r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
GYVENIMO NIEKNIEKIAI
I

    Gabus notaro raštinės vedėjas, arba, kaip jį vadino bendradarbiai, "kontoros galva", Adomas Graužinis, pasijuto esąs didžiai įžeistas ir nuskaustas, kai po vienos didelės piniginės biuro operacijos jam teko tik viena šimtinė. Nors ir pirma per ilgus savo ištikimo tarnavimo metus patirdavo jis nuoskaudų iš savo principalo, tačiau paskutinioji nuoskauda buvo dveja tiek opi, nes šitą operaciją, kurios per visą mėnesį negalėjo suvesti geriausieji didelio Užkaukazės miesto teisininkai, jis per savaitę sutvarkė į vieną bylą ir pristatė į apygardos teismą, kur ji tuojau buvo ir patvirtinta.
    Visi gerai žinojo, ir pats principalas, jog tai jo vieno darbas, ir kad ne jis, tai kažin ar būtų biuras apsiėmęs surasti painios turtingojo kunigaikščio įpėdinių bylos galus. Jis vienas darbavosi naktimis, sėdėjo ištisas dienas biure, kelis kartus važinėjo į apygardos teismą ir pas kunigaikščio įpėdinius, telegrafu susisiekė su įvairiais departamentais, ir štai galų gale padėka - šimtas rublių.
    Kada Graužinis apskaitė, kiek už šią bylą gavo principalas, pasirodė, jog jam tik mažas nuošimtis tekliuvęs.
    Taigi didžiai įžeistas ir susijaudinęs sėdėjo jis biure, savo dirbamajame kabinete ir, be pasigailėjimo pleškindamas cigarus, laukė penktosios valandos, kada galės sprukti namo.
    Būdamas džentelmenas ir atsakomasis darbuotojas, nenorėjo Graužinis savo principalui nei keršyt, nei jam prikaišiot, nei savo darbo draugams pasiskųst, tik pasiryžo galutinai, be jokių aimanavimų ir nusileidimų, išsiskirt su savo darbdaviu ir palikt įkyrėjusį biurą.
    Graužinis buvo nevedęs, nors jau pradėjo šeštą dešimtį. Iš pradžių, kol dar buvo jaunas, tuo klausimu nesuko sau galvos: maža alga, neaprūpintas rytojus neleido jam ilgai apie tai svajot. O kai medžiaginė padėtis šiek tiek pagerėjo ir jam pasisekė tarnyboj, vėl ilgai nebuvo laiko, tai nebuvo meilės, dar paskiau susirgo, ilgai gydės, ilgai aimanavo, galop gavo reumatizmą ir dusulį. O kai prisitarnavo ligi. trijų tūkstančių rublių 4 algas ir turėjo patikrintą vietą, vest jau buvo vėlu: per senas bebuvo.
    Nusisamdęs netoli biuro sausą, patogų, nedidelį butą, jis gyveno vienui vienas; turėjo tik seną kvailą virėją kuri, be riebių barščių, kapotų kotletų ir dar be vienoj kito valgio, daugiau nieko ir nemokėjo pagaminti. O Graužinis buvo ne smagurius, baisiai nemėgo kaitelioti tarnų ir į meniu maža tekreipė dėmesio.
    Plačių pažinčių taip pat neturėjo, net nė vieno gero draugo. Su savo bendradarbiais nesutikdavo ir žiūrėdavo į juos iš aukšto. Su kitų notarų tarnautojais, kaip ir jų principalai, irgi buvo contra.
    Tarp ko kita Graužinis buvo gan sunkus žmogus: persisunkęs pesimistas, ūmus, nervingas ir supykęs buvo atkaklus. Su savo principalu irgi nesutikdavo, ir nors Graužinis krikštijo jo pirmąją dukterį ir vadindavo vienas antrą tu, tačiau jo namuose buvodavo tik du tris kartus per metus ir darydavo tai veikiau oficiališkai, iš mandagumo, negu draugiškai. Labiausiai Graužinis nekentė ponios principalienės, kuri laikė jį vien melžiama karve. O jų vaikai kitaip ir nevadindavo kaip "dėdė Adomas".
    Kontora visai buvo atiduota į jo rankas ir pavesta jo sąžinei. Atsitikdavo kartais, kad apie tas painias bylas ir dideles operacijas, kurios pereidavo per jo rankas, principalas ir supratimo neturėdavo ir ne kartą, priimdamas iš Graužinio pinigus ir glėbius popierių, sakydavo: "Viršuje, savo kambary, aš dar patikrinsiu". Jo patikrinimas pasibaigdavo tuo, kad, palaikęs dvejetą valandų savo kabinete bylas bei sąskaitas ir kur reikia pasirašęs, grąžindavo atgal savo sumaniajam padėjėjui.
    Mieste buvo keli notarai, tačiau Adomo Graužinio vedamas biuras varė svarbiausias bylas, darė didžiausią apyvartą ir buvo garsus visoje Užkaukazėje. Jo patvarumas ir nepaperkamumas kėlė vaidus ir pavydą tarp miesto notarų ir jų patronų. Ir kad tik Graužinis būtų turėjęs universiteto diplomą, be abejojimo, savo gabumu ir teisių žinojimu būtų pasiekęs vyriausiojo notaro vardo ir teisių.
    Parėjęs namo, ilgai valgė Graužinis riebius negardžius barščius, kramtė, užsigerdamas vynu, kotletus ir klausė kvailų virėjos pasakojimų. Daug bendra turėjo su ja Graužinis: ir jai kartais reumatizmas sukdavo kojas, laužydavo kryžių ir neduodavo per naktis užmigti.
    Pavalgęs Graužinis nusitaisė, apsivilko naktiniais, užsimovė šliurėmis ir, susupęs paklotaite kojas, atsigulė ant kanapos. Atsigulęs ėmė galvoti, kuriuo keliu galėtų išsivaduoti iš principalo išnaudojimų ir kaip kitaip susitvarkyti.
    Seniai jau atėjo jam į galvą mintis įsteigti mieste nuosavą notaro kontorą, ir seniai jau ją būtų įvykdęs, jei tik būtų panorėjęs konkuruot su savo principalu.
    Paėmęs visos Rusijos notarų sąrašą, Graužinis pastebėjo, kad N. mieste, į kurį jis jaunatvės laikais, išvytas iš universiteto, buvo ištremtas ir kur išgyveno penkerius metus, esama vietos dar vienam notarui.
    Kiek vartė nevartęs Graužinis sąrašą, kiek galvojo negalvojęs, tačiau patogesnės ir tinkamesnės vietos niekur negalėjo surasti.
    Tiesa, buvo kai kurių gan svarbių priežasčių, dėl kurių ir po dvidešimties metų nebuvo jam noro grįžt į tą miestą, tačiau per tiek laiko galėjo daug kas ir pakitėt...
    - Kas žino, ar ir berasčiau aš tuos žmones, .su kuriais dar ir dabar sunku būtų susitikti, - pusbalsiu ištarė Graužinis, padėjo ant stalo knygą ir pasitempęs smarkiai užsitraukė cigarą.
    Seniai, gal prieš 30 metų, rasit ir daugiau, jis tame mieste pradėjo pirmuosius savo sunkios karjeros žingsnius, pirmąją savo tarnybą nuo penkiolikos rublių; paskiau ją kelis sykius keitė, priėjo ligi šimto rublių ir daugiau; vėliau įgijo pažinčių, draugių ir draugų; ten praėjo laimingiausios jo dienos, ten jis dalyvavo visuomenės gyvenime, mylėjo, buvo mylimas ir galop dėl kai kurių nemaloniai susidėjusių aplinkybių persikėlė į didelį Užkaukazės miestą, kur ir išgyveno ligi šiol.
    Gerai atmena Adomas Graužinis, kaip jiedu tada su draugu studentu Viburiu, išmestu iš universiteto ir nublokštu į šiaurės Kaukazą apsigyventi ilgesniam laikui, išlipo iš traukinio ir pėsti, ryšuliais nešini, nuėjo į miestą.
    Mieste neturėjo nei vieno draugo, nei pažįstamųjų, nei apskritai žmogaus, į kurį galėtų kreiptis savo sunkioj padėty.
    Miestas pasirodė jiems kažkoks keistas, nepanašus nei į miestą, nei į sodžių, nei į priemiestį: išsidraikęs, išsisklaistęs, nutūpęs Tereko upės krantus, medžiuose paskendęs it tankūs viensėdžiai. Namai be langų, skliausčiais stogais; kiekvienas aptvertas aukšta akmenine tvora. Apie miestą kareivinės, sargyba, į kalnus nukreiptos patrankos.
    Žmonės, be kariuomenės, daugiausia tenykščiai gyventojai kalnėnai, visi ginkluoti, visi įtariami žmogžudžiai ir plėšikai, - tikra Azija.
    Vidury miesto į vieną gatvę susispietę Europos architektūros namai atrodė svetimi, nepastovūs, it trumpam laikui pastatyti.
    Dar labiau gadino šį reginį ir tremtinių nuotaiką ūkanota diena, tamsūs, pilki, vietomis it purvini debesys, žemai, kaip jiems pasirodė, šliaužiantieji per uolas.
    Pietuose iš žemės kilo ir tuojau debesyse slėpė savo viršūnes statūs, miškais pasišiaušę kalnai.
    Per ilgą kelionę abiem apsisuko galva: kur, regėjos, turėjo būti šiaurė, ten buvo pietūs, o kur rytai - ten vakarai, ir atvirkščiai.
    Tad ėjo jiedu nusiminę miesto viduriu, naujai iškeptu prospektu, ir galvojo, kaip čia reiks be pažinties ir rekomendacijos susirasti nors kokią vietelę, kad galėtų išmisti. Pamokų ar kitokio privatiniuose namuose darbo jie šiame mieste, kur naktimis plėšrūs ingušai plėšikavo, o dieną kulkomis daužė langus, nė nemanė surasti.
    Nusiminę, sunkių minčių prislėgti, priėjo jiedu Tereką ir užsuko į neturtingą viešbutėlį, kur, be šašliko, rūgštaus tenykščio vyno ir nerūginto prėsko čiureko, daugiau nieko negalėjo gauti.
    Tuojau aplankė juodu vietinė kazokų policija, atėmė pasus ir, prigrasiusi kasdien lankytis nuovadoje ir niekur be jos žinios neiti, dargi už miesto, išsinešino.
    Šiek tiek užkandę atsigulė jiedu ant paprasto, rytiečių papročiu žemėje pakloto kilimo ir iš didelio nuovargio tuojau užmigo. Nubudo tik anksti rytą, saulei tekant. Pirmas nubudo jis, Graužinis, ir, pribėgęs prie lango, riktelėjo draugui. Pribėgo ir Viburys, ir taip, kaip buvo abudu vienmarškiniai, pribėgę prie lango, kurį laiką ir pasiliko, tarytum bijodami pakrutėti ir pratarti žodį, kad neišblaškytų to reginio, tos fata morganos, kurią jie it sapne, it pasakoj pamatė.
