r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jurgis Savickis
TĖVAS

    Užstojo vakaro sambrėška. Aš sėdžiu savo dirbamam kambaryje ir žiūriu į žmonių šešėlius, slenkančius gatve.
    Po dienos darbo sėdžiu vienas, rūkau, ilsiuos.
    Geras cigaras - kaip ūmai praeinantieji jaunystės atsiminimai. Dūmai lengvučiai kaip gražios moters bučiavimas. Kol išrūkai cigarą, praeina daug jaunystės vaizdų.
    Tylu...
    Laivai, prikrauti gėrybių, plaukia iš tolimų šalių. Pakeleivingi vėjai pučia bures, o burių virvės nesutraukiamos, kaip geležinės.
    - Devyni laivai atplaukė iš Siamo! - taria tarnai ir pranyksta.
    Viską atiduoti vienai karalaitei!
    Užstojus vėlybam vakarui, mano siela tapo nerami, tarytum kambaryje gyventų nepaprasta vienuma.
    Kambarin įėjo mano sužieduotinė.
    Aukšta, dabi. Jos akys liūdi.
    Ji sėdas tyliai šalia manęs ir spaudžia savo gaivinančiomis rankomis mano galvą.
    - Ką tu čia galvoji vienas?
    - Galvoju, kad gyvenimas kaip klounų cirkas. Greit praeinantis.
    - Galvoju apie savo mirusį tėvą!
    - Nereik apie tat galvoti - tu turi mane!
    "Aš greit pradingsiu", - taip sako man moteris. - "Aš nuolat su tavim, nes aš miręs",- taip sako man tėvas.
    Mano tėvas ūkininkas.

    Man grįžtant iš mokslų, tėvas visuomet sutikdavo mane prieplaukoje ir, pakišęs man po nosim savo apžėlusią ranką, pasisveikinus klausdavo:
    - Kaip tau sekasi mokslas?
    Ne dėl to, kad tat jam rūpėtų, bet taip reikia pildyti sūnaus sutiktuvių programą.
    Aš nešu savo kašę su rūbais ir knygomis. Einame smėlėtu keliu, vos ištraukdami iš skaisčių smėlių klimpstančias kojas. Tėvas - priešakyje, aš gerokai pasilikęs. Iš abiejų kelio pusių - sužydusieji rugiai su varpomis, skleidžiančiomis aukso pudrą. Kiek aukščiau, antkalnėje, visa daugybė man nepažįstamų krantų gėlių, galvijų nenukąstų, moterų renkamų vaistams.
    Miestelyje tėvas sveikinas su pažįstamais ūkininkais ir žydais krautuvininkais ir sako šaltai, tarytum manęs nepastebėdamas:
    - Sūnus iš mokslų atvažiavo. Reikia sutikti.
    - Darbymetis, nėra kada gaišti!
    Ir, kad negaištų, jis surenka iš lėto šieną iš po arklių kojų, sušukęs nereikalingai ant ramiai stovinčio arklio: "Stok, brudas, besispardęs!" Uždengia audimėliu sėdynę ir iš lėto eina į žydą palikto saugoti botago pasiimti.
    Man pasirodžius įtariamu tas ilgas botago nešimas iš karčemos, įeinu nedrąsiai jojon ir, kaipo svetimas čia gaivalas, pradedu sveikintis su visa kaimene man pažįstamų žmonių ir sėduos už stalo.
    - Tai mano sūnus! - Pagalvojęs kiek, tėvas prideda: - Iš sostinės sugrįžo.
    - Na, sveikas tamsta. Koks didelis tamsta užaugai. Ir mus tamsta užmiršai, - garsiai sveikinas paeilium atsistodami ūkininkai.
    Paskum aš valgau "vendzytą", sudžiūvusią kaip kempę salietruotą dešrą, iš bet kurio tarbos išimtą, geriu nedrąsiai deginančią man krūtinę degtinės taurelę, apkeliavusią stalą aplinkui ir klastingai sustojusią ties manim.
