r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
DIDYSIS KARAS

    1914 metų liepos mėnesio aštuonioliktą dieną anksti rytą atsikėlė Jonas Dėdelė iš svirno ir žiovaudamas, išėjęs ant prieklėčio, saldžiai pasirąžė.
    Saulė dar netekėjo, bet jau pritvinko dangus ir dar nejuntamo speigo pašvaistė veržėsi iš rytų. Po kiemą čirškė striksėdami žvirbliai, gale klėties, pasistojusios ant grebėstų, čiauškėjo kregždės ir sodely čiulbėjo kitos budrios paukštytės. Tvartuose nerimavo galvijai, ir iš paviečio viena paskui kitą, plumpsėdamos sparnais, pradėjo skristi nuo laktų miegūstos vištos. Sodžius dar tebemiegojo.
    - Graži bus diena, - prašnibždėjo Dėdelė ir tuojau susirūpino, kurio darbo pirma stvertis. O darbo buvo daug: reikėjo suvežti rugius, Žydbaloj išsukti panuovalį, kad važiuodami pievosna Svileliai neišmindžiotų pakinio. Namie reikėjo išvalyti rugiams aruodus, suvežti žardui reštokus, sutraukti ant užlų neparduotus linus. Be to, pati vakar pranešė, kad metas jau pjauti avižas, kad byrą vasariniai kviečiai... Darbų buvo tiek daug ir visi tokie svarbūs ir neatidėtini, jog Dėdelei regėjos: nepadarysi šiandien - perniek nueis visas jo ūkis. Ir Dėdelė susirūpino. Kasydamasis nuėjo rasotu takeliu daržinėn pusbernio keltų. Bet vos tik jis perlipo per tvorelę, jo ausį pasiekė tolimas varpelio aidas ir ratų tarškimas. Truko kelios minutės, ir už ežero pamatė Dėdelė atvažiuojantį keleliu vežimą. Jis tuojau pažino uriadniko arklį ir įžiūrėjo jį patį sėdintį greta sargybinio.
    - Va kad tau devynios! Bene vėl bus apskundęs Adomas už lentas? - ūmai dilgtelėjo Dėdelei. Bet sumetė, kad dėl tokių niekų uriadnikas taip anksti nevažinės, ir sugrįžo atgal.
    Įėjęs svirnelin, pakėlė pačią.
    - Maryte, kelkis, - uriadnikas atvažiuoja.
    - Kas?.. Kas atvažiuoja? - nieko nenuvokdama paklausė pati ir, pramerkusi akis, pamatė nugedusį vyro veidą. Tuojau užsimetė sijoną ir išėjo ant prieklėčio.
    Uriadnikas zovada prieš kalną įtilindžiavo sodžiun.
    - Maryte, toks darbymetis, šitaip brangus laikas: bene vėl bus brolis Adomas apskundęs mus už lentas?
    - Kad tu, Joneli, tuoj ir nusigąsti. Tik kas kiek, jau tu ir drebi. Tai kas gi, kad ir apskundė? Tesižino sau su savo lentomis! O mes ir teisman nestosim. Šitaip brangus laikas... - ramino jį žmona.
    Tuo tarpu jos jautri moteriška širdis jautė daug didesnį pavojų. Ne veltui anądien klebonijoje kunigas kalbėjo, kad kažkur užmušę labai dievobaimingą katalikų karalaitį, kad austras seniai ant rusų karaliaus dantį griežiąs ir tik priekabių ieškąs...
    O sekmadienį labai nerimavo miestelio žydai.
    Uriadnikas sustojo ties seniūno kiemu. Dėdelė su pačia nuo prieklėčio matė, kaip sargybinis įdavė seniūnui kažin kokius popierius, kažin ką pasakė, paskui įšoko ratuosna ir zovada nutrenkė toliau.
    Tada subruzdo visas sodžius. Subėgo vyrai, moterys, sukilo vaikai; atklibičiavo ir nuo japonų karo šlubas Anupras, ir naują baisų žodį "bilizacija" kartojo visų lūpos. Visi buvo nusigandę. Seniūnas skaitė uriadniko atvežtą popierių apie vyrų, arklių ir vežimų mobilizaciją. Dalijo šaukimus. Šaukimą gavo ir Dėdelė su broliu, ir daugelis kitų vyrų, kurie, iš vakaro aštriai išsiplakę dalgius, atsikėlė su rasa šieno pjautų...
    Paliepime buvo parašyta, kad visi atsarginiai tuojau su bilietais vyktų valsčiun, o arklius vestų apskritin...
    Vieškeliu trejetu arklių nutrenkė kažin koks saguotas valdininkas, paskui zovada nujojo du kazokai. Valstiečiai visai sumišo ir nebežinojo, ko stvertis. Anupras užsėdo kumelę ir išjojo miestelin sužinotų, kas čia pasidarė. Sugrįžęs pusryčiais pranešė, kad miestelyje uždarytas monopolis ir visos aludės, kad valsčiuje per naktį visi ponai ir akių nesudėję ir kad žmonės pasakoję, esą prūsas su austru einąs ant rusų...
    Netrukus ilgos virtinės vežimų ir žmonių traukė vieškeliu iš visų sodžių miestelin...
    Laukuose nebesimatė žmonių.
    Kai Dėdelė nuvažiavo miestelin, žmonių jau buvo pilna rinka ir pilnas šventorius. Vyrai stovėjo apgulę valsčių kaip bitės avilį. Privažiavo daugybė ir moterų su vaikais, ir senių. Visi nerimavo, balsiai šnekėjo ir puldinėjo prie kiekvieno naujai pasimaišiusio žmogaus.
    Pavakary iššaukė valsčiun ir Dėdelę. Raštinėje darbavosi kažkokie valdininkai, bėgiojo sušilę seniūnai, atiminėjo iš atsarginių bilietus, jų vieton dalino ženklelius. Artimųjų sodžių atsarginius dar paleido namo, o kitiems paliepė stačiai važiuoti apskrities miestan pas karo viršininką...

