r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
REDAKTORIAUS LAIMĖ

    Leidėjai tarėsi gana ilgai. Ir tuo tarpu, kai pajaus dydis buvo nustatytas per keletą minučių, dėl paties dailės žurnalo pavadinimo kalbėjo ir ginčijosi porą valandų.
    - Mano nuomone, tai "Sietynas", ir gana - daugiau nieko geresnio nesugalvosim, - ilgai sukęs galvą, pakartojo žurnalo pavadinimą vienas literatas ir paaiškino: - Ir skamba gražiai, ir poetiškas, ir reikšmingas, ir prasmė yra...
    - Sakome gi, kad "Sietynas" jau buvo ir žlugo, - suniekino jį skustas pajininkas ir dar giliau susimąstė...
    - Tai "Aušra", - atsigriebė literatas.
    - Ir "Aušra", ir "Aušrinė" buvo. Aš tik stebiuos, kad tamsta literatas ir nežinai lietuvių literatūros istorijos, - įgėlė jį skustas pajininkas.
    Literatas užsigavo ir atžėrė:
    - Literatūros istoriją tai aš žinau, bet nežinau, kam čia toks ekscentrinis originalumas: dailės žurnalo pavadinimas tai ne kokios spekuliacinės bendrovės. Tai kas, kad ir buvo.
    - Atsiprašau, ponai, - nutraukė jų ginčą kitas literatas, pajutęs, kad ponas tuojau užvažiuos jo kolegai, - mes nukrypome nuo reikalo: siūlykite pavadinimus, o susirinkimas tegu sprendžia ir stato balsuoti. Aš siūlau - "Grįžulo Ratai".
    - O aš - "Paukščių Kelias" arba "Kasiopėja", - ironiškai pašiepė ir jį skustas pajininkas ir, kad neduotų atsikirsti, tęsė: - Iš tikrųjų, kad mes iš pradžių vis siekiame kažkur aukštyn, o paskui ir nutupiame kaip vištos. Ir aš iš dalies sutinku su mūsų gerbiamojo kolegos pasiūlymu, kad būtų mažiau ekscentriškumo, o daugiau realumo. Aš siūlau. "Kelrodys" arba "Kelvedys"...
    - "Vadovas į Olimpą"! - balsu nusijuokė pirmas literatas ir visai pasitenkinęs, kad atsiteisė, pašoko nuo kėdės ir ėmė žiūrinėti ant sienos sukabintus paveikslus.
    - Na tai rinkite sau patys, - kai aš ne literatas ir ne futuristas, tai man vis tiek. - pašiepė abu literatus įtulžęs pajininkas ir taip pat atsistojo paveikslų žiūrinėt.
    Bet tąsyk atsiliepė iš kampo visą laiką tylėjęs ir galvojęs nedrąsus poetas:
    - Kažin gi, kad pavadinus "Spindulys" ar "Spinduliai"... Regis, tokio dar ir nebuvo?
    - Bravo! Visai pritariu ir keliu abi rankas ir kojas, - nudžiugo kertėje literatas realistas.
    - Geresnio pavadinimo ir nerasi. Ir aš už jį visom keturiom balsuoju, - pritarė jo draugas simbolistas, ir pagaliau poeto pasiūlytas dailės žurnalo pavadinimas buvo vienu balsu priimtas.
    Dabar bereikėjo parinkti redaktorių ir nuspręsti administracijos reikalus.
    Dėl redaktoriaus ilgai neteko galvos sukti, kadangi tinkamesnio ir geresnio redaktoriaus, kaip kad Spudutis, vargu begalima buvo rasti. Nors Spudutį į susirinkimą ir pamiršo pakviesti, tačiau. visi žinojo, kad jam viską galima užkrauti.
    - Svarbiausia tai, kad jis literatūrai atsidavęs ir vardą gerą turi, ir visiems žinomas; be to, jo žmona su vaikais galės ir administracijos pareigas atlikti... Juk mūsų žurnalas savaitinis...
    - Ir redakcijai buto nereikės samdyti: viskas sutilps jo kambariuose, - garsiavosi ir kiti leidėjai bei literatai.
