r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jurgis Savickis
VELNIO ŠEINĖ KATARINKA

5

    Paryžius.
    Kelerius metus nebuvęs Paryžiuje, Eimutis, mažas rentier ir ūkininkas, pats užsidega noru jaunėti, gyventi ir kalnus nuversti. Kaip turbūt ir kiekvienas iš provincijos į Paryžių patekęs žmogus.
    Paryžius apytuštis, dar ne sezonas. Bet įspūdis toks galingas. Žmogus nori jį dar ir dar kartą pamatyti, kaip prietelių.
    - Kiek čia žmonių! - nustemba žmona.
    Trenksmas.
    Ūžimas.
    Turistų armija.
    Kaitru.
    Eimutis pasirenka sau mažesnį viešbutį.
    Žmona, apsivilkusi juodais drabužiais, su įkaitusiais nuo Paryžiaus saulės ir dar daugiau nuo baimės ir įspūdžių skruostais, glaudžiasi prie savo vyro. Ji tokia mažutė ir bijo dingti parfumuotame vasaros pragare.
    Pavakary Eimučiai nuėjo į Champs Elysées.
    Lengvai apsivilkusios ponios.
    Fiakrai.
    Bučkiai gatvėse, fiakruose. Po sunkia medžių ūksme. Ūkininkės siela nieko negalėjo suprasti, kas čia dedas.
    Tamsi vasaros naktis. Sandoros aikštėje - įstabu. Aikštė nušviesta daugelio stilingų žibintų. Rodos, vieta prirengta vaidybai. Tuoj ims ir užplūs pulkai artisčių ir šokikių baltomis skraistėmis ir suvaidins išalkusiai publikai linksmybių misteriją. Arba išeis rūstūs graikų vaidilos ir savo gestais ir ritmika įkūnys mums amžiną grožį. Tokie gražūs atrodė simetriškai aikštėje sustatyti žibintai, ir tokia jauki ir šviesi buvo pati aikštė.
    Žmona žiūri į tuos stebuklus liūdnomis savo akimis ir pagaliau taria:
    - Kiek čia daug pasilinksminimų!
    - Daugiau negu pas mus...
    Ji - dar.
    - Nueikime pažiūrėti į Veneros Palocių!
    Ji ištaria beveik kaip "nueikime į atlaidus". Ji nori pasirodyti taip pat nesanti "tamsi". Ji žiūri bailiai. Kaip kačiukė. Ji pati gerai nenusimano, ką ji taria. Tarytum ją bus kas pamokęs ar užhipnotizavęs.
    Eimutis iš pradžių nesupranta. Tarytum jis iš tiesų yra pakviestas nueiti j gretimos parapijos atlaidus.
    - Į Veneros Palocių! Palais du Venus... Kas tau sakė?
    - Ponaitis dvare... - Ji buvo atvira. Ji būdavo visuomet atvira su juo.
    Eimutis vėl nieko neklausia. Jis fatalistas. Jis supranta, kad taip reikia. Palais du Venus! Kaip juokinga! Kaip somnambulė veda jį ši moteris čionai, iki atvedė iki pat kažkokio "palociaus".
    - Ko tu taip nusigandai? Man sakė, kad Paryžiuje tat yra.
    - Tylėk! - tarė jis rūsčiai savo žmonai.- Tu nori pamatyti tą Palocių,- tu jį pamatysi.
    Nusiminė. Bet nusiminimas buvo daugiau jos vyro neramumo įkvėptas.
    Eimutis kreipėsi į savo portier, senyvą, garbingą senuką, kuris tarytum paklausė akimis: "Ar verta?"
    Portier viską turi žinoti. Dėl buvimo, toksai palais - yra. Senukas pasakė adresą, įeinamąją vietą ir kokiu būdu patogiausia patekti.
    - Tik būt tamsta atsargesnis su tais apašais! - Jis linkėjo geros kloties.
    Jie ėjo drauge ir tylėjo.