* * *

    Dar atsarginiai nebuvo išsiruošę tolimon nežinomon kelionėn, kaip kitą dieną vėl anksti rytą atitilindžiavo sodžiun uriadnikas su dar baisesniu ir negirdėtu paliepimu - kad visi valstiečiai kuo greičiausiai varytų savo gyvulius: karves, kiaules ir avis geležinkelio stotin. Tiems, kurie nevykdytų šio įsakymo, vyresnybė grūmojo sunkia bausme.
    Sodžiuj pakilo tikra suirutė... Tuojau paskui uriadniką zovada atjojo kazokas ir išvarė valsčiun seniūną.
    Iš miestelio .atėjo žinia, kad prūsas užpuolęs Lietuvą, kad mušąs, šaudąs žmones, deginąs trobas ir varąs į Vokietiją visus gyvulius...
    Jau išleidusios vyrus moterys rėkė nesavo balsu ir nežinojo ką daryti. O pasilikusieji kasė klojimuose ir po grindimis klėtyse duobes ir slėpė rūbus, mėsą ir visą savo lobį. Paskui Anupro patarimu pradėjo ir sau duobes kastis, kad vokiečiams užeinant būtų kur nuo patrankų šūvių pasislėpti.
    Apie nesuvežtus lauke rugius, byrančius kviečius ir kitus darbus niekas ir nebeužsiminė...

* * *

    Buvo jau geri pusryčiai, kai, lydimas apsiašarojusios pačios, Dėdelė išėjo iš gryčios. Kieme palei klėtį vežėčiose spurdėjo pakinkytas bėrasis ir kramtė žabokles iš dešinės pusės prie jo pridvailintas žmonos pasoginis sartokas. Ratuose buvo kažkieno įsodintas šeimininko sūnelis Jonukas, kuris, gerai neatsverdamas botago, kemėravo botkočiu ir net susilenkdamas rikčiojo ant arklių: "No no no!"
    Dėdelė iškėlė sūnų iš ratų, pabučiavo, peržegnojo ir, nubraukęs ašarą, atidavė pačiai. Marytė sukliko nesavu balsu ir apkabino vyrą...
    Kai Dėdelė norėjo jau sėsti vežėčiosna, staiga į kiemą įėjo su pačia jo vyresnysis brolis Adomas. Broliai buvo piktuoju. Ilgus metus tąsėsi po teismus ir nesikalbėjo.
    - Dovanok, brolau! - drebančiu balsu tarė Adomas: - Ryt poryt...
    - Ir tu, brolau, man dovanok, gal nebegrįšiu. Globok mano šeimyną ir namus... - ir, suklikus pačioms, abu broliai apsikabino.
    - Lentas aš tau parvešiu - jos tavo... - pridėjo sumišusiu balsu Adomas ir marškinių rankove perbraukė per akis...
    Užbėgęs atsisveikintų pas Janulius, rado Dėdelė visus keturis brolius besėdinčius už stalo ir sąžiningai besidalijančius tarp savęs tėvų paliktą turtą. Atsarginiai, jaunasis Kazys ir trečiasis Adomas, Dėdelės akivaizdoje suplėšė per teismą išgautus iš brolių vekselius, o vyresnysis Jonas čia pat sunaikino neteisingus raštus... Senis Sutkus su žmona viską dovanojo savo nepaklusniam sūnui, kuris prieš tėvų valią buvo vedęs beturtę pačią ir kelis metus bernavo svetimiems žmonėms. O visų didžiausioji kaltininkė marti, kuri, anot Sutkuvienės betariant, peržengsianti jos namų slenkstį tik per jos lavoną, dabar liejo ašaras anytos glėbyje ir išbučiavo visus motušės pirštelius. O šešuras mirkčiojo ir glamonėjo savo mažučius anūkus...
    Kaziuliai palaimino tą vieną savo dukterį užkurinę su jų pačių samdininku bernu, kuris taip pat buvo mobilizuojamas.
    Atsisveikindami atsarginiai berneliai nesislėpdami atvirai bučiavosi su savo paliekamomis mylimosiomis mergelėmis, ir niekas tame nematė nei nuodėmės, nei gėdos, nei pasipiktinimo...
    - ...Dieve padėk tau, Jonai, laimingai sugrįžti, - ramino jį lydėdami vyrai.
    - Tavo avižas ryt poryt aš nukirsiu, juk gretimai ežios...
    - O aš kartu su savo ir tavo pakinį iškaposiu, tasia nuėjimas; pati susigrėbs...
    - Jei reikės bėgti, tai bėgsim visi ir tavosios su vaikeliu nepaliksime, tik nesirūpink - dievo valia... - žadėjo kiti.

