r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
RUDENS GĖLĖS

IV

    Buvo šventadienis. Saulė jau leidosi į vakarus. Abi seselės sėdėjo ant ežero kranto. Marytė skaitė knygą, o Onytė klausė ir žiūrėjo vandenin, kur plaukiojo, it ką mąstydamos, nedidelės žuvytės. Staiga netoliese miške ant kalno sušneko vyriškas balsas; visai arti jam atsiliepė kitas, ir tuo matu išlindo iš krūmų vidutinių metų vyras, pasikabinęs ant pečių medžioklės šautuvą. Pamatęs sėdinčias dvi ponias, pirmas vyras pakėlė skrybėlę ir paklausė, bene jos būsiančios Žaliojo dvariuko ir šito ežero savininkės.
    - Atleiskite tamstos, kad mes be tamstų leidimo įsiveržėm į jūsų mišką, - prabilo į ponias nusileidęs nuo kalno ir antras medžiotojas ir taip pat mandagiai pakėlė skrybėlę.
    - Tamstos gal norite prašyti mūsų leisti tamstoms ežere pamedžioti? - rimtai paklausė jų Marytė ir tuo matu pridėjo: - jei taip, tai apsirikote, ponai: mes savo žemėje niekam neleidžiame medžioti.
    - Atsiprašome, ponios! - sušneko vienu balsu abu medžiotoju, - mes visai netikėtai taip toli užklydome ir, nuo kalno pamatę ypatingai žalią vandenį, tyčia atėjome pažiūrėti, kas per stebuklai. Mes šitame krašte dar visai nauji žmonės ir tik ką dabar nuo piemenų sužinojome tamstų dvariuko ir šito ežero pavadinimus; iš tikrųjų reališkiausi vardai!
    - Jei taip, jei tamstos nesikėsinate į mūsų kiškius bei antis, tai prašome sėsti, - užkvietė medžiotojus Onytė ir paklausė, iš kaip tol jie atkeliavę.
    Abu medžiotojai prisistatė.
    - Vanagas ir Naujokaitis! - nusistebėjo abi seselės, - tuo matyt, kad tamstos ne čionykščiai, nes pas mus tokių pavardžių ir negirdėt. Apie mus vis ponai - ič, ski...
    Saldžiai nusikvatojo ir abu medžiotojai ir pasisakė, kad esą anoniminės lietuvių pramonininkų bendrovės įgaliotiniai prie naujos Kalkynėje statomos cemento dirbtuvės; kad dar savaitė tik kaip atvažiavę ir kad dar nesuspėję susipažinti nei su savo kaimynais, nei apskritai su šiuo kampeliu.
    Pradėjo kalbėtis. Ponas Vanagas ir ponas Naujokaitis kaipo naujokai didžiai stebėjos, kad šitame nualintame ir sulenkintame Lietuvos kampely randasi žmonių, kaip gerbiamos Žaliojo dvariuko savininkės, kurie tebevartoja savo tėvų kalbą ir nepasiduoda svetimai įtakai. Papasakojo savo įspūdžius dėl vietos darbininkų, kurie iš pradžių sakę nemoką lietuvių kalbos, bet kai išgirdę, kad jie abu tarp savęs kalbą lietuviškai ir kai tekę samdyti juos prie darbo - visi pasirodę lietuviai esą. Abi seselės kaltino tuo ne tiek vietos lenkintojus, kiek lietuvius inteligentus, kurie vykstą į svetimas šalis geresnės duonos pelnytis, o čia palieką savo liaudį skursti vienų vieną... Žodžiu sakant, kalba iš karto užsimezgė gyva ir įdomi. Jei kartais ir nutildavo, tai už tekdavo pažvelgti į ežerą ar į anapus ežero riogsančius kalnus, ir vėl atsirasdavo kalbos.
    Prieš saulei sėdant vėjelis visai nutilo, ir ežeras pasidarė kaip liūlys. Pakrašty vanduo atrodė vaiskus ir tyras; kiek toliau ir giliau žalsvas; vidury - žalias ir tamsus. Ten gi, kur nuo kalnų žiūrėjo vandenin medžiai, buvo tokia tyla, kad regėjos, pati gamta ežeru susidomėjo ir tik laukė tamsos, kad pradėtų rodyti stebuklus...
