r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
GYVENIMO NIEKNIEKIAI
II [1]

    Sulaukęs pirmųjų dvišvenčių ir dar dvejetui dienų pasiliuosavęs išvažiavo Graužinis į N. miestą pirma apsidairyt, o jei nerastų jokių kliūčių, tai ir tuojau įsteigt savo biurą.
    Prieš išvažiuodamas ilgai galvojo, kuriais keliais keliauti, ar Gruzinų karo keliu per Didžiuosius Kaukazo kalnus, kur tiek daug paliko malonių jaunystės atsiminimų, ar aplinkui - geležinkeliu.
    Principalas ir principalienė, kurie nesuvokė, kuriam tikslui jis važiuoja, patarė jam keliauti per kalnus, o virėja - geležinkeliu. Gal ir būtų Graužinis palinkęs savo principalų pusėn, bet čia kaip tyčia pasipainiojo vienas pažįstamas, kuris papasakojo apie didelę žmogžudystę kalnuose, o dienrašty jis surado žinutę, kad nuo Kryžkalnio seniai nebuvę sniego griūčių, kad prie Kobi stoties patvinusi Baidara, ir Graužinis palinko virėjos pusėn. Pasiėmęs pinigų, pledą, įsidėjęs mėnesiui skalbinių, išvažiavo geležinkeliu.
    Pravažiavus keletą stočių nuo miesto, veikiai ėmė temti, užėjo didelis juodas debesys. Kaip ugninių bičių spiečiai ėmė lakioti pro langą kibirkštys. Nejauku pasidarė Graužiniui. Buvo norėjęs atsigult ir užmigt, bet jam vis rodėsi, tai vagonas krypstąs į kurią pusę, tai smarkiai pradedą trinksėti ratai; be to, gretimame kupė įsisėdo kažkoks įtartinas keleivis, ir jau baisu buvo ir akis sudėti, kad kas nenukautų ar neapvogtų. Kaip tyčia ilgai nėjo kontrolis, o čia koridoriuj kažkas atidarė langą, kiaurai pradėjo vaikščioti vėjas, ir Graužinis vėl turėjo keltis ir vystyti apklotu kojas.
    Nuo pusės kelio, reumatizmui pradėjus sukti kojas, buvo jau begrįžtąs atgal, ką būtų ir įvykdęs, jei iš kelionės draugų nebūtų sužinojęs, jog stoty, kur nėra nei bufeto, nei patogaus kambario, teksią laukti traukinio net aštuonias valandas.
    Taip kankinos beveik visą kelionę, ir tik baigiant važiuot į galą, iš tolo, dar už dvejeto šimtų varstų, pamatęs Kazbeką ir kitus žinomus kalnus, po kuriuos kitados karstėsi, kopdamas į jų viršūnes, Graužinis tarytum atsipeikėjo iš sunkaus slėgusio miego ir, praplėšęs akis, pažvelgė į platų pasaulį, nuo kurio buvo užsidaręs daugiau kaip dvidešimt metų. Vagone restorane, sėdėdamas už bendro stalo, susipažino su kai kuriais keleiviais, įsikalbėjo su savo įtariamuoju kaimynu ir visu kuo, ir kelione bei žmonėmis, visai pasitenkino. Iš vagono išlipo gausingiausio ūpo, su cigaru dantyse, tarytum koks bankininkas, kurio akcijos žymiai pakilo. Pirmųjų įspūdžių ir nuotaikos nė pėdsako nebeliko. Atrodė, kad ir reumatizmu niekados nesirgęs. Nusisamdęs geriausią vežėją ir rublinę išmetęs nešėjui, nuvažiavo į geriausiąjį viešbutį.

* * *

    ...Viena ranka Graužinis įsistvėrė kietos azalijos šaknies, kita apsikabino Mariją Petrovną už liemens, kojomis atsispyrė priešais stirksančios uolos ir buvo jau besidairąs, kur kopti, tik staiga šaknis patrioškėjo, ir Graužinis, paleidęs Mariją Petrovną, pats ėmė smukt į bedugnę... Šmėstelėjo trupančios uolos dulkėse Marija Petrovna, šmėstelėjo jos suknelė, skrybėlė, ir visa išnyko...