* * *

    Nerami buvo Dėdelės kelionė į apskrities miestą. Gėlė širdį, kad dideliame pavojuje palikta pati su sūneliu, gailėjo išdraskyto ūkio, baugino ir baisi mirtis karo lauke... Seniai jis čia, regis, sugrįžo iš kariuomenės, pasidalino perpus su savo broliu žemę, vedė žmoną, išsistatė trobas, įsiveisė gerų gyvulių, įsikūrė ūkį, bet - štai atėjo baisi netikėta audra ir viską išdraskys... Gyvais paveikslais atsistojo jo akyse, kaip vokiečiai išpustys jo ūkį, sudegins trobas, nuskriaus pačią, ir baisi neapykanta kilo Dėdelės širdyje ant germanų karaliaus Vilhelmo, kuris, pasak žmonių, pradėjęs šitą baisų karą vien dėl tuščios garbės ir pasirodymo, koks jis esąs galingas...
    - Tuštybės, tuštybės, vien svieto tuštybės, - šnibždėjo Dėdelė, stengdamasis prisiminti šv. rašto žodžius apie šio svieto niekniekius ir tuštybes.
    Pusiaukelėje, baigiant važiuoti į Plytkiemį, gerai apšilo bėrasis, o pavargęs nustojo į visas puses mėtęsis bei žvairavęs ir sartokas. Visu vieškeliu, kiek tik siekė akys, ėjo, važiavo žmonės, vedė arklius, varė galvijų kaimenes, ir kur ne kur pagrioviais gulėjo jau pailsusios paliktos karvės, nutukę meitėliai... Prieš pat Plytkiemį pasivijo Dėdelė Barškučių dvaro kaimenę, kurią varė pats ponas su savo šėrikais. Riebios, aukštos belgų veislės dideliais tešmenimis karvės ir kaip klaimeliai apsiputoję jaučiai, nuleidę galvas, ėjo liūliavo vieškeliu, ir aišku buvo, kad ir pusė jų nepasieks geležinkelio stoties, o suklups kur nors kelyje.
    Juo toliau, juo labiau ir labiau pyko ir murmėjo Dėdelė ant germanų karaliaus Vilhelmo. Ir įsivaizdavo jis, kaip sėdi karalius savo auksiniame krauju patvinusiame soste, sėdi, mojuoja lazdele, gėrisi, kai vokiečiai žudo rusus, ir raukosi, kai rusai muša vokiečius... O aplinkui jį pasostėj sėdi pikti, susiraukę kaip šunys jo generolai ir taipogi mostais vadovauja žmonių žudymui...