    Ji, nebesutikdama grįžti ir užgauti savo vyro. Jis, galvodamas apie golgotas, į kurias veda savo žmoną. "Grįžk, kol dar ne vėlu!" Bet nusiminti nėra ko. Pirmiau ar paskiau ji turi ateiti. Ta pavasario drabužiais prisidengusi veidmainingoji deivė.
    Stuktelėjus į nešvarių namų vartus, pasirodė fircikas. Jis dar kivirčijos, bet, Eimučiui pabraškinus pirštais popiergalį, jis atsileido. Popiergalis kvepėjo gerai.
    Katakombos ar rūsys.
    Du sodžiaus žmonės buvo įleisti į kažin kokias katakombas ar rūsį.
    Perėję kiemą, karštos vasaros nakties teatrališkai nušviestą, jie atsidūrė mūrų koridoriuje. Palydovas nuolat vedė tolyn. Čia, matyti, buvo įstaigos kitokios sekcijos, negu jie ieškojo. Ženklui sustoti palydovas paėmė Eimučio skrybėlę ir pirštines padėti. Gembinėje kybojo keli šapoklakai ir pigus šilkiniai apsiaustai, antraeilės operetės artistų paprastai vilkimi.
    Tai buvo gašlingų žiogų viešpatija.
    Žmona nusigandusi žiūrėjo į palydovus, nuolat kaišiojančius rankas, it išmaldos prašančius. Ji baisėjosi nevykusiu savo sumanymu. Po kelių aperityvų būstuose su šviesomis, kvepalais ir kitokiais niekais buvo parodytas pats Palocius.
    Palocius buvo iškilmingas.
    Jis turėjo pažymių brangaus salono, viešojo namo ar karaliaus miegamojo kambario. Tai buvo didelė salė su lova aslos viduje, greičiau panašia į aukurą.
    Pasirodė tarnai ir šūktelėjo nonšelantiškai vienas kitam:
    - Keturi šampanai! - ir atkimšo pirmą.
    - Keturi, bet mes dviese?
    - Panelėms
    Nesumokėjus tiek, kiek tarnų buvo užprašyta, tarnai baisiai pasipiktino svetimšaliais, išdrįsusiais niekinti šios garbingos įstaigos papročius, bet, pamatę, kad neapsimoka kivirčytis, nes vis vien neduos, išsinešdino su liekamais buteliais į gretimąjį kambarį ir paskambino vaidilas.
    O pats tarnas, sudėjęs kojas ant stalo savo kambaraityje, niekieno nepastebimas nei šaukiamas, atsisėdo patogiau ir pradėjo skaityti nebaigtą savo knygą.
    Į salę įėjo dvi moterys vaidilos ir tąja proga atkišo savo rankas išmaldos. Jos buvo nepaprastos. Tai galima buvo suprasti iš pagavusios Eimučio žmoną panikos. Net tos moterys atkreipė dėmesį.
    Pantapliai, frizūra, kvepalai, matyti, šią gadynę taip brangiai kaštavo, jog jiedvi ilgai laikė atkišusios savo rankas. Jos gavo pinigų.
    Kol Eimutis dorojo "sąskaitas", jo žmona sušuko:
    - Jos gi nuogos! - Ji glaudėsi prie savo vyro.
    Tiesa, jos abi buvo nuogos. Turkiškais pantapliais apsiavusios. Senos. Dirbtiniu peruku, gražiai sušukuotu. Persisunkusios kažkokiais aitriais, nuodų aitrumo kvepalais. Jei kojos ir rankos, masažo gaivinamos, dar buvo pakenčiamos, tai krūtinė, kaklas, veidas - perdėm raukšlėti ir nudėvėti. Įvargusio kūno buvo matyti šonkauliai. Šios scenos moterys buvo liesos. Ant krūtinės tabalavo įgeltusios ir nuvytusios krūtys - moterystės šaltinis.
    Kaklas po pasenusia oda tarytum buvo supintas iš gyslų, kokainuotų aortų ir liesų raumenų.
    Prasčiausia buvo su veidu, pasenusiu veikiausiai nuo mechaniško dažno gašlavimo. Akys - fosforinės, įstatytos.