    Kažkur tekėjo saulė. Ten, kur vakar iš žemės kilo miškais pasišiaušę kalnai, per kuriuos šliaužė purvini debesys ir nuo žmonių akių slėpė visą pietų šalį - ten dabar, nušviestas pirmutiniais saulės spinduliais, didingai kilo stebuklingas didžiųjų, amžinai snieguotų Kaukazo kalnų vaizdas. Mėlynojo dangaus dugne kaip. milžiniškoj drobėj, uždengę visą pietų akiratį ir parėmę dangaus skliautą, stovėjo kyšojo eilės už eilių aukštų, įvairių spalvų ir pavidalų kalnų. Vieni įsipuikinę siekė dangun savo smyliomis viršūnėmis, kiti it amžinai nusižeminę šliaužė prieš juos gulsti, nešdami ant savo paviršiaus išputusius pamėlynavusius ledynus ir nesugraibomomis spalvomis spindinčius amžinojo sniego laukus; dar kiti, tarytum kadaise sugriuvusi siena - tęsėsi, dalijosi į eilių eiles, trupėjo į uolas, vieni ant kitų grūdos ledų sukaustytomis piramidėmis, narstėsi į bedugnes ir, vėl išlindę ir išlaikę tą patį pavidalą bei linkmę, gražiai it susisiekiančiomis priekalnėmis ir viršūnėmis ėjo į vakarus bei rytus ir nyko mėlyna migla aptrauktose pasakų šalyse. Už visus gražiau, už visus stebuklingiau atrodė iš tų pačių kalnų, iš pasakų šalies bėgąs greitasis putotas Terekas ir savo aukštybe visus pranešąs Kazbekas, it koksai garbingas Kaukazo hadži imamas, ant galvos užsidėjęs baltą, dar niekieno nesuteptą amžinojo sniego čalmą...
    Šiandien jau nebeatmena Graužinis, kaip jis kada kur gardžiai valgė, saldžiai gėrė, kur daug pinigų uždirbo, įgijo aukštų garbingų pažinčių, linksminos gražioj jaunimo draugijoj, o tą kalnų vaizdą, tą valandėlę, tą sielos pakilimą ligi dievo, su ta amžinai jaunos Gamtos gražybe susijungimą tai ir šiandien gerai atmena ir atmins jas iki mirdamas. Tas vaizdas, tas jo sukeltas įspūdis ir pagyventos jame kelios minutės įsiskverbė į jo protą, širdį ir sunėrė jo smegenų labirinte kilpas, kurios kaip sena neužgydoma žaizda išsiliks per visą gyvenimą.
    Skubotai apsitaisę, išbėgo jiedu iš kambario ir jau sustoję ant aukšto Tereko kranto gėrėjos ir stebėjos kalnų gražybe. Oras buvo toks gaivinantis, toks lengvas ir saldus kvėpuoti, regėjos, pati dangaus mėlynė jame sutirpinta... Žiūrėjo jiedu ir negalėjo nei atsitraukti, nei ties bet kuo apsistoti: viskas buvo taip gražu, taip nauja, nepaprasta ir nepanašu į vakarykščią, jog, regėjos, jiedu atskridę naktį čionai, šiton stebuklų šalin, kaip toj pasakoj, tuo skraiduoliu kilimu.
    Ir miestas kitaip atrodė, ir žmonės kitoniški, jau nebe žmogžudžiai ir plėšikai, kaip jiems vakar pasirodė, tik garbingi riteriai, narsūs savo gražios šalies gynėjai. Dabar jau aišku buvo, dėl ko jie taip mėgsta laisvę, tokie nepaprastai puikūs, dėl ko jie taip brangina ,savo gyvenimą, vaikščioja ginkluoti ir myli kalnus. Aišku buvo, kad ne kas kitas, tiktai jie, tie laukiniai gamtos sūnūs, tikrai įvertino laisvę, suprato žmogaus gyvenimo gražybę ir teisingai keršija mirtimi už mirtį.
    - Dieve, kokie plotai, kokios bedugnės, kiek daug visiems vietos. - šnabždėjo Graužinis, žiūrėdamas į neišmatuojamus kalnų ledynus ir sniego laukus.
    Greta stovėjo ir Viburys ir taip pat negalėjo nei savo minčių išreikšti, nei savo įspūdžiais su juo pasidalyti.