* * *

    Plytkiemy Dėdelė sustojo pasiganytų. Padavęs arkliams abrako ir palikęs ratuose pusbernį, pats nuėjo pasiklausytų, ką kalba žmonės. Žmonių buvo pilnas turgus ir pilnos gatvės. Nors monopolis ir visos aludės buvo uždarytos, tačiau pasimaišydavo ir girtų. Bet nei triukšmo, nei muštynių, nei jokių blevyzgojimų niekur nebuvo girdėti. Vieni būreliais sėdėjo ant ratų ir ramiai ką turėdami kando, kiti, susispietę į būrius, šnekučiavo ir ginčijosi. Dar kiti triūsė apie savo vežimus, pulkavosi apie šulinį, girdė arklius. Buvo ir tokių, kurie, į viską numoję ranka, gulėjo vežėčiose, įlindę šienan, ir miegojo. Kalbų buvo daugybė. Pasakojo, kad Paberžių berniokai išplėšę monopolį ir kad juos visus areštavę; kiti kalbėjo apie prūsus. Nežinia iš kur atėjo žinia, esą rusų kazokai suganūbiję visą vokiečių pulką, ir padegę Prūsus. O kiti tvirtino, kad rusų raitelius užpuolę šarvuoti vokiečių automobiliai ir iš viso pulko vos keli žmonės beišlikę. Kažkoks saguotas valdininkas, atsistojęs ant monopolio gonkų, kalbėjo, kad ant vokiečių užpuolę ir anglai, ir prancūzai, ir belgai, ir kad nusigandęs vokietis jau prašąs taikos ir rusų karaliui atiduodąs visą Prūsiją.

    Sudiev, Lietuva!
    Man linksma buvo
    Gyvent tavo šalelėj... -

staiga viename vežime, išvažiuodami iš miestelio, uždainavo keli vyrukai; tuojau jiems pritarė kiti, ir bent kelios dešimtys vežimų ėmė paskui juos traukti atsisveikinimo dainą...
    Dėdelę pakratė šiurpulys, pradėjo springti ašaromis ir, greit sugrįžęs prie ratų, ėmė kinkyti arklius.