    Moterys, sunkiai atgaudamos kvapą savo girgždančiais plaučiais, sunkiai atsigėrė tarno atnešto šampano, skonio kaip įrūgusi obuolių gira, ir artinos prie darbo įprastu rimtumu. Jos turėjo įkūnyti Palociaus paslaptį. Tik dar reikėjo primesti magaryčioms už darbą. Dvi atkistos elgetų rankos.
    Bet, nebūdamos per šykščios, komercinių sumetimų paskatintos, jos nutaria parodyti dalelę savo kunsto, kaip ir avansu.
    Jos apsikabino ir susiglaudė, turėdamos galvoje dar platesnes perspektyvas.
    - Ką jos daro?
    Sušuko Eimučio žmona. Jos akys buvo pilnos pasibaisėjimo.
    - Jos sakosi parodysiančios, kaip mylėsiančiosios.
    - Jos? Dvi moterys? Mylėsiančiosios?
    Ji aukotų savo gyvybę, kad tik nematytų šitokio žmogaus kūno paniekinimo. Moters vardo paniekinimo. Gėdos, baimės prieš savo vyrą ir savo likimą. Ji nestaptelėjo nė valandėlės, nusigręžė ir puolė prie durų. Nebuvo lengvesnio dalyko, kaip išeiti. Nuvargusios Veneros rūmų tarnės užsimetė šilkinius apsiaustus, įsispyrė į pantaplius ir, nė nežvilgterėjusios į "turistus", dingo už grandiozinių šilkinių portjerų, nutarusios užsisakyti sau absento ir skaityti toliau savo suveltas knygas. Kaip cirko artistės po įvykusio seanso.
    Išėjusi iš "Palociaus", žmona drebėjo kaip griaustinio nugąsdintas žvėriokšlis; ji, maldaudama malonės ir pagalbos, žiūrėjo į savo vyrą. Kaip lengva yra teikti pagalbą! Pagaliau jie abudu sulaukė atsakymo į jųdviejų klausimą.

    Versalis.
    Skaistus pavakarys.
    Apžiūrėję muziejų ir parką, atsišildę skaisčiąja saule ir gražiąja gamta, jie ruošėsi grįžti namo.
    Kaip ir palydėdamas juos, plaukė Poseidonas savo įskendusiame vežime su savo palydovais ir prunkščiančiais arkliais.
    Saulė leidos. Skaidrus alėjų oras dar daugiau buvo sušvelninamas.
    Senutė pardavinėjo pundelius tamsių žibuoklių.
    Vaikas žaidė savo lanku ant akmeniukais ir žvyru nubertos aikštės, priešais Versalio rūmus. Žmonės ėjo į miestą pėsti ir archaiškų vežimų vežami.
    Eimutis prisegė žmonai pundelį gėlių ir, pasiėmęs ją po ranka, žengė suvakarėjusio miesto linkui.

    Namie.
    Ugniavietė.
    Ar iš paprastų akmenų suremta, ar iš tašytų marmurų - ugniavietė sušildo ir suglaudžia dvi gyvenimo įvargintas galvas ir jas atgaivina.
    Sugrįžę namo, Eimučiai, šaltam rudeniui atėjus, šildosi ir kiek pasvajoja prie ugnies. Kaip ir tinka paprastai svajos tokiai vietai. Vieną kartą stebuklo ar fatumo pastūmėti, Eimučiai nutaria tvirtai laikytis vienas antro ir rankų neišleisti.
    Kaip ir pirmiau, jie nieko nežino apie vienas antrą.
    Jau vėlu. Eimutienė, laiba, skaisti ir juodais, kaip paprastai, drabužiais apsivilkusi, atsikelia ir sako:
    - Jau vėlu! Aš sužiūrėsiu visas duris, tu eik gulti. Tu daugiausia iš visų dirbi!
    Taip sako ji, nes ji jaučiasi esanti šeimininkė ir saugo visus beaugančius ar jau priaugusius ūkio turtus.

