r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
ŠNIPAS

    Neapsakomai mėgstu saulėtas vėlybo rudens dienas, tokias dienas, kokias vadina "atodairų vasara": ridinėdama žeme skaisti saulė nekepina, nežibina akių kaip viduvasary, tik maloniai šviečia ir šildo. Oras tyras, vėsus. Dangus giedras, mėlynas. Žemė nuklota šilko voratinkliais; žolė, rugienos, akmenys, grumtai sujungti jų silpnutėmis gijomis, kurios, dvelkiant vėjeliui, dreba, raibuoja ir prieš saulę žiba kaip mėnesienoj ežero vanduo. Išnykę vabzdžiai; nebegirdėti paukščių. Laukuose nebematyti žmonių, nebeskamba jų dainos ir šneka. Vasarojus nudirbtas; bulvės nukastos; jau sužėlė žiemkenčiai rugiai; džiūsta iš markų ištraukti ir rugienose iškloti linai. Šiaip visur tuščia, tik kur ne kur pamiškėse ir vasarienose ganosi plačiai plačiai pasisklaisčiusi po dirvą galvijų banda, kūrenas piemenų ugnelė, ir melsvi dūmai it ilga melsva vėliava driekiasi sklaistosi tyrame ore. Nebegirdėti nei vieversėlių, nei kitų vasaros plunksnuočių giesmininkų. Tik karkia kalksi ant tvorų varnai, skraidžioja po laukus jau susirūpinę skristi kovai ir žaliose rugių dirvose dūmoja savo ilgas neišsprendžiamas dūmas tilvikų pulkai. Retkarčiais šnekučiuodamos nuskrenda padange laukinės žąsys, užkurkia pakeleivingos gervės ir, piemenų "susuktos", ilgai suka nepasiekiamose aukštybėse ratus, rėkia ir ginčijas, lig vėl susitaria ir susideda į eiles. Šoriais užplūsta pulkeliai strazdų, špokų, vieversėlių ir šiaip mažesnių paukštyčių, bet ir jos, ilgai nesustodamos, o čiulbėdamos ir čiauškėdamos ir it pasispirdamos sparneliais ore traukia į amžinos vasaros šalį.
    Visa gamta, jau sąžiningai atlikusi prakilniausią savo pareigą, nors liūdna ir susimąsčiusi, tačiau nepavargusi, tvarkingai ir iškilmingai rengiasi patikti žiemos. Prašmatni slapukė rudens dailininkė visur jau suspėjo pabuvot ir nepasigailėjo gausiai pateikt įvairių dažų nei miškams, nei laukams, nei sodžiams. Itin gražiai tokią dieną atrodo baltasai miškas ir iš tolo vilioja žmogų savo nepaprastomis varsomis. Kiekvienas medis skiriasi savo lapų spalva ne tik nuo panašių į save, bet ir nuo savo viengenčių. Dar iš tolo galima atskirti pageltę berželiai nuo auksu žėrinčių drebulių apušių, viena liepsna apimti klevai nuo rudų ąžuolų, moliuotų liepų, lazdynų, ievų ir kitų kitokių. O žalvario spalvos uosiai ir it metaliniais lapais žilvičiai nors dar laikosi ir stiprinasi, tačiau jau ir jie mėto lapus ir pamažėl nežymiai plinka. Tik kaimuose vyšnių sodeliai ir aviečių kerai ilgai nenori pasiduoti rudeniui ir žaliuoja tolei, kolei juos nukanda šalna. O mišriame miške dažnai dar tirštesni ir padaira dar įvairesnė. Ypač daug gražumo suteikia miškui įsiterpusios į spalvotų lapuočių šeimynas tamsiai žalios eglės, ėgliai ir šiek tiek šviesesnės pušys; tik jie vieni nepaiso jokios permainos ir tebežaliuoja kaip ir vasarą. Bet nė vienas gėlių keras pavasarį nežydi taip skaisčiai, kaip dailiai rudenį atrodo nuraudusiais lapeliais sedulė; užsidūręs ant tokio krūmokšlio, būtinai žmogus sustoji ir ilgai gėrėsi: tarytum kas ugnį be dūmų sukūrė arba tas legendų degąs ir nesudegąs krūmas, kurį užėjo Mozė kalnų dykumoje. Bet neilgam toji jos gražybė: pūstelės šiaurys arba čiuptelės šalna - ir vien pliki žabagarai testirkso ir tik vėjo po mišką gainiojami lapeliai tekalba apie buvusią puikybę.