    Abiem ponams buvo tai nepaprastas reginys, ir jie užsimiršo esą paklydėliai. Nesiskubė namo ir ponios... Ir tik kai visai jau ėmė temti ir ežero spalvos gesti, abi seselės susirūpino ir užprašė abu ponus pas save arba tos. Iki dvariuko ėjo visi drauge šnekučiuodami ir juokaudami. Nors abu ponai ir buvo beatsisaką nuo arbatos dėl vėlaus laiko ir kad teksią grįžti nežinomais keliais, tačiau seselės juos perkalbėjo ir prižadėjo po arbatos duoti arklį jiems pavėžėti į Kalkynę. Arbata užsitraukė iki vidunakčio, ir, kai išvažiavo svečiai, abi seselės ilgai negalėjo užmigti. Nors tas atsilankymas ir buvo pripuolamas ir nieko nebuvo nei kalbėta, nei pa sakyta, tačiau abi seselės pajuto, kad šitoji pažintis yra nepaprasta ir kad įneš į jų pilką kasdieninį gyvenimą ką nors tokio nauja, nepaprasta ir svajota. Visą savaitę seselės gyveno kažkokiu slėpiningu džiaugsmu ir instinktingai jautė, kad pirmą sekmadienį abu ponai atsilankys jau su vizitu. Neapsiriko. Pirmą sekmadienį abu ponai ir atsilankė. Jie atjojo raiti. Bet kadangi buvo labai graži diena, o abi seselės buvo tokios malonios ir vaišingos, tai abu, numoję ranka į visas tradicijas, pasiliko Žaliajame dvariuke iki pat vakaro. Pavakary vėl sėdėjo ant ežero kranto, važinėjo valtimi ir grįždami namo visi buvo jau kaip seni pažįstami. Kaip sėdant į valtį, taip ir namo grįžtant, atsitikdavo vis taip, kad Vanagas būdavo bendrais Marytės, o Naujokaitis Onytės. Atsisveikindamos seselės užprašė lankytis dažniau ir dargi leido kada nors atvažiuoti ir su šautuvais. Dar po vieno kito atsilankymo skardūs ant ežero šūviai sudrumstė ilgus metus ten viešpatavusią tylą ir išgąsdino ramius Žaliojo ežero ir jo pagriovių gyventojus.
    Abi seselės buvo laimingos. Neturėdamos sau rungėjų, jos lyg ir užmiršo apie savo nevaizdingumą. Marytė pasidarė nebe tokia jautri prie savo ligonių ir nebe taip jau atsidėjusi rūpinosi ūkiu; Onytė užleido savo daržus ir skiepus ir vėl stvėrėsi pudros ir kremų. Šventadieniai gi joms buvo dviguba šventė, ypač kada abu ponai, atjoję iš ryto į Žaliąjį ežerą pasimaudytų, pasilikdavo dvariuke visą dieną. O kokios laimingos buvo dienos! Ir juo toliau, juo dažniau ir dažniau lankydavos abu jaunikaičiai. Neretai atjodavo ir šiokią dieną, ir vėlų vakarą.

V

    O Kalkynėje cemento dirbtuvės rūmai vis augo ir augo, ir du aukšti kaminai, tarytum patvirtindami visas žmonių kalbas, kilo aukštyn į dangų ir pranašavo kažką tokio gera ir pastovu.
    Nemažai abi seselės susirūpino savo tualetais, kai, išvedus dirbtuvių sienas, bendrovės administracija už kvietė ir jas į dirbtuvės pašventinimo pokylį. Buvo už kviesti ir kiti apylinkės dvarininkai ir inteligentai. Be to, dar laukė atvažiuojant iš miesto ir visų bendrovės narių su savo šeimynomis ir pažįstamais... ir abiem seselėms dėl savo rūbų teko keletą kartų atsilankyti ir į miestą.
    Kai Žaliojo dvariuko savininkės atvyko į iškilmes, ten jau buvo daugybė privažiavusių pažįstamų ir nepažįstamų svečių ir kaimynų. Jas abi sutiko Vanagas ir supažindino su svečiais. Seniai atpratusios nuo tokios puikios ir gausios draugijos, seselės pasijuto it sugautos. Be to, dar jos varžėsi ir tuo, kad jų rūbai, nors ir mieste siūti, bet visgi griežtai skyrėsi nuo paskutinės šaukiančios mados miesto ponių tualetų.