    - Gelbėkit, gelbėkit! - suriko Graužinis ir, tuo metu nubudęs, šoko iš lovos. Smarkiai plakė širdis, sunkiai alsavo krūtinė ir smaugė dusulys. Skubotai sugriebęs stiklinę, atsisėdo prie lango ir ėmė mažais gurkšneliais gurkšnoti vandenį.
    - Tfu, tfu! - spjaudė Graužinis vos atgaudamas kvapą, - ir koksai kvailas sapnas! Bet koks aiškus ir koks gyvas... - ir Graužinis net pažvelgė į savo rankas, kuriomis, regėjos, ką tik graibė azalijos šaknis.
    - Bet kaip meldžiamai, kokiomis baisiomis akimis į mane žiūrėjo Marija Petrovna. Tarytum ji nusigando ne to, kad į bedugnę krinta, bet kad aš ją paleidau iš rankų... Bet koks gyvas, koks vaizdus sapnas, - šnabždėjo susimąstęs Graužinis. - Pilkas sijonėlis, balta liemenėlė, ta pati plati skrybėlė su baltu sparnu ant plataus žemyn palinkusio lankelio... Tokie patys plaukai, kaspiniukas. O kokios gilios akys, akys! Bet taigi sapnas! - susigriebė Graužinis ir, pašokęs nuo lango, ėmė žingsniuoti po kambarį.
    Šiek tiek nusiraminęs, paskambino tarnui, užsakė virtuvą ir pradėjo klausinėti, kiek yra mieste notarų biurų, kas juos veda, kuris didesnę apyvartą daro... Tarnas jam atsakinėjo, aiškino su savo išvadomis. Nejučiomis buvo nusukęs kalbą ir apie Mariją Petrovną, bet, nieko nesužinojęs, tarną atleido.
    Po arbatos išėjo miestan pasivaikščioti, pasižiūrėti, buto būsimajai kontorai pasiteirauti.
    Miestas per tuos dvidešimt metų taip atsimainė ir išaugo, jog ne tik prospekto ir didžiųjų gatvių nebegalėjo Graužinis pažinti, bet ir mažesniųjų gatvelių. Iš tikrųjų jiedu tada su Viburiu neapsiriko, spėliodami, kad tie pirmieji akmeniniai namai buvę nepastovūs ir tik trumpam laikui pastatyti. Dabar jų ir plytgalių nebeliko. Iš senobinės rusų armotų apdaužytos Šamilio tvirtovės, po kuria kitados Jermolovas paguldė visą diviziją, dabar įtaisyta dengta prekyvietė su didele arbatine; o prie senosios mečetės sienų ir keistais arabų hieroglifais rašyto minareto - primūrytas, pridurtas gaisrininkų bokštas su plevėsuojančia ant viršaus rusų vėliava, vietoj kitados blizgėjusios musulmonų emblemos - sidabrinio mėnulio pjautuvo. Užtat tenai, kur pirma pusnuogiai vaikinai rinkdavo vėžlių kiaušinius ir iš kur kildavo baisūs maliarijos mikrobai, dabar buvo įrengtas gražus miesto sodas; priešais jį - miesto taryba ir dailus teatras. Taip pat žymiai pakilusi ir įsiskiepijusi rusų kultūra. Kalnėnų jau daugiau matėsi švarkuotų negu ginkluotų. Visur rusų kalba, papročiai, parašai. Armotos tik prie gubernatoriaus namų išsilikusios - tolimos praeities paminklas. O Terekas kad ir tebedūko ir tebesiputojo, tačiau jau nebe laisvas, jau akmenimis ir cementu sukaustytas. Tik vieni kalnai ir dangus išliko be permainų. Taip pat kaip ir kitados debesiais teberūko amžinai kažkuo nepatenkintas rūstusis Kazbekas, iš bedugnių kilo padangėn Kuru ir Kistyno ledynai, viliojo į pasakų šalis baltas kuprotas Azarai Kochas ir viršuj miesto budėjo, it sargybą eidamas, Stalo kalnas.
    Ilgai sėdėjo Graužinis ant suolelio ties prospektu ir, rūkydamas stiprius cigarus, žiūrėjo į pro šalį praeinančius gimnazistus, gimnazistes, karininkus, valdininkus ir kitus. Galop atsistojęs ir pats įsibruko minion; stumdomas iš visų pusių, įplaukė miesto sodan, kur griežė kareivių orkestras ir siuvo publikos daugybė. Čia vėl Graužinis atsisėdo nuošaliai, taip, kad matytųs paskutinių saulės spindulių nušviesti kalnai, orkestras ir visa pro šalį praeinanti publika.
    - Koksai gyvas miestas ir kokie linksmi žmonės, - galvojo Graužinis, žiūrėdamas į pasipuošusius n-čius, - visi jie štai - seni ir jauni, turtuoliai ir beturčiai, visi jie drauge stumdosi, zuja po šitą sodą, kvėpuoja grynu kalnų oru, klausos muzikos; visi turi savo pažįstamų, giminių, draugų, bičiulių. Visi jie atrodo sveiki, linksmi, patenkinti savo gyvenimu ir tarytum jiems čia vaikštant kasdieniniai reikalai nė nerūpi.
    Ir keista pasirodė Graužiniui, kad jo gyvenimas nė kiek nepanašus nė į vieno čia vaikštančiųjų...
    - ...Aš nesutikau savo gyvenime žmogaus, kuris pats būtų ėjęs tiesiu keliu ir kuris atvira širdimi būtų ir man jį parodęs... - ilgai galvojęs nutarė Graužinis ir atsiminė, kaip jis dar mažas būdamas kortuodavo su sodžiaus piemenimis iš degtukų. Visuomet jį, būdavo, piemenys nustumdo, nuskriaudžia, nukortuoja; niekaip jis netikdavo jų kompanijai ir vis likdavo paskutinis. O pirmieji ir visų pagirtieji būdavo tie, kurie turėdavo ilgą liežuvį, smagią ranką ir visus prie pikto bei nedoro palinkimus. Kai kartais parėjęs namo skųsdavosi jais savo motutei, ji ramindama sakydavo: "Cit, vaikel, neverk, tuoj tave išvešma miestan mokytųs, ten tu gyvensi tarp išrinktųjų, tarp ponų ir pats būsi ponas. Ten tu atrasi sau ir draugų, ir kompaniją". Ir tik būdamas penktoj ar šeštoj klasėj pamatė Graužinis, kokios būta naivios motutės: čia kad ir kortuodavo jau nebe iš degtukų, o statė auksinus ir ketverges, tačiau kortininkų filosofijos pagrindas buvo tas pats kaip ir piemenų. Paskiau įsitikino Graužinis, kad ir tenai, ir jų toji pati filosofija, kur brauko nuo žaliojo staliuko auksinus ir vilki juodais švarkais.
    - ...Štai kad ir šitas mano metų seniukas, jau išsitarnavęs kapitonas. Žiūrėk, nors jis gal ir šeštoj dešimty ir lazdele ramsčiuojasi, tačiau vaikšto šnekučiuodamas su jaunomis gražiomis poniomis ir, matyt, jos jį užjaučia, juo interesuojasi ir nenuobodžiauja... O aš kaip koksai neišrūgėlis visą dvidešimtį metų išgyvenau vienas kaip garnys, be jokios artimos draugijos... O kadaise ir aš tikėjaus, svajojau. Kitados ir aš juk mėgau ir draugiją, ir gyvenimą. Ne gyvenimas gi mane sulaužė!.. - Ir Graužinis, pamiršęs čia pat niršančią publiką bei kalnus, ant kurių taikinos nakvot iš kažkur atplaukęs debesėlis, nuleidęs galvą susimąstė.
    - ...Gal čia kaltas mano išauklėjimas, mano pirmieji įspūdžiai, įkvėpti sodiečių tėvų?!
    Savo tėvų jis irgi nemylėjo niekuomet, dargi kūdikystės dienomis prie jų nesimalonėdavo, nesikabinėdavo, nevadindavo jų tėveliu, mamyte. Neatskleisdavo jiems savo paslapčių ir širdies. Bučiuodavo jiems ranką, klausydavo jų, jiems neprieštaraudavo daugiau dėl papročio, mados, dėl to, kad jį taip mokė. Taip pat niekada jų nepasiilgo. O eidamas gimnaziją ir būdamas universiteto studentas su tėvais elgdavos taip šiurkščiai, jog jie nebežinodavo, kaip, iš kurios pusės prie savo sūnelio ir beprieiti. Išguitas iš universiteto ir ištremtas Kaukazan, retai kada ir laišką tėvams beparašydavo. O jiems mirus, savaitei pasileido iš tarnybos, parvažiavo namo, pasidalino pusiau su broliu tėvų žemę bei turtus ir, savo dalį tuoj pardavęs, galutinai išsikraustė iš tėvynės. Išvažiuodamas jei ko ir gailėjo, tai tik ne giminių ir žmonių, bet tik tų kalnų kalnelių, miškų, upės, ežero, su kuriais buvo susiję pirmieji vaiko įspūdžiai. Tėvynės meilė ir idėjos išnyko taip veikiai, kaip veikiai pasisekė karjera. Jei nebūtų sutikęs savo gyvenime Marijos Petrovnos, tai dabar Graužinis galėtų tikrai pasakyti, kad kaip jis nieko nemylėjęs, taip ir jo niekas.