    Tačiau neramu rudenį miške: negirdėt nei paukštyčių balsų, nei bitelių dūzgimo, nei to malonaus miško ūžesio, tik retkarčiais pasimaišo amžinai maisto ieškojimu susirūpinusi zylelė, per eglyną prastriuoksi voverytė su grybu dantyse, ir kažkur miško gilumoj pasislėpęs triūsia kalena genys. Šiaip viskas tyli, liūdi ir pamažėl miršta. Kvepia grybais, samanomis, iš visur dvelkia drėgnumu. Lapai čiuža po kojomis, čiuža krisdami žemėn; čiuža ir tarytum į kažin ką melancholingai ir paslaptingai šnibžda ir pasakoja. Šnibžda tarytum apie tai, kad viskas pasauly prabėga, praeina, nuvysta, kad nieko čia nėra pastovaus, amžino, kad visų vienodas likimas: šiandien aš, rytoj tu, o kitą metą, kada džiaugsis saule milijonai į mus panašių - visi mes užmiršti būsime ir pūsime drėgnoje žemelėj.
    - Sašašaša, - šnibžda skrituliuodami per šakas žemėn pageltę berželio lapeliai.
    - Taip taip taip, - taria jiems, sulaukę paskutinės savo gyvenimo valandos, medžlapiai ir krinta amžinon nebūtin.
    O miškas tyli, liūdi, ilsis ir mena malonias vasaros dienas.

* * *

    Gražu tokią rudens dieną laisvai klaidžioti po miškus ir laukus, bet dar gražiau važiuoti kur nors vieškeliu patogiuose ratuose ir iš tolo gėrėtis kas minutę kitėjančia miškų ir laukų panorama.
    Vieną tokią dieną, lietuvių - lenkų karo metu ties Vilniumi, važiavau aš su pulko iždininku per miškus ir laukus iš Lentvario į Rykantus. Paskui mus traukiasi į naujas pozicijas pulkas. Toli užpakaly, už tamsių girių griaudė lenkų armotos, ir sprogstamųjų granatų skardas kurčiai dundėjo artimesniuose miškuose. Kartais nuo kalnų buvo matyti, kaip iš spalvotų miškų ir laukuose ištikšdavo aukštyn dūmų ir smėlio stulpas ir kaip, pamažėl išsiskirsčius dūmams, dar ilgai plaukdavo viršuj medžių ore pilkų, saulėj blizgančių dulkių debesėlis, ir pamažėl nykdavo kaip ryto ūkas.
    Mūsų kareiviai būreliais ir po vieną žengė per laukus, ir žiūrint į jų pilkas, geležinėmis vokiečių kepurėmis apvožtas galvas rodėsi, it plačiuose laukuose ropoja žeme didžiagalviai stori vabalai. Vieškeliu traukė mūsų gurguolės ir ilgos pastočių vilkstinės. Priešaky dundėjo baterija ir jojo keletas raitų karių.
    Ir aš, ir iždininkas abu tylėjome. Tylėjo ir sėdįs priešaky užsikabinęs ant pečių šautuvą kareivis vežėjas. Nors pulkas traukės į naujas pozicijas ne sumuštas ir ne priešo prispirtas, bet visi buvo surūgę ir be ūpo. Juo labiau visi buvo nepatenkinti, kad niekas nežinojo, kam jiems buvo įsakyta pakilt iš patogių pozicijų ir atsitraukt iki Rykantų.
    - Pamažėl, pamažėl, taip ir namo parsitrauksim, - prabilo atsigręžęs į mus vežėjas ir parodė rimbu pakalnėn į mišką, iš kurio išsipylė mūsų pėstininkų būrys.
    - Nėra kada gerai ir pasiganyt - kaip pradėjome nuo pat Augustavo... - giliai atsiduso jis, mums nieko neatsakius, ir suragino arklius.
    Išėjusi iš miško pėstininkų kuopa greit užlipo prieš kalną ir, žygiuodama skersai vieškelio, apsėmė mus. Jų išvargę, saule nudegę veidai, iš po vokiškų kepių, blaivai žiūrį akys, pilni patrontašai šovinių, už pečių veršenikės - visa tai darė gerą įspūdį, ir ne karo žmogui neaišku buvo, kam jie traukiasi.