    Po dirbtuvės sienų pašventinimo viename gražiai žalumynais išpuoštame korpuse buvo puiki vakarienė, paskiau šokiai, žaislai. Ponai Vanagas ir Naujokaitis, kaipo svarbiausieji šeimininkai, buvo labai užimti svečiais ir vaišėmis ir neturėjo laiko kada prie abiejų seselių ir prieiti. Per šokius ir žaislus vėl abi seselės, kaip badais gimnazisčių pokylyje, paliko vienos ir pasijuto, kad jos negražios, nevaizdžios ir nepatinka jauniems vyrams. Tiesa, nors kaip ponas Vanagas taip ir ponas Naujokaitis, matydami abi seseles sėdint negu šokant ar žaidžiant, pripuldavo prie jų, išvesdavo šoktų, pakalbindavo, tačiau jos matė ir suprato, kad daro jie tai daugiau iš mandagumo negu malonumo, ir negalėjo nepastebėti, kaip jiedu sukasi ir ką kalbasi su gražiomis miesto poniomis. Nelaukusios šokių pabaigos, abi seselės, suradusios geros progos, atsisveikino su šeimininkais ir parvažiavo namo. Važiuodamos vėl visą kelią tylėjo, o parvažiavusios jautėsi it ką pametusios ar ko nustojusios.
    Visą savaitę joms buvo neramu, nejauku ir regėjos, kad kažin ar beatsilankys pas jas kada nors abu jaunikaičiai. Tačiau abu jaunikaičiai atsilankė pirmą sekmadienį, ir nusiraminusioms seselėms vėl žybtelėjo viltis.
    Nežinia kuo būtų pasibaigęs tas jų draugavimasis, jei nebūtų užėjusi netikėta audra, kuri sudrumstė ne tik Žaliojo dvariuko savininkų gyvenimą, bet sumaišė šimtmečiais nusistojusius žmonių santykius ir perskyrė išdraskė milijonus šeimynų.

VI

    Vieną šventadienį, kada abi seselės, laukdamos atjojant iš Kalkynės geidžiamų svečių, sėdėjo balkone ir gėrė savo rytmetinę kavą, atvažiavo į dvariuką urėdninkas ir, įteikęs tam tikrą raštą, pranešė apie vyrų, arklių ir vežimų mobilizaciją. Iš pradžių seselės nieko nesuprato, bet kada urėdninkas paaiškino joms, kad ryt poryt gali užplūsti Lietuvą vokiečiai, kad gali čia ištikti didelė kova, abi seselės didžiai susirūpino ir suprato, kad kažkas nebegerai. Nesulaukusios atjojant jaunikaičių, pačios išvažiavo į Kalkynę smulkiau sužinoti, kas atsitiko, ir pasitarti su maloniausiais sau žmonėmis. Kalkynėje rado didžiausią suirutę: ne tik dauguma darbininkų, bet ir abu administratoriai, Vanagas su Naujokaičiu, kaipo atsarginiai, buvo pašaukti karan ir dabar pagal sąrašą skubėjo perduoti į kitas rankas dirbtuvės inventorių ir atsilyginti su darbininkais ir kitais žmonėmis. Abu jaunikaičiai buvo labai nusiminę ir susirūpinę. Seseles sutiko jie kažkaip nepaprastai draugiškai, tarytum jos būtų buvusios jiems tikrosios seselės ar dar brangesnės. To pirmutinio jų mandagumo ir linksmumo ir žymės nebliko. Nors pilna kontora buvo žmonių ir visais pasieniais verkšleno atsarginių žmonos, tačiau abu jaunikaičiai surado laiko ir atskirai su jomis pasikalbėti. Atsisveikinimas buvo kuo jausmingiausias, ir nors nė vienas žodžiais nepasakė, ką per tą skyrimąsi jautė, tačiau kai išvažiuojant iš kiemo sutarškė ratai, abi seselės apsipylė ašaromis. Visą kelią važiavo tylomis, tarytum bijojo viena į kitą pažvelgti ir žodžio pratarti. Marytė laikė rankoje vadeles, o Onytė giliai susimąsčiusi šniukšėjo nosimi ir karts nuo karto braukė nuo skruostų ašaras. Laimė, regėjos, buvo taip arti ir taip galima, bet štai užėjo audra, ir vien ilgesys ir širdies skausmas teliekti. Neberūpėjo jau joms taip nei toji arklių ir vežimų mobilizacija, nei tas baisusis karas nebebaugino. Abi turėjo vilties, kad tai, ko ne suspėjo dabar išreikšti žodžiais, pasisakys vėliau per laiškus, nes abu jaunikaičiai prižadėjo dažnai rašyti.
