r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
BERMONTININKAI

    Žemaitija jau buvo paraližuota. Jos gyventojai, kaip ir vokiečių okupantų laikais, suvaržyti ir nuo viso pasaulio atskirti. Susisukę sau Kuršėnuose lizdą, bermontininkai kaip kokia gangrena kasdien vis plėtėsi plačiau ir giliau ir, kaskart organizuotais ir palaidais būriais užgriebdami vis naujus miestelius ir kaimus, skverbėsi į Aukštaičius.
    Kartais tokių atėjūnų būrys, paklydęs kur nors miškuose, netikėtai pasiekdavo ir tolimesnius kaimus bei vienkiemius ir taip juos apgrobdavo, kad vien plikas sienas ir tuščius tvartus tepalikdavo. Ir žmonės neturėjo nei kam pasiskųsti, nei iš ko atlyginimo reikalauti. Apie organizuotą pasipriešinimą ginklu ir kalbos nebuvo, nors jau šen ten, girdėjos, apiplėšti žemdirbiai ir išjudinti miestelėnai pradėjo ginkluotis, telktis į partizanų būrius ir gintis, iš pasalų užpuldinėti grobikus.
    Bermontininkai pasidarė atsargesni ir beužpuldinėjo gausesniais būriais.

* * *

    Buvo šviesi lapkričio mėnesio naktis. Nors vėjo ir nebuvo, tačiau. dangumi greit bėgo ploni, gauruoti it iškedentos vilnos debesėliai ir, pridengdami mėnulį, regėjos, darėsi dar plonesni. Nors miškuose žiema jau ir įsigalėjo, tačiau dirvos dar buvo plikos, ir tik kur ne kur paežiuose ir pagrioviuose matėsi molėto, smėliu apnešto sniego sklypeliai. Pelkės buvo užšalusios, žemė gruodo sutraukta, ir, kaip iš balto metalo atlieti, stūksojo šerkšnu aptraukti medžiai.
    Du Antarožės kaimo valstiečiai, Petras Baltušis ir Antanas Gliaudelis, važiavo vieškeliu iš Radviliškio Šiaulių link. Važiavo ratais. Jie nuvežė į Linkaičius pasitraukusius nuo bermontininkų milicininkus ir dabar grįžo namo. Kelias buvo prastas: laukais duobės ir gruodas, o miškais slidinėjo .seniai nekaustyti arkliai, ir ratai čiaužė per sušalusį sniegą kaip pavažos per ledą.
    Kai jie išvažiavo iš Linkaičių, buvo dar gan anksti, ir manė su nakčia parsikasią namo. Bet išvažiavus vieškelin, Gliaudelio ratų nusmuko apsagas, ir reikėjo sugaišti daug laiko, kol jį vėl uždėjo. Uždėjus apsagą, išsiklebetavo stipinai, reikėjo vėl gaišti, kalinėti, taikinti, ir pagaliau bevažiuojant vieškeliu nusėdo saulė ir pradėjo temti. Iki namų dar buvo gabalas kelio, dar reikėjo pervažiuoti baisią Prapulties girią, Vagilkų nausėdijas...
    Visą laiką važiuodami vieškeliu, nesutiko nė vieno pėsčio ar važiuoto žmogaus: niekur nesimatė džiuginančio žmogaus akį žiburėlio, nesigirdėjo lojant šunų, tik kažin ką, lyg negera pranašaudamos, klaikiai gaudė telegrafo vielos ir, lyg tuo gaudimu susirūpinę, bėgo priekin ir atgal telegrafo stulpai.
    Abu važiavo tylomis pridūrę vienas paskui kitą ir, niuksėdami savo pavargusius arklius, dairėsi į šalis.
    Kartais, prakedenęs debesėlius, mėnulis nušviesdavo didesnius ir mažesnius tuščio lauko plotus, ir toji šviesi mirganti pleiskė, regėjos, pati bėgo per laukus, per miškus, per kalnus, budino sniego sklypus ir kaip nesugaunama svajonė nyko prieblandos ūkanose. Kaip baltas aksomas spindėjo šerkšnu aptrauktos pievos.
    Ypač jiems nejauku buvo važiuoti tyliais miškais, kur už kiekvieno krūmo laukė užpuolimo. Perdien neėdę bėriukas su sartoku pavargo, nenoromis bėgo risčia ir kiekviena proga griebėsi žingsniu.
