r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
KŪČIŲ NAKTĮ

    Vaistininko padėjėjas Martynas Gudelis kūčių naktį budėjo Kalpoko vaistinėje. Drauge su juo buvo panaktinis ir darbininkas Jonas.
    Laikrodis jau rodė devintą valandą. Ore šalo. Gatvės ištuštėjo, tik retkarčiais pro užšalusius vaistinės langus pragirgždėdavo per sniegą kokia susilenkusi žmogysta, prašvilpdavo rogutės, ir vėl viskas nutildavo. O vaistinėje buvo taip tylu, jog buvo girdėti, kaip principalo kabinete tiksėjo laikrodis ir kaip koktorijoje šnirpštė Jonas.
    Gudelis sėdėjo prie stalelio ir, parėmęs delnu galvą, mąstė apie tai, kad kažin ar yra pasaulyje sunkesnė profesija, kaip farmaceuto...
    - Ar tau kalėdos, ar velykos, ar kūčios, ar Nauji metai - galvojo jis, - o tu sėdėk, kaip šuo prie būdos pririštas, ir niekur nė minutei neatsitrauk. Štai kad ir dabar: juk kas šventą naktį eis vaistinėn...
    Jo mąstymą pertraukė telefono skambutis.
    - Še tau, Pišniau, kūčios! - pramurmėjo jis ir nenoromis nuėjo prie telefono.
    - Klausau! Kalpoko vaistinė. Ko reikia?
    - Kuo tamsta vardu? - išgirdo jis telefono ragelyje malonų moterišką balselį.
    Gudelis nudžiugo, užkaito ir sumišęs atsakė:
    - Aš?.. Jonas.
    - Jonas?.. Dėkui... cha cha cha cha - saldžiai nusikvatojo tas balselis.
    - O tamsta kuo vardu? - savo ruožtu paklausė ir Gudelis.
    - Aš - Luiza. Cha cha cha cha... Luiza ir Jonas - tai graži pora, kaip Mataušas su Barbora!.. Cha cha cha cha!..
    Ragelyje kliokštelėjo, ir Gudelis daugiau nebeišgirdo nė žodžio.
    "Iš tikrųjų malonus balselis: bene Aldonutė čia mane intriguoja; gaila tik, kad taip trumpai", - pagailėjo jis ir vėl sugrįžo prie stalelio svajoti...
    Miesto bokšte laikrodis išmušė dešimtį, ir viršuj, pas principalą, svečiai ir vaikučiai, pritariant pianinui, sugiedojo kalėdų giesmę.
    Gudelis atsistojo, porą kartų perstriegė per vaistinę ir, susilaikęs ties užšalusiu langu, įsižiūrėjo į šalčio nupieštus ant stiklo atogrąžų krūmus ir palmes.

    Triūbelėmis triūbuokime, giesmeles giedokime -
    Linksminkimės ir džiaukimės... -

giedojo viršuj principalo bute svečiai ir vaikučiai.
    Giesmei nutilus, Gudelis vėl susimąstė, tik jau ne apie savo profesijos sunkumą, bet apie tai, kaip kitados ir pats Kalpokas buvo toks pat kaip ir jis, tarnaująs provizoriaus padėjėjas, taip pat vargo panaktiniu, darbavos nuo ryto ligi vakaro, o dabar turi savo vaistinę, turi gražią žmoną, vaikučių, gražų butą... ir koks jis dabar yra laimingas... O kuo gi jis už Kalpoką prastesnis? Ir taip malonu ir gera pasidarė Gudeliui, jog jis pajuto savy begalinę jėgą ir, priėjęs prie veidrodžio, ėmė gėrėtis pats savim. Ypač buvo malonu, kad tikėjos, jog šventą naktį niekas neateisiąs į vaistinę, kad jis gerai išsimiegosiąs, kad rytoj visą dieną laisvas, nueisiąs pas pažįstamus ir kad pasimatysiąs su panele Aldona, kuri seniai jau sužavėjo jo jausmus ir sielą... O kai jis, užsiraitęs ūsus ir apsisukęs ant vienos kojos, šyptelėjo pats sau ir pamatė veidrodyje savo gražius baltus dantis, jam pasidarė taip linksma, jog ir pats nepajuto, kaip visu balsu sugiedojo kalėdų giesmę ir taip paleido savo bosą, jog net bonkutės lentynoje suskambėjo...