    - Kurio pulko? - paklausė iždininkas vieną kareivį, kuris, visas suprakaitavęs, nusiėmė nuo galvos kepę ir atsisėdo paravėj pasitaisyti.
    Kareivis pažiūrėjo į iždininką, pažiūrėjo į mano civilinius rūbus ir, užuot atsakęs, pats paklausė:
    - Gal parūkyt turit?
    - Turim. Sustok... Prašau, - ir iždininkas išsiėmė pokelį papirosų.
    Kareivis paliko paravėj kepę ir šautuvą ir, nuavęs dešinę koją, ant kairės prišoko prie ratų. Jo stori, nuo vėjo ir saulės surambėję pirštai niekaip negalėjo nučiupti vieno papiroso ir traukė iš karto kelis.
    - Imk, imk; visus, visus! - drąsino jį iždininkas ir stengėsi taip pakreipti pokelį, kad iškristų bent keli papirosai.
    Kareivis padėkojo, vieną papirosą tuojau įsikando dantyse, kurį jam uždegė vežėjas, o du užkišo užanty ir ant vienos kojos nustrioksėjo atgal.
    Kas mane labai nustebino, tai kad kiti kareiviai nepuolė prie mūsų papirosų prašyt, o paėmė tik tie, kurie buvo arčiau ir kuriems buvo pasiūlyta.
    - Na ką, vyrai, tol da mes taip trauksimės? - prabilo į juos iždininkas.
    - O mums tai kas: vyresnybė liepia, tai traukiamės, lieps laikytis - laikysimės, - atsakė už ravo stovįs kareivis, kuriam neteko papirosų.
    - Tai mums pirmoji divizija vis painioja! - atsiliepė ir kitas.
    - Štai kad ir už Lentvario - tokias geras pozicijas turėjom, manėm jau ryt pulti...
    - Vyrai, vyrai!.. Neatsilikit, neatsilikit!.. - pašaukė juos karininkas ir, padaręs ranka mostą, nužygiavo su savo kuopa per laukus.
    Nesuskubome nuvažiuoti ir keleto metrų, tik visai arti miške pasigirdo šūviai. Vežėjas sustojo ir stvėrės šautuvo. Išsiėmėm iš kišenių revolverius ir mes. Iš pradžių tarėm, kad tai lenkų partizanai, bet tuo metu išbėgo iš miško du mūsų kareiviai ir, suklebsėję užraktais, išmetę gilzes, užsidėjo šautuvus ant pečių ir pasileido paskui savo kuopą.
    Lydėjusieji bateriją raiteliai, išgirdę šūvius, šuoliais pasileido per dirvas į mišką.
    - Kas ten šaudo? - dar iš tolo riktelėjo vienas raitelių į tuodu kareiviu.
    - Šnipą pašovėme, tamsta karininke, - atsakė kareivis, į kurį buvo kreiptasi, ir sustojo, tuo tarpu kitas nužingsniavo paskui kuopą.
    - Parodyk, kur, kame?
    Prijojo ir kiti kariai. Paskui juos nusekėm į mišką ir mes.
    Įėję keletą žingsnių į mišką, tuojau pamatėme vienplaukį žmogų, kuris sėdėjo po beržu atsilošęs aukštielnikas ir abiem rankomis atsirėmęs žemės. Iš pradžių mums pasirodė, kad jis taip ir sustingęs; kai priėjome arčiau, pamatėme, kad iš jo šono teka kraujas ir kad jis, atmetęs galvą ir primerkęs akis, greit ir sunkiai alsuoja.
    - Kas tu esi? - paklausė vyresnysis karininkas, nusėsdamas nuo arklio. Žmogus nepakrutėjo iš vietos ir nieko neatsakė.
    - Kto ty taki? - lenkiškai pakartojo kitas karininkas leitenantas ir pajudino jį už peties.
    Žmogus, nekrutėdamas iš vietos, grįžtelėjo į karininką, išskėtė akis ir kaip paukštis, kuris nori gert, išsižiojęs dar giliau ėmė kvėpuoti.
    - Kas pašovė?.. Sulaikykit kareivius.
    - Aš čia, tamsta karininke.
    - Kur jūs jį radot?
    - Miške, tamsta kapitone... Mes su Adomavičium einam, žiūrim, egi rave iš po ėglio batai kyši; pasižiūrim - žmogus guli; ant kaklo, žiūrim - žiūronus pasikabinęs. Kelkis, sakome, ko tu čia guli... Jis atsikėlė ir šovė iš revolverio pirma Adomavičių, paskui mane ir pasileido bėgti... Mes ir pašovėm!
    Pašautasai nė nekrustelėjo.
    - O kur jo revolveris?
    - Adomavičius pasiėmė, tamsta kapitone.
    - O žiūronai?
    - Žiūronai?!. Žiūronus aš turiu, - ir kareivis ištraukė iš užančio dar naujus Ceiso žiūronus.
    - Ar gerai iškrėtėt?
    - Trupučiuką, tamsta kapitone.
    - Dokumentų jokių neradot?
    - Jokių, tamsta kapitone.
    - O pinigų?
    - Trupučiuką, tamsta kapitone, - ir kareivis ištraukė iš ui.ančio ir saują sugniaužytų ostmarkių.
    - Kur Adomavičius?.. Pašaukit Adomavičių!
    Vienas karių tuo metu užšoko ant arklio ir nujojo Adomavičiaus.
    Kurį laiką visi tylėjo. Pašautasai vėl nugręžė nuo karininko veidą.
    Aš užėjau jam už akių ir pasižiūrėjau į jį iš priešakio: atrodė kokių 28-30 metų; veidas inteligentiškas, seniai neskusta barzda, neapkarpyti ūsai; ilgi, lyg tyčia sutaršyti plaukai draikėsi be tvarkos; akys buvo užmerktos. Apsivilkęs jis buvo pilku frenču naminio milelio, kokiuo dabar dažnai dėvi ir inteligentai; tos pačios medžiagos kelnės, suleistos į aulus; batai prasti ir seniai nešveisti. Aš nė kiek neabejojau, kad tylėjo jis ir merkė akis visai ne dėl to, kad norėjo silpnu apsimesti ar ką nuduoti, bet kad iš didelio sopulio ir nusigandimo lyg apatijon pagrimzdo. Žiūrint, kaip jis giliai traukė orą ir retkarčiais pūtė akis, man rodėsi, kad jis vis nori atsipeikėti ir pamatyti, kas iš tikrųjų atsitiko.
    Netoliese, už kokio pusvarsčio, sprogo granata, ir pro medžių liemenis buvo matyti, kaip lauke iškilo aukštyn gauruotas paužulnis rudo smėlio stulpas ir nuplaukė oru blizgančių dulkių debesėlis.
    Atėjo Adomavičius - uždusęs, nusigandęs ir dar iš tolo atkišęs rankoje revolverį ir ostmarkių.
    Adomavičius patvirtino tą pat, ką sakė ir jo draugas, ir parodė savo peršautą patrontašą.
    - Kolgi karininkui nepranešėt? - paklausė abu kareivius kapitonas.
    Kareiviai nieko neatsakė.
    - Pinigus, žiūronus ir revolverį paimsit nuo jų, o jiems išduosit raštelį, - paliepė kapitonas leitenantui.
    - Klausau! - atsakė leitenantas ir, pridėjęs prie kaktos pirštus, sumušė pentinais.
    - Iškrėskit jį, - vėl paliepė kapitonas, ir abu kareiviai, padėję ant žemės šautuvus, stvėrėsi pašautojo; bet nelaimingasis ūmai grįžtelėjo galvą į kapitoną ir sukepusiomis lūpomis kažką ėmė lenkiškai švokšti.
    - Iš kur tu?.. Kto ty taki? - prisikišęs paklausė leitenantas.
    - Porucznik wójsk polskich! - greit greit, tarytum skubėdamas, viena dvasia prašvokštė pašautasai ir užsimerkė.
    - Tak ty szpieg?!. Tak?
    Pašautasai nepramerkė akių ir tarytum ne tik visa krūtine, bet ir visu pilvu alsavo.
    - Duokit jam vandens.
    Leitenantas iš savo plėčkutės įpylė jam burnon vyno. Pašautasai paspringo ir užsikosėjo; iš jo peršauto šono burbtelėjo kraujo srovelė ir, blizgėdama saulėje, nutekėjo per frenčą žemyn ir susigėrė storose kelnėse.
    - Tak ty szpieg jesteś? Przyznaj się! - po minutės pakartojo leitenantas ir, nesulaukęs atsakymo, liepė kareiviams jį nurengti.
    Kareiviai greit, nežiūrėdami pašautojo vaitojimų, nuvilko frenčą, peiliu perskrodė batus, išardė puspadžius, iščiupinėjo kelnes, juosmenį, kišenes. Niekur nė popierėlio. Pašautasai gulėjo pusnuogis ir taip sunkiai alsavo, jog net viduriai plakės. Retkarčiais, padvelkus vėjeliui, ant jo byrėjo pageltę berželio lapeliai ir lipo prie krauju permirkusių drabužių.
    - Sakote, gulėjo rave po ėgliu ir žiūrėjo į lauką? - vėl atsikreipė kapitonas į kareivius.
    - Taip, tamsta kapitone, gulėjo po ėgliu ir žiūrėjo į lauką, - atsakė abu kareiviai.
    - Kas gi daryt? - pusbalsiu paklausė leitenantą kapitonas.
    - Taip palikt, žinoma, negalima: už poros valandų užeis lenkai, ir jis viską pasakys - juk viską matė... Su savim vežiotis - ir nieko nebeišgausim... - ir leitenantas kažką šnipštelėjo kapitonui ausin.
    Pašautasai tai pastebėjo ir, padaręs didžiai skaudantį veidą ir labai susirūpinęs, greit greit ėmė švokšti:
    - Mej... litości, panie... ja polak... Choć do wieczora życia... póki te farby... te słońce, - ir pašautasai akimis ir veidu parodė į saulę, į pageltusius berželius, į saulės spinduliuose drebančias apušes.
    Visi sumišo.
    - Do wieczora! Nie, bratku, - pakratė galvą kapitonas: - do wieczora wasi užeis, ir tu jiems viską pasakysi; mokėjai šnipinėt, mokėk ir mirt! - ir kapitonas išsitraukė revolverį.
    Pašautasai dar labiau susirūpino:
    - Litości, panie... na parę godzin życia... litości... - ir, nusviręs ant kairiojo šono, išsitraukė iš po savęs sulankstytą lakštą.
    Leitenantas greit paėmė jį ir iškėlė.
    - Planas, - tarė jis, perduodamas lakštą kapitonui.
    - Iš tikrųjų! - nustebo kapitonas: - žiūrėk, kaip tikrai ir kaip greit jis suspėjo nutraukti: trečioji baterija... antroji... štabas... užtvaras... kapitono Svilo batalionas. Kriaučiūno kuopa... 15 kareivių... 20 kareivių...
    - Kaip tikrai viskas! - stebėjos ir leitenantas.
    - O čia kas raudoni taškeliai? - ir abu karininkai susimąstė.
    - Egi bataliono užtvaros, - atsiprotėjo leitenantas: - žiūrėk - palei mišką... ežerėlis... Vasiliukai...
    - Ak tu rupūže! - sugriežė dantį kapitonas ir du kartu iššovė šnipui galvon.
    Šnipas surietė kojas, atmetė galvą ir nusviro ant dešiniojo šono, pagulęs po savim užpakalin atkištą ranka.
    Iš jo peršautos galvos papliupo ant geltonų beržo lapelių juodas kraujas.
    - Pažiūrėkit, ar nėra po juo dar ko? - paliepė kapitonas kareiviams.
    Kareiviai, kad nesusiteptų rankų krauju, kojomis apvertė lavoną ant kito šono ir dar surado pieštuką ir popierinę centimetrais išdalytą juostelę.
    Ir vėl atūkė granata ir sprogo visai netoli lauke; skardus aido atbalsis pripildė visą mišką. Pakalnėj prabilo mūsų kulkosvydis, ir pradėjo pokšėti mūsų šautuvai. Raiteliai susėdo ant arklių ir nujojo. Į mūsų vežimą atsisėdo ir Adomavičius su savo draugu, ir visi nutrenkėme vieškeliu. Miške, iš kurio vos tik išėjo mūsų pėstininkų būrys, pradėjo sprogti granatos ir šrapneliai. Abu kareiviai buvo nusiminę ir lyg jautėsi kuo kalti.