* * *

    Už Plytkiemio įsibauginę žmonės, palikę namus ir turtus, pradėjo bėgti į miškus ir miestelius. Vieni vežė su savimi didelius vežimus, kiti vilko, ant pečių užsidėję, sunkiai panešamus ryšulius. Nebegalėdamos vieškelyje sutilpti, galvijų kaimenės moklino per dirvas, brido vasarojais. Atsarginiai, privažiavę kur nors nupjautus dobilus arba šieno kupetas, glėbiais nešė juos ir kimšo ratuosna. Ir niekas nieko nei sakė, nei barėsi.
    Juo toliau, juo didesnis matėsi žmonių sumišimas, juo tankiau pasipainiodavo puolusių karvių, kiaulių, avių. O laukuose prie boluojančių avižų ir byrančių kviečių nesimatė nei gyvos dvasios. Varėsi Dėdelė žingsniu, gūžčiojo pečiais ir dairėsi, bene atvažiuoja pats antikristas su gariniu pečiumi. Kaip tik lyg prieš "sūdną dieną"...
    Ir tik vakare, jau gerai sutemus, pasiekė Dėdelė apskrities miestelį, bet, negalėdamas prasimušti vidun, išsuko iš kelio ir apsinakvojo lauke. Per visą naktį vieškeliu trenkė, klykė žmonės, žvengė arkliai, bliovė galvijai, ir Dėdelė visą naktį nė akių nesudėjo. O rytą pamatė tokį reginį, kad jį iš pradžių net šiurpas nukrėtė: aplink miestelį ir iš abiejų vieškelio pusių ganėsi po vasarojų galvijų kaimenės, bulvėse knisosi kiaulės; arkliai draskė kviečių gubas. Pažiūrėjo, pažiūrėjo Dėdelė ir, ištaręs "kad karas - tai karas", atrišo nuo ratų bėrąjį su sartoku ir paleido čia pat ganytis kažkieno avižose.
    Ant rytojaus Dėdelės sartoką ir vežėčias priėmė, o bėrąjį grąžino atgal.
    Atsisveikinęs su savo pusberniu ir šį tą įdavęs pačiai, Dėdelė nuėjo į kareivines, kur jam išdavė bilietą, aprėdė ir įdavė naują šautuvą, kokio jis dar nebuvo matęs.
    Miestelin prigrūdo gyvulių ir žmonių begales. Beveik kas pusvalandis vaikščiojo sausakimšai kareivių prikimšti traukiniai ir tiek pat jų grįžo tuščių atgal. Stotyje Dėdelė pamatė jau atvežtų sužeistų rusų kareivių ir vokiečių belaisvių; pamatė ir du šarvuotus vokiečių automobilius, kurie išskynę kažin kiek rusų kareivių.
    Vokiečiai - žmonės kaip žmonės; sėdėjo jie vagonuose apraišiotomis galvomis, subintuotomis rankomis ir, nekreipdami dėmesio į susirinkusius, vieni ramiai, nors truputį nusiminę, žiūrėjo pro langą, kiti pamažėl kramtė sausainius. Ypač Dėdelei krito į akis vokiečių iš plieno nulieti automobiliai ir du pagauti šunys. Ir jie, kaip ir vokiečiai kareiviai, tarytum buvo pilni puikybės, ramiai gulėjo pririšti prie automobilių ir, nekreipdami dėmesio į žmones, žiūrėjo priešpriešiais.
    Nors miestelyje, stotyje ir aplink vagonus buvo didelis judėjimas, tačiau visur buvo tvarka; dargi kareiviai, be paliovos bėgiodami su imbrikais stotin ir atgal į vagonus, nekėlė triukšmo ir nedarė jokios suirutės. Ir regėjo Dėdelė, kad kaip kareiviai, taip ir atsarginiai - paprasti vargšai žmoneliai, ką tik atitraukti nuo arklių, nuo žemės, nuo šeimų.
    Ypač stebino Dėdelę daugybė vyrus atlydėjusių moterų: vaikščiojo jos vaikais apskerusios po platformą, su mažučiais rankose landžiojo po vagonus, poromis sėdėjo su vyrais nuošaliai patvoriais. Niekur nesimatė nei ašarų, nei klyksmo, nei dejavimų. Kalbėjosi taip pat maža. Matyt, per ilgą kelionę viską išsikalbėjo, išsipasakojo, paliko tik menki niekniekiai ir graudus, o gal ir paskutinis ant visados atsisveikinimas. Ir tai keista pasirodė Dėdelei, kad nei karininkai, nei stoties vyresnybė, nei geležinkelio tarnai ne tik nedarė joms jokių kliūčių, o priešingai, tarytum dargi pataikavo. Sužeistieji - ir tie buvo ramūs ir kantriai laukė, kol juos apdalino arbata.
    - Kur tave sužeidė? - paklausė karininkas sužeistą kareivį, kuris, sėdėdamas stoties palangėj, visą laiką vivelėjo ir supo subintuotą ranką.
    - Palei Virbalį, jūsų kilnybe, - atsakė stodamas kareivis.
    - Aš klausiu, ne kame tave sužeidė, o į kur, - paaiškino karininkas, nedavęs jam atsistoti.
    - Tris pirštus šrapnelė nukirto ir alkūnės kaulą sutrupino. Namie pati, vaikai, ūkis... Koks iš manęs...
    - O ko raukais, juk ne peštynėse su girtuokliais praradai ranką, tu ją atidavei už tėvynę, už tėvynę atidavei! Didžiuokis! - balsiai tarė karininkas.
    Sužeistasis nieko neatsakė, tik pažiūrėjo karininkui tiesiai į akis.
    Pagaliau suskambėjo trečias skambutis, sujudo ant platformos atsarginiai, neskubėdamos išlipo iš vagonų jų motinos, pačios; vyrai padavė joms pro langus mažučius; pasigirdo verksmas, pasibučiavimai, ir, ligi sužviegė garvežys ir sudundėjo ratai, iš visų keturių dešimtų vagonų uždainavo: vieni - "Poslednij nynešnij denioček...", kiti - "Sudiev, Lietuva, man linksma buvo..."
    Sukliko moterys, jas sekdami pravirko vaikai, išsitraukė nosines pašaliečiai, ir šimtai moteriškų ir vyriškų rankų mosavo nykstantiems tolumoje vagonams.