    - Jonai, Jonai! - ūmai suriko jis, pats savo balso nusigandęs, - metas jau uždaryti vaistinę.
    Iš koktorijos įbrazdėjo su lova miegūstas Jonas. Užšovęs vaistinės duris ir paklojęs ponui padėjėjui kabinete, pats sau pasimetė čiužinį už indaujų ir tuojau ėmė knarkti.
    Užrakinėjęs indaujas ir užgesinęs šviesą, atsigulė ir Gudelis, bet svajonės ir džiaugsmas, tas lengvas nieku nepagrįstas džiaugsmas, kuris kartais apima žmogų prieš kokią nors nelaimę ar nemalonumą, ir atsigulusiam nedavė ramumo. Bet kas kūčių naktį ir nesvajoja. O čia kaip tyčia žiūri pro langą į kabinetą didelė kalėdų žvaigždė, žiūri, mirksi, masina ir žada ateity ir meilės, ir laimės, ir turtų - ko tik žmogus nori...
    Ir svajoja Gudelis, kad kažkur Užkaukazėje gyvenąs turtingas senas vaistininkais, nutautėjęs lietuvis, turįs vienatūrę dukterį... Šiaip taip pavyksta jam gauti pas tą vaistininką tarnybą, o čia jį įsimylinti vaistininko duktė, ir jis netrukus tampąs ir laimingas šeimininkas, ir vaistinės savininkas. Nors jam dabar ir patinka panelė Aldona, bet kas toji Aldona: viena, kad ji, kaip ir visos šiek tiek pamokytos lietuvaitės, pilna puikybės, riečia nosį ir svajoja tik apie daktarą ar inžinierių. Ištekėjusi už manęs, ji vien tik graužtųsi, kankintųsi ir būtų ir pati nelaiminga, ir man sugadintų gyvenimą. Geriau jau aš pasiieškosiu sau kitos, kad ir netikros lietuvaitės, bet žmogui, ne daktarui ar inžinieriui augintos žmonos, mergaitės. Be to, dar ir dėl Aldonos kraičio labai neaišku. O čia viskas kaip reikia: ir inteligentė pati, ir vaistinė, ir įžymi vieta visuomenėje. Ir patys seniai būtų laimingi, ištekinę savo dukterį už tokio ištikimo vyro... Tiesa, tuo tarpu dar jis ne provizorius ir nieko neturįs, bet užtat jis jaunas, gražus, energingas ir moterims patinkąs... O su pinigais nesunku būtų ir provizoriaus vardą gauti...
    Besvajodamas jis ir gultų nuėjo, ir vos tik buvo įsisėdęs su jauna žmonele į pirmosios klasės kupė važiuoti į Maskvos universitetą paskaitų klausyti, kai staiga suskambėjo vaistinės varpelis. Gudelis įsiklausė. Nesikėlė ir Jonas.
    Po minutės varpelis vėl sudrumstė nejaukią vaistinės tylą. Jonas atsiduso, piktai krunkštelėjo ir keikdamas basas nušlepsėjo atidaryti durų. Įleidęs kažką į vidų ir ištaręs jam keletą šiurkščių žodžių, iš lėto priėjo prie kabineto ir, padūzgenęs pirštų krumpliais į duris, šaltai pasakė:
    - Kelkis: atėjo!
    - Niekis... Palauks, - ne be apmaudo atsiliepė Gudelis ir, dar trupučiuką pagulėjęs, atsikėlė.
    Įėjęs į vaistinę, pamatė jis nedrąsiai prie durų stovintį 16 - 17 metų apdriskusį vaikiną, kuris laikė atkišęs skarmalais apvyturiuotą ranką ir visas mugėjo.
    - Ko tau reikia? - piktai paklausė Gudelis.
    - Pone, - praverkšleno vaikinas, nedrąsiai žengdamas prie kontorkos, - prieš kelias dienas aš įsidūriau su yla pirštą, dabar ir pirštas, ir visa ranka ištino, galva labai sopa ir visą šaltis krečia... Pone, man kokių nors milčiukų nuo galvos ir dėl prakaito...
