r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
INTELIGENTŲ PALATA

XI

    Visą vakarą daktaras buvo keisto ūpo ir eidamas į klubą galvojo apie Verutę ir Žuravliovą.
    Daktarui jau buvo daugiau kaip keturiasdešimt metų, o jis dar neturėjo savo šeimos ir vis rengėsi vesti. Bet jo sumanymai vesti kaip greit pakildavo, taip greit ir nuslūgdavo, ir daktaras vėl užsidarydavo savyje ir savo kabinete. Dabar Žuravliovo piršlybos vėl priminė jam, kad jis nevedęs ir kad jo gyvenimas, kaip kadaise ir Žuravliovo, slenka be meilės, be džiaugsmo, be svajonių, vien tos dienos rūpesčių pilnas. Ne taip seniai, kai į ligoninę atvažiavo nauja sesuo, daktaras Kalvaitis pasitempė, pradėjo dažniau skustis, dažniau keisti apikakles ir visai buvo pasidaręs džentelmenas, bet pagaliau, bekritikuodamas ir beanalizuodamas, vėl apsileido ir pradėjo ir į naują seselę kreipdamasis vadinti ir ją kaip ir kitas - "jūs".
    Kad Žuravliovas nebe visai sveikas, daktaras neabejojo; bet juk ne taip seniai, atvažiavus naujai seselei, ir jis pats buvo tokioje pat ekstazėje, taip pat, kaip dabar Žuravliovas, buvo gyvesnis, energingesnis, puošdavos, raitydavo ūsus ir net kartą buvo nusiuntęs seselei gėlių puokštę. O tačiau jo už tai niekas nepalaikė nei keistu, nei nesveiku.
    - Tiesa, - galvojo daktaras, - Žuravliovas peršasi beprotei ligonei, bet... kiekvienas savaip iš proto kraustosi! - Ir daktaras, mostelėjęs ranka, pradėjo žingsniuoti po savo kabinetą.
    Nuėjęs į klubą, rado Žuravliovą draugijos kambaryje; sėdėjo jis prie stalo ir, kaip paprastai, kažką skaičiavo.
    - Čia tamstai, ponas daktare, yra pora laiškų, ir štai, va, šitie raštai pasirašyti, - kaip nieko nebuvus, prabilo į daktarą Žuravliovas.
    Daktaras pasirašė raštus ir atplėšė laiškus. Žuravliovas pradėjo taukšėti skaitytuvais. Daktaras įsižiūrėjo į jį ir tik dabar pastebėjo, kad Žuravliovas užsimovęs jungtuvių žiedą, naujais geltonais pusbačiais, naujomis sulaidytomis kelnėmis... nauju kaklaraiščiu...
    - Ponas Žuravliovai, štai čia mums rašo, kad vienas asmuo nori paaukoti mūsų draugijai penkis tūkstančius auksinų.
    - Bravo, bravo! Labai malonu.
    - Malonu tai malonu, - negreit atsakė daktaras, vis sekdamas Žuravliovą, - bet kad kartu ir savo reikalavimus stato, aš nežinau, ar priimsim mes.
    - Kokius reikalavimus?
    - Reikalavimus tokius, kad pinigus paaukos tik ta sąlyga, jei mes kiekviename apskrities valsčiuje suruošime nors po vieną paskaitą apie venerines ligas ir apskritai apie dorą.
    - Labai puiku! - nudžiugo Žuravliovas ir greit su visa kėde atsigręžė į daktarą. -Mes priimsim: nors mūsų įstatuose tokios paskaitos ir nenumatytos, bet pagal ketvirtojo paragrafo pirmąją pastabą mes galime ruošti įvairias pramogas, pasilinksminimus...
    Daktaras patylėjo ir tarė:
    - Na, mes apie tai dar pakalbėsime, o šiandien aš noriu tuojau išeiti - kažkas ne visai sveikas esu, ir miegu blogai, ir be ūpo... Ak tu senyste senystėle!
    - Vesti, daktare, reikia arba įsimylėti kaip aš dabar! - Ir Žuravliovas, atstūmęs skaitytuvus, atsistojo ir, patrynęs delnus, pradėjo žingsniuoti po kambarį.
    - Ar žinai, daktare, aš dabar esu toks laimingas, toks laimingas, koks niekuomet nesu buvęs. Po to, kai nusprendžiau vesti Verutę, tarytum iš naujo atgimiau, ir viskas man dabar atrodo gražu, malonu; visi geri, ir aš visiems geras, ir myliu visus... Štai vakar parėjau namo, o ten mano sentikis su pačia pešas, pirkioje vištos, purvas, skutai... kai vesiu, būtinai nusisamdysiu sau kur nors porą kambarėlių, kad langai išeitų į saulę, palangėje danelis...
    - Tamsta anksčiau mylėjai ką nors? - paklausė daktaras.
    - Niekuomet ir nieko, - pakratė galvą Žuravliovas.
    - O tamstą?
    - Niekuomet ir niekas.
    - Na o dabar tamsta Verutę labai myli?
    - Taip, myliu. Labai labai myliu.
    - Bet kaip, ponas Žuravliovai, mes padarysime? Kai tamsta užvakar iš manęs išėjai, aš galvojau, galvojau ir nieko neišgalvojau: juk aš savo valia Verutės negalėsiu paleisti iš ligoninės, nes ji yra chronikė. Be to, čia turės įsimaišyti ne tik prokuratūra, bet ir konsistorija. Kils visokių kalbų - žinai tamsta provincijoje.
    Žuravliovas susimąstė.
    - Pagalvok gerai tamsta: kokia ji gali būti tamstai gyvenimo draugė?!
    - Tokia koks ir aš jai, - atsakė Žuravliovas.
    Daktaras tik pastatė akis ir nieko nebežinojo, ką atsakyti.
    Į kambarį įėjo keletas klubo narių, ir daktaras su Žuravliovu tą vakarą daugiau nieko nebekalbėjo. Neteko jiems kalbėtis ir kitą dieną, ir trečią, ir ketvirtą. Žuravliovas buvo nepaprastai geros nuotaikos, vaikščiojo su lazdele, kasdien lankė Verutę ir net pajaunėjo.

