r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
INTELIGENTŲ PALATA

VI

    Kad dar labiau visus įtikintų, jog ji niekuo nekalta, iš vakaro prieš šv. Jono keturiasdešimties valandų atlaidus ėjo išpažinties ir klausė iškilmingų mišparų; antrą atlaidų dieną ji buvo namie ir padavinėjo grafams į stalą.
    Dvaras buvo netoli miestelio, ir valstiečiai, nebesutilpdami su savo arkliais ir vežimais prekyvietėje ir prie šventoriaus, statė savo arklius ir prie grafo kūčių, tai į virtuvę vaikščiojo daug pažįstamų ir nepažįstamų žmonių: vieni vandens atsigertų, kiti savo ryšulėlių pasidėtų, dar kiti pas savo pažįstamus ir pažįstamas.
    - Girdėjai, Verut, šiąnakt kažkas bažnyčioj skardinę nuplėšė! - tarė virėja įėjusiai Verutei.
    Verutei tarytum kas peiliu pervėrė širdį, ir ji visa kaip žarija užkaito. Užkaito ir paraudo ne dėl to, kad jos neįtartų vagyste, o tik iš baimės, kad prie daugelio žmonių neparaudonuotų ir neduotų progos savęs nekaltai įtarti...
    - Nejaugi?.. o kas? - sumišo Verutė ir, nežinodama, kur paslėpti savo užkaitusį veidą, tyčia pasilenkė žemėn šipulėlių.
    - Kas sakė, gal neteisybė? - greit susigriebė ji negerai padariusi, taip ūmai paklausdama "o kas".
    Numetusi šipulėlius į kertę ir prišliejusi juos koja prie krosnies, pusiau atsigręžė į virėją ir sėdėjusius suoluose žmones ir, lyg glostydama savo skyrimą, kad ranka šiek tiek užstotų veidą, tarė:
    - Tokiems šventvagiams ir bausmės nėra! Ar sugavo gi juos?
    Visi kurį laiką tylėjo, nes visi pamatė, kaip mergina užkaito ir sumišo. Bet kiekvienas išsiaiškino tai savaip.
    - Kas juos sugaus: vagiui vienas kelias, o vijikui dešimt! - atsakė vienas valstietis, žiūrėdamas ne į ją, o stačiai sau po kojų.
    Verutė jautė, kaip iš jos kaktos trykšta prakaitas ir kaip it adatomis kas bado jos sąmonę.
    - Tai eisiu pasakysiu grafams, - tarė ji ir išėjo pro duris.
    - Viešpatie, kas gi čia man! Viešpatie! - vos beištarė ji, įpuolusi į savo kambarėlį.
    Nurijusi gurkšnelį šalto vandens ir pilną krūtinę įtraukusi gryno oro, įėjo į grafų valgomąjį.
    Grafai pusryčiavo.
    - Marijona sako, kad šiąnakt kažkas bažnyčią išplėšęs, - neatsikvėpdama tarė ji grafams, atsistojusi nugara į šviesą.
    - Nejaugi? Šiąnakt? Kas sakė? - nustebo grafas.
    Verutė paaiškino.
    Grafas maldingai sudėjo rankas ir linguodamas galvą tarė:
    - Atleisk mums, viešpatie, - tokią iškilmingą šventę, tokią valandą!
    Pašaukė Marijoną. Marijona paaiškino, kas, kaip ir iš ko girdėjusi.
    Verutė visą laiką stovėjo nugara į langą ir, kad grafai nepastebėtų, kaip ji nervingai dreba, žaidė prijuostėle.
    Sumos klausytų išvažiavo ir grafai. Pasilikusi namie, Verutė puolė savo kambarėly ant kelių, bučiavo kryželį, meldėsi ir prašė šv. Joną padaryti stebuklą - susekti vagį, kuris nuplėšė bažnyčioj skardinę.
    Sugrįžus iš bažnyčios, visiems tik ir buvo kalbos apie šventvagystę. Verutė gi neturėjo kur dėtis ir stengėsi taip laikytis, kad neraudonuotų.
    Į pavakarį atvažiavo pas grafą vinto loštų klebonas su savo svečiu diakonu. Verutei tai pasirodė įtartina, ir ji, kelissyk pripuldama prie grafo kabineto durų, kur jie lošė kortomis, pridėjusi ausį klausėsi, ar ne apie ją jie kalba. Atsigulusi per visą naktį akių nesumerkė. Jai vis matėsi, kad rytą visi pastebėjo jos nervingumą ir kaip ji paraudo ir, be abejo, dabar ta vagyste įtaria ir ją, nes jei nekalta, tai kam čia rausti?!
    - Žmonės pradės kalbėti, prieis iki policijos, - samprotavo ji, - o įrodymų užteks: iš vakaro ėjau išpažinties, rytojaus dieną po komunijos vėl ilgai užtrukau bažnyčioje, virtuvėje prie visų paraudau ir tuojau paklausiau "o kas"... Be to, ir toji apyrankė...