    - Gerk - tamsta! - ragina koks dėdžius. - Mieste negauni turbūt?
    - Kur gaus, žmogau. Mokslas! - su aplombu atsako tėvas.
    - Kramtyk dešros, nesipuikauk, tai gera. Mano bobos su salietra pritaisyta.
    Važiuojame tarp plačių kalnuotų laukų. "Toks liuosumas čia",- manau aš. Tėvas laiko vadžias, nuduodamas, kad tat labai svarbu, nors, man rodos, arkliai patys truksnoja, parinkdami sau kelią kur sausesnis.
    Tėvas kažką mąsto, pagalios it atsiminęs klausia:
    - Na, kuo žadi būti?
    Aš drąsiai atsakau:
    - Inžinierium,- paskui, kiek pagalvojęs, pataisau: - Nežinau. Man tas nerūpi!
    Važiuojame ilgą valandą tylėdami. Aš staigiai apsakau tėvui, koks tai stebuklingas daiktas lotynų kalba ir kitos išmirusios kalbos, arba pranešu, kad vienas mano draugas išvažiavo į Siriją.
    - Į Siriją! - nusigąsta to įvykio tėvas. - O iš kur jis pinigų ima?
    Uždegdamas papirosą, tėvas klausia:
    - Ar dar neišmokai rūkyti po miestus? Dabokis blogos draugijos!
    Paskum nei iš šio, nei iš to, taip man rodos, nuima savo kepurę, kaso savo plikę ir gardžiai žiovauja.
    - Ojojoj! O mes čia dirbame, vargstame. Taupyk, sūnau, pinigą. Žinai, kad jis nelengvai atsieina. Padėk verčiau paltą vežimo dugnan, kad nesusidulkintų. Žinai, dabar rūbas brangiai kainuoja.
    Aš, žinodamas, koks rūbas brangus, nusiimu, sudedu jį dvilinkai, paskum dar dvilinkai ir pagalios kamuolin ir dedu po sėdyne.
    Dvi dienas rinkome šineliui viršų. Kaip geriausi du ekspertai vaikščiojome po visą miestelį ir rinkome apsiaustui gelumbę. Išeidami daugelį kartų iš krautuvės ir vėl jojon grįždami, žydo savininko apibarami, vedžiodami su savim tam tikrą siuvėjo asistentą.
    Antrą savaitę: sagtys, vata, pamušalas, siuvimas, neištekimas atvežtos iš namų drobės kišenėms. Kaip burės didumo motinos atrėžtos. Grįžimas, pritaikinimas, ir pagalios - visuotinis nusistebėjimas - švarkas pasiūtas!
    Aš žinau, kad švarkas brangiai atsėjo, užtat ir dedu jį skubiai po sėdyne.
    Motina, nelaukusi taip greitai sugrįžtant, sveikinas, glamonėja ir verkia, o tėvas sako, tarytum kalbėdamas apie abstraktų dalyką, nors drebančiu balsu, kaip man rodos:
    - Tat mūsų sūnus namon parvažiavo!
    Šventadienyje pasilikę namie, tėvai eina ežėmis laukų aplankyti ir vaikšto rimti tarp nusilenkiančių prieš juos sunkiomis varpomis kviečių, miežių ir kito vasarojaus.
    Jie kalbas rimtai:
    - Kad Dievas duotų lietaus, būtų neblogiausias derlius.
    - Neblogiausias? - eidamas paskui juos, manau. Man atrodo rugiai kaip mūrai.
    Visame reikalinga ekonomija.

    Praėjo daug laiko. Aš einu savo keliais, iš reto pagalvodamas apie tėvo prisakymą bei iš reto priduodamas jam žinią apie savo klajingą buitį.
    Užstojo karas.
    Tėvas kart su patrankų riūksėjimu ir nuodijančiomis dujomis tapo išgrūstas svetimon šalin, su minių miniomis bėgančių žmonių.