    Sugrįžusios namo rado tokią pat suirutę kaip ir Kalkynėje. Sužinoję apie karą, apylinkės žmonės plaukė į dvariuką šauktų seselių pagalbos ir patarimo.
    Nesuspėjo praeiti viena mobilizacija, kai tuojau buvo paskelbta antra, trečia... Pasipylė įvairūs įsakymai, reikalavimai, rekvizicijos; pasklido vieni už kitus baisesnių gandų. Abi seselės paskendo savo ir savo kaimynų rūpesčiuose ir varguose.
    Po kokios savaitės gavo ir laišką nuo Vanago, kuriame jis rašė, kad Vilniuje juodu su draugu perskyrę; Naujokaitį prirašę prie pulko ir jau išsiuntę į Austrų frontą; diena dienon laukiąs paskyrimo ir jis. Laiško pabaiga buvo užbraukta cenzūros - paliktas vien tik adresas ir parašas. Nuo Naujokaičio taip pat susilaukė laiško; jis rašė jau iš pat pozicijų, bet visas laiškas buvo cenzūros išbraukytas. Seselės skubiai atrašė jiems, ir greit susilaukė atsakymų. Prasidėjo dažni susirašinėjimai. Iš antro ar trečio laiško Marytė jau rašė ir atsakinėjo Vanagui, Onytė Naujokaičiui. Kadangi abu jaunikaičiai išvažiuodami buvo palikę Kalkynėje savo daiktų, tai dabar atsiuntė seselėms įgaliojimus tiems daiktams pasiimti pas save globoti. Seselės pasiėmė ir globojo juos su didžiu džiaugsmu, kaip kokį didžiausią turtą. Pagaliau kada vieną kartą Vanagas atrašė, kad jam pavogė visus daiktus ir skalbinius, abi seselės per savaitę pasiuvo jam naujų skalbinių ir pasiuntė į frontą. Pasiuvo net ir šilkinių. Onytė pasiuntė skalbinių siuntinėlį ir Naujokaičiui. Žiemai mezgė jiems kojinių, pirštinių, šiltų marškinių ir kuo ne kas mėnuo siuntė po siuntinėlį tai uogienių, tai gardžių sausainių, tai šiaip skanumynų ir vis korespondavo. Ruošti jiems siuntimus, rašyti laiškus ir vežioti į paštą buvo tai joms maloniausia pramoga; seselės jautėsi, kad ir jos tuo būdu dalyvauja tame bendrame verpete, į kurį radosi įtraukta visa žmonija ir jos pačios. Be to, joms buvo malonu, kad ir jos ten mirties laukuose turi mylimų žmonių, kuriais jos rūpinasi ir kurie jas atmena ir yra joms dėkingi. Be to, dar turėjo vilties po karo vėl drauge suseiti prie kitų aplinkybių. O jei ir nebesueitų ir nebepasimatytų, tai vis vien jau niekas nebeužnuodytų ir nebeatimtų iš jų tų brangių laiškų, tų malonių įspūdžių ir jau visą gyvenimą nešiotųsi savo širdyse malonų skaudantį ilgesį. Seselės gyveno pilnu gyvenimu, uoliai sekė laikraščius ir kaip galėdamos globojo karan pašauktųjų vaikius ir žmonas... Bet karo galo nė nebuvo matyti. Po vieno laikraščių pranešimo, kad rusai atsitraukę iš Karpatų, nustojo rašęs Naujokaitis, o ne trukus vokiečiai okupavo Lietuvą, ir Žaliasai dvariukas liko atkirstas nuo viso pasaulio. Griežtai buvo uždrausta ne tik kur nors išvažiuoti, bet ir su kuo nors susirašinėti. Į dvariuką prisiuntė kareivių, įtaisė pieninę, į kurią iš visų apylinkių ūkininkai turėjo nešti pieną. Pačias šeimininkes taip suvaržė, kad joms tepaliko tik vieną arklį, vieną karvę ir vieną kambarį gyventi. Draug su savo brangenybėmis seselės sugebėjo paslėpti ir abiejų jaunikaičių daiktus ir gyveno ta viltimi, kad vis dėlto kada nors bus tam galas ir jos vėl pasimatys su brangiais sau žmonėmis. Bet žiauri vokiečių okupacija kaskart darėsi vis žiauresnė, ir tekdavo tenkintis žiniomis tik iš jų šaltinių. Vienintelis seselių nusiraminimas tai būdavo vasarą šventadieniais sėdėti ant ežero kranto ir svajoti. Bet ir šitą nusiraminimą greit iš jų išplėšė okupantai, pradėję kirsti gražius ąžuolynus ir beržynus apie ežerą.