6

    Ruduo. Kiemas sugruodijęs nuo šalčio. Lapai nukritę. Kryžius šalia beržo - viskas kaip tvarkingame ūkyje. Kazimieras nuolat šeimininkauja, nei atsimainęs, nei pasenęs. Jam gaila "niekais švaistomo turto". Jis turi galvoje šeimininko ūkininkavimo sistemą. Jis vis atrodo toks pat pikčiurna ir senas diedas kerėbla. Žmona apsuka visą "tereną". Viskas tvarkoje.
    Tik iš naujos jaujos kamino kūliais virsta dūmai.
    - Kas ten dabar galėtų būti? - stebisi žmona ir užeina pažiūrėti jaujos.
    Jaujoje, ant žemos kėdės, sėdi Kazimieras ir kūrena jaujos krosnį. Krosnis senais papročiais akmeninė. Tarytum koks taikiklis sunkiajai patrankai. Krosnis sunkiai įkūrenama, vežimais suėdanti kelmų, tradicinio jaujos kuro. Kazimieras jau kiek įsenęs, bet dar stiprus. Jis gero žinovo mina mėto kelmus į ugnį, o pats skęsta dūmuose, garuose ir aitrume.
    Ardai pristatyti linų.
    Kvepia džiūstančios žolės ir svylą linai. Kaip alyva.
    Iš tolo krosnis atrodo lyg pragaras su jo patronu Belzebubu.
    Kazimieras nė kiek nenustemba vėlybu ponios vizitu. Teišberia kupstą pelenų iš milžiniškos pypkės ir paklausia:
    - Ponia atėjot?
    - Ak, "ponia"!
    Ji paimtų jį savo moteriškomis rankomis ir įstumtų į kaitriąją krosnį. Tegu susviltų su savo kelmais. Toks jis įkyrus visuomet su savo "ponia". Ji jaučia didelę neapykantą šitam pašaliniam jos ūkyje žmogui.
    Kazimieras, lyg pajutęs išskleistas už jo nugaros rankas, ramiai atsisuka ir paklausia:
    - Ponia atėjot pasišildyti? Sušalot?
    - Kas tau darbo, ko aš atėjau. O tu - laukan! Ponia...
    Kazimieras nė nesijudina iš vietos; ponia pati suprato padarius kvailybę.
    Kazimieras nė nemano keltis. Jis kaip priaugęs prie savo žemos kėdės, atspėjamu žiemos laiku jo paties padirbtos "jau jai kūrenti", sėdi ir varto kelmokščius.
    - Jei sušalot, tai pasišildykite...- kartoja jis savo prašymą.
    Tačiau, aišku, jis kalba apie kitokį šaltį negu ledai, patvinkusios upės, pūga. Ji aiškiai supranta jį norint pašiepti ją. Ji nežino, ar jį vėl subarti, ar išbėgti. Ponia sunkiai žleptelia ant akmenų.
    Žiūri į Kazimierą.
    Tylu. Kelmai šaudo.
    - Tai tokia dalia, ponia... - kalba jis nesuprantamai.
    - Iš kur tu žinai, kad aš "ponia"? - beveik falcetu sušunka moteris.
    - Na, kaipgi, pono žmona, tai ir ponia.
    Ji kaip girta. Turbūt sėmenų alyva ją svaigina. Taip bent mano ji pati apie save.
    - Ar tu bijotum nuskęsti?
    Kazimieras nieko neatsako į tokį nerimtą klausimą.
    - Na, nuskęsti, jei taip reikia gyvenime? Ar jei kitas įkristų į upę
    Kazimieras tebesėdi su savo geležine krūtine ir nugara kaip kipšo. Joks veido raumuo nesuvirpa jam.
    - Moteris - visuomet moteris. Papūsk - ir linksta.
    Savo neryškiai kalbai pailiustruoti jis papasakoja apie visokius nuotykius jaujoje. Pavyzdžiui:
    - Daug nelaimių moterims atsitinka jaujoje. Na - va! Šeimininkė tik prikepa blynų, lašiniečių. Linaminės darbas sunkus. Žmonės dirba kaip biesai. Paskui vaišinas. Linaminė - ne juokai. Žiūrėk, koks Petras šokinėja aplink mergą, nuvaišina ją, nugirdo. "Caca", ir šiokia tokia - nuglosto, o rytdieną viena merga pakampėje palikta knarkia. Viena knarkia. Sijonas pakeltas ir kėdė į dvišakį įsprausta. Nebūk paika, vadinas. Tai tokių būna bėdų jaujoj! - nemandriai baigia Kazimieras.