    - Bet kiekgi mes jam algos duosime? - staiga paklausė vienas iš poetų.
    Lig šiol lietuviai redaktoriai buvo arba visai neapmokami, arba apmokami tais pinigais, kurie likdavo nuo prenumeratorių laikraščiui žlugus.
    - Algos?.. Kai dėl algos, tai aš tiek galiu pasakyti, kad jis sutiktų ir veltui: bet tak jam užsiimti savo darbu, o ne tarnauti kur nors ministerijoj... Mano nuomone, iš pradžių duosim jam kokius šešis septynis šimtus auksinų, o kadangi ir redakcija, ir administracija bus jo bute, tai primesime jam dar šimtelį už du kambarius.
    - O už administraciją?
    - Dėl administracijos tai su jo žmona susitarsime: duosime jai kokių nors dovanų, keletą auksinų klijams, muilui nusipirkti, ar šiaip kokiais produktais: juk mūsų žurnalas ne kasdieninis, o savaitinis...
    Pasikalbėti ir susitarti su redaktorium ir administratore buvo pavesta pajininkui, kuris pasigyrė Spudutį gerai pažįstąs. ir net jo raštus skaitęs.
    Spudutį pajininkas rado namie. Gyveno jis su žmona ir trejetu vaikų toli nuo miesto centro ir samdė nedideli butelį iš trijų kambarių ir virtuvės. Kai pajininkas pasakė, dėl kokios priežasties jis atsilankęs, Spudutis nustebo ir nenorėjo juo tikėti. Ypač jam buvo keista ir nesuprantama, kad tuo tarpu, kai pajininkas gyrė jį, kaip literatą ir tikrą meno žinovą, į pajininkų ir leidėju susirinkimą jo nepakvietė. Taip pat ne visai aišku jam buvo ir tai, kodėl visi vienu balsu nutarė prašyti jį būti redaktorium. Į pasiūlytas sąlygas Spudutis nieko neatsakė. Bet kai pajininkas pagaliau pareiškė, kad dailės žurnalo pakraipa ir visas redagavimas visai pavedamas jo skoniui, Spudutis užsidegė ir paklausė, kaip rimtai tas leidimas sumanytas, koks tam tikslui sudėtas kapitalas, kas rūpinsis popierium, reklama ir taip toliau. Visas pareigas pasiėmė sau leidėjai.
    Kadangi žurnalas buvo savaitinis, tai nedaug teko kalbėti ir dėl administracijos: Spudučio žmona apsiėmė viską atlikti pati viena.
    Kai rytojaus dieną Spudutis gavo iš leidėjų tūkstantį auksinų raštinės išlaidoms, knygoms, prašymams, markėms ir kitiems dalykams, jis ir iš tikrųjų pasijuto esąs redaktorius, ir abu su žmona pradėjo darbuotis. Pirmučiausia vieną iš savo trijų kambarių pavedė redakcijai, kitą administracijai; vaikučius sukimšo trečiame kambaryje, perdalino perpus virtuvę. Tą patį vakarą abu su žmona darbavosi iki vidunakčio: rašė pažįstamiems ir nepažįstamiems poetams ir literatams laiškus, kviesdami juos bendradarbiauti, dirbo plakatus, dėstė skelbimus, atsišaukimus. Darbo buvo daug. Rytojaus diena taip pat abu pradėjo darbuotis nuo pat ryto; paskui lakstė po miestą, davė prašymų, skelbimų, tarėsi su spaustuve. Spudučiai ir nemanė, kad vieno paruošiamojo darbo užteks visai savaitei. Pagaliau, pagarsėjus skelbimui, rašytojai ir poetai pradėjo siųsti ir savo rankraščius. Kadangi ant redakcijos durų buvo jau iškabintas didelis spalvomis nupieštas plakatas "Spindulių" redakcija ir administracija", tai pradėjo lankytis praeiviai - kas laikraščio, kas skelbimo, kas šiaip ko pasiteirauti. Pagaliau pasipylė su savo rankraščiais gimnazistai, gimnazistės, kareiviai, valdininkai; laiškanešiai taip pat kasdien atnešdavo daug paprastos ir apdraustos korespondencijos; išėjo taip, kad vienas Spudučiu praversdavo visą pusdienį duris bedarinėdamas ir su interesantais bekalbėdamas, o kitas - knygas, raštus ir laiškus betvarkydamas. Bet užvis daugiau darbo buvo prie rankraščių, juo labiau, kad Spudutis visus raštus skaitydavo nuo pradžios iki galo. Ir net ten, kur ir nebūdavo jokios minties, redaktorius stengdavosi surasti ją ir nesuradęs duodavo dar skaityti žmonai. Ypač jis kreipė akis į naujus rašytojus, į pradedančius jaunuolius, iš kurių galima buvo šio to tikėtis. Dauguma rankraščių, kurie ir tiko spaudai, teko perrašyti, nes buvo rašyti neaiškiai ir abiejose lapo pusėse. Kitus nors ir aiškiai parašytus, ir vienoje lapo pusėje. tačiau, ištaisius sintaksę ir rašybą, vis vien teko perrašyti. Dėl kai kurių pataisų reikėjo pasitarti su pačiais autoriais, o tai vėl atėmė daug laiko. Pagaliau, kai rankraščiai buvo parengti spaudai, redaktorius žinojo juos kone atmintinai...
