r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
INTELIGENTŲ PALATA

VII

    Naktigoniams ji puldinėjo po kojų, prašėsi dovanoti, paleisti ją, sakėsi esanti niekuo nekalta ir nežinanti, kas bažnyčią apvogęs. Kadangi ji keletą kartų mėgino pabėgti, o vedama nenorėjo eiti iš vietos, tai naktigoniai ją apdaužė ir, surišę užpakaly rankas, pristatė policijai.
    Buvo dar labai anksti, ir visas miestelis tebemiegojo. Nuovadoje panaktiniu buvo žemsargis Trofimovas. Žandaras Žuravliovas, žinodamas, kad ispravnikas lošia pas grafą kortomis, budėjo visą naktį ir pats lošė kortomis pas akcizininką ir gėrė alų. Nors jau buvo gerokai įkaušęs ir pernakt nemiegojęs, bet, kai Trofimovas pranešė, kad vyrai sugavę bažnyčios vagilką, grafo kambarinę Verutę, vienu matu išsipagiriojo ir, pastatęs akis, rūsčiai paklausė:
    - Ką plepi?! Kalbėk aiškiau!
    Trofimovas paaiškino, kaip mokėjo.
    Žuravliovas išsiskubino į nuovadą ir skubėdamas vien tik gailėjo, jog tai yra koks nors nesusipratimas, kad Trofimovas ką nors supainiojo ir kad jam neteks atkeršyti puikuolei dvariškei už jo paniekinimą.
    - Raschadis!.. Raschadis! - dar iš tolo suriko jis į ankstyvus smalsuolius, susirinkusius prie nuovados vartų.
    Tvirtu žingsniu įėjo į vidų.
    Verutė surištomis užpakaly rankomis sėdėjo ant grindų ir visa drebėjo. Ją sergėjo trys naktigoniai. Pamačiusi Žuravliovą, ji krūptelėjo ir norėjo išsitraukti rankas.
    - Zdrastvuite, barišnia! - prabilo, nežiūrėdamas į ją, Žuravliovas ir, kabindamas ant kablio kaškietą, paliepė naktigoniams atrišti jai rankas.
    Verutė, vos atleido rankas, ūmai atsistojo, dideliais netauriais žingsniais žengė į Žuravliovą ir puolė jam po kojų. Žandaras sumišo, atkišo rankas ir neprisileisdamas atatupstas atsitraukė.
    - Nejau iš tikrųjų? - pamanė jis, ir užsidegė jo akys.
    Verutė vėl atsisėdo asloje, arčiau stalo, ten, kur ji norėjo apkabinti žandarui kojas, ir tyliai pravirko.
    Žuravliovas, nekreipdamas į ją dėmesio, ilgai ieškojo kažkokių popierių ir suradęs pradėjo klausinėti naktigonius. Trofimovą gi išsiuntė į miestelį parnešti silkę ir alaus.
    Išklausinėjęs naktigonius ir davęs pasirašyti, atleido juos namo. Pats gi tylėjo, kol Trofimovas atnešė išdarytą silkę ir alaus.
    - Na tai kaipgi, panele, - pagaliau prabilo jis į Verutę, išgėręs pusę stiklinės alaus, - prisipažinkit geriau nuo širdies Ir viską atvirai išpasakokit, o tai sumažins jūsų bausmę...
    - Aš niekuo nekalta, - atsiliepė nuo grindų Verutė ir pilnomis ašarų akimis pažvelgė į žandarą.
    - Kaip niekuo nekalta? O bažnyčią išvogė kas?
    - Aš niekuo nekalta... Dovanokit... O pinigus iš pradžių buvau paslėpusi po grindimis, o paskui į kūdrą įmečiau.
    - Į kokią kūdrą? Dvaro?
    - Taip, dvaro.
    - Gerai, panele, gerai... O kas jums padėjo skardinę nuplėšti?
    - Aš niekuo nekalta. Dovanokit dėl žaizdų Kristaus... - Ir Verutė, užsidengusi delnais savo veidą, pravirko balsu.
