r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jurgis Savickis
AD ASTRA

    Ūkininkas Dalba, atsikėlęs anksti šventadienio ryta ir gražiai nusiskutęs, rengėsi eiti bažnyčion.
    Jis jautėsi pajaunėjęs ir buvo apimtas kažin kokio noro reformuoti visa savo gyvenimą ir pakeisti visą pirmyksčią tvarką ūkėje.
    Dalba atsiminė, kaip dar neseniai viskas aplinkui gulėjo tarp girių, o su žmogumi, kiek toliau gyvenančiu, sunku buvo ir sueiti. O dabar aplinkui kelmynai ir platūs keliai, o malkų tai ir prakurams sunku surasti...
    Ant upės kranto, kur buvo sodžius ir vyšnynai, liko tik kelios trobelės. Jų tarpe ir jo gryčia, naujoviškai ant molynės statyta. Sodžiaus senos trobos buvo nukeltos, o kaminai sugriauti. Kiek sveikatos reikėjo padėti - tuos kaminus išarti, o vyšnias išrauti.
    - Aš padarysiu savaip ir nepasiduosiu, - ištarė Dalba lyg koks pionierius.
    Kol kas žmonės rudenį leidosi pakalnėn per jo kiemą ir išklampojo jam kelią nepamanomai. Buvo kažkoks Aliaskos vaizdas su pabrinkusiais keliais per smuklių miestą.
    Energijos buvo daug, jis nežinojo, kur ją dėti.
    - Imsiu ir užtversiu kelią. Tegul pamėgina! - nurimo ūkininkas.
    Kaip bankininkas, prisirengdamas prie savo week-end, atrenka visai netikusius vekselius sunaikinti, taip ir Dalba rado vieną naikinti tinkama. Tai buvo šuva. Pasenęs, energijos nustojęs, gaivalinėjąs po trobas.
    - Imsiu ir nužudysiu!
    Pavalgęs skaniai šventadienio pusryčių - riebių blynų su varške,- jis rengėsi eiti miestelin ir liepė vaikams atvesti šunį.
    - Tėvai, nedaryk nieko gyvuliui šventą dieną - nelaimė gali ištikti, - rimtai išlydėjo Dalbienė savo vyrą bažnyčion.
    Ūkininkas ėjo upės ledu, nuklotu ką tik iškritusio sniego ir lengvučio kaip pūkas.
    Jį sekė senas šuva, sukvaišęs ir didelis. "Kaip veršis",- pamanė Dalba.
    Žiemos dangus niūrus ir tamsus, kaip pragiežto rašalo piešinys su kai kur žymiais paišiuko bruožais - krūmų stabarais ir šarkomis, skrendančiomis dangum.
    Protarpiais žiemos spalvų nykumas būdavo sušildomas gaivesnės spalvos - oranžo ar žydriai melsvos, - tolimos saulės nusišypsojimas.
    Saulei pradingus už susiveriančių debesų, viskas darydavos vėl pilka ir ramu.
    Upės ledu ėjo vaikai pačiauskos, negalėdami atsidžiaugti savo naujai padarytomis rogutėmis. Kart su vaikais bėgo linksmai mastaguodami uodegomis šunys.
    - Jaugi tat gali būti? Tamsta, kuris skaiteisi mūsų visuomenės įgudusiu nariu...
    - Taip. Priėjo galas!
    Šunys susiuostė.
    - Nepasiduok, apsispręsk ir drąsiai išreikšk savo nuomonę, - pratarė vienas šunų su rimta gydytojo mina.
    - Tamstos kailis dar gali tikti keliems sezonams, - ištarė viena suploninta kalė, suliesėjusi nuo bado ar poningumo.
    - Ar nepalytėjai kartais žvakių lajaus? - ciningai atsiliepė vienas kumpanosis šuva, galvodamas vien apie dienos laukiamas pramogas.
    Visi nuduikino, palikdami senį šunį vienų vieną.
    Pasielgta buvo šuniškai.
    Senis šuva, nuleidęs galvą, nešė savo kudlas kaip gyvenimo naštą.
    Aukštai ant kalno, lygiai nutiestu vieškeliu, varėsi žmonės sermėgiai, eidami šalia rogių ir laikydami rankose botagus. Šalimais ėjo moterys, juodai vilkusios, su numargintomis "vengrinėmis" skaromis. Ant pat kalno viršūnės linksmai kinksnojo galva širmis, melsvo tinklelio užtiestas, tempdamas lengvas lakuotas rogutes. Jose sėdėjo jauna ponia, besikutodama skunkso kailiniais.
    Ten, kur vasarą būdavo brasta, buvo nedidelė sala upėje. Piemenys suvarydavo vasarą savo bandą nuo mašalų apginti, o pravažiuoją ūkininkai stabdydavo savo arklius pagirdyti. Dabar sala aplinkui ledo sukaustyta, su apšalusių smilčių krantais. Nendrės ir karklai, vėjo blaškomi, švilpė paprastą žiemos dainą.
    Ties krantu buvo prapjauta aketė žlugtui skalbti.
    Ūkininkas niekuomet nemėgdavo su šunim eiti. Labiausiai bažnyčion.
    Nutarė pabaigti sugalvota darbą ir savo sunkumo atsikratyti.
    Saldučiu, cukriniu balsu pavadino šunį į save. Atkišęs gyslotą ranką, rodė šuniui aketę, tarytum joje būtų pilna visokių gėrybių, šuniui pageidaujamų. Ūkininko veidas, nuo vėjo pamėlynavęs ir keliose vietose skustuvo suraižytas, išsitempė kaip gero aktoriaus kaukė į linksmučio žmogaus šypseną.
    Šuva, įpratęs savo šeimininko šaukiamas tik rimtais atsitikimais, stačiai priėjo į jį. Ūkininkas, nudavęs, kad nori paglostyti šunį, nustvėrė jį už paskutinės kojos. Dabar tik pamato, koks šuva didelis ir svarus.
    Ūkininkas, apsidairęs, kad niekas jo nepamatytų, norėjo įmesti šunį aketėn. Bet šuva piktai įkando jį rankon.
    Užgulęs visu sunkumu ir perpykęs, ūkininkas įstūmė šunį aketėn.
    Pasinėręs vandenyje, šuva vėl greitai pasirodė ant vandens paviršiaus ir įsikibo nagais į ledo briauną.
    Šuva skendo.
    Tik styrojo priešakinės šunies kojos su įtemptomis gyslomis ir nagais, suleistais ledan. Net ledas krauju nulašėjo.
    - Dalba šunį skandina!
    - Eitum verčiau bažnyčion...
    Suriko vaikėzai, keldamiesi ties kapinėmis į kalną.
    - Pienburniai!..
    Jis jiems parodytų, kad ne šuva.
    Pusberniai greitai pradingo už kapinių.
    Ūkininkas išsibėgęs norėjo pastūmėti tas bjaurias kojas. Jis buvo sunervintas nepasisekimo ir tos "betvarkės". Besisielodamas nepastebėjo, kad, šuniui aketėn plumptelėjus, ledas tapo susvarkštytas vandens, ir jis, nenuskaitydamas savo lygsvaros, pačiužėjo pasagaičių kaustytais batais tiesiog aketėn. Tarytum dar sunkių kailinių ir savo užsispyrimo tyčia velkamas.
    Šuva ne tik nenuskendo, bet, radęs atramos žmogaus dideliame kamuolyje, iššoko aikštėn, brėžtelėjęs šlapia ir aštria letena žmogaus skruostan, ir iššokęs čia pat pradėjo purtytis, aptaškydamas žmogų šaltais lašais.
    Jei pašauktų piemenis, jie išgelbėtų jį, bet jis nenorėjo to daryti.
    Ir dviejų valakų ūkininkas pradėjo skęsti.
    Jo ir be to sunkūs kailiniai pradėjo mirkti ir traukė apačion; į batus čiurškė šalto vandens srovelės.
    Žemės nesiekdamas ir bijodamas mirties, Dalba, įsikibęs ledan, pradėjo plumpnoti batais ir šaukti gvoltais pagalbos. Bet niekas jo negirdėjo.
    "Jei atsitiktų laimė ir mane išgelbėtų, nieko negailėčiau tam žmogui", - meldėsi Dalba. Jis, skęstantis, išvydo bažnyčią, šviesių angelų pilną.
    - Ciucka...
    Šuva, lakstęs visą laiką aplinkui, piktai suleido savo iltis į šeimininko kailinių rankovę ir atsispirdamas gyslotomis kojomis į ledo briauną, ėmė taip piktai traukti šeimininką už rankovės, kad milo siūlai pradėjo trūkti ir braškėti.
    Šeimininkas, pasitaikius nusigriebti siūbuojančių karklų, išsirioglino viršun.
    Atsisėdęs ant ledo, jis verkė ir šluostė prakaitą nuo pabalusios kaktos.
    Artimos mirties regėjimas įvarė jam didelės baimės, ir jis buvo labai sunervintas.
    - Ciucka! - jis pabučiuotų šunį.
    Kažin ką duotų, kad pasidarytų geresniu žmogumi. Nors blogu žmogumi jis ir dabar nebuvo.
    - Papasninkausiu! Tris dienas nevalgysiu...- kaipo aukščiausią atgailą pasirinko.
    Suvargęs ūkininkas atsikėlė nuo ledo.
    Kad nesusitiktų su žmonėmis ir neaiškintų, kodėl jis sušlapo, namon negrįžo, bet tiesiog nukumbrino į zakristijoną, kur, sumelavęs apie įvykį, gavo naujus vailokus ir sermėgą.
    Kunigas per pamokslą graudino jį, tarytum, jam pokaičio metu bemiegant, šiltas vėjelis kuteno ir vartė marškinių atlapas. Ar kas varpa būtų jį erzinęs.
    Užėjęs į zakristijoną, su kuriuo norėjo dorai atsisveikinti, tenai sutiko tuos pačius nelemtus pusbernius.
    - Na, šeimininke, ar paskandinai šunį? - stačiokiškai prakalbino vienas vėjavaikis.