    Keista ir neaišku jau buvo Graužiniui, kaip jie dvokiančioj atmosferoj kėlė triukšmą, reikalavo kažkokios laisvės, kažkokių valstybei tobulesnių įstatymų ir valdžios pakeitimo, tuo tarpu patys būdami pagrimzdę pačioj pilkoj kasdieninėj prozoj. Keista buvo, kad žmonės, beieškodami laimės, mušas, pliekias, krauna turtus ir galop miršta, jos ir akių nepamatę. Suprato dabar Graužinis, jog galima būti išmestam iš universiteto, administratyviu būdu išsiųstam į svetimą šalį, galima maitintis vien prėsku čiureku ir gerti drumstą, Tereko vandeniu atmieštą vyną ir vis dėlto būti laimingam.
    Besigėrint kalnais praėjo pirmosios dienos. Kadangi už čiureką ir Tereko vandeniu atmieštą vyną ir reikėjo mokėti pinigus, kurių jiems taip maža buvo, tai jiedu, kad nenustotų tos laimės, pradėjo ieškoti nors kokio darbo. Tam tikslui apėjo visas miesto įstaigas, visas raštines, buvo kai kuriuose privačiuose namuose, pas žymesnius advokatus ir šiaip turtingesnius miestiečius, bet visur, kai tik sužinodavo, kas jiedu yra ir kaip čionai patekę, duodavo nepalankų atsakymą. Vienuose namuose palaikė juodu dargi persirengusiais plėšikais, ir išėjo nemalonus su policija pasiaiškinimas.
    O čia kaip tyčia juodi, purvini debesys aptraukdavo kalnus, paslėpdavo saulę. Pasinaudodami tamsiomis naktimis, nušliauždavo nuo kalnų ginkluoti ingušai ir puldavo miestą. Naktimis be paliovos dundėdavo kalnuose patrankos, mieste poškėdavo šūviai, nesavo balsu rėkdavo už Tereko skerdžiami žmonės. Miestas irgi paskęsdavo tamsoje; visi bijodavo žiburį įdegti. Kartais miestą galvotrūkčiais užlėkdavo raiteliai ir patamsėj, nieko nematydami. pliekdavo ir savus, ir kalnėnus. Nejauku, baugu darydavos ištremtiesiems.
    Vieną kartą sėdėjo jiedu ant Tereko kranto ir nusiminę galvojo apie savo taip prastai susidėjusį gyvenimą. Staiga priėjo prie suolo kažkokia graži jauna inteligentė mergaitė ir atsisėdo. Viburys ją prakalbino. Nežinodami, kas ji tokia, klausinėjo jos labai atsargiai. Mergina buvo irgi taip mandagiai atsargi ir taip, matyt, aristokratiškai išauklėta, jog jiedu ir patys nepastebėjo, kaip pasisakė jai, kas esą ir kuriuo būdu čionai pakliuvę. Mergina klausėsi jų atsidėjusi ir, matyt, labai juos užjautė. Kada besikalbėdami įsitikino, kad ir ji yra gyvenusi ir mokiusis tame pat universiteto mieste, ir surado bendrų pažįstamų studentų, jiedu visai įsidrąsino ir paprašė merginą padėt jiems surasti kokio nors darbo. Mergina užsirašė jų adresą, pasisakė, kad ji esanti dabar nuolatinė čionykštė gyventoja, ir pažadėjo parūpinti jiems darbo.
    Jau tą dieną nebe vien kalnais ir Kaukazo gražybėmis jiedu domėjos, parūpo jiems ir nepažįstamoji.
    Ryto metą, dar jiems besiruošiant savo kambarėly, kažkas padūzgeno pirštų krumpliais į duris. Nesuskubo jiedu nė ištarti "prašom", kai įėjo vidun aukštas, gražus, ginkluotas kazokų karininkas.
    - Štai kada prasidės mūsų kankynės, štai kada paims mus nagan, - tuo metu dilgtelėjo abiejų širdyse. Tačiau ginkluotasis karininkas represijų ir šiurkščių klausinėjimų vietoj, priėjęs prie jų, tarkštelėjo pentinais ir, paduodamas ranką, užsirekomendavo ir pasakė, kad Marija Petrovna, vakarykščia jų pažįstamoji, laukianti jų už durų. Nesuskubo jiedu nieko jam ir atsakyti, kai prieangy pasigirdo plonas malonus Marijos Petrovnos balselis: "Ponai katorgininkai, galima įeiti?" - ir po valandėlės it kita Kaukazo saulė įėjo į prastą jų kambarėlį.
    Nematė Marija Petrovna nei jų neturto ir šio kambarėlio skurdo, nei didžiausios netvarkos: jos akys matė tik tai, kas buvo gražu bei švelnu ir žiūrėjo ji tik ten, kur galima buvo žiūrėti.
    - Na, ponai katorgininkai, - tarė Marija, dvejetą kartų apsisukusi po kambarį, tarytum jokios netvarkos nepastebėjusi, - turiu garbės jums pranešti ir pasveikinti su darbu. Ir tai vis šito pono dėka, - ir Marija Petrovna, maloniai šypsodamasi, gražiu rankos gestu parodė karininką.
    - Ką jūs, Marija Petrovna, aš čia nieko nedėtas, aš tik.. - net užkaitęs pradėjo teisintis karininkas, tačiau Marija Petrovna, nedavusi jam pasiteisinti, savo taktika ir mostu nubaigė taip, jog Viburiui ir Graužiniui neteko dėkoti nei jai, nei karininkui.
    Po kelių minučių visi jau ėjo prospektu šnekučiuodamies kaip geri pažįstami. Pasirodė, Marijos Petrovnos turėta daugybė pažįstamų, nes visą laiką, einant prospektu, vis jai kilnojo kepures ir sveikino - ir valdininkai, ir karininkai, ir kita miesto diduomenė. Tie žmonės, kurie juos taip nemandagiai buvo priėmę ir sutikę, beieškant jiems vietos, dabar, pamatę juos Marijos Petrovnos draugijoj, praeidami pro šalį net raudonuodavo.
    Rytojaus dieną jiedu jau tarnavo: Viburys banke, o jis notaro kontoroje. O vakare viešėjo Marijos Petrovnos tėvų salone, kur susirinkdavo visa miesto šviesuomenė.
    Ir vėl stebėjosi Graužinis, kaip tai kartais žmogaus gyvenime esti, kad vakarykštė diena nepanaši į šią dieną. Ir vėl regėjosi, kad jie tuo pačiu skraiduoliu kilimu atsidūrę jau kitoj - pasakų šaly.
    Kartais, kada Marija Petrovna bent valandėlei pranykdavo iš salono, o jie pasilikdavo vieni tarp svetimų žmonių, su kuriais tik susipažino, darydavos nejauku ir regėdavos, kad kas nors iš blizgančiųjų karininkų ir lipšniųjų valdininkų atidarys salono duris, tryptelės koja ir suriks: "O jūs, maištininkai, ko čia sėdite, eikite laukan!" Tačiau ir jaunuomenė, ir senesnieji taip mandagiai su jais elgėsi, tarytum jiems savo užuojauta ir dėmesiu stengdavosi vieni kitus pranešti.
    Po savaitės kitos jiedu jau šiek tiek apsiprato ir su savo padėtim, ir su žmonėmis. Nuovadai jau ir akių neberodė. Policininkai jiems gatvėse atiduodavo pagarbą; susitikę su policmeisteriu ir su kazokijos atamanu, kratydavos už rankų. Tas pats didžturtis pirklys, kuris juos buvo manęs persirengusius plėšikus esant ir sukėlęs didelį triukšmą, atvažiavo jų atsiprašyt. Tos pačios Marijos Petrovnos ir jos plačios pažinties dėka apsigyveno jie privačiuose namuose, inteligentiškoj šeimoj. Žodžiu - niekas jau jų nei persekiojo, nei pirštais badė.
    Netrukus prasidėjo didelėj Marijos Petrovnos kompanijoj ekskursijos į kalnus, kopimas į jų viršūnes. Dar tik įjojus į kalnus, Graužinį, apskritai jausmingą ir gamtą mylintį žmogų, sužavėjo Redanto lygumos gražumas, išraižytos Tereko ir daugybės bevardžių upelių, iš visų pusių suspaustos aukštais miškais apaugusiais kalnais, kurių viršūnėse kyšojo plikos į lygumą nusvirusios uolos, tarytum tyčia kieno pabarstytos sniegu. Atmetęs galvą Graužinis ilgai žiūrėjo į lyg nupieštą Stalo kalno viršūnę, į jo užkliuvusį ir laikinai viršum Redanto lygumos susilaikiusį debesėlį. Gėrėjos ir stebėjos, kaip neplasnodami sparnais suko ratus apie kalnų viršūnes ereliai ir kaip, įžiūrėję auką, žaibo greitumu narstėsi į bedugnes ir nyko mėlyno ūko pripildytose tarpukalnėse. Vedžiodamas po kalnų apylinkes žiūronu, ieškojo kalnėnų aūlų, kurie kur ne kur buvo prilipę prie uolų kaip kregždžių gūžtos. Darjalo tarpukalnėj, kur iš abiejų pusių buvo matyti vien pilkos, suskilusios, keleto varstų aukštumo iš apačios Tereko plaunamos uolos, o viršum mėlynavo dangaus siaurutė juostelė, jam pritrūko oro, sunku buvo kvėpuot. O užjojus ant permesto per tarpukalnę Velnio tilto ir pažvelgus apačion, kur pasiutęs, pasišiaušęs Terekas kramtė akmenis, graužė kalnus ir keliais sieksniais aukštumo taškėsi vandeniu, jam apsvaigo galva, apkurto ausys. Surikęs čia pat stovinčiai Marijai Petrovnai ir neišgirdęs pats savo balso, užšoko jis ant arklio ir, amžinai sužavėtas gamtos stebuklų, pamiršęs visokį pavojų, šuoliu nutrenkė vienas Darjalo tarpukalne. Paskiau visą savaitę jam ūžė ausyse, gyvais paveikslais stovėjo akyse kalnai, ir ilgai negalėjo atsipeikėti nuo pirmųjų įspūdžių.
    Pirmąją žiemą irgi gan linksmai praleido: kėlė vakarus, šokius, koncertus, rengė literatūros vakarėlius. Abu įsiterpė į aristokratiškiausią, o kartu ir inteligentiškiausią kuopelę, įsirašė į medžiotojų draugiją. Šiek tiek prasigyvenę, nusipirko po arklį, įsigijo sau gerus šautuvus ir kitus reikalingus medžioklei įrankius. Žodžiu, prasidėjo toks gyvenimas, kokio jie nesvajojo turėti ir baigę universitetą.
    Po dvejeto metų Marijos Petrovnos tėvas, žymus Kaukazo valdininkas, išgavo jiems ištikimybės pažymėjimus ir teisę grįžti ne tik į Rusiją, bet ir į universitetą, tačiau ir Graužinis, ir Viburys atsisakė ir pasiliko savo laisvose tarnybose. Atsisakė, nes, seniai nustoję namiškių pašalpos, nebenorėjo grįžti prie vargingo, pamokomis palaikomo studentų gyvenimo.
    Po trejeto metų Vaburys, jau būdamas banko vicedirektorium, mirė, o Graužinis, kai kurį laiką dar patarnavęs notaro biure, persikėlė į Užkaukazės didelį miestą. Persikėlė dėl kai kurių negeistinai susidėjusių aplinkybių, o daugiausia dėl Marijos Petrovnos, tos pačios Marijos Petrovnos, kuri kitados surado jį bulvare, pastatė ant kojų ir kaip kokia pasakų šalies burtininkė įvedė jį į kitą gyvenimą ir parodė visas gamtos gražybes bei žmonių santykių prakilnybes. Dėl tos pačios Marijos Petrovnos dabar kaip tik ir svyravo Graužinis, ar grįžt į N. miestą, ar ne.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page