    Nutilus muzikai ir pasipylus po visas alėjas žmonėms, Graužinis atsistojo ir vienas nuėjo pustamsiu takeliu sodo galan ir sustojo ant aukšto Tereko kranto. Čia negirdėjo nei muzikos, nei žmonių balsų, - tik šniokštė Terekas ir snaudė ant jo užgulusios šimtametės činaros bei baltosios akacijos. Saulė jau nusileido. Kur ne kur už upės languose sužibo žiburiukai. Iš abiejų Tereko šonų viena paskui kitą, tarytum ore pakabintos, pradėjo žiebtis lempos. Nušvito tiltas. Nuo upės skubėjo namo pavėlavusios kalnietės, ant galvos aukštais, dukart smaugtais ąsočiais nešinos. Sniego kalnai it pilku apsiaustu apsigaubė. Iš Redanto lygumos pakilo lengvas ūkas. Veikiai ėmė temti. Vis dar nesurasdamas patogios vietos ir niekur neprisitaikindamas, ropinėjo ir karstėsi po Stalo kalną nedidelis debesėlis.
    Pastovėjęs valandėlę ir pasižiūrėjęs į gęstančius kalnus, Graužinis išėjo pro mažuosius sodo vartelius prospektan ir nedideliais skersgatviais, dairydamasis ir prisimindamas senus laikus, nukiūtino kalnų kryptimi. Vakaras buvo tylus. Oras skardus. Be paliovos kažkur už miesto, kalnų pusėj, pokšėjo šūviai. Gruzijos karo keliu smarkiai tarškėjo brazdąs vežimas. Šunes lojo. Perėjęs kalnėnų neturtėlių miesto dalį, Graužinis atsidūrė laukuose, pakapėj. Čia jau nebegirdėjo miesto triukšmo, nebematė jo žiburių. Aukštuos tankiuos kukurūzuos kaip krūmuos cirpė svirpliai ir švilpavo iš savo urvelių išlindę ir ant paskutinių kojelių pasistiebę suslikai. Tarškąs vežimas nudundėjo kažkur už kalno. Kvepėjo kalnų drėgme, azalijomis, rododendrais ir žydinčiomis baltomis akacijomis.
    Pamatęs pakapėj, sargo pirkaitėj, žiburėlį, Graužinis neiškentė neužsukęs ir į kapines, kur gulėjo palaidotas Viburys. Niekieno nepastebėtas perlipo Graužinis žemą akmeninę tvorelę, pralindo pro azalijų krūmus ir, išgąsdinęs aukštuose medžiuose nakvynėn sutūpusias kažin kokias dideles paukštes, išėjo didžiojon alėjon. Kapinės taip išsiplėtė ir taip užaugo medžiais ir krūmais, jog Graužinis ilgai klaidžiojo, kolei surado koplytėlę paminklą, kurioj buvo įmūrytas garsais alpinisto, žuvusio Araratan bekopiant, provizoriaus lietuvio Štebero lavonas. Netoliese šitos koplytėlės, dešinėj, turėjo būt ir Viburio kapas, kuriam jis tada pastatė žemutį ketaus kryžių su lietuvišku parašu greta rusiško, ir drauge su Marija Petrovna pasodinta činara. Dairės sukinėjos Graužinis aplinkui, landžiojo tarp medžių, matavo skaitė žingsnius į dešinę nuo koplytėlės, tačiau nei kapo, nei kryžiaus nebegalėjo surasti. Ir tik tada, kai įdegęs degtuką vėl norėjo lįsti pro medžius, staiga pastebėjo čia pat po kojų žemutį, surūdijusį, į žemes ligi skersinio įaugusį kryžių. Kai Graužinis, praskyręs trąšią žolę, užsižibino degtuką, dar įžiūrėjo liekanas lietuviškų raidžių ir perskaitė "...atilsį duok jam, Viešpatie". Pavardės ir vardo bei dailaus metalinio vainiko, kurį buvo uždėję banko bendradarbiai, ir pėdsako nebeliko. O činarų aplinkui augo tokia daugybė, jog Graužinis pripažino savąja tik tą, kuri visų arčiausia buvo prie kapo ir kuri, matyt, dabar turėjo apkėtusi savo kietomis šaknimis kaulus to, kuris kitados prieš mirdamas taip veržėsi Lietuvon ir taip troško būti palaidotas Kupiškio kapinėse.