    Pagaliau pasiekė Lietuvą gandas, kad Rusijoj įvykusi revoliucija. Vilniuje susidarė Lietuvos Taryba. Ėmė kalbėti apie taiką. Šiek tiek nusileido ir okupantai. Seselės buvo mėginusios vėl pradėti rašyti laiškius per tam tikrą Šveduose įkurtą komitetą, bet nei į pirmąjį, nei į antrą jį laišką nesusilaukė atsakymo. Rusijoj kilo kita revoliucija ir pagaliau, kai bolševikai padarė su vokiečiais taiką, pradėjo grįžti ir pabėgėliai, atnešdami giminėms ir pažįstamiems žinių apie vargstančius Rusuose tautiečius. Bet apie Vanagą ir Naujokaitį seselės neturėjo jokių žinių. Ilgai nesulaukė jokių žinių ir vokiečiams išsikrausčius. Ir ko tik jos neprigalvojo.

VII

    Vieną rugpjūčio mėnesio sekmadienį sėdėjo abi seselės ant ežero kranto ir kaip ir kadaise viena skaitė knygą, o antra klausė ir žiūrėjo į ežerą ir į anapus ežero vokiečių paliktus lydimus. Diena buvo graži ir saulėta. Ežeras tylus. Smarkiai kvepėjo žolėmis ir tuo rugpjūčio mėnesio oru, kada visur jausti jau nebe žiedų, bet vaisių kvapas. Nusiraminusi gamta jau nebeūžė - ir nebeskambėjo taip kaip pavasarį, o ramiai ir tyliai pati bręsdama brendino ir žemės vaisius.
    Laikas buvo jau po mišių, tačiau iš bažnyčios žmonės dar negrįžo, ir visur buvo tokia tyla, kokia esti sodžiuje tik šventą dieną.
    - Palauk, - staiga pertraukė skaičiusią Marytę Onytė, ir abi seselės įsiklausė.
    - Nuoo!.. Nuoo! - išgirdo jos, kaip kažkas kažkur dukart sunuksėjo ir vėl nutilo.
    Nepraėjo ir minutė, tik abi seselės vėl išgirdo nuksėjimą ir ratų į akmenis daužymąsi ir tuo matu įžiūrėjo gale ežero lydymuose keistą vežimą. Vežime sėdėjo dvi moteriškos baltomis bliuskelėmis ir priekyje vežėjas; du vyru ėjo pirma vežimo. Jų veidų dar negalima buvo įžiūrėti. Seselės susidomėjo. Vežimas panėrė į griovį, ir kiek laiko jo visai nebebuvo matyti ir girdėti. Tik štai iš griovio pasirodė viena skrybėlė, kita, ir du vyru iš lipo ant kriaušio. Seselės pašoko iš vietos: jos pažino Vanagą ir Naujokaitį, bet tikėti nenorėjo. Nežinodamos ką daryti, vėl atsisėdo. Jaunikaičiai jau buvo visai ne toli, bet grįžtelėjo atgal, sustojo ir palaukė, kolei vežimas išropojo iš ravo. Ėjo toliau. Dabar seselės nebe tik galėjo įžiūrėti jų veidus, bet išgirdo ir pažino Vanago balsą, kai tas išreiškė draugui pasibjaurėjimą dėl vokiečių iškirsto miško. Seselėms smarkiai pradėjo plakti širdys, ir, jei ne tos nežinomos ponios baltomis bliuskelėmis, vargu jos būtų iškentusios ir nepuolusios į savo išsvajotuosius.
    Jaunikaičiai pamatė jas ir įsižiūrėjo iš tolo. Tarę viens į kitą žodį, žengė stačiai prie jų.
    - Onyte, man bloga, - prašnibždėjo Marytė, jausdama, kaip jos krūtinėje spurda plaka širdis.
    - Stenkis būt rami ir daugiau kalbėk, - nežiūrėdama į ją, skubiai pratarė Onytė, tuo tarpu kai ir pati jautė, kad ją apleidžia jėgos.
    - Matai, kad mano akys geresnės, - išgirdo seselės Vanago žodžius.