    Kas dieną vis daugiau ir daugiau plaukė į redakciją laiškų, rankraščių ir prenumeratos, tai Spudutis dar labiau įsidrąsino ir, kad būtų panašus į tikrą redaktorių, nusipirko naujos mados žalią skrybėlę, elegantiškas kurpaites, pasisiūdino švarką, diplomatiškas kelnes; žmona uoliai sekė, kad visuomet būtų balta jo apikaklė, mankietai ir kad apskritai jos vyras būtų panašus į Olimpo dievaitį. Ji pati taip pat pasitempė, pasirėdė ir jau virdavo barščius iš karto dviem dienom. Redakcijoj iškabino plakatą: "Negaišk ir negaišink", administracijoj - "Laikas - pinigai". O priiminėdama iš prenumeratorių pinigus ir įteikdama kvitus, visiems sakydavo: "Pakartojant prenumeratą, prašau atsiųsti ir visą savo pirmutinį adresą".
    Korektūrą Spudutis taisė pats ir braukė raudonu rašalu ne tik rinkėjų klaidas, bet ir kreivai ar nevykusiai sustatytas raides. Ypač akylai sekė ženklus. Taip pat labai vargino rinkėjus dėl taškų, tarpų, antraščių raidžių didumo; griežtai skyrė brūkšnelį nuo brūkšnio, kabutę nuo kablelio. Jam taip pat turėjo didelę reikšmę, kaip yra padėtos trys žvaigždutės antraštės vietoj ir tekste. Be to, ką dėti pirma, ką paskui...
    - Kaip tu manai, dūšyt, kad "Rudens ilgesį" įdėjus po "Ryto rasų", o Markelio feljetonėlį sukeitus su Spirgučio eilėmis? Ar ne dailiau būtų, a? - klausė savo žmoną Spudutis, vartydamas paruoštą žurnalo maketą.
    - O tada "Ryto rasos" nesutilps trečiame puslapyje ir Spirgučio eiles teks dėti po "Svajonių", be to, ir tarpas mažas beliks, ir antraštę reiks aukščiau pakelti... Štai žiūrėk, kaip išeis... - Ir abu Spudučiai vėl skaičiavo raides ir matavo žurnalo maketo puslapius...
    Kol Spudutis nebuvo redaktorium, jis ir supratimo neturėjo, kad žurnale atrodo viskas gražu, viskas vietoj ir viskas suderinta vien tik dėl redaktoriaus triūso ir skonio, ir kiek daug reikia padėti rūpesčio ir prityrimo, kol toks sąsiuvinis patenka į skaitytojo rankas.
    Kai Spudutis paskutinį kartą ištaisė korektūrą ir kai po kiekvienu lapu padėjo savo parašą, kad taip galima ir spausdinti, ir jau tik bereikėjo į mašiną kišti, staiga priėjo prie jo vienas rinkėjų ir pasiteiravo, kodėl pratarmėje žodis "autorius" parašytas su "u", o kultūros kronikoj be "u" - "autoris"? Spudutis susimąstė ir, porą minučių pasvyravęs ir patrynęs kaktą, paprašė trupučiuką palaukti. Pats gi išspruko pro užpakalines duris iš spaustuvės ir nubėgo pas kalbininką. Pas poną kalbininką tuo tarpu buvo svečių, ir visi gėrė arbatą.
    - O, ponas redaktorius! - nudžiugo pamačiusi naują svečią šeimininkė. - Labai malonu!.. Prašome, prašome.
    - Atsiprašau, ponia, neturiu laiko... Ačiū... Mašina laukia, - suskubo redaktorius, spausdamas visiems rankas ir skubėdamas.
    - Kaip, ponas redaktorius jau ir nuosavą mašiną įsigijai?! Sveikinu, sveikinu!
    - Ne automobilis, pone, - spaustuvės mašina... rotacinė, -suvirpėjo redaktorius ir prisikišo prie kalbininko su rankraščiu. Sužinojęs, kad kol kas panašiems žodžiams dar nesą taisyklės ir kad galima esą rašyti ir šitaip, ir taip, - linktelėjęs visiems bendrai, išskubėjo į spaustuvę.
    Pradėjo ir spausdinti. Spudutis vaikščiojo apie mašinas, žiūrėjo, kaip sukasi ratai, rateliai, rateliukai ir kaip tarp jų traukiamas popierius vienu metu virsdavo jo dailės žurnalo lapais. Užtekdavo Spudučiui iš tolo pamatyti išmargintame lape tik vieną antraštę, tik pirmutinę raidę, ir jis jau žinodavo, kas toliau. Vaikščiojo Spudutis apie mašinas truputį susinervinęs, truputį paraudęs, bet neapsakomai patenkintas ir laimingas. Vaikščiojo ir trynė delnus. Štai po pusvalandžio pasirodys pirmutinis jo mylimojo "vaikelio" (taip jis vadino savo žurnalą) numeris, o po kito pusvalandžio jo "Spinduliai" nušvies visas sostinės gatves, rytoj - krautuvių vitrinas, glėbiais plauks į paštą, į stotį... ir jo "vaikelis" pasklis po visą Lietuvą...
    - Kas ten? - visai be reikalo, bet taip sau, iš malonumo, paklausė Spudutis mašinisto, kai tas, sustabdęs masiną, įsižiūrėjo į spausdinio lapą.
    - Niekis, viskas gerai, - atsakė mašinistas ir, davęs ženklą paleisti mašiną, pagyrė Spudutį, kad žurnalas išeisiąs ir gražiai spausdintas, ir suredaguotas... ir turiningas...
    Tuo tarpu, kai pati mašina ir spaudė, ir lankstė, ir pjaustė, ir dešimtimis dėjo ant stalo sulankstytus žurnalo lapus, keli stovį prie stalo vaikėzai skubiai griebė juos ir dėjo į viršelius, ir, čia pat tam tikra mašina apipjaustę ir susiuvę, taip pat dešimtimis dėjo ant kito stalo.
    Pirmutinius penkis žurnalo sąsiuvinius paėmė mašinistas nuo stalo ir, vieną kitą pavartęs, įteikė juos, dar kvepiančius spaudos dažais, ponui redaktoriui. Spudutis mandagiai padėkojo ir paprašė mašinisto tris šimtus egzempliorių tučtuojau atiduoti pardavinėti gatvėse vaikams, kurie seniai jau laukė prieangy prie durų ir kėlė triukšmą. Su penkiais egzemplioriais, vienu sau, kitu žmonai ir po vieną vaikams, Spudutis išėjo iš spaustuvės, tarytum ir žemės po savo kojom nejausdamas. Nors ir labai norėjo bėgti su brangiu nešuliu namo ir pasirodyti, tačiau nutarė dar pavaikščioti gatvėmis ir pažiūrėti, kokį įspūdį padarys visuomenei jo žurnalas ir kaip šauks gatvėje vaikai: "Spinduliai"!.. "Spinduliai"!.. Naujas dailės žurnalas... Penki auksinai!"