    - Policija gali padaryti kratą ir priekabių visuomet ras!.. kad ir Žuravliovas... Ar jis pasigailės? - Ir smilktelėjo jai į galvą mintis, kad jos piniginėj yra daug variokų, kuriuos jai davė grąžos krautuvėje.
    - Tiesa, tai galima visuomet išaiškinti... Bet pardavėja gali išsigąsti ir užsiginti...
    Ilgai ji galvojo ir blaškėsi po lovą, pagaliau atsikėlė, išėmė iš piniginės variokus ir, įvyniojusi juos į nosinę, pakišo po supuvusiomis grindimis. Bet vis tiek nurimti negalėjo. Žinojo ji, kad policija, darydama kratas, išbado stogus, iščiupinėja patalus, drabužius, iškelia grindis... Rastų ir aiškus įrodymas!.. areštas... kalėjimas... teismas... katorga, - ir Verutė vienu matu šoko iš lovos. Geriausia, pasirodė jai, suimti visus tuos variokus ir, nunešus į kūdrą, įmesti į vandenį.
    Ant vienų marškinių apsisiautė ji juodu švarkeliu, kad tamsoje ne taip būtų pastebima, įsistojo į šliures ir atsargiai ant galų pirštų išėjo į prieangį. Niekur nieko, tik girdėjosi, kaip grafų valgomajame ciksėjo laikrodis. Nuo sofos nušoko mylimoji grafaitės katytė ir barakatinuodama pradėjo trintis apie Verutės kojas. Verutė ją atstūmė, atidarė langą ir nusileido į darželį. Visur buvo tylu, tamsu, ir visi miegojo, tik paslaptingai šnibždėjosi medžiai ir mirksėjo danguje žvaigždelės. Ant lango stryktelėjo ir katytė. Verutė krūptelėjo ir nekantriai įstūmė ją atgal. Vartelius varstyti buvo pavojinga, kad jie nesugirgždėtų. Verutė perlipo per vieną tvorelę, per kitą ir pagaliau atsidūrė sode. Tylu buvo ir sode. Už dvaro klojimų slinko žemyn mėnulio pjautuvas, ir tamsia milžiniška siena stovėjo už kūdros eglės; tokia pat eglių siena, tik viršūnėmis žemyn, matėsi ir miegančios kūdros gelmėse...
    Tik štai išgirdo Verutė, lyg kas ciksėdamas eina. Puolė ji į krūmus ir pritūpė. Niekur nieko. Valandėlę patupėjusi, vos žengė keletą žingsnių, kai vėl išgirdo tą patį ciksėjimą, ir jai pasirodė, kad tamsoje žvangąs pentinais Žuravliovas vaikšto. Verutė išsitiesė, prilipo prie žemės ir įsiklausė; įsiklausiusi išgirdo, kad tai ne žandaras pentinais žvanga, o jos išdžiūvusioje gerklėje, širdžiai plakant, ir liežuvėlis plakas. Įsidrąsinusi priėjo prie kūdros ir greit, išvyniojusi iš nosinės variokus, sviedė juos į vandenį. Vandenyje supliuško, patekšėjo, ir krustelėjusi eglių siena ėmė lankstytis. Sukruto ir kūdros gelmėse miegojusios žvaigždelės.
    Verutė greit sugrįžo namo nusisiautė ir atsigulė į lovą. Bet nepraėjo ir kelios minutės, tuoj ji įsivaizdavo, kad keletas variokų įkrito į vandenį visai netoli nuo krašto, kad juos bet kas greit pastebės, o pamatęs juos, suras ir kitus... O tada vėl kalbos, spėliojimai, įtarimai, teks vėl rausti, policija, tardymas, kalėjimas, teismas, katorga... Ir Verutė vėl šoko iš lovos.
    Buvo dar tamsu.
    - Vis vien dabar vandeny nieko neįžiūrėsiu ir nesugraibysiu. Palauksiu, o kai prašvis, paimsiu plušų, muilo ir eisiu į kūdrą tariamai kojų mazgoti; o ten išgriebsiu, kurie arčiau prie krašto, ir įmesiu į patį vidurį, - raminosi ji.
    Ilgai gi gavo laukti šviesos.
    Kai praaušo, pasiėmė ji iš virtuvės praustuvę, plušų, muilo ir įsikišusi basnirčia nuėjo į kūdrą tarsi kojų mazgotų. Buvo dar taip anksti, jog vien paukščiai tečiulbėjo; mėnulis jau buvo dingęs, nė vienos žvaigždutės, žmonės dar tebemiegojo. Ajerynėj turlijo antys ir, Verutės išgąsdintos, metėsi nuo krašto. Verutė priėjo prie tos vietos, kur įmetė variokus, ir buvo jau įsižiūrėjusi į vandenį, kai staiga netoliese po eglėmis kažkas dusliai sukosėjo. Verutė krūptelėjo, paėjėjo toliau ir įbridusi pradėjo plušomis ir muilu trinti kojas.
    - Labas rytas, panele... Kaip tamsta anksti! - prabilo į ją iš po eglių dvaro arklininkas Simanas.