    - Parodyk ranką!
    Vaikinas išvyniojo iš skepetos ranką, ir Gudelis dar iš tolo pamatė, kad ji visa ligi alkūnės raudona ir ištinusi.
    - Kurgi tu dieną buvai? Ko lig šiol nesikreipei pas gydytoją?
    Vaikinas patylėjo, ilgai pažiūrėjo į ranką, pažvelgė Gudeliui į akis ir pasiteisino:
    - Dieną reikėjo darbą baigti - šeimininkas neišleido, o dabar ligoninės uždarytos... daktaras nebepriims...
    - Ligoninės uždarytos, daktaras nebepriims, - pamėgdžiojo atėjusįjį Gudelis, - o į vaistinę beldies nors ir vidunaktį! Kad ir vaistinė naktimis uždaryta, to nežinai! Nėra ko po vaistines naktimis trankytis - tau reikia greičiau kreiptis pas gydytoją.
    - Man tik milčiukų kokių nuo galvos ir dėl prakaito... Rytoj šventė - kalėdos...
    - Kokių tau milčiukų, - nedavė pabaigti sutrukdytas lotynų virtuvės kulinaras, - tau ne milčiukų reikia, bet operacijos: tau ranką reikia iki peties nupjauti; matai, kad jau prasidėjo gangreena. Greičiau eik pas daktarą, nes tuoj bus jau vėlu.
    Vaikinas nustebo, ištempė akis ir, suėmęs sveikąja ranka sopamąją, balsu pravirko.
    - Greičiau bėk pas daktarą, ko dar stovinėji! - rūsčiai sušneko Gudelis.
    Nelaimingasis norėjo dar ką pasakyti, bet pamatęs, kad prie jo artinasi piktas pasišiaušęs darbininkas, vyniodamas skarmalais ranką, išėjo.
    Užrakinęs duris, Jonas vėl nuėjo už indaujų ir, kaip nieko nebūta, nuvirto ant savo čiužinio.
    Gatvėje Gudelis išgirdo: lyg šuo sustaugė, lyg vėjas sušvilpė. Įsiklausė. Bet tuo metu dingtelėjo jam į širdį mintis, kad žmogus leistas grožiui ir pareigai, ir tas neišaiškinamas prigimties instinktas pervėrė jam širdį: jis suprato negerai padaręs; suprato ne teisę apėjęs, o šventvagiškai sulaužęs didžiausią žmogaus pareigą; be to, dar jis pamatė, kad vaikinui iš tikrųjų gresia pavojus, kad vienintelis vaistas besulaikyti gangrenai - tai kuo veikiausiai aptepti ranką jodu, pridėti kompresą ir tuojau nugabenti nelaimingąjį į ligoninę...
    - Jonai!.. Jonai!.. - sušuko jis, išbėgęs iš kabineto, - bėk tu greičiau, pavyk šitą vaikiną ir sugrąžink jį atgal.
    - Vaikiną?.. Kam?.. Kurį vaikiną?.. - nustebo Jonas.
    - Jonel, broliuk! Ryt rublinę iš manęs gausi, tik pavyk man jį ir sugrąžink!
    Rublinės pažadėjimas labiau paveikė Joną negu broliavimasis su juo. Jis bematant išsiblaivė, atsikėlė, basnirčias, tik užsimetęs kailiniais, greitai išbėgo iš vaistinės. Ties durimis apsidairė ir patylomis nubėgo į vieną skersgatvį, ten apsižvalgė, paskum kita gatvės puse - ligi kito skersgatvio, ir tuoj sugrįžęs pareiškė, kad vaikino niekur nematyti.
    - Jonel, rasit jis prie ligoninės durų tebeskambina, bėk, pažiūrėk ir atvesk... Juk daktaro nėra ligoninėj, o felčeris dar vakar išvažiavo su savo žmona į uošviją - kas jį priims.
    Šį kartą paklusnus Jonas vėl tekinas nubėgo net iki ligoninės.