    Abu valstiečiai, nuo ryto nieko šilto burnoje neturėję, taip pat jautėsi alkani ir pavargę. Gliaudelis vis žiūrėjo į savo išsiklebetavusį ratą ir bijojo, kad jis ir visai nesubyrėtų.
    - Ar žinai, kūmai, - tarė, sustabdęs savo bėriuką, Baltušis ir, priėjęs prie pasinėrusio kailinių apikaklėje Gliaudelio, pasiūlė: - Ar ne geriau būtų mums kur nors išsukus iš kelio ir pernakvojus: naktis, namai dar toli, per girią bus ir kelias blogas. Ir arklius pašertumėm. Čia va netoli už miško gyvena vienas mano pažįstamas. Užsukim, kūmai, a?
    - Gerai būtų tai gerai, - atsiliepė iš kailinių kūmas, - bet kad važiuok, belskis...
    Valandėlę pagalvojęs, išlipo iš vežėčių, nusimovė pirštines, nusišniurkštė, paklebetavo ratą ir susilenkęs ėmė trypti apie vežimą ir daužyti koja į koją.
    - Vis kaip nors įsibelsime ir įsiprašysime, - įtikinėjo kūmą Baltušis, šerdamas iš rankos savo bėriuką.
    Valandėlę abu tylėjo. Keletu saujų šieno pašėrė savo arklį ir Gliaudelis.
    - Kad pagirdžius dabar juos, - tarytum pats sau tarė Gliaudelis, pabraukęs ranka savo sartokui per karčius.
    - Taigi ir pagirdysim, ir patys sušilsim, o rytoj su patamsėliu... Važiuojam, kūmai. Žmogus geras, vaišingas...
    - O ką namie pamanys pernakt nesulaukę? Geriau, kūmai, važiuojam namo, ir gan. Kaip bus, taip bus. Dievo valia. Juk ir namiškiai be mūsų dreba.
    Susėdę važiavo toliau. Bet nepravažiavo ir pusvarsčio, kai priešais lauke blikstelėjo keliose vietose ugnelė ir lyg pasigirdo šūviai. Abu valstiečiai bematant sulaikė arklius, įsiklausė ir įsižiūrėjo į priekį. Netrukus beveik toje pačioje vietoje vėl blikstelėjo ugnelės, ir šūvių atbalsiai nudundėjo per laukus ir skardžiai nuošė per mišką.
    Abu suprato, kad kažkas nebegerai. Nepratarę vienas kitam nė žodžio, peršokdino arklius per griovį ir, ragindami juos botagais per strėnas, paskubomis nusivedė toliau nuo kelio. Tik štai pamatė Gliaudelis, kaip prieky jo vedęsis su arkliu Baltušis kažkur dingo, kaip į duobę įkrito, ir tik pasigirdo ratų dardėjimas. Nesuskubo Gliaudelis pasukti į šoną, kaip ir jis nusmuko nuo kriaušio, o paskui jį, knapsėdamas ir dardėdamas ratais, ir jo sartokas. Pagriovy abu valstiečiai susirado ir laikydami už nasrų arklius, tylomis įsiklausė: niekur nieko, tik prunkštavo susimušęs sau į žemę snukį Baltušio arklys ir nenustovėjo vietoje Gliaudelio sartokas.
    Įsitikinę, kad arti jokio pavojaus nėra, surankiojo išsimėčiusias iš ratų lenteles ir sutvarkė pasėdas, bet grįžti į vieškelį bijojo. Praėjo dar valandėlė.
    Per lauką nubėgo nauja šviesi mėnulio spindulių pleiskė, ir abu valstiečiai įžiūrėjo netoliese kažkokius judančius šešėlius. Abiem pasidarė baisu. Gliaudelis ėmė šnibždėti maldą...
    Tik štai Baltušio arklys pakėlė galvą ir, įsižiūrėjęs į prieblandą, sužvengė. Nepraėjo nė minutė, kaip abu valstiečiai išgirdo pasagų į akmenis taukšėjimą ir pamatė stačiai į juos per lauką jojančius raitelius. Abu valstiečiai kaip užmirę stovėjo vietoje ir laikė už nasrų arklius, kad vėl kuris nesužvengtų.