    Abi seselės, minutytę su atidžia pažiūrėjusios į jaunikaičius, atsistojo ir žengė prie jų žingsnį. Vanagas pirmutinis iš tolo nusiėmė skrybėlę ir iškėlęs rankas tarė: - Iš tikrųjų, kas per susitikimas!.. Tik ar neapgauna mūs akys?
    - Ar tai tamstos, ar tai tik tamstų dvasia?! - kaip tikra artistė prabilo Onytė ir suplojusi delnais pridėjo: - ir gyvi, ir sveiki!
    - Po tiekos metų, po tiekos audrų!.. Ir vėl čia susi tikti... - prabilo ir Naujokaitis.
    Abu jaunikaičiai, nusiėmę skrybėles, pabučiavo joms rankas ir minutę kitą tarytum tirpo iš džiaugsmo ir malonumo.
    - Mums, ponai, dvigubas džiaugsmas: džiaugsmas, kad tamstos gyvi ir kad grįžote... - kalbėjo ir Marytė, žvelgdama čia į vieną, čia į kitą.
    Tuo tarpu privažiavęs vežimas sustojo; iš vežimo žiūrėjo dvi jaunos ponios, bet iš ratų nelipo.
    - Bet mes ne vieni sugrįžome, - tarė it susirūpinęs Vanagas, - mes ne vieni... tuojau prisistatysime, - tai taręs Vanagas nubėgo prie vežimo.
    - Kas tos ponios? - paklausė Onytė, giliai pažvelgusi Naujokaičiui į akis.
    - Tai mūsų draugės, - taip sakant, mūsų jungtinės draugės... Tuojau tamstas supažindinsime!..
    - Nejaugi? Tai tamstos vedėt? Kurgi - Rusuose? Ar čia sugrįžę?.. Sveikiname!.. Sveikiname!
    - Labai malonu iš tamstų pusės, kad ne tik patys neužmiršote savo senų pažįstamų, bet dar ir savo drauges atvežėte parodyti... Labai malonu... labai malonu, - stengėsi kalbėti ir Marytė.
    Tuo tarpu pamačiusios, kad Vanagas veda prie jų dvi ponias, pačios žengė į priešakį.
    - Tai, Mariut, mūsų artimiausios kaimynės panelės Lapienaitės, apie kurias aš tau tiek daug pasakojau... Prašau susipažinti, - tarė Vanagas, prisivedęs abi moteris ir švelniu rankos palytėjimu išskyręs savo žmoną.
    Naujokaitis pristatė savąją. Moterys pasisveikino - padavė viena kitai ranką...
    - Iš tikrųjų mums šitoji vietelė tiesiog laiminga, - kaip gimus artistė kalbėjo Onytė, - prieš keletą metų čia pat pasižinome su tamstomis, dabar vėl su tamstų draugėmis.
    Norėjo ir Marytė kažką pasakyti, bet, apmetusi nuo galvos iki kojų grakščią savo laimės paveržėją, savo svajonių išblaškytoją - Vanago žmoną, sumišo ir nieko nepasakė.
    Ir jei to nepastebėjo abu vyrai, tai aiškiai pamatė abi moterys, ir visi nutilo.
    - Tai tamstos vėl į savo Kalkynę sugrįžote, - vaduodama Marytę kalbėjo Onytė, tuo tarpu kai ir ji pajuto lyg kokį nesmagumą, lyg netikėtų svečių įsišokimą.
    - Kol kas mes tik pasižiūrėtų; prie tamstų gi užsukome, kad nors nusilenktume už tas tamstų malones, kurias mums teikėte sunkią valandą esant fronte.
    - Iš tikrųjų, panaitės, atstojote jiems ir motinas, ir gailestingąsias seseles, - buvo bekalbanti Vanago žmona, bet susigriebusi, kad panelių sulyginimas su motinomis nevykęs, ir pažvelgusi į Onytės negražų šlakuotą veidą, dar labiau sumišo ir nubaigė: - kaip jie tamstoms ir atsidėkos!
    - Nėra čia, ponia, už ką taip ir dėkoti - tai buvo mūsų prievolė, - supratusi viešnios žvilgsnį, pasakė Onytė ir nukreipė akis.
    - Anyt, ponai iš tolimos kelionės, gal išvargę ir iš alkę, veskimės svečius namo, - ilgai tylėjusi, pratarė Marytė.
    - Taigi eisime. Labai prašau.
