mano gyvenime. Aš iškeliauju tuojau! Mano gyvenimas prasideda šią valandą. Na, rinkis tamsta dabar kelią. Tučtuojau, nedvejodamas. Ar taip?
    Jam buvo suteikiama per sunki problema. Jis dvejojo. Galvojo: "Viskas galėtų dar taip būti. Močiutė triūsia. Jų tarpe ir ji. Ji įterpta į jų sritį. Darželis, ir tikri žodžiai..."
    - Ne! - jaunasis Erdzelynas, net savo pinigų nepaėmęs, spruko iš dvaro kaip iš kokio užburto rato.
    Po kurio laiko jaunajam Erdzelynui teko nugirsti, kad dvarininkas junioras per protekciją pateko į vieną Kauno kinematografą pianinu skambinti. Jo ranka, papuošta šeimos žiedu, - dvi sukryžiuotos strėlės ir kalavijas viršuje, - sunkiai krito ant tangentų. Jis veržėsi į erčią. Į gatvę.
    Senasis ponas vieno kumečio buvo priglaustas ad majorem gloriam tame pačiame dvare. Jo buvo maitinamas ir karšinamas.
    Ponia nuaidėjo Paryžiuje.
    O senajam Erdzelynui pradėjo pasiutiškai sektis, kad ir jis niekuomet nebuvo patenkintas savo per brangiai pirkta pova. Povai teko pripirkti povą.
    Dabar senojo Erdzelyno ūkyje pova per pilnai atvedė mažų poviukų.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page