    Ką jis kalba, tas nevidonas!
    Jai atrodo keista, vien tik keista, kad toksai Kazimieras visai naujoje sferoje. Ji ramiai klausia jį, jai net įdomu:
    - Na, o ką tu darytum su tokia "caca"?
    - Velnias visur to brudo, moterų, prisėjo! Moteris vis dar neina. Nors jau ir vėlu.
    - Jei ponia atėjot pasišildyti, tai sėskit. Jei ne - tai seniai reikėjo išeiti... - visai logiškai galvoja Kazimieras.
    Ji svaigsta. Garai ją kvaišina.

    Vėlyba naktis. Durys trinksi lauke neįmanomai į sieną. Eimutis eina laukan pažiūrėti, kas ten atsitiko. Gaivi, graži naktis. Rūksta jauja savo balsvais karčiais dūmais.
    - Be nebus uždusęs tas žmogus tenai! - juokauja Eimutis pats su savim ir eina pažiūrėti jaujos.
    Klojimas. Čia vėsu ir kažkodėl iškilminga, kaip ir kiekvienoje tuščioje ir erdvioje troboje. Kaip bažnyčioje ar kaip erdvioje nekūrenamoje seklyčioje rytmetį.
    Naujo klojimo galai pilni kvepiančių šiaudų. Klojimas didelis, naujo fasono, su ištekliumi ir švarus.
    Asloj - didelė krūva nesusemtų grūdų.
    Įėjimas į jaują labai žemas. Įeinant reikia labai žemai pasilenkti, kad nesuduotum galva į rentinį.
    Jaujoje tamsu, pilna dūmų. Pro dūmus matyti, kaip krosnyje raitos keli raudonai nudažyti kaspinai ir trata malkos.
    - Ar jis iš tiesų nebus uždusęs...
    - Kazimieras, ar gyvas? - sušunka šeimininkas.
    Girdėti Kazimiero balsas. Jis urksi kaip meška. Tarytum tą mešką būtų prilankęs būrys bajorų vizitatorių ir išgrūdęs ją iš urvo. Jis kažką blevyzgoja apie nebaigtus minti linus.
    Šeimininkas, kiek apsipratęs su dūmais ir tamsa jaujoje, įžiūri dabar, kad Kazimieras tyso ant linų pundų prie krosnies.
    Jo glėbyje miega jo žmona.
    Žmona, staiga pravėrusi akis, kažkaip keistai nusišypso ir ištaria neaiškiai kažin kokį žodi. Tarytum: "Petreli..."
    Šlapi, prakaituoti jos plaukai prilipę prie kaktos ir prie krūtinės. Raudona multaninė jos bliuska atsegta.
    Susivokę, kas atsitiko, jie abu iškart kilstelia ir atsisėda asloje. Kaip du labai nuo dūmų ir išgąsčio išvargę žmonės.
    Ji ištiesia į jį rankas. Nelygu skęsdama.
    Šeimininkas užtrenkia duris ir sunkiai užsklendžia jas mediniu vąšu.
    Jis dabar vienas tuščiame šaltame klojime. Pro klojimo stogą žybčioja nakties dangus. Tai jo sunkiausioji gyvenimo valanda. Nors sunkių valandų jis nemaža turėjo. Užsklendęs duris, jis valandėlę stovi visiškai ramiai, nepajudėdamas iš vietos, kaip girtas ar žado nustojęs.
    Jis girdi, kaip žmonės už užsklęstų durų tyliai kuždasi.
    Staiga atsiliepia Kazimiero balsas:
    - Neštukavok, ponai, leisk! - Jis pradeda savo jaučio stiprumo pečiais veržti užsklęstas jaujos duris, net rentinys juda, bet durys neįveikiamos. Jos tik braška.
    - Petrai, klausyk, leisk, aš tau viską papasakosiu... - beldžia savo silpnomis rankomis į duris moteris.