    Visa šeimyna taip išsisklaidė, kad ir surasti buvo sunku.
    Per didelius vargus man pavyko sužinoti, kur tėvo gyvenama. Po ilgo laukimo į mane atėjo raštas, kurio oficialia kalba buvo pranešama, kas seka:
    "Ūkininkas N. N.- nurodoma tėvo vardas, pavardė, gimimo vieta ir diena - po ilgos ligos yra miręs N. miesto ligoninėje ir palaidotas Rymo katalikų kapinėse, kur pastatytas medinis kryžius su mirusio pavarde ir vardu. Mirties liudytojais buvo ligoninės vyriausias gydytojas ir gailestingoji sesuo penktame skyriuje. Jokio turto velionio nepalikta".
    Gavęs šitą raštą, aš atitolau nuo žmonių. Jo turinį aš bijojau motinai pranešti. Lyg laukdamas ko. Užsidariau vienas savo kambaryje.
    Niekas nežinojo, kur aš, ir aš apie nieką nesiteiravau.
    Su tėvo mirtimi man gyvenimas pasidarė vienodesnis.

    Šiandien man ypatingai sekasi dirbti.
    Lyja. Kerta šaltas vėjas.
    Praeivių veik nesimato.
    Šitokią ypatingą dieną gerai tapyti pilkas peizažas: miesto baseinai ir spalvingų namų nutildomas siluetas.
    Iš reto ant kūdros pasirodo ir praplaukia gulbė.
    Asfalto takeliai blizga kaip nušlifuoti.
    Staigiai takeliu tarp dviejų pakarpytų liepų, kurios augo prieš mano langą ir kurias aš taip gerai žinojau, praėjo senis, su žilais ūsais, lazdute pasirėmęs, sušlapusio švarko apykaklę pastatęs.
    - Tėvas! - susukau instinktyviai.
    Senis nuėjo toliau.
    Aš bijojau savo nesveikos minties ir nežinojau kas daryti.
    Vytis mirusį tėvą? Ne!
    Dabar aš galėjau drąsiai pakartoti savo mintį, kurią iki šiolei slėpiau. Kartą, man sėdint restorane ir žiūrint pro langą į Teatro aikštę, praėjo senis, elegantingo švarko apykaklę pastatęs, gražiai nusiskutęs, nuskubęs gretima gatviokščia.
    - Tėvas...- blikstelėjo man tuomet, bet aš nuvijau nesveikus reginius nuo savęs.
    Prieškambaryje šnabždėjos.
    Kambarin įėjo žmogus ir pratarė tvirtu vyrišku balsu, atskirdamas gražiai kiekvieną skiemenį:
    - Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!
    Tai buvo senis su nenuskusta žila barzda, sušlapęs. Su vyšnių lazdute.
    - Nelengva čia tave po miestus rasti!
    Tai buvo tėvas.
    Aš buvau tiek nusigandęs, kad nežinojau, kaip pratarti. Bijojau sergąs.
    Ties savo nosimi pajutau šlapią sugrubusią ranką ir išgirdau tariant:
    - Na, tavo čia gražiai gyvenama. Brangus gyvenimas mieste. Daug pinigų neleisk. Nežinai, kas gali būti rytoj!
    Jis žiūrėjo šaltai į mano stalėtą, spalvas, knygas.
    - Paveikslus pieši? Na, kiek gal toks kainuoti?
    - Penkis šimtus... - automatingai atsakiau.
    - Penkis šimtus! Ir žmonės perka?
    Jis žiūrinėjo viską. Iš to džiaugsmo nežinojau, ką jam rodžius. Varteliojau prieš jį paveikslų knygą.
    - Ar čia yra kur arti katalikų bažnyčia?
    - Yra,- automatingai atsakinėjau.
    - O aš sustojau arčiau katedros. Reikia aplankyti bažnyčias. Atsilsėjęs, papietavęs, kelis kartus paklausęs manęs, ko aš taip blogai atrodau, tėvas šypsosi ir pagalios dėdiškai, skaniai juokiasi.