    - Ilsiesi, drauge? - balsu tarė Graužinis ir, rydamas gale gerklės atsistojusį gurkšnelį, nusiėmė skrybėlę. Nieko neatsakė jam buvusis draugas. Tylėjo į žemes pusiau įaugęs kryžius, tylėjo ant suslūgusio kapo užgulusi činara. Tylėjo aplinkui ir gražūs, atidžiai prižiūrimi marmuro paminklai, ir samanoti, seniai pamiršti ketaus kryžiai...
    Seniai jau Kizliaro tyrlaukiuose patekėjęs mėnuo nušvietė kalnus, žydinčias akacijų viršūnes. Baltos koplytėlės paminklo sienoj gedulingai atsimušė medžių ir kryžių šešėliai... O susimąstęs Graužinis vis dar tebestovėjo gale draugo kapo ir nuleidęs galvą galvojo, kaip jiedu su Viburiu kartu augo, kartu mokės, kaip pirmą kartą atvyko šitan miestan, kaip iš pradžių abu nusiminė, kaip rytą, netikėdami savo akimis, gėrėjos grožėjos kalnais, kaip su Marija Petrovna susitiko... Jo vaizduotė ūmai išaudė gyvus vaizdus: kaip maliarijos nukamuotas Viburys mirties agonijoj Lietuva kliedėjo - prašės palaidot jį tėviškės kapinėse... Atminė, kaip Viburys trys dienos prieš mirdamas, sopuliams nurimus, visai nutilo ir tiktai prašė plačiau atidaryt duris, atvert visus langus ir leist jam ramiai žiūrėt į kalnus. Lyg tyčia buvo tada labai gražus oras, kaip paverti buvo matyt kalnai ir visi miesto sodai, o kalnuose miškai net geltonavo nuo sužydusių azalijų. Dieną ir naktį sėdom gulėjo Viburys verandoj. Taip ir mirė įsmeigęs žvilgsnį į geltonomis azalijomis ir baltais rododendrais pasipuošusius kalnus... Ir pasirodė dabar Graužiniui, kad Viburys nors prieš mirtį, bet vis dėlto išrišo žmogaus gyvenimo rebusą, pasiekė kažkokią ne visiems prieinamą gudrybę, suprato visų šio pasaulio ieškojimų niekybę, bet, su nieku nepasidalijęs, nusinešė visa tai draug su savim į kapą. O jis išgyveno žemėje per penkiasdešimt metų - ir dar vis nežino, kam jis gimęs, kam gyvena ir kuo mirs...
    Kai Graužinis išėjo iš kapinių, buvo jau gan vėlu. Nei sargo pirkaitėj, nei priemiesty nebematė žiburių. Ir kalnuose, ir tyruose - visur buvo tylu, tik nerimo svirpliai, švilpavo suslikai ir mėnesienoj švaistėsi naktiniai vabzdžiai. Tariamai apsinakvojęs Stalo kalno viršūnėj debesėlis staiga, gamtai sumigus, visas sujudo, suliūliavo ir, per uolas nusileidęs į tarpukalnę, pagūžomis kaip žmogžudys kalnėnas nuropojo per sniegą. Žiūrint į jį, sunku buvo atspėt, ar jis nori pulti Kuprį ir Majorša, ar jų nelietęs peršliaužti per Kistyno ledyną ir netikėtai, iš pasalų, užklupti snaudžiantį Kazbeką.