    Jis pamokytų, kaip reikia elgtis su žmonėmis, bet šuva lyg tyčia, besirangydamas po suolu, vamptelėjo: vam - aš čia!
    Ūkininkui pasidarė nepatogu.
    Jis prikibtų ir dabar, bet vaikinai lyg tyčia rinko sau tabokines ir domės į jį daugiau nekreipė.
    - Imk šitą prūsinę. Tuč tokia kaip mano tėtės.- Ir, tradicijos vedamas, žmogus išrinko juodai lakuotą tabokinę su gražiomis rožėmis ant dangtelio.
    Iš miestelio ūkininkas grįžo vienas namon.
    Kad jis pasidarys geresniu žmogumi, tat buvo aišku. Kaip kokiame kontrakte tat buvo surašyta.
    Ūkę atstatys. Kelią užtvers.
    Grįžo namon visai vienas ir miestelyje šiandien neužtruko.
    Leidosi pakapinėmis nuo kalno.
    Pradėjo temti, ir kelias darėsi pilkas.
    Paupėje nuo alksnių nuskrido šarkos ir nubėrė nuo šakų sniego pluoštus.
    "Šilta troba - tai geriausias daiktas!"
    Jis galvojo, kaip sugrįš namon ir paklaus piemenų, ar pagirdė karves, ar davė kratinio arkliams. Pats atsisės su šeimyna ir srėbs karštus kopūstus, ant kurių plaukioja tirpinta įsnauja, lyg kokie gintarai.
    Vakare galbūt atvažiuos kunigas...
    "Brudas!"
    Taip užsirėplinęs gali įkristi...
    Prieš jį buvo juoda duobė.
    Dalba atsiminė, kad lyg koks svarbus daiktas neužbaigtas.
    Tarytum kas pradėta ir pusiaukelyje mesta.
    Šuva stovėjo čia pat prie jo batų ir, nusvarinęs galvą, tarytum taip pat galvojo kaip jo šeimininkas.
    Dalba, pagriebęs šunį už galvos, vilko jį kaip kokį aviną ir įstūmė aketėn. Pats labiausiai dabodamasis, kad nepasprūstų ir neįkristų vandenin.
    Vanduo sumurmėjo, lyg vaikai muilo burbulus leistų. Ūkininkas laukė iškylant šunį, bet šuva sunkiai nuskendo, matyt, iš karto vandens užsisrėbęs.
    Tik šlapia uodega pasirodė.
    "Kaip naujai turėto veršio uodega",- pamanė Dalba.
    Buvo tylu.
    Netoliese tamsiu vieškeliu kalbėjosi žmonės.
    Pypkė priduotų jam sielos lygsvaros, bet jis neužrūkė ir nuskubo namon.
    Buvo vėlu.
    Patvartėse sutiko jį švebelduoją vaikai.
    - Tėtė parėjo, o mums kunigėlis paveikslėlių dovanojo...

    Ūkininkas norėjo įeiti sodybon, garsiai, kaip paprastai, pabarti piemenis už ne vietoje padėtus apynasrius, išpilti iš lovio vandenį, kad neprišaltų.
    Bet įėjo gryčion neprataręs nė žodžio.
    Šeimininkė virė skilandį ir graibė jį iš garuojančio puodo.
    Prieangyje buvo tamsu. Tik ugnies liežuviai laižė tamsą. Aplinkui šokinėjo šešėliai. Per stogo plyšį žybčiojo dangus kaip žvaigždė.
    - Kad tamsta ir užtrunki tame mieste! O pas mus sėdi kunigas - laukia ir nesulaukia.
    Dalbai rūpėjo šią valandą kitas daiktas. Jo išeiginių ir kone šliūbinių kailinių rankovė buvo visai sudraskyta. Balta vata veržėsi dideliais pluoštais.
    Jo vaidentuvėje blikstelėjo girtas girininkas su žalia valdžios kepure, įsėdęs į nedažytas rogutes ir girtai kreveizojęs po miestelį. Jis užkabino jį rogutėmis ir suplėšė jam kailinius.
    Bet žmonai tik pasakė:
    - Turėdama laiko, užlopyk! Brudas... suplyšo!
    Seklyčioje, ant sofos, sėdėjo kunigas ir baigė rūkyti cigarą, įspraustą į popieros triūbelę.
    Dalba pasilenkė pabučiuoti kunigui ranką, bet, tam ištraukus, pabučiavo vienas kitą į pečius.
    - Na, vėlybi, geradėjau, mišparai...
    Kaip čia šviesu ir jauku!
    Ant stalo degė didelė sviesi lempa.
    Ties kunigu ant stalo stovėjo neišgertos arbatos stiklinė, uogų dubenėlis.
    Ant sutanotos kunigo krūtinės kybojo laikrodžio retežėlis ir aukso kryželiukas prie jo.
    Šilta.
    - Žinai, miestas! Tik klausyk naujienų...
    Mėgo Dalba pakalbėti apie plačią politiką.
    Dalbienė nešė ant aukštai iškeltos lėkštės garuojantį skilandį.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page