    - Apgavau bestijas!..
    - Ką tokius?
    - Ugi miestiečius...
    Jis prisislenka arčiau ir pradeda pasakoti.
    - Taigi vieną subatos rytą, pakilęs anksčiau, nuvažiavau į malūną kvietinių miltų parsivežti.
    Grįžtu namon, vieškelis nepavažiuojamas. Žmonių pilna, kaip iš kokių atlaidų.
    Nei pasisukti, nei pralenkti. Visi priešais važiuoja. Vos prisiplakiau šunkeliu. Na, manau, už valandos kitos namie būsiu.
    Sėdžiu sau ramiai ant miltų maišų, poteriauju ir manau: "Ak; tas karas, karas. Kiek jis bloga žmonėms atneša!"
    Privažiavau upeliuką, žiūriu - mūsų kareiviai sulindę duobėse. "Stoj!" - šaukia. Ko nenušovė.
    - Man, vyrai, namon. Per upeliuką tik pervažiuot... O namon reikia žūtbūt, šienas negrėbtas. Motina viena namie likusi.
    - Kokie čia, sako, namai. Dabokis, kad patį kulipkos nuo maišų nenušluotų!
    Pakrapščiau pakaušį, matau, nieko šiandien neišeis. Sugrįžau į malūnininką Strimaitį, pasišėriau arklius. Kalbamės, iki vakaro gal aprims. Belaukiant ir vakaras atėjo. Šeimininkė išvirė bulbienės. Susėdom, žodis po žodžio kaip geri žmonės. Nesuspėjom pirmo šaukšto ataušinti, kaip gryčion privirto naujų kareiviukų ir šaukia:
    - Na, žmonės, žmonės, ką jūs manot! Čia mūšiai, o jie bulbienę srebia.
    - Bėkit iš čia, jei gyvi norite išlikti! Manėm, kad juokauja.
    - Sėskit, vyrai, - sakau, - kart pavakarieniausim. Šeimininkė gera - bulbienės užteks.
    Tik nesuspėjau ištarti tą žodį, kaip riūktelės granata. Su pašaknimis išvertė seną ąžuolą ant kalniuko, tik duobė liko.
    Matom - ne juokai.
    - Tavo arkliai užkinkyti,- sako senis Strimaitis,- bėkim iš čia.
    - Kur bėgsi, žmogau. Motina viena likusi... Mūsų kareiviai atlaikys! - raminu juos.
    Bet ir pats matau: šaudomoj troboj ilgai neišbūsi. Sulipom ant vežimo, malūnininkė surinko ant greitųjų mantą.
    - Sudieu, vyreliai, per krūmus mokėsim išlįsti.
    - Kad tik miltų neišvogtų...- dejuoja malūnininkas.
    - Geri kareiviukai - pridabos! - ramina malūnininkė. Tik suspėjom užvažiuoti ant kalno, - malūnas dega. Dūmai iš stogo kamuoliais virsta. O sienoj didelė skylė, kaip klojimo vartai.
    - Vargšai kareiviai!
    - Tai tau bulbienė...
    Ganomės po girias, manydami - ne šiandien, rytoj namon parvyksim.
    Kaip kokie giriniai ar čigonai pripratom prie miškų. Maitinomės miltais. O mus vis toliau nuo namų atstumia.
    Matom, kad nieko neišeis. Palikom Strimaitienę su arkliais pas gimines, o patys dui į miestą. Gal ten kas geriau pavyks.
    O man lyg tyčia liga prikibo. Suradau pažįstamą gydytoją. Sako, reik būtinai į ligoninę gulti. Vos įstūmė ligoninėn, taip visur prikimšta.
    Ką po miestą trankytis, vis geriau pagulėti. Nauji žmonės, pakalbam. Iš viso krašto prisigrūdę. Geri žmonės! Kas guli prieangyje ant šieninio, kas koridoriuje. Nemaža ir sužeistų.