XII

    Nors daktaras ir niekam nieko nesakė, tačiau po miestą pasklido kalbų, kad Žuravliovas nebe visai sveikas: peršąsis beprotei Verutei ir pats nešiojąs jungtuvių žiedą.
    Valdininkai tarnyboje ir namie, savo šeimose, tik ir tekalbėjo apie Žuravliovą ir Verutę. Ypač tais gandais buvo susirūpinusios miesto ponios, ir kelios iš jų net aplankė psichiatrinę ligoninę. Žuravliovą gi tiesiog pradėjo persekioti, ir net mažai jam pažįstami valdininkai ir piliečiai susitikę gatvėje labai mandagiai sveikindavos su juo ir, perverdami akimis, žiūrėjo į jį kaip į kokį komediantą. Vakarais gi klube pulkuodavos apie kambarį, kur darbavos Žuravliovas, ir visi vis laukė iš jo kokių nors išdaigų.
    Vieną dieną Žuravliovas, nuėjęs į tarnybą, rado prie iždo sėdintį savo vietoje kitą valdininką. Valdininkas pareiškė jam, kad, atsiradus daug netikrų pinigų, vyriausybė atsiuntusi jį, kaip praktiką, keletui dienų pabūti prie Žuravliovo. Po miestą gi tuoj pasklido gandas, kad Žuravliovas nebepažįstąs pinigų ir priimąs visokius popiergalius. Tai sužinojęs, kovai su venerinėmis ligomis draugijos sekretorius vakare atsiskubino į klubą ir, užrakinęs draugijos kambarį, raktą įsidėjo į kišenę.
    Atėjęs Žuravliovas, kaip paprastai, nusivilko rūbinėje ir nuėjo į draugijos kambarį. Radęs jį užrakintą, lyg nustebo ir paklausė bufetininkę, kas užrakinęs. Bufetininkė atsakė nežinanti. Tuo tarpu prie bufeto prisirinko žmonių. Kas prašė alaus, kas arbatos, papirosų, degtukų, ir kiekvienas nežymiai žvilgterėdavo į Žuravliovą. Kai kurie su juo sveikinosi ir kaip nieko nebuvus ėjo pro šalį.
    Žuravliovas paprašė arbatos su citrina ir, stovėdamas prie bufeto, ėmė gerti.
    - A, ponas Žuravliovas! Kaip sveikas? - priėjo prie Žuravliovo nuovados viršininkas ir pasisveikino.
    Tuo tarpu visi arčiau ar toliau stovį klausė, ką juodu kalbėsis.
    - Ačiū, ponas viršininke, krutu po truputį.
    - Taigi matau, matau - kur tau truputį: išsipuošęs, išsikvepinęs... Ba... O čia kas gi! Susižiedavęs! Sveikinu, sveikinu. Su kuo gi?
    Žuravliovas nukreipė akis ir nieko neatsakė. Kaip į burną vandens priėmę tylėjo ir smalsuoliai.
    - Ak, tiesa, - tarytum susigriebė nuovados viršininkas, nepasisekus suprovokuoti, - aš dar neužsimokėjau nario mokesčio; dabar galima?
    - Galima ir dabar, tik kad šiandien aš vargu galėsiu duoti tamstai kvitą, nes sekretorius užrakino duris ir raktą išsinešė. Nežinau, šiandien aš jo ar sulauksiu.
    - Kas taip? - lyg nustebo administratorius.
    - Nežinau - gal užsimiršo ir raktą įsidėjo į kišenę.
    - Gaila, gaila. Na, kad taip, tai kitą kartą, tik tamstos manęs neišbraukite iš narių skaičiaus.
    - Ką tamsta, ponas viršininke, mums daug garbės toks narys.
    Žuravliovas, išgėręs stiklinę, atsilygino bufete ir visų aklų lydimas išėjo iš klubo.