    Per lauką vėl nusidriekė šviesus naujas debesėlis ir nušvietė abu valstiečius ir besiartinančius prie jų raitelius.
    Pirmutinis raitelis, matyt, juos pamatė ir, kažką suerzėjęs saviesiems, sulaikė savo arklį.
    - Wer da? - riktelėjo jis iš vietos, ir jo rankose blikstelėjo ginklas. Tuo metu sustojo ir kiti raiteliai ir, nušvietę valstiečius kišeninėmis elektros lemputėmis. pradėjo artintis.
    - Tai mes, ponai, - nesavu balsu atsiliepė Gliaudelis.
    - Wer ist das? - pakartojo savo klausimą pirmutinis raitelis ir, prijojęs visai arti, pašvietė į akis pirma vienam, paskui kitam.
    Abu valstiečiai, nežinodami ką daryti ir ką sakyti, nusiėmė kepures. Keli raiteliai nusėdo nuo arklių ir, šviesdami elektros lemputėmis, apžiūrėjo ratus, iškratė pasėdas, o paskui apčiupinėjo abiejų valstiečių kišenes ir užančius.
    - Mes nieko, ponai... Mes grįžtam namo iš Linkaičių, - pirmutinis pradėjo aiškintis Gliaudelis, iškėlęs aukštyn abi rankas ir leisdamasis vokiečiui graibyti sau užantyje ir po kišenes.
    - Štai, ponai, ir korčiukė: mes nuvežėm į Linkaičius miliciją ir dabar grįžtame namo... Mes pastotininkai... Mus išvarė, štai ir viskas. - Ir Baltušis parodė milicijos jiems išduotą raštelį.
    Prijojo ir daugiau raitelių.
    - Linkaici... Linkaici... her her her her, - klausė Baltušio kitas raitelis ir dar kažin ką saviškai suerzėjo.
    - Taip, ponai, nuvežėm į Linkaičius ir grįžtam namo iš Linkaičių. Mes čia vietiniai, mus visi žino, - aiškinosi Baltušis.
    Pažiūrėjęs į raštelį, raitelis kažin ką susakė, matyt, savo vyresniajam.
    Vyresnysis vėl kažin ką suerzėjo ir parodė ranka pirma į vieškelį, paskui čia pat į pagriovį.
    - Mes, ponai, išgirdome šaudant, nusigandome ir pasukome iš kelio čia, va, no trpu, - pasiaiškino jam Gliaudelis ir taip pat parodė ranka pirma į vieškelį, paskui į griovį.
    - A po ruski umeješ? - paklausė vienas iš būrio raitelių.
    - Umieješ, barin, umieješ: jekali mi vieškeliu iz Linkaiči do domu....
    Vokietis vėl kažin ką suerzėjo, atidavė raščiuką ir nujojo. Paskui jį nujojo ir kiti raiteliai.
    - A, ir ponas Kavaliauskas čia! - prakalbino Gliaudelis paskutinį raitelį, kuris visą laiką stovėjo nuošaliau.
    Raitelis, pavadintas ponu Kavaliausku, lyg sumišo, bet nieko neatsakęs paspaudė pentinais arklį ir iš vietos paėmė risčia.
    - Dėkui ponui dievui ir panelei švenčiausiai, - atsiduso Gliaudelis, nujojus paskutiniam raiteliui, ir pridėjo: - Ar žinai, kūmai, taip buvau nusigandęs, kad jei kas būtų pjovęs, tai ir kraujas nebūtų tekėjęs.
    - Tik be reikalo tu jį prakalbinai, - pašnibždomis pastebėjo jam Baltušis.
    - O kas? - nesuprato Gliaudelis.
    - Niekis, bet nereikėjo. Ir aš jį pažinau, bet apsimečiau, kad nepažįstu. O tai neramus žmogus: ir seniau visi jam kliuvo, o prie vokiečių visus įdavinėjo, ir dabar dar ne vieną suės... Ir vedžioja būrį!
    - Gal jis mūsų ir nepažino?
    - Palauk, nepažino jis: o kodėl gi jis taip greit nujojo, jei nepažino... Na, važiuojam, kūmai, kad tik greičiau iš šito vieškelio. - Ir abu valstiečiai, paėmę už apinasrių arklius, nusivedė į vieškelį.
    Važiavo toliau.