    Iki Rykantų visi tylėjome. Ir tik kai pervažiavome per geležinkelį, Adomavičius atsiduso ir tarė:
    - Matyt, koks nors neprastas.
    - O dėl ko tamsta taip manai? - pasidomėjau aš.
    - Kaipgi - ir saulės, ir berželių jam gaila!
    - O apie dūšią ir nepamislijo, - susimąstęs tarė ir kitas kareivis.
    - Nei saulės, nei berželių - o norėjo savųjų sulaukt ir gan! - suniekino Adomavičių iždininkas ir, privažiavęs tvarstomąjį punktą, liepė sustoti.
    Kareiviai išlipo ir nuėjo į savo kuopą.

* * *

    Pavakary, saulei sėdant, buvo didelė kova: lenkai lindo iš miškų, veržėsi per slėnius ir griovius ir norėjo, kolei mes dar nesusitvarkėm naujose pozicijose, užimti Rykantų aukštumas. Vakaras buvo toks gražus, giedras ir tylus, jog vien tik apjakėliai žmonės ardė tą šventą ramybę.
    Stovėjau ant kalno po medžiais; pro žiūronus mačiau, kaip lenkai grandinėmis puolė mūsiškius, kaip mūsiškiai taip pat grandinėmis grūdo lenkus atgal; kartais bėgo ir vieni, ir antri... O tas šaudymas, šaudymas! Iš kur šaudė kulkosvydžiai, nebuvo matyti, bet ten, kur krito kulkos, dulkėjo žemė.
    Išsitiesęs per kalnus ir slėnius pačia pamiške bėgo į Vilnių vieškelis; į tą vieškelį išjojo iš miško lenkų raiteliai; mūsiškiai juos pamatė ir paleido iš armotos keletą šūvių; raiteliai greit išsiskirstė: kas spruko atgal miškan, kas slėniu, o saulėleidžio raudonai nudažytame akiraty aiškiai buvo matyti, kaip iš miško tiško padangėn velėnos, samanos, medžių sakos ir kaip paskum viršuj miško ilgai stovėjo ir driekėsi skaidrus dulkių debesėlis. Nors visoj apylinkėj griaudė armotos ir žudėsi žmonės, tačiau savo nepaprasta spalva vilioją žmogaus akį miškai, saulei nusėdus, kurį laiką atrodė dar gražiau; ir, rodėsi, joks griausmas, joks žmonių sukeltas pragaras negalėjo sutepti jų varsų, išardyti jų vienybės ir sudrumsti jų šventos ramybės. Romūs buvo ir laukai, ir nežemiškos skaistybės pilni pakalnėj du ežerėliai. Rami buvo ir visa gamta ir, visai nepaisydama to, ką darė žemės Kainai, galvojo mąstė apie kažin ką tokį be galo ir pradžios didelį, prakilnų ir šventą, kas nieko artimo ir bendro neturėjo su šiomis žudynėmis.
    Tą valandėlę nebuvo mano širdy nei užuojautos vieniems, nei neapykantos antriems: vienodai gailėjau ir vienų, ir antrų; gailėjau pats savęs ir visų žmonių.
    Nusileidau nuo kalno.
    Į tvarstomąjį punktą atnešė sunkiai sužeistą Adomavičių; kadangi pirkioje, kur buvo tvarstomasai lauko punktas, buvo prinešta daug sužeistųjų ir jų dar nesuspėjo visų perrišti, tai Adomavičių paguldė su neštuvais kieme po geltonais berželiais. Gulėjo jis pastatęs akis ir tarytum negalėjo atsigėrėti geltonais berželio lapeliais. Aš jį prakalbinau. Nieko neatsakė, tik sudejavo. Pašaukiau seselę. Seselė jį apžiūrėjo, atsegė kaklą, dviem pirštais atplėšė nuo žaizdos marškinius ir nubėgo į pirkią vyno. Vyno jis nenurijo, tiktai pakrutino lūpas, ir skystimas išbėgo atgal... Kaskart jis kvėpavo lėčiau ir giliau. Kai krito skrituliavo žemėn pageltę berželio lapeliai, Adomavičius sekė juos akimis ir, rodėsi, norėjo pagauti juos burna.
    Sunku ir nejauku pasidarė pozicijose, ir tą pačią naktį sugrįžau į Kauną.

1920

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page