    - Nekalta, nekalta, - pašoko žandaras ir trenkė kumščiu į stalą, - o ko nakčia bėgai su drabužių ryšuliu? Pas kavalierių? Į Ameriką pabėgt norėjai... a? - Ir žandaras, slėpdamas rankoj už nugaros rimbą, išėjo iš užustalės.
    Verutė persigando ir atsikėlusi nuo grindų atatupsta pradėjo trauktis prie durų. Priėjus prie sienos, išplėtė akis ir taip susitraukė, tarytum smūgio iš žandaro laukdama.
    - Na, prisipažink, su kuo apvogei bažnyčią? Kas tavo meilužis? - Ir Žuravliovas, nutvėręs ją už rankos, atitraukė nuo sienos ir du kartus kirto rimbu per pečius.
    Verutė riktelėjo, sulinko ir susmuko kertėje.
    - Vstat! - dar rūsčiau riktelėjo Žuravliovas ir, kai mergina atsistojo, galais pirštų šėrė jai porą kartų per skruostą...
    Kaip jis tardė ją toliau, niekas nežinojo, tik kai Trofimovas ėjo į miestelį dar Žuravliovui alaus parnešti, žmonių jau prisirinko pilna gatvė, ir visi nerimavo ir karščiavosi.
    - Na, kas? kaip? - vėl klausinėjo Trofimovą.
    - Muša, - atsakinėjo jiems Trofimovas, kratydamas galvą ir brukdamasis per minią.
    - Užmušt tokią vagilką, o ne mušt!
    - Gyvai odą nulupt, paleistuvei... - girdėjosi minioje balsų. - Dar neprisipažįsta, gyvatė!..
    - Žinoma, kokia motina, tokia ir duktė.
    Ispravnikas nakvojo pas kleboną. Iš nuovados pranešė ir jam. Netrukus minioje pasklido gandų, kad vagilką vesią į bažnyčią ir reikalausią parodyti, kaip ji nuplėšusi skardinę. Žmonės dar labiau sujudo. Žinia pasiekė ir dvarą. Atėjo ir dvariškių. Apie Verutę kalbėjo ir pasakojo būtų ir nebūtų dalykų.
    Pagaliau iš klebonijos pranešė nuovadai, kad ponas ispravnikas atsikėlęs ir liepęs vagilką atvesti į bažnyčią. Keturi žemsargiai išvedė Verutę iš nuovados. Minia valandėlei it apmirė, bet, kai žandarai suriko ir liepė visiems prasišalinti, staiga visi subruzdo, ir pasigirdo reikalavimų atiduoti vagilką į jų rankas. Kai žandaras keliems drąsuoliams rėžė rimbu per galvą ir grasė kitiems, tai iš tolo pasipylė į "vagilką" akmenys ir grūmojimai. Žemsargiai atstatė šautuvus.
    Bažnyčioje jau laukė drąsios "vagilkos" ispravnikas, klebonas ir keletas parapijonių vyrų. Verutė, pamačiusi kleboną, puolė jam po kojų ir, balsu verkdama, prašė jai dovanoti, sakė, kad ji esanti niekuo nekalta; pinigus gi iš pradžių paslėpusi po grindimis, o paskui įmetusi į kūdrą. Puolė po kojų ir ispravnikui, ir vyrams, visų prašėsi dovanoti ir sakėsi, kad ji esanti niekuo nekalta.
    Ją privedė prie skardinės ir liepė parodyti, kaip ji ją nuplėšusi, bet Verutė, nesuprasdama, ko iš jos reikalauja, persigandusi ir visa nubalusi puldinėjo visiems po kojų ir kartojo tuos pačius žodžius. Nieko negelbėjo nei ispravniko grasinimai, nei klebono išvedžiojimai: ji kaip pablūdusi blaškėsi nuo vieno prie kito ir visiems puldinėjo po kojų. Taip nieko neišgavę, liepė žemsargiams vesti ją į dvarą prie kūdros.
    Žmonių jau buvo pilnas šventorius: visi grūdosi arčiau, norėdami pamatyti bažnyčios "vagilką". Visi sekė paskui ją į dvarą ir, užbėgę už akių, keikė ją, pravardžiavo, veržėsi mušti. Dvare taip pat visi sujudo ir susirinko prieš grafo gonkas.
    Prikėlė ir grafą.
    Verutė ir grafui puolė po kojų, prašėsi dovanoti, sakėsi, kad ji esanti niekuo nekalta ir.kad pati parodysianti, kur įmetusi pinigus.
    Nuvedė prie kūdros. Paskui nusekė ir smalsuoliai dvariškiai, sodiečiai, žydai; vis dar jų rinkosi daugiau, ir niekas nesipiktino, kai jie lipo per dvaro tvoras, trypė daržus, sodą, mindžiojo klombas, ir tik vienas kalakutas, perpykęs ir išpūtęs uodegą, plūdo neprašytus atėjūnus ir raižė sparnais dvaro kiemą.
    Susinervinęs grafas prie kūdros nėjo. Nepasirodė ir ponios.
    Verutė parodė, kur įmetusi pinigus, ir vienas žemsargis tuojau įžiūrėjo vandenyje kelis variokus.
    Ispravnikas liepė nusivilkti keliems žemsargiams ir lįsti į vandenį. Buvo prašalintos visos moterys; išimtį padarė tik vienai Verutei. Atsirado ir daugiau narų, ir pagaliau buvo išgraibyta iš kūdros rieškučios variokų.
    Čia pat esą sekliai sužinojo, kad ir arklininkas Simanas padėjęs apvogti bažnyčią. Tuojau buvo suimtas ir jis, ir virėja Marijona, kuri prieš šv. Jono atlaidus drauge su Verute klausė iškilmingų mišparų.
    Paskui Verutė parodė savo kambarėlį ir išpuvusias grindis, po kuriomis iš pradžių buvo paslėpusi pinigus. Grindis tuojau žemsargiai iškėlė, išbadė žemę, iščiupinėjo drabužius, patalą; išžiūrėjo virtuvėje ir ant aukšto.
    Prie tardymo paprašė ir grafą.
    Verutė per vieną naktį taip persimainė, kad sunku ją buvo ir bepažinti. Tarytum dar labiau sublogo, išblyško, ištįso jos nosis, blizgėjo įdubusios akys. Vienas jos skruostas buvo įdrėkstas ir patinęs, kitas kažkuo suteptas; kasos susmukusios, plaukai susitaršę, prie kaktos prilipę, iš po sijono į viršų išsibrukė palaidinukė, ir matės jos balti marškinėliai.
    Pamačiusi ją, grafaitė suriko nesavu balsu ir puolė motinai į glėbį. Verkė ir ponia grafienė.
    Kadangi Verutė buvo sumušta ir apdraskyta, tai grafas užprotestavo, pareikalavo daktaro ir pareiškė noro atidėti tardymą kitai dienai arba iki vakaro, nes kaltininkė esanti apsvaiginta ir kaip ir nenormali. Šypsodamasis žandaras sakė, kad tai ji pati bėgdama susidraskiusi. O kai Verutė puldinėjo jam po kojų, jis šypsodamasis sau po ūsais "maloniai" ramino ją ir sakė dovanosiąs.
    Nors ispravnikas su grafu pernakt lošė kortomis ir apskritai palaikė gerus santykius, tačiau, kai grafas užprotestavo prieš tokį žiaurų policijos elgesį, ispravnikas mandagiai, bet gan stačiai pasakė, kad grafo įtarimai įžeidžią jo tarnautojus, ir pareiškė, kad jis tarnaująs ne ponams magnatams, o savo valdžiai.
    Tardymas nedavė jokių rezultatų. Marijona ir Simanas gynėsi iš paskutiniųjų. Verutė gi, kaip ir pirma, vien tik puldinėjo po kojų, prašėsi dovanoti ir sakėsi, kad ji esanti nieko nekalta.
    Grafas liepė pakinkyti savo arklius ir suimtuosius vežte vežti.
    Prieš išvežant nesavu balsu sukliko ir Marijona. Pravirko ir draugės, ir giminės. Simanas gi šaukė dievą į liudytojus ir sakė, kad jis abi naktis išbuvęs lauke prie arklių. Verutę sutikęs tik prie kūdros, ten prakalbinęs, o daugiau nieko nematęs ir nieko nežinąs.
    Sodinant suimtuosius į vežimą, vėl ištiko nejauki scena: tuo tarpu kai Marijona ir Simanas sulipo į vežimą patys, Verutė gi puldinėjo visiems po kojų, prašėsi jos pasigailėti, dovanoti ir nė už ką nenorėjo keltis nuo žemės. Žuravliovas ją judino už pečių, plojo ranka per nugarą ir sakė tik nuvešiąs į nuovadą pasirašyti, o iš ten visai paleisiąs, bet Verutė graibė jį už kojų, ir nieko jai negalėjo padaryti. Pagaliau du žemsargiai pakėlė ją už pažastų nuo žemės ir keletą žingsnių pavėdėjo, bet Verutė ištrūko iš jų ir įsismaginusi vėl puolė grafui po kojų. Grafas apsiverkė, pakėlė ją nuo žemės ir peržegnojęs pabučiavo į galvą. Paskui pats privedė ją prie vežimo ir įsodino.
    Kai suimtuosius išvežė į Šalajų kalėjimą, visą savaitę nieko apie juos nebuvo girdėti. Grafas parašė gubernatoriui ir vienam žymiam advokatui, bet pirma jų atsakymo parėjo iš kalėjimo pėsti Simanas su Marijona. Verutė gi, pasakė jie, išėjusi iš galvos, ir ją nugabeno į bepročių ligoninę.
    Grafas pradėjo bylą, bet netrukus žandarą Žuravliovą iškėlė kažkur į Rusijos gilumą, pašalino nuo vietų Trofimovą ir dar du žemsargius. Ispravnikas gi gavo atostogų.
    Iš gubernijos ligoninės grafas paėmė Verutę į privatinę ir už ją mokėjo. Marijona už grafo pinigus kas sekmadienis važinėjo jos lankyti. Verutė, kaip ir ligos pradžioje, puldinėjo visiems po kojų, prašėsi jos pasigailėti ir dovanoti ir sakėsi, kad ji esanti niekuo nekalta.
    Po trijų mėnesių policija sugavo ir tikrąjį bažnyčios vagį, kuris šv. Jono atlaidų naktį buvo nuplėšęs bažnyčioje skardinę. Žmonės ir su juo norėjo pasielgti savaip, kaip kadaise ir su Verute.
    Dar pačioje Didžiojo karo pradžioje grafas persikėlė su savo šeima iš Lietuvos į Ukrainą, į kitą savo dvarą, toli nuo fronto, ir kas mėnuo siuntė į ligoninę už Verutę pinigus. Bet Lietuvą vokiečiams okupavus, visos privačios ir valdiškos ligoninės buvo likviduotos, o ligoniai - vieni paleisti, kiti likviduoti.
    Po Didžiojo karo Verutė atsidūrė naujoje Šalajų psichiatrinėje ligoninėje, kurioje kadaise kalėjo.
    Ją jau visi spėjo užmiršti, ir nebeatsiliepė nei grafai, nei dvariškiai. Ir niekas jau už ją nebemokėjo pinigų ir nebelankė.
    Apskritai, kaip numirėlių atminimas baigiasi bendru pasigailėjimu, taip ligonių chronikų - apatišku užmiršimu.
    Tiesą pasakius, Verutę ne visi užmiršo: jos neužmiršo žandaras Žuravliovas ir po karo, sugrįžęs į Lietuvą kaip Lietuvos pilietis, pirmutinis aplankė ją naujoje ligoninėje.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page