    Bet nepravažiavo nė šimto sieksnių, kai užpakaly išgirdo žemės dundėjimą. Atsigręžę pamatė vejančius juos kelis raitelius ir išgirdo šauksmą: "Halt! halt.."
    Valstiečiai sustojo.
    Sustojo ir raiteliai. Du pasiliko toliau, o trys nusėdo nuo arklių. Du iš trijų nusėdusiųjų padavė savo arklius paturėti trečiajam, o patys, nusikabinę nuo pečių šautuvus, priėjo prie valstiečių ir saviškai erzėdami, ženklais parodė, kad jie išliptų iš ratų.
    - Kūmai, jie nori iš mūsų arklius atimti! - nusiminusiu balsu prašneko į Baltušį Gliaudelis ir nelipo iš ratų.
    - Her her her her, - erzėjo vokietis, tempdamas jį iš ratų.
    - Ponai, jau susimilkit, - pradėjo maldauti Gliaudelis, priešindamasis vokiečiui.
    - Kur tamstos tokius kuinus dėsite, - juk vos kojas tepavelka, o mum be arklių niekaip negalima...
    - Geriau mes ponams šiek tiek pamokėsime, - ėmė derėtis su vokiečiu ir Baltušis, krapštydamas užantyje pinigų.
    Bet vokiečiai buvo nepermaldaujami: laikydami dešinėse rankose šautuvus, kairiosiomis tempė valstiečius iš ratų ir vis kažin ką erzėjo.
    - Ponai, gerieji, susimilkit, - jau verkė iš ratų ištrauktas Gliaudelis ir, stumiamas atatupstas į pagriovį, aiškino: - Kur mes be arklių dėsimės? Mes po vieną tik ir turime. Ponas Kavaliauskas žino...
    - Her her her her. - balsiai sušneko sėdįs ant arklio vienas iš dviejų toliau pasilikusiųjų vokiečių.
    - Kūmai!.. kūmai!.. Jėzus Marija, jie mus sušaudyt veda! Už ką?! - nesavo balsu suriko Baltušis, bet tąsyk vokietis kairiąja pastūmėjo jį nuo savęs ir iššovė jam stačiai į krūtinę. Tą patį padarė kitas su Gliaudeliu. Baltušis nugriuvo aukštielninkas. Gliaudelis pasverdėjo, parpuolė, bet tuo metu pašokęs pasileido bėgti; į jį vokietis paleido dar du šūvius. Gliaudelis sukniubo ir pradėjo balsiai kriokti. Pribėgęs vokietis šovė jam į galvą iš revolverio ir, primygęs jį koja už sprando, valandėlę palaikė. Įvykdę įsakymą, abu vokiečiai užsikabino šautuvus, užsėdo ant arklių ir tylomis nujojo, iš kur buvo atjoję. Du raiteliai pasiliko ilgiau. Po valandėlės vienas iš jų nusėdo nuo arklio ir, priėjęs prie lavonų, apšvietė elektros lempele pirma vieną, paskui kitą. Įsitikinęs, kad abu valstiečiai iš tikrųjų nebegyvi, sugrįžo atgal.
    Kai nujojo ir jiedu, vėl visur pasidarė tylu. Tik vis, kažin ką negera pranašaudamos, gaudė telegrafo vielos, dirvoje šlamėjo sušalusios rugienos, ir, užuodę kraują, bėriukas su sartoku skersavo į savo buvusius šeimininkus ir kartkartėmis lyg atsidusdami kriokštė.
    Baltušis gulėjo aukštielninkas, atmetęs rankas, ir išplėtęs akis žiūrėjo aukštyn, kur tarp debesėlių dangumi kažkur bėgo skubėjo mėnulis. O Gliaudelis, nugriuvęs paslikas ir prisispaudęs veidu ir delnais, regėjos, žemelę bučiavo. Šalia gulėjo jo kepurė.
    O dangumi vis kažin kur bėgo skubėjo mėnulis ir kartais, prakedenęs plonučius debesėlius, nušviesdavo ant vieškelio dvi lyg sustingusias pakinkytų arklių statulas ir šalia kelio keistose pozose kėpsančius jų buvusių šeimininkų lavonus...
    Į rytą juos aptraukė šerkšnu. Išsigiedrijo dangus, ir po ilgos baisios nakties užtekėjo skaisti rami saulutė.

1919

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page