    Ir visi svečiai ir abi šeimininkės instinktingai pasijudino iš vietos.
    - Bet, gerbiamosios, - susirūpino Vanagas, - tuo tarpu mes ne į svečius pas tamstas užgriuvome, o, taip sakant, nors trumpai pasimatyti, padėkoti tamstoms ir sužinoti, kaip tamstos sveikos. Mes tuojau turime važiuoti į Kalkynę. Štai ir mūsų vežimas.
    - Ne jau, ponai, mes tamstų taip greit neatleisime - po tiekos metų nesimatymo, po tiekos audrų ir įspūdžių ir tik kelioms minutėms. Tamstos mums dar papasakosit, kaip gyvi išlikę, kaip grįžę... Eisime, eisime.
    - Vežėją gal tamstos paleisite namo! - mes duosime patogesnį vežimą į Kalkynę nuvažiuoti, - karas nuo karto įstatydavo kelis žodžius ir Marytė.
    Nors iki dvariuko ėjo kalbėdami, tačiau toji kalba buvo tokia dirbtinė ir nenatūrali, kad visi tai jautė ir varžėsi. Naujokaitis kažkaip iš netyčių užkliudė Onytę ir tuojau atsiprašė. Tas atsiprašymas ir Onytės mestas žodis "niekis" paskambėjo tokia skaudžia intonacija, kad visiems pasidarė dar nesmagiau. Abu vyrai širdyje keikė save dėl šio netaktingo vizito ir kaltino savo žmonas; jų žmonos gi, pamačiusios negražias ir nevaizdžias Lapienaites, nusiramino dėl savo vyrų praeities ir, nebesurasdamos reikalingu daiktu su jomis skaitytis, buvo tik mandagios ir tiek. To negalėjo nepastebėti jautrios Lapienaitės ir suprato šito vizito tikslą, bent iš ponių pusės.
    Be to, jos matė, kad Vanagas su Naujokaičiu jaučias įsišokę, varžos, nerimastauja, gailis pačių paklausę ir jaučias kadais abi seseles užvylę ir kalti esą. Abiem seselėms tai suteikė galios stipruotis; neparodydamos tai svečiams, stengėsi su jais būt vaišingos ir šaltai malonios.
    Nors iš viešnių elgesio ir aišku buvo, kad jos nusiramino dėl savo vyrų praeities, tačiau kaip susitarusios abi sekė savo vyrus ir seseles, stengėsi girdėti, ką jie kalbasi, ir dabojo, kad jie nepaliktų papori. Pasilikti su seselėmis pavieniai - varžėsi ir vyrai.
    Kolei Marytė ruošė arbatą, Onytė vedžiojos su svečiais po sodą, rūpinos juos kalbinti ir laukė nesulaukė, kada pagaliau sesuo paprašys svečius į vidų. Pagaliau paprašė. Vyrus susodino greta savo žmonų, šeimininkės gi atsisėdo viena prie virtuvo, kita prie svečių. Kalbėti visiems nesisekė. Vanagas buvo bepasakojąs apie Rusijos padėtį, bet įėjusi Lapienaičių senoji tarnaitė visiems atėmė ūpą, pasisveikinusi su Vanagu ir Naujokaičiu ir pasakiusi, kad pagaliau tai nusiraminsiančios jos ponios ir nebesikankinsiančios.
    Kai tuojau po arbatos svečiai užsispyrė važiuoti į Kalkynę ir kai tarnaitė atnešė Vanago ir Naujokaičio paliktus seselėms globoti daiktus, visiems pasidarė dar nesmagiau.
    - Net ir mūsų šautuvus išslėpėte nuo okupantų, - nustebo Naujokaitis, pamatęs drobės maukšliuose savo ir Vanago šautuvus.