    - Labas rytas, Simanai. Atėjau štai kojų mazgoti. O tamsta ko taip anksti atsikėlei?
    - Aš lauke arklius sergėjau - po atlaidų visaip atsitinka... Mat, va, kad ir bažnyčią... o, panele, pasistok ant lentos, bus patogiau.
    - O kad jau ir užteks... Nežinai, ar nieko nesusekė?
    - Sako, vakar iš Šalajų sekliai atvažiavę. Kadangi ji nuo Simano buvo toli, tai ir neraudo, tačiau jo pasakymas, kad vakar atvažiavo Šalajų sekliai, dilgtelėjo jai į širdį.
    - Susimylės viešpats ir anksčiau ar vėliau nubaus šituos šventvagius. Tai ne juokai dievo namus apvogti! Na, aš ir bėgu, - tarė ji ir, įmetusi į praustuvę plušas ir muilą, skubiai nusinešė į dvarą.
    - O kam aš tyčia muilo neužmiršau, - susigriebė ji, parėjusi namo. - Būčiau turėjusi progos sugrįžti ir būčiau pasižiūrėjusi, ar matyti vandeny pinigai.
    Seklių atvažiavimas visai išgąsdino Verutę, ir dabar ji tik ir galvojo, kaip greičiau išgriebti tuos pinigus, kurie įkrito į vandenį arti prie krašto, ir kad jų niekas nepastebėtų.
    Sutrimitavo dvaro kerdžius; susikėlė tarnaitės, virėjos, ir visame dvare pradėjo judėti žmonės...
    - Tai kad taip dvaro kūdroje nebūtų užginta maudytis, - tai nubėgčiau ir maudydamasi išgriebčiau, - suko ji sau galvą, kad surastų progos nueiti į kūdrą.
    - Žiūrėkit, kaip aš baltai nusimazgojau kojas, - pasigyrė ji tarnaitėms įėjus į virtuvę, - tik gaila, smeigtuką pamečiau, reiks bėgt paieškoti.
    Miegūstos tarnaitės ir dėmesio į ją nekreipė, ir nieko neatsakė. Verutei tai vėl pasirodė įtartina.
    Kol tarnaitės iššlavė salono parketą ir paskui išvaškavo jį, susikėlė ir grafai. Reikėjo padavinėti stalan arbatą, paskui tvarkyti miegamuosius, o ten jau ruošti pietums...
    Darbas Verutei nesisekė, ir viskas krito iš rankų. Grafaitės miegamajame sukūlė karafą, negerai užsuko virtuvo čiaupą, ir ant ką tik išvaškuoto parketo pribėgo didelė valka.
    Pogulio laiku nubėgo ji į kūdrą, bet, dar iš tolo pamačiusi lesinančią ančiukus akmistrinę, norėjo grįžti atgal ir negrįžo tik dėl to, kad kartais ir akmistrinei nepasirodytų kas įtartina. Pasklaidžiusi koja prie kūdros žolę, neva ieškodama smeigtuko, sielvarto apimta sugrįžo atgal.
    Kai pavakary atvažiavo pas grafus vinto loštų klebonas su Šalajų ispravniku, kuris buvo tą dieną atsilankęs į Tyrulių miestelį, Verutė taip nusigando, kad iš pradžių manė tuojau pabėgti, ir nepabėgo tik dėl to, kad pasišaukusi ją grafaitė davė išbaltinti jai savo šliuraites.
    Vintas užsitęsė iki vidunakčio. Verutė turėjo padavinėti į stalą vyną ir žiūrėti žvakių degimą.
    Vieną kartą, išėjusi iš salono, prieangy susidūrė ji su kažkokiu žmogumi ir taip persigando, pažinusi žemsargį, kad net jos širdis apmirė. Bėgti nebebuvo kur. Žemsargis paklausė, ar dar neišvažiavo jo "visokoblagorodija", ir paprašė perduoti raščiuką. Verutė drebančiomis rankomis raščiuką priėmė ir perdavė jį ispravnikui. Ispravnikas perskaitė, pamąstė minutytę ir, ilgai pažiūrėjęs Verutei į akis, tarė:
    - Pasakyk, panele, tegu palaukia.
    Pažiūrėjo į Verutę ir klebonas su grafu.
    Verutė dabar viską suprato: tuojau ją suims! Smarkiai plakančia širdimi pro kitas duris įėjo ji į savo kambarėlį, paskubomis sugriebė iš indaujos drabužius, susirišo ryšulėlį ir, pro langą iššokusi į sodą, nubėgo į pirtelę ir užsidarė. Užsidariusi išstovėjo priemenėlėje visą naktį ir vis ištempusi ausis klausė, kur jos ieško ir ar neateina pirtelėn suimti. Kadangi ir pirtelėje, regėjos jai, nesaugu, tai dar neišaušus išėjo ji iš priemenėlės ir ryšulėliu nešina pasileido tekina per laukus. Sugavo ją sodžiaus naktigoniai, kai ji su ryšuliu brido per upę.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page