    Praėjo dar savaitė. Žuravliovas kas dieną lankė Verutę ir nešiojo jai į ligoninę tai saldainių, tai riešutų, tai gėlių. Mieste ėmė klausinėti dviejų kambarių su langais į saulės pusę ir su darželiu. Iždinėje jam nebedavė jokio darbo, o draugijos knygas valdyba pasiėmė "patikrinti". Žuravliovas paliko beveik visai be darbo, tačiau tarnybon vaikščiojo ir, prisėdęs prie iždo, žiūrėjo, kaip į jo vietą paskirtas naujas valdininkas pardavinėjo žyminio mokesčio ženklus.
    Po pietų kasdien eidavo su dovanomis į ligoninę savo sužadėtinės lankyti.
    Bet vieną kartą, kai Žuravliovas, nusižvaginęs sau batus ir užsirišęs naują kaklaraištį, norėjo eiti iš namų, jam pastojo kelią šeimininkas su šeimininke, atėmė gėles, ištraukė iš rankų lazdelę ir, paėmę kaškietą, užrakino pirkios duris. Iš pradžių Žuravliovas nesuprato, kokia priežastis, ir pamanė, kad šeimininkai taipsau juokauja, bet po valandėlės nugirdęs, kad jie ramiai geria už sienos arbatą, pradėjo daužyti kumščiu į duris ir reikalauti tuojau atrakinti ir išleisti jį. Šeimininkai tylėjo. Tada Žuravliovas pradėjo kalbėti jiems, kad jokios sauvalės būti negalį, kad niekas be teismo negalįs varžyti kito laisvės, kad jis skųsiąsis ir taip toliau, ir taip toliau... Kadangi ir tai nieko negelbėjo, tada Žuravliovas sugriebė piestą ir trenkė ja į duris.
    - Palauk, tuojau išleisiu, - atsiliepė iš už sienos šeimininkas ir pradėjo rakinti duris. Bet vos peržengė slenkstį, kaip abu su šeimininke puolė jį ir vienu matu parvertė ant žemės. Parvertę nuavė batus, nudraskė kaklaraištį ir, surišę užpakaly rankas, paliko gulėti žemėje. Pajutęs sentikio jėgą, Žuravliovas nebemanė nei priešintis, nei jį perkalbinėti, o nutrenktas pusnuogis tylomis gulėjo asloje.
    Pavakary jam šeimininkai atrišo rankas, pakėlė nuo žemės ir, pasodinę už stalo, pavalgydino, pagirdė arbata. Prieš išvesdami gulti, privedė jį prie ikonos, liepė žegnotis, melstis ir prašyti dievą sau sveikatos ir šventos dvasios. Nakčiai apvilko jį storais pakuliniais marškiniais užrištomis rankovėmis ir užrakino kamaroje.
    Tačiau Žuravliovas išsiveržė iš kamaros ir pasislėpė kaimyno prieklojimy šiauduose. Išaušus šeimininkai jį surado ir vėl norėjo užrakinti kamaroje, bet Žuravliovas kaip buvo basas ir vienmarškinis, taip ir pabėgo į miestelį. Jį atsivijo abu šeimininkai ir prekyvietėje pastvėrė. Prisirinko žmonių, atvyko milicija. Žuravliovas priešinosi, protestavo, kalbėjo, kad jokios prievartos būti negalį, kad jis skųsiąsis į Kauną ir taip toliau, ir taip toliau...
    Iš pradžių jį nuvedė į nuovadą, o vėliau, atnešus šeimininkams jo drabužius, norėjo vesti į psichiatrinę ligoninę pas daktarą Kalvaitį, bet Žuravliovas pabijojo, kad ir daktaras su juo nepasielgtų taip, kaip pasielgė jo šeimininkai, ir pakely pabėgo. Pabėgo į laukus, ir veltui paskui šeimininkai jo ieškojo. Niekur nerado. Žuravliovas dingo kaip į vandenį.