    Nenorėdamas grįžt tuo pačiu keliu, Graužinis pasuko dešinėn, aplenkė kareivines ir plačia, matyt, neseniai ištiesta gatve įėjo miestan. Eidamas tyliomis, retai apstatytomis ir dėl mėnesienos neapšviestomis gatvėmis, Graužinis be paliovos trukdė medžių šešėliuose susiglaudusias poreles, gąsdino gimnazistus su gimnazistėmis, kurie, iš tolo pamatę jo įtariamą stuomenį, puldavo į kitą gatvės pusę arba, jei tat jau būdavo vėlu, atokiau atsitolinę nuo vienas antro, eidavo sau rimtai šnekučiuodamies.
    Pusvalandį pasėdėjęs sode prie gubernatoriaus namų ir surūkęs porą cigarų, Graužinis nuėjo labai gerai jam atmenamąja gatve, kurioje kitados gyveno savo namuose Marija Petrovna. Ilgai neteko jam šių namų ieškoti. Šit pasirodė medžiuose ir mėnesienoj paskendę baltomis sienomis bežibą namai. Nuo jų į gatvę šešėlis. Eilė tamsių langų. Eilė aukštų tuopų ir činarų. Baltas žemas prieangis. Du suolai iš abiejų jo pusių... Kaip tik taip kaip ir prieš dvidešimt metų.
    Graužiniui ėmė tankiau plakti širdis. Apėmė neramumas ir kažkokia baimė, labai panaši į tą, kurią jis jautė pirmą kartą į tuos namus įeidamas.
    Apie Mariją Petrovną ir jos gimines Graužinis seniai jau pametė pėdsaką, ir dabar, stovėdamas priešais namus, nežinojo, kas juose šeimininkauja. Tiesa, buvo skaitęs laikraščiuose apie Marijos Petrovnos tėvo mirtį, apie jo iškilmingas, aukštam valdininkui pritinkančias laidotuves, tačiau apie pačią Mariją Petrovną nieko nebuvo girdėjęs. - Gal ji ištekėjo? Gal ji dabar laiminga motina ir šeimininkė? O gal jos visai nebėra ne tik šitame mieste, bet ir šitame krašte? Gal...
    Trečią ar ketvirtą kartą praeidamas pro šalį pastebėjo Graužinis, kaip buvusiame Marijos Petrovnos kambary ūmai nušvito langai, krūptelėjo sienose šešėliai, ir sunkios tamsios skraistės užtiesė langus. Pro tamsius salono langus buvo matyt pusiau pravertos valgomojo kambario durys ir ant stalo garuojąs virtuvas. Nesuskubo Graužinis pataisyt ant nosies akinių, kai plačiai atsidarė valgomojo durys ir salonan įėjo žmogysta, nešdama priešais save atkišusi didelį, raudonu vožtu užvožtą žibintą. Krūptelėjo, perbėgo sienomis bailūs šešėliai, blykstelėjo brangūs paauksinti portretų rėmai, ir raudona šviesa užlietame kambary paskui kits kitą ėmė dribt ant langų uždangalai. Paskui per saloną perėjo toji pati žmogysta, nuo jos ant uždangalų kaip ant ekrano atsimušė šešėlis, ir vėl viskas paskendo raudonoj šviesoj. Graužiniui bežiūrint, Marijos Petrovnos kambary du kartus mirktelėjo ir užgeso žiburys, viename salono uždangale valandėlei atsimušė supintomis kasomis moteriška galva ir, kelis sykius panirusi žemyn, šmėstelėjo per visus uždangalus ir išnyko...
    Graužinis priėjo ligi gatvės galo, stabtelėjo kampe ir, valandėlytę pagalvojęs, kita gatvės puse sugrįžo atgal. Eidamas sodo patvoriu ir užvertęs galvą žiūrėdamas į už tvoros dangun siekiančias činaras, Graužinis priėjo sodo vartelius. Staiga krūptelėjo ir visu liemeniu atsilošė atgal: ant vartelių užgulusi ir žiūrėdama gatvėn rymojo mėnulio apšviesta vienplaukė Marija Petrovna...
    - Marija Petrovna! - pusbalsiu šūktelėjo Graužinis, iš karto ją pažinęs ir atšokdamas žingsnį atgal.
    - Graužinis? - po minutės tuo pačiu nustebimo balsu prabilo ir Marija Petrovna, dargi nepakrutėjusi iš vietos.
    Sumišęs Graužinis buvo nusiėmęs skrybėlę, bet, nežinodamas, kas su ja daryti, vėl užsidėjo ant galvos.
    - O aš ir nežinojau, kad tamsta... Kiek metų!.. - lyg teisindamasis pradėjo Graužinis. - Aš maniau, kad visai... kad tamsta...
    - Taip, Graužini, seniai... Daug metų, - gal vien tik dėl to, kad netylėtų, pradėjo ir Marija Petrovna.
    Graužinis jautė, kad ne taip jis pradėjo kalbėti ir kad ne taip reikėjo susitikt, bet dėl gausybės minčių ir didelio įspūdžio žodžių nebeteko. Taip pat nežinojo, kaip jam toliau laikytis. Ūmai susigriebęs, kad jis dargi nepasisveikino, pats nepamatė, kaip pasakė:
    - Man labai malonu, kad po tiekos metų tamstą matau gyvą sveiką ir... man labai džiugu, kad, kad...
    - Ir man labai džiugu tamstą gyvą ir sveiką matyt, - ir Marija Petrovna per vartelius ištiesė jam ranką.
    Graužinis vėl pamažėl nusiėmė skrybėlę ir, bučiuodamas jai ranką, ilgai prisimygo lūpomis.
    - Sakyk, Graužini, - jau gyviau, truputį drebančiu ir neramiu balsu prabilo Marija Petrovna, - sakyk man, kuriuo būdu čia atvykai? Niekuomet nesitikėjau, kad kada nors, bent pravažiuojant, užsuktum į mūsų miestą.
    - Savais reikalais, Marija Petrovna. Noriu čia savo notaro biurą įsteigti. Tačiau jei ir nieko nelaimėčiau, tai jau vis tiek visai liksiu patenkintas ir laimėjęs, kad sveiką ir gyvą pamačiau tamstą, - atvirai atsakė Graužinis ir vos vos susilaikė neprikergęs prie žodžių "sveiką ir gyvą" - "laimingą".
    - Prašau sodan, aš nebegaliu taip ilgiau, - visa susijaudinusi ištarė Marija Petrovna ir pravėrė vartelius.
    Graužinis tik dabar pastebėjo, jog ji visa drebėjo ir sunku buvo save suvaldyti. Tačiau jos susijaudinimas ūmai praėjo, o Graužinis, visai nusilpęs, atsisėdo greta Marijos Petrovnos. Atsisėdęs irgi nežinojo, kaip elgtis, kas kalbėti ir kas daryti. Mėnuo švietė tiesiai jam į akis, tuo tarpu Marija Petrovna sėdėjo činaros šešėly, ir jos veidas nebuvo matomas.
    - Taip, Marija Petrovna, - prabilo atsisukęs į ją Graužinis ir po suolu parietęs vieną koją, - sako, tik kalnas su kalnu nesusieina, o žmogus su žmogumi - visada. Štai kad ir mudu dabar!
    Marija Petrovna, nieko neatsakiusi, visa sujudėjo, atsirėmė į suolo atlošą ir, užsidėjusi ant akių ranką, lyg susimąstė.
    Graužinis neramiai grįžtelėjo atgal, pažvelgė į tiesią skersai medžių šešėliais nuklotą alėją, į čia pat stūksančią gerai jam atmenamą palapinę ir tęsė toliau: - Taip, greit dienos mūsų bėga ir greit viskas pasauly kitėja. Seniai čia aš, regis, buvau jaunas, linksmas - ir atsigrįžt nesuskubau, kaip pasenau. Šit dabar, kolei užlipau į jūsų kalną, jau ir pridusau.
    Marija Petrovna ir į tai nieko neatsakė; neatplėšdama nuo akių rankos ir nepakrutėdama iš vietos, tylėjo. Graužinis tik matė, kaip nuo jos gilaus kvėpavimo krutėjo marguliavo ant jos krūtinės raibi šešėliai. Jam baisiai pasidarė nesmagu, neramu ir neapsakomai pagailo jos ir paties savęs. Taip pat labai parūpo paklausti, kaip ji gyvena. Jautėsi didžiai esąs jai kaltas, jautėsi kadaise ją suvedžiojęs, apvylęs ir pats apsivylęs.
    - Marija Petrovna, - tarė kiek patylėjęs ir didžiai susigraudinęs Graužinis, - atleisk man, aš tuojau išeisiu, aš matau, kokį nemalonumą suteikiau tamstai savo atsilankymu. - Ir Graužinis, pamažėl pasikėlęs nuo suolo, nusiėmė skrybėlę.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page