    Spudučiui ėmė smarkiau plakti širdis. Praėjo keletas gana ilgų minučių, ir pagaliau iš redakcijos išvirto kupeta vaikų, šaukdami: "Spinduliai" - naujas dailės žurnalas... penki auksinai!"
    - Palauk, o šios dienos laikraščio neturi? - staiga sulaikė berniuką vienas iš praeivių.
    - Neturiu, ponas; o štai naujas dailės žurnalas išėjo... penki auksinai, - ir berniukas atkišo "Spindulių" sąsiuvinį.
    Praeivis kreivai pažvelgė į sąsiuvinį, buvo benueinąs, bet susigriebė, užmokėjo penkis auksinus ir, susukęs sąsiuvinį vamzdeliu, įsidėjo į kišenę.
    - O tai storžievis!.. O tai žemės kurmis! - niekino jį širdyje Spudutis už tai, kad pilietis nepasidomėjo net žurnalo turiniu ir kas jo redaktorius.
    - "Spinduliai"!.. "Spinduliai"!.. - tuo tarpu jau šaukė vaikai didžiojoje gatvėje.
    Pradėjo ir pirkti. Kiti nusipirkę prisikišo prie nušviestų krautuvių langų, vartė naują žurnalą ir gėrėjosi. Prie vienos vitrinos susispietė būrelis žmonių, tarp kurių Spudutis pamatė ir savo literatūrinį priešininką, "Sostinės žinių" reporterį, Paklumbalio Pempę. Jis vartė žurnalą ir kažin ką susirinkusiems kalbėjo.
    - Kritikuoja, bestija! - pamanė Spudutis, pamatęs, kaip reporteris kažką iš vidurio žurnalo ėmė skaityti susirinkusiems.
    Tik štai Paklumbalio Pempė taip garsiai susijuokė, jog net visi praeiviai atsigręžė.
    - Gal Spirgučio eiles perskaitė, - pamanė Spudutis, ir jam pasidarė truputį it nesmagu, it nejauku, kad visgi į pirmąjį numerį įdėjo tokias futuristines ir silpnokas jauno poeto eiles.
    - Štai tau ir klausyk žmonos! - pagalvojo Spudutis, prisiminęs, kaip jis dėl tų eilių buvo su ja susiginčijęs.
    Bet staiga būrelyje pakilo kažkoks bruzdesys, ir kiekvienas ėmė žiūrinėti savo sąsiuvinį. O reporteris karščiavosi, kažką vis kalbėjo ir, pažiūrėdamas į viršelį, kvatojos.
    - Iškritikavo, nevidonas! Minioj!.. Gatvėj!.. Iš pasalų... - niršo Spudutis, kreivai žvelgdamas į susibūrusių žmonių kuopelę. - Bet palauk... tu iškritikuok spaudoj, paskaitoj... Tada pažiūrėsim!.. Ir savo tikra pavarde po kritika pasirašyk!
    Paklumbalio Pempė pasišaukė vieną vaikėzą ir, paėmęs iš jo "Spindulių" sąsiuvinį, kažką jam pasakė. Vaikėzas pažiūrėjo pažiūrėjo į grąžintą jam atgal sąsiuvinį ir nuėjo toliau.
    - "Spiduliai", "Spiduliai"!.. Naujas dailės žurnalas - penki auksinai, -sušuko vaikėzas, paėjėjęs toliau nuo kuopelės.
    - "Spiduliai", "Spiduliai"! Naujas dailės žurnalas... penki auksinai... - šūkavo vaikėzas, eidamas gatve.
    - Berniuk, eikš čion, - pašaukė Spudutis vaikėzą. Berniukas priėjo ir atkišo žurnalą:
    - Penki auksinai, ponas!
    - Kaip tu šauki? Tu šauk ne "Spiduliai", bet "Spinduliai". "Spinduliai"! - primygęs pakartojo Spudutis.
    - O kad, ponas, taip parašyta, - atsakė berniukas.
    - Kaip parašyta?
    - O taip, "Spiduliai".