XIII

    Praėjo mėnuo laiko. Buvo jau ruduo. Rytais šalnojo, nors dienos dar buvo šiltos.
    Apie Žuravliovą visi pakalbėjo, pakalbėjo ir pradėjo miršti. Vieni sakė, kad jis išbėgęs į Rusiją, kiti - kad perėjęs demarkacinę liniją ir atsidūręs Vilniuje, dar kiti - kad Mažojoje Lietuvoje jį sugavę valstiečiai ir pasodinę į bepročių namus. Tačiau tikrai, kur dingo Žuravliovas, niekas nežinojo.
    Iždinėje, prie žyminio mokesčio ženklų, jau sėdėjo kitas nuolatinis valdininkas. Žuravliovas gi ir iš valdininkų skaičiaus buvo išbrauktas. "Rūtos" draugija taip pat į Žuravliovo vietą pakvietė kitą kasininką - pirmutinį kandidatą. Pradėjo jį miršti ir ligoninėje, tik viena Verutė vis tebesidžiaugė žiedu, klausė, kodėl pas ją nebeužeinąs jos sužadėtinis, ir teiravos, kada gi būsiančios jų vestuvės.

XIV

    Buvo šalta rudens diena.
    Daktaras Kalvaitis sėdėjo savo kabinete ir skaitė iš sostinės gautą dienraštį. Jis ką tik išbarė seselę, kam ji tokią šaltą dieną išleido į laukus generolą, ir dabar jam buvo gėda dėl savo pasikarščiavimo. Tik štai išgirdo jis ligoninės kieme triukšmą ir, padėjęs dienraštį, priėjo prie lango; prie vartų susirinko būrelis žmonių, ir visi kažkuo susirūpinę ir atsidėję žiūrėjo į gatvę.
    - Kas ten atsitiko? - paklausė daktaras bėgantį per kiemą felčerį.
    - Jaunikis sugrįžo - Žuravliovas, - atsakė felčeris ir išsišiepęs tekinas nubėgo prie vartų.
    Daktarui parūpo. Valandėlę lukterėjęs, apsivilko švarku, pasiėmė lazdelę ir išėjo į miestą tarsi kokiu reikalu.
    Vartuose stovėjęs žmonių būrelis sujudo, prasiskyrė, ir daktaras pamatė generolą ir Žuravliovą. Jie abu kažką kalbėjo į žmones, mostagavo rankomis ir, matyt, kažko barėsi. Pamatę daktarą, abu žengė stačiai prie jo. Daktaras sustojo. Žuravliovas atrodė taip nudryžęs, kad dar iš tolo per suplyšusius drabužius švitavo plikas jo kūnas. Viršum dėvėjo jis nuplyšusį mundierių su pajuodusiais karininko antpečiais.
    - Pasport vaš? - prisiartinęs rūsčiai paklausė jis daktarą, tarytum niekuomet jo ir nepažinęs. Daktaras nustebo.
    - Predjavite svoj pasport, - balsiau pakartojo generolas ir, apmetęs daktarą paniekos ir neapykantos žvilgsniu, sumurmėjo: - Zmuid neobtiosannaja!
    Jų abiejų akys žėrėjo kažkokiu nežmonišku žiaurumu, ir nei vienas, nei antras nebuvo panašūs į pamišėlius.
    Daktaras susidomėjo jais ir tyčia nieko neatsakė.
    - Arestovat jego s...a s...a!.. - paliepė generolas Žuravliovui.
    Žuravliovas tuo metu sugriebė daktarą už krūtinės, sukrėtė jį ir niukstelėjo kumščiu į pasmakrę.
    Pribėgo felčeris, Motiejus...
    - Pravoslavnyje! - ant viso ligoninės kiemo sušuko nustumtas nuo daktaro Žuravliovas ir, viršum galvos apsukęs ranką, pridėjo:
    - Caro manifestas išėjo!.. Žydroji gromata!.. Bože caria chrani!..
    Ir abu buvusieji caro ištikimieji tarnai, žandaras ir generolas, nusigręžę į cerkvę, pradėjo žegnotis.
    Žuravliovą pasodino Inteligentų palatoje, greta Verutės kambario. Jis neramus: prie visų kimba, visus užpuldinėja, reikalauja pasų ir savo senu papročiu duoda rankoms valią. Jį laiko po raktu.
    Neberamus ir generolas.
    Verutė gi žino, kad jos sužadėtinis Žuravliovas jau persikraustė pas ją, labai susirūpinusi ateinančiomis vestuvėmis ir vis laukia nesulaukia, kada pagaliau atvažiuosianti grafaitė ir atvešianti jai baltą suknelę jungtuvėms.

1921

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page