    - Jis kaltas! Kodėl tu jo neišvarei ir laukei? Aš tau visuomet sakiau. Leisk!
    - Kas čia kaltas? - atsiliepia storas Kazimiero balsas.- Ar ne pati žadėjai nunuodyti šeimininką ir ūkį pasisavinti? Dar mane kaltinsi...
    - Velnio šeinė katarinka!
    - Tu - velnias...
    Girdėti už durų pikti dviejų susipjovusių žmonių balsai. Nors jie pjaunasi kaip žvėrys, tarytum spjaudosi, bet šie balsai jam buvo svetimi. Tarytum iš tolo tegirdimi.
    Staiga šeimininkė sušunka Eimučiui:
    - Ne! Tu kaltas! Reikėjo man čia už tavęs tekėti,- visuomet toks išmintingas ir visų geriausias. Kas lindo andai ant gatvės ir išveržė? Ar ne tu!
    Moteris sukliko dar daugiau. Jau visai palaidai. Ji ėmė blevyzgoti kažin ką apie meilę.
    Durys buvo trankomos. Pro stogo plyšius blizgėjo balsvo dangaus sklypeliai. Eimutis stovėjo visai šaltas, tarytum šiedu žmonės jo nelietė. Paklausęs balsų, lyg kokių svetimų žmonių komedijos, ir jų nebesuimdamas, jis per trumpą valandą visai rimtai sukombinavo savo ateitį.
    Jis paėmė pluokštą šiaudų, ramiai padegė jį degtuku ir švystelėjo ant susigulėjusių šiaudų gale. Kaip ir paduodamas kam atsisveikinimo ranką. Reikėjo išsižadėti visų žemės turtų. Gyvų ir negyvų.
    Ugnis sulinksmėjo. Aiškus ugninis žvėriokšlis, kaip vakarinės saulės nušviestas, straktelėjo per balkį ir, pasišokinėjęs ore, pasiekė savo liesa ranka įdžiūvusį šiaudų stogą, voratinkliais apkibusį, ir uždegė jį.
    Stogas turėjo tuojau užsidegti.

    Petras Eimutis nuėjo į kiemą. Dar buvo visur tamsu, ir tylu.
    Ugnis išsiveržė pro stogą ir nuostabiu būdu prikėlė įmigusius žmones ūkyje.
    - Klojimas dega! - sušuko pusbernis, bėgdamas pro šalį Eimučio. Eimutis pažiūrėjo į jį visai ramiai, analizuodamas jį, tarytum pirmą kartą pamatęs šį žmogų savo ūkyje. Toks jis jam atrodė svetimas šią valandą.
    Eimutis labai norėjo, kad vėjas tikrai išblaškytų žiežirbas ir uždegtų sodybą. Kad nors tokiu fiziniu būdu galima būtų išdildyti kiek praeitį. Jis labai buvo susirūpinęs, ar sodyba tikrai užsidegs. Vėjas jam atrodė per lėtas ir neveiklus.
    Bet klojimas degė vis labiau. Aplink jį šokinėjo jau kažin kokie žmonės. Kaip kokie laukiniai kariai, pralaimėto karo šokį betrypsnodami. Negalima buvo abejoti, kad ir kitos trobos tuoj užsidegs.
    Vėjas buvo vienintelis Eimučio draugas šią valandą.
    Petras Eimutis įėjo lėtai į seklyčią, paėmė keletą kelionei reikalingų daiktų ir dokumentų. Sumetęs šį šlamštą į valizą, jis išėjo į miestą. Tarytum jo šita kelionė seniai jau buvo numatyta ir ją visai lengva vykdyti.
    Švito.
    Traukiniai turėjo tuojau pradėti eiti Kauno stotyje. Vis vien į kurią pusę.
    Jis norėjo šią valandą atsigręžti bei pasižiūrėti į savo sodybą. Jis buvo įsitikinęs, kad jo draugas - įniršęs vėjas - drasko kiek įmanydamas trobas ir netrukus baigs jo pradėtą darbą.