    Ant tų maukšlių didelėmis raidėmis buvo seselių rankomis išsiūtos Vanago ir Naujokaičio monogramos. Jų gi neseniai išdulkinti ir išprosuoti drabužiai atrodė it nauji. Nors abu ponu pasisakė atvažiavę savo šelpėjoms padėkotų ir sužinotų, kaip jos gyvos ir sveikos, tačiau išėjo kažkaip taip, kad neteko nei padėkoti, nei pasikalbėti. Abi seselės iki pat galo išlaikė mandagių vaišingų šeimininkių toną ir nė vienu žodžiu, nė viena balso intonacija neišdavė to, ką jautė sielos gelmėse. Nežiūrint to, svečiai jautėsi labai nesmagiai ir labai netaktingai pasielgę, kad užvažiavę. Ypač tai jautė abu vyrai ir širdyje pyko savo pačių paklausę. Kai atsisveikindamas Vanagas pažvelgė Marytei į akis, ant jos ne gražaus šlakuoto veido išskaitė tiek skausmo, kiek ir prieš karą atsisveikinant Kalkynėje. Lipdamas į vežimą, jis jautė, kaip Marytės akys seka kiekvieną jo žingsnį, degina jo nugarą ir varžo kiekvieną jo pajudėjimą. Neturėjo kur akių dėti ir Naujokaitis ir neatsigrįždamas lipo į seselių pateiktą gražų vežimą. Vanagas su savąja atsisėdo į žydo ratus.
    - Iki pasimatymo! - per ratų trenksmą riktelėjo atsigręžusi Vanago pačiutė ir parodė savo baltus dantis.
    Seselės linktelėjo galvas; Vanagas neatsigrįžęs kilstelėjo skrybėlę.
    Abu vežimai nutrenkė pakalnėn, ir kiek laiko buvo girdėti tik ratų brazdėjimas. Seselės kaip stabo ištiktos stovėjo ant kalno nuleidusios rankas ir, nė žodžio ne tardamos viena kitai, žiūrėjo tamson, kur dardėjo vežimai. Ilgai jos taip stovėjo. Pagaliau, kai iki kalno nebepriėjo nė vienas garsas, Onytė patylomis priėjo prie Marytės, ir abi seselės apsikabino.
    Ilgai jos taip stovėjo, netardamos viena kitai nė vieno žodžio.
    Pagaliau jau ir visai sutemo. Danguje pridygo daugybė žvaigždžių. Nuo ežero padvelkė vėsumu. Visas oras kvepėjo tarytum medum ir ramunėlėmis; kažkur lauke rėkčiojo it paklydęs laukinis paukštis; paežerėj jam atsakinėjo kitas - it, it, it, it...
    - Grįšim, sesute, - pirmutinė prabilo Onytė.
    - Grįšim, brangioji, - tyliai atsakė jai Marytė, ir abi seselės susikabinusios žingsnis po žingsnio sugrįžo trobon.
    Ties prieangiu patiko jas šuva, bet pamataravęs uodega ir pamatęs, kad į jį nekreipia akių, nudzikseno savo reikalais į sodą.
    Priebutyje viena atsisėdo prie vieno lango, kita - prie kito ir taip išrymojo iki vidunakčio.
    Kai sugrįžo svečius nuvežęs bernas ir kai visame dvarely įsiviešpatavo tyla, abi seselės uždarinėjo langus ir, pasisakiusios labanakt, nuėjo į savo kambarėlius gulti.
    - Žiūrėk, sesute, kokios skaisčios rožės pražydo mūsų palangėj, - atsikėlusi anksti rytą tarė Onytė išėjusiai iš savo kambario Marytei, - pavasarį atsivežiau keletą kelmelių iš Vilniaus, vienas pasirodė sunykęs; maniau, nebeprigis ir įkišau čia po lašais, o dabar matai kad išaugo, - ir Onytė palenkė rožę prie Marytės.
    - Tai Rosa Gallica, - tarė Marytė, palytėjusi rožės galvelę, - tai retenybė mūsų klimate, jos lapeliai didelis vaistas.
    - Rudenį reiks išskirstyt ir persodinti į klombas.
    - Žiūrėk, Onyte, štai dar viena šiepias.
    - O štai dar du pumpurėliu... - ir abi seselės susirūpino rožėmis.

* * *

    Po kokio mėnesio atsilankė į Žaliąjį dvariuką pana Sperska ir apdovanojo abi seseles grafienės Zdžitaveckienės vardu Stabmeldžių vaikų prieglaudos Kinuose draugijos įstatais ir paveikslėliais, kaip pasišventę dievui krikščionys misionieriai ir misionierės slankioja po kinų kaimus ir rankioja po nakties pagonių išmestus kūdikius; paskui juos krikštija, ugdžia ir moko įvairaus amato. Pareiškė grafienės viltį, kad ir jos neatsiliksiančios savo dosnumu nuo kitų gerų krikščionių, ir išeidama prižadėjo pranešianti grafienei apie seselių dorą ir dievobaimingą gyvenimą.

1918-1921

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page