* * *

    Nakčia Dėdelę su visu pulku pasodino į vagonus ir nuvežė sienos pusėn. Važiuojant visą laiką bėgo švilpė atgal traukiniai ir stotyse girdėjosi toliese patrankų šūviai.
    Anksti rytą išsodino juos dar toli nuo sienos ir visą pulką nuvedė ten, kur be paliovos gaudė patrankos.
    Kareivių ir šiaip vyrų buvo pilni laukai. Vieni kasė kažkokius griovius, kiti pylė fortus. Bet daugumas pulkų greita eisena skubotai traukė sienos pusėn.
    Už 15 - 20 varstų nuo stoties staiga išgirdo ir pamatė Dėdelė, kaip netoliese vienoje ir kitoje vietoje supoškėjo iš patrankų, ir tūkstantis smulkių šūvių pradėjo tratėti po laukus. Nesuprato dar Dėdelė, kas pasidarė, kaip staiga pirma jų ėjęs pulkas pasipylė ir išsiskirstė po lauką. Padebesėmis gi pasirodė pilkas paukštis. Ir tuoj dešiniajame pulko sparne kažkas taip smarkiai padrioksėjo, kad net žemė sudrebėjo ir keli arkliai parpuolė. Pasikėlę nuo žemės kareiviai pradėjo šaudyti į dangų ir blaškytis po lauką. Baisusis gi paukštis atsistojo piestu ir, blykstelėjęs prieš saulę metaliniais sparnais, pasikėlė vėl aukštyn.
    O ten, kur kažin kas baisiai padrioksėjo, kur rūko lengvas dūmelis, pamatė Dėdelė išdraskytas žemes, keliolika suplėšytų žmonių ir išgirdo sužeistųjų vaitojimą.
    Toliese už miško baubė ir dundėjo patrankos...
    Praėjo ir vieną miškelį, ir kitą; aplenkė keletą tuščių sodžių, o patrankų vis dar nematyt.
    Pačiame pasienyje užėjo sudegintą miestelį su nugriauta bažnyčios varpine; už miestelio tuojau prasidėjo vokiečių ir rusų apleistieji apkasai. Žemė čia buvo sukasta, išdrakysta granatų ir primėtyta visokių sulaužytų karo įrankių. Laukuose šen ir ten buvo matyti kupstų - ką tik supiltų brolių kapų, ant kurių stirksojo netaurūs mediniai kryžiai, ant greitųjų pagražinti eglių ir žalumynų vainikais. Mūšių vietose drybsojo arklių lavonai, sulaužyti, žemėsna įsirausę automobiliai, sudaužyti ratai. Prieš saulę blizgėjo šrapnelių makštys. Žemėje vietomis buvo kaip išgręžtos duobės. Medžiai lyg dūmais aprūkę, lyg purvais apdrabstyti... O tie apkasai! - nežinia nei kur jie prasideda, nei kur pasibaigia, kurie priešininkų, kurie savų. Rodėsi, ištisus metus turėjo čia dirbti tūkstančiai iš visur suvarytų žmonių. Užsilikusiuose nesudegintuose sodžiuose ramių gyventojų visai nebematyti, tik retkarčiais pasipainioja koks senukas ar nuskurdęs, išgąsčio perimtas elgeta. Trobos be langų, be durų; kitų nugriauti stogai, patrankų šūviais pramuštos sienos, išdraskyti sienojai, tvorų nė žymės nebeliko.
    Pagaliau pasirodė artilerijos pozicijos. Netrukus aiškiai pasigirdo ir šautuvų pokšėjimai.
    Vos tik viename apleistame sodžiuje pulkas buvo sustojęs pailsėtų ir pasistiprintų, nes kareiviai nuo ryto nieko nebuvo ir burnoj turėję, kai nuo miško, už kurio rūko dūmai ir trenkė patrankos, atšvilpė automobilis. Iš automobilio iššoko vikrus karininkėlis ir paliepė pulko vadui tuojau traukti iš sodžiaus. Ir nuvargę žmonės, palikę katiluose beverdančius barščius ir atplėštas konservų dėžutes, visu būriu tekini nubėgo miškan. Nespėjo paskutiniai kareiviai išeiti iš sodžiaus, kai pro ausis pradėjo zvembti. giedoti kulkos ir urgzdama bei šniokšdama atskrido granata, viena, kita, trečia... Ir ten, kur prieš valandą gardžiai plepėjo barsčiai ir ilsėjosi žmonės, ėmė liepsnoti trobos, ir nė vieno sveiko medžio nebeliko.
    Pamiškėj krūmokšniuose ant greitųjų apsikasė pulkas, išstatė kulkosvaidžius ir išleido žvalgus.
    Praėjo kelios valandėlės, ir lapuose vėl nežinia iš kur pradėjo zvembti ir dzapsėti kulkos; čiupinėdamos vietą, nukrito ties apkasais ir kelios granatos.
    Po pusvalandžio atėjo kitas paliepimas, ir pulkas, nesulaukęs žvalgų, turėjo trauktis į naują poziciją.
    Ėjo greit ir ilgai. Po visą liniją toli ir arti gaudė patrankos, aiškiai poškėjo šūviai, tarškėjo kulkosvaidžiai, ir kartkartėmis girdėjosi, kaip gausingos minios šaukė "ura!". Retkarčiais padangėje pasirodydavo lėktuvai ir, išmetę kažkokius kaspinus, išnykdavo vakarų pusėje. Greitai eiti trukdė ilgi apkasai, pakelėje pasipainioję keli upeliai. Ilgai teko klampoti po balas. Visi privargo, sušilo, sušlapo.
    Iš pozicijų ir į pozicijas plačiai išvažinėtais keliais traukė gurguolės, gleternavo purvą automobiliai... Iš mūšių lauko vežė pilnus vežimus sužeistų. Kiti, netekę vietos vežimuose ir šiek tiek galėdami paeiti patys, klibičiavo, šautuvais pasiremdami, į sanitarinį punktą. Po visą lauką ir pirmųjų mūšių vietose pumpsojo arklių lavonai. Po kojų painiojosi sulaužyti šautuvai, veršenikės, kaškietai, kruvinos skepetos, šrapnelių makštys... Šen ir ten, tarp sodžių degėsių, stirksojo krūvos sugriautų krosnių, ir aukšti kaminai tarytum šaukė į dangų atpildo; dievas žino kokia galybe ar laime užsilikusios nesudegintos trobos atrodė lyg užburtos. O patrankos vis gaudė ir gaudė, ir visas oras dvokė degėsiais, paraku ir krauju…
    Pavakariais pulkas vėl atsidūrė ugnies ir kulkų srityje.
    Priešais sėdančios saulės spinduliuose ir dūmuose bolavo kažkokio dvaro mūrai, už kurių gaudė vokiečių patrankos; šalia degė, matyt, dvaro klojimai, ir juodi dūmai apsupo rusų tranšėjas. Sutemus granatos numušė rūmų stogą, ir visas dvaras suliepsnojo. Vokiečių haubicų gausmas kaskart stiprėjo. Pora gerai pataikiusių šrapnelių išrovė iš pulko kelis žmones, ir žvygaudamos kulkos pradėjo gaudyti kareivius.
    Užtrimitavo atakon, ir gausingos kareivių minios, nepaisydamos vokiečių ugnies, puolė pirmyn.
    Ir Dėdelė, šaukdamas "ura", įpuolė dvaro parkan ir tuojau atsidūrė palei akstinuotą vielų tvorą. Kol pionieriai perkirpo vielas ir išardė minas, vokiečių granatos ir šrapneliai skynė parke medžius, žmones, tas pačias vielų tvoras. Pasidarė tikras pragaras: rodėsi, iš paties dangaus krito į kareivių būrius granatos, šrapneliai, sprogo bombos, sviediniai, tamsoje neįžiūrimos pajėgos draskė žemes, griovė trobas... Po kojų painiojosi lavonai, vaitojo sužeistieji... Bėgiojo ir mindė žmones išgąsčio apimti be raitelių arkliai. Bematant vienam kareiviui šrapnelė nutraukė galvą, kitam išplėšė visą pažiaunę, ir draugo kraujas net apšvirkštė Dėdelės veidą... Matė Dėdelė, kaip pataikiusi bomba išvertė tvartų sieną ir kaip iš vidaus pradėjo šokti avys ir bėgti vokiečių pusėn - ten, iš kur švietė prožektoriai. Vokiečiai tamsoje palaikė tai žmonėmis ir paleido į jas tokią ugnį, kad ant rytojaus ten, kur bėgo avys, pamatė Dėdelė iš žemės, kraujo ir mėsos padarytą košę... Bet priešininko vokiečio niekur nesimatė, ir tik aiškiai girdėjosi, kaip už dvaro rūmų tūkstančiai balsų šaukė trumpą "hoch", "hoch", "hoch"...
    Kitą dieną durtuvais išgrūsti iš dvaro vokiečiai pasitraukė miškan ir ten apsikasė. Ir vėl visą naktį gaudė artilerija, parengdama naują ataką.
    Nors ir dideli buvo nuostoliai ir baisi priešininko ugnis, tačiau anksti rytą rusai įsibrovė į mišką ir priešpriešiais vokiečius apsikasė.
    Miške įpuolė Dėdelė apkasuosna, susimaišė su kitų pulkų kareiviais ir niekaip negalėjo suprasti, kur savieji, kur priešai. Mirties laukas dieną atrodė daug baisesnis negu naktį. Užpakalyje ir priešais dundėjo patrankos, po mišką pokšėjo šautuvų šūviai, visur zvembė ir džiupsėjo kulkos; kaip gyva raitėsi, čiužėjo beržų tošis, traškėjo medžių šakos, lūžo viršūnės, į šipulius skilo drūčiausių medžių liemenys... Apkasuose gulėjo ir gyvieji ir sužeistieji, ir rusų ir vokiečių lavonai. Visur mėtėsi sumindžioti, sulaužyti šautuvai, kaškietai, sudraskytos veršenikės, milinės. Iš žemių stirksojo tai žmonių rankos, tai kojos, tai netoliese apkasų atskirai gulėjo nutrauktos žmonių kūno dalys. Ir miškas nebepanašus į mišką: kelmai vieni aukštesni už žmogų, kiti sudakanoti, įstrižai nuskelti, su žemėmis išrauti... Medžiai vieni be viršūnių, be šakų, iš liemenų išskeltos skeveldros. Balti berželiai krauju aptaškyti...