    Atėjo gydytojai, priėjo prie manęs, apžiūrėjo, ir vienas jų sako:
    - Na, tėvai, operaciją reikės daryti. Pasveiksi, būsi kaip jaunikis!
    O pats klausia, ar turiu giminių, mantos ir kur gyvenu.
    Nei aš maniau, kad taip bloga gali būti.
    Savo amžiuje niekuomet nesirgau, o čia lyg tyčia liga pasipainiojo.
    Tą patį vakarą ateina Strimaitis, susirūpinęs, pageltęs. Miltai seniai jam iš trinyčių išdulkėjo. Vaikšto, kaip ir visi, nosis nuleidę.
    - Negaliu, - sako, - strėnas laužia, o nieks negali pagydyti. Kad būčiau namie, pasveikčiau...
    - Gulk, - sakau, - ligoninėn - kartu bus smagiau.
    - Nieks nė klausyti nenori.
    - Gulk, - sakau, - mano vieton! - o pačiam lyg juokas.
    Žmogus susinervinęs pažiūrėjo į mane, tarytum aš juokiuos iš jo.
    O čia žmonės lyg tyčia, pavakariui užėjus, parpia, kas steni.
    Nei kas kam.
    - Na, o jeigu pažintų...
    - Gydytojai patys savęs greit nepažins. Tokia darbymetė.
    Atsigulė, ir jam pačiam juokinga. Šildos po užkločiu.
    Atėjo sesutė ir subarė, kad taip vėlai ligonius lankau.
    Vakarais man užginta ligonius lankyti!
    Palinkėjau ligoniui geros sveikatos ir nušliurinau gatvėn.
    Ar oras, ar ligoninė pagelbėjo, pasveikau visai.
    Laukiu savo draugo, pagis, manau, bandysim keliauti tėviškėn. O čia lyg proga pasitaikė, traukinys namon eina. Pakliuvau su kareiviais į vieną vagoną, ir dui namon.
    Seniai būčiau atkeliavęs, tik kordonai pakelyje neleidžia.
    Sunkus darbas surasti tave mieste. Jau kelintą dieną ieškau.
    Aš tyliu.
    Aš veik nesuprantu tėvo paprastų žodžių.
    Tėvas, prisišliejęs arčiau prie manęs, tarytum nenorėdamas, kad kas išgirstų, konfidencialiu balsu klausia:
    - Ar motina nieko nežino? Kur žinos, kad atvažiavau... Juokiasi.
    - Motina labai laukė tamstos, bet ji nieko nežino.
    - Tai ir gerai, nieko jai nesakyk. Atvažiuosiu, pats paaiškinsiu. Žinai su moterimis, klaus, kur taip ilgai užtrukau. Reikia mokėt išaiškint. Dar arklius gaišins. Sėja!
    O aš jį apskabinu, džiaugiuos.
    Jis nesupranta, ko aš taip staigiai pralinksmėjau.
    - Gerai, tėvai, kad atvažiavai!
    Paskum aš linksmas, daugiau linksmas, neg reiktų, pranešu:
    - Žinai, tėve: Strimaitis mirė!
    - Mirė? Tokios sveikatos žmogus. Amžiną atilsį.
    Mes einame abudu, lankome kalvarijas.
    Per pietus aš pataikau jam geresnį kąsnį.
    Šnekučiuojamės.
    Vakare atvažiuoja motina, mano atkviesta, susirūpinusi. Ji verkia ir sveikinasi.
    - Na, tėvai, tėvai, kur taip ilgai užtrukai! Ir jokios žinelės nepridavei.
    Aš matau, jis džiaugias dabar,
    Jis džiaugias!
    Nors į mane žiūri šaltai ir sako papeikimo balsu:
    - Na, ar nesakiau! Tai tavo čia padaras... Na, motin, reikia namon skubėti, nėra kada po miestus gaišuoti. Nežinia, kaip su sėja sekasi.
    Taip mes ir gyvename dabar visi kartu.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page