    Petras Eimutis priėjo upę, kur vasara žmonės keliaudavo kareivių užtiesiamu pontonu, dabar pavaduojamu ledo. Jis susikaupė valandėlę kaip su savo tėvyne atsisveikinęs žmogus. Prieš kelerius metus jis taip skubėjo čionai, prie šito tilto, norėdamas sutikti vieną moterį, kurią dabar taip staiga apleidžia.
    Kauno miestas jau buvo nubudęs.
    Kepykla, vadinama "turkų", jau buvo atdara. Pilna prigriauta languose ir ant stalų skaisčiai pagruzdintų, it nulakuotų, kvapių pyragaičių ir pyragų. Jis žinojo, kad tai rusų - turkų karo metu paimti belaisviai dabar duoną čia kepa, kitados jų įsteigtoje kepykloje... "Iš kur jie galėtų būti kilę? Irgi žmonės..."
    Kauno gatvėmis jau ėjo valdininkai, daugiausia - geležinkelio ir kiti, menkesnio kalibro; žydės it nėščios tempė dideles, vos pavelkamas pintines su skaisčia, ką tik iškepta duona. Prie užsisukimo džangsėjo konkė.
    Eimučiui, šią valandą kažkaip sarkastiškai ir fantastingai nusiteikusiam, atrodė, kad Kauno konkė pleška kaip pasiutusi. Pilkas arklys (į Kauno konkę tekinkomas tik vienas arklys), nesiekdamas žemės, pleška gatvės užsisukime iš senojo miesto į naująjį. Tik akyse sumarguliavo. Kaip karuselėje ar baltai nudažytas švino arkliukas žaislelyje tik ūžia, net mirksi akyse iš to greitumo.
    Taip pat atsistojo namai aukštielninki, kaip dabar futuristų piešiama. Žmonės žingsniavo, lyg skubiai pastūmėti vienu kartu visoje gatvėje ir vėl staiga sustabdyti, kaip dabar kad rodo filme, kuris tuomet buvo dar nežinomas, arba kaip dabar kad esti gedulo minutę staiga visiems sustojus kaip sužavėtiems ir vėl taip keistai visiems imant iš karto judėti, kalbėti ir eiti.
    Petras Eimutis, pasirinkęs sau vietą vagone prie lango ir žiūrėdamas į nubudusias rytmečio apylinkes, pats kaip ir pralinksmėjo.
    Beprisimindamas savo berną, jis net nusijuokė: - Velnio šeinė katarinka...
    Jis žinojo, kad daugiau taip kalbėti ir galvoti jis nebeturės progos. Baigta! Jis visai užsimiršo, bežiūrinėdamas žiemos rytmečio apylinkes, tarytum pirmą kartą jas būtų išvydęs. Kaip turistas. Tokios jam pasirodė skaisčios jos, tarytum keli švelniai paimti tildančios muzikos akordai.

    Ateityje - tik skaidri senatvė. Ir kelionė.
    Petras Eimutis, besitrankydamas po pasaulį, pagaliau atsidūrė Alžyre. Čia nutarė jis galutinai sustoti ir apsikasti.
    Miestas gyventi nėra nei patogus, nei per daug įdomus. Kaitra. Eimutis net suspėjo surasti sau pažįstamų žmonių mieste. Tiesa, labai panašių į Merkelienę Kaune.
    Jis visai nesistebėtų sutikęs ją vieną gražia dieną čionai, prie kurios krautuvės rentinio. Bet apie ją, žinoma, jie neturi jokių žinių.
    Kartkartėmis, užeidamas pas laikrodininką Ziferblatą pataisyti savo laikrodžio, jis kaip kokiame klube dažniausiai sutinka tenai siuvėja Kabačniką ir mėsininką Lichtenšteiną, - tai vis iš Lietuvos išemigravę žydai. Jis mėgsta su jais išsišnekėti apie Lietuvos praeitį ar apie Lietuvos gamtos grožybes. Jie visi myli savo tėvų dabar apleistą šalį ir visai patvariai yra prie jos prisirišę.
    Dabar Eimutis rašo Lietuvos teisės istoriją, žinoma, daugiausia dėl savo užgaidos.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page