    Gulėjo Dėdelė apkasuose, gūžčiojo nuo kulkų zvimbimo, dairėsi į tarytum savaime traškančius medžius ir bijojo iškišti galvos pažiūrėti, kur priešai...
    - Dzap, dzap, du du, dzap, - džiupsėjo kulkos į apkasus, barbė į pušų liemenis, čiužėjo per žievę, švilpavo dzimbė pro ausis ir linksmai giedojo po mišką...
    Tik štai Dėdelės akyse persprogo, sutrupėjo šimtametė pušis ir žemėmis užpylė apkasuose kareivius. Praėjo valandėlė; vėl viršum medžių suurkštė granata ir sprogdama vienoje ir kitoje vietoje išnešė žemes.
    - Bratcy, Christa radi! - suriko gretimai Dėdelės šaudęs kareivis ir, metęs šautuvą, iššoko iš apkasų; bet iššokęs žnektelėjo žemėn ir nutilo. Liovėsi šaudę viso būrio kareiviai. Sunkiai atsikvošėdami, jie lyg stengėsi suvokti, ką padarė amžinai nutilęs draugas, ir žiūrėjo, kaip iš jo nugaros per milinę sunkėsi juodas kraujas...
    Netrukus atėjo pagalbon dar keli mūsų pulkai, ir netoliese užpakalyje sujudino žemę rusų baterija. Vokiečių artilerija greit nutilo, ir tiktai po mišką iš apkasų pokšėjo šūviai ir zvembė, giedojo kulkos.
    - Uraaa!.. - riktelėjo karininkas.
    Jam atsiliepė artimieji kareiviai ir, iššokę iš apkasų, šaukdami "ura", puolė vokiečius.
    - Uraaa! - pritarė ir Dėdelė ir vienas pirmųjų puolė į priešininkų apkasus.
    Miške pokšėjo šūviai, iš visur rūko dūmai, medžiai, retkarčiais tarytum svaidėsi skeveldromis, šipuliais, šakomis. Apkasuose šmėstelėjo metalinės priešininkų galvos... Po kojų pasipainiojo keli vokiečių lavonai... Dėdelė durtuvu parvertė vieną vokietį, kitam iššovė krūtinėn... Neišturėjo priešininkai ir, perbėgę į kitus apkasus, paleido į niekuo neprisidengusius rusus iš kulkosvaidžių ugnį. Vienu metu rusai sugulė ir pradėjo raustis priešininko paliktuose apkasuose, bet vėl kažkas suriko "ura", jam pritarė tūkstančiai balsų, ir vėl visi puolė pirmyn. Kol vokiečiai bėgo per pievą į trečius apkasus, rusai iš savo kulkosvaidžių nuklojo jiems kelią jų pačių lavonais, ir Dėdelė niekuomet nebuvo matęs kad ir derlingiausioj dirvoj tiek pėdų, kiek čia buvo kritusių kareivių.
    Vieni nušautųjų gulėjo pasliki, kiti dar raitėsi mirties agonijoje, dar kiti sunkiai sužeisti vaitojo ir, varvėdami krauju, mėgino rėplioti į mišką pas savuosius, bet mirė ir stingo čia pat vietoje įvairiose ir keistose pozose.
    Kai vokiečiai išbėgo iš miško ir juos išsivijo rusai, staiga iš ketvirtų priešo apkasų, kurie buvo paslėpti už miško, sububėjo patrankų ir kulkosvaidžių salvė ir daugybė aukų išrovė iš rusų tarpo. Likusieji pirmutiniai puolė atgal, bet ant jų šaukdami "ura" užgulė užpakaliniai, ir Dėdelė pro dūmus matė, kaip kaskart tirpstanti minia, nežiūrėdama į patrankų ir kulkosvaidžių salves, lipdama ir griūdama per savųjų lavonus, vis bėgo pirmyn.
    - Ura! - surėkė ir Dėdelė ir, šokinėdamas per lavonus ir sužeistuosius, drauge su kitais pasileido bėgti ten, kur iš žemių plyšo ugnis.
    Bet, nepasiekus priešininko apkasų, vėl sububėjo vokiečių patrankos, kažin kas lyg šmaikščiu botagu sušėrė Dėdelei per nugarą, ir jis sukniubo...
    Šmėkštelėjo jo akyse žmona, Jonukas... šmėstelėjo gimtinė, ir jis žnektelėjo žemėn...

1914

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page