    Spudutis žvilgterėjo į žurnalo viršelį, ir tarytum kas strėle pervėrė jam širdį; jis ištraukė iš vaikėzo rankų žurnalą ir aiškiai perskaitė viršelyje didelėmis juodomis raidėmis geltoname fone parašyta: "Spiduliai".
    Minutytę Spudutis svyravo: jam lyg krūtinėje oro pritrūko, lyg susimaišė mintys. Tik ūmai, metęs žurnalą ir prilaikydamas skrybėlę, tekinas pasileido į spaustuvę. Visi praeiviai pamanė, kad ar jis ką vejasi, ar jį kas.
    - Stok! stok! stook! - suriko Spudutis, įbėgęs į spaustuvę, ir pats griebė už didžiojo rato. Vienu matu sustabdė mašiną; subėgo rinkėjai, mašinistai; visi pamanė, kad kas į mašiną įkliuvo ar kas atsitiko.
    - "Spiduliai"... "Spiduliai", - tūžmasties apimtas sušuko Spudutis ir, rodydamas pirštu į antraštę, pakišo žurnalą spaustuvės vedėjui į panosę.
    Ramus ir pats savimi pasitikįs drūtas spaustuvės vedėjas paėmė žurnalą į rankas, minutytę pažiūrėjo ir liepė rinkėjui atnešti originalą.
    - Štai tamsta! "Spiduliai", - tarė spaustuvės vedėjas, žvilgterėjęs į originalą, po kuriuo aiškiai buvo padėtas raudonu rašalu Skudučio parašas, kad galima spausdinti. Daugiau netaręs nė žodžio, liepė paleisti mašiną.
    - Susimilk tamsta! Ką darai!.. Stok!.. Stok! - vėl sušuko Spudutis, stverdamas už rankos vaikiną, kuris norėjo paleisti mašiną.
    - Tamsta, - šaltai ir rimtai tarė drūtas spaustuvės vedėjas: - prašau negaišinti - mums laikas brangus; ką tamsta mums pateikei, tą mes ir spausdinome... Tamstos žurnalas jau išspausdintas, ir mes per 15 minučių baigiam savo darbą. - Su tais žodžiais spaustuvės vedėjas vėl mostelėjo ranka. Mašina suūžė, sudardėjo ir pradėjo mesti naujus "Spidulių" lapus...
    Ir nė vienas iš rinkėjų ir mašinistų, kurie pirma taip gyrė jo žurnalą, nepasakė jam nė vieno užuojautos žodžio; visi nusigręžė nuo jo ir dirbo kiekvienas savo darbą.
    Kai vienas iš pažįstamų draugų literatų vežė Spudutį namo, gatvės laikraščių pardavinėtojai šaukė: "Spiduliai"!.. "Spiduliai"!.. Naujas dailės žurnalas - penki auksinai!.."
    Draugas literatas liepė vežėjui išsukti iš didžiosios gatvės ir skersgatviais parvežė nelaimingą "Spidulių" redaktorių namo.
    Kitą vakarą redakcijos bute susirinko leidėjai ir pajininkai. Spudutis jiems nepasirodė: perrišta galva ir sumerkęs akis kaip priblokštas gulėjo jis vaikų kambaryje ir po sunkių darbų tarytum ilsėjosi. Apie jį triūsė žmona, stovinėjo, dūsavo vaikai.
    Leidėjai tarėsi trumpai ir nutarė "Spindulius" visai likviduoti. Dailės žurnalo, kad ir kitu pavadinimu, nutarė visai neleisti, nes visi žinojo, kad pelno jis neduos, o kam kišti savo pinigus į tokį objektą, kuris ir procentų neatneša.
    Rytojaus dieną Paklumbalio Pempė įdėjo "Sostinės žiniose" trumputę "Spindulių" recenziją, pavadinęs ją - "Requiem aeternam!"
    Ponia Spudutienė suvedė sąskaitas, užbaigė knygas ir perdavė pajininkų įgaliotiniui redakcijos ir administracijos dalykus. Kada buvo išnešta paskutinė spinta, ji nuplėšė nuo durų "Spindulių" redakcijos ir administracijos užrašą ir prispaudė nedidelį popieriuką: "Čia išnuomojami du kambariai su puse virtuvės".

1921

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page