    Pristigęs kantrybės ir didžiai susirūpinęs, išėjo į gatvę ir Gudelis. Lauke šalo. Į abu prospekto galus ėjo po dvi virtines lempų, visoje gatvėje nesimatė nė gyvos dvasios, tik toliese, už miesto žvygavo it paklydęs garvežys, ir iš dangaus žemėn žiūrėjo milijonai žvaigždžių.
    - Ne, nėra, - tą patį pranešė sugrįžęs ir sunkiai alsuodamas Jonas, - ir panaktinio klausiau: mergina, sako, neseniai kažkokia praėjusi, bet vaikino nematęs.
    Valandėlę pastovėję ir apsidairę, abudu sugrįžo į vaistinę. Tik kai Gudelis įėjo į kabinetą, atsidusęs Jonas atsiliepė iš už indaujų:
    - O ir iš tikrųjų gaila vaikiščio: žinoma, kas jį naktį priims... - Ir trupučiuką pagalvojęs pridūrė; - O mano vienas pažįstamas kurpius tai taip nuo piršto ir mirė.
    Gudelis tikėjosi, kad vaikinas, niekur neprisiskambinęs daktaro, bus priverstas vėl sugrįžti į vaistinę, ir todėl, paėmęs pirmosios medicinos pagalbos knygą, įsiskaitė apie gangreną ir kaip ją gydyti.
    Bet praėjo valanda kita, o vaikinas neskambino.
    Ir vos tik Gudelis buvo atsigulęs, kai ties vaistine sustojo rogutės, ir koktorijoje pravirko nakties varpelis. Šoko Gudelis iš lovos ir pirma, negu atsikėlė Jonas, atidarė duris. Į vaistinę įėjo kažkoks karininkas su dama. Jiedu pareikalavo visokių kvepalų, odekolono, muilo, pudros... Atsisakyt ir neduot Gudelis negalėjo, kad karininkas rytojaus dieną neapskųstų principalui, todėl kantriai tylėjo ir laukė, kol jo klastinga dama rinkosi parfumerijos; taip pat be jokio pasipriešinimo nusileido į pogrindį ir iš tenai atnešė mineralinio vandenėlio.
    Karininkui išėjus, vėl atsigulė.
    Gudelis nors ir nebesulaukė vaikino, tačiau žinojo, jog vis tiek nebeužmigs, ir todėl gulėjo dargi nenusirengęs, tiktai užsimetęs apklotu ir paslėpęs po juo galva, kad ne taip girdėtų, kaip knarkia Jonas.
    Girdėjo jis, kaip laikrodis išmušė tris ir keturias, kaip pro vaistinę kelis kartus pragirgždėjo per sniegą kažkieno žingsniai. Tačiau ilgainiui truputį užsnūdo. Nors negirdėjo varpelio, tačiau lyg išgirdo iš už kabineto durų Jono žodžius: "Kelkis: atėjo".
    ...Tuoj Gudelis atsikėlė, skubotai apsirengė ir plakančia širdim išėjo į vaistinę: prie durų nedrąsiai stovėjo tas pats vaikinas ir, atkišęs apvyniotą sopamąją ranką, vivelėjo...
    - Broliuk tu mano, broliuk! - pripuolė prie jo Gudelis ir apsikabinęs prisivedė prie kontorkos: - Visą naktį nemiegojau - tavęs laukiau... Sušalai, privargai dėl mano kaltės... Broliuk tu...
    - Man tik kokių milčiukų nuo galvos ir dėl prakaito, - verkšleno vaikinais.
    - Visko duosiu, visko, tik nusiramink, sušilk; nedrebėk taip... Sėsk štai čia prie krosnies... Jonai, duok jodo, duok vatos... tik vatos daugiau, daugiau - matai, kaip jis sušalęs.
    Gudelis tepa jam ranką jodu, tveria ją į vatą... Bet juo daugiau jis ją tepa, juo labiau ir labiau ji tinsta ir rausta...
    - Jonai, greičiau daryk kompresą! Kompresą greičiau... Ko žiopsai!..
    Ir kol Jonas dirba kompresą, Gudelis bučiuoja vaikinui galvą, spaudžia jį prie savo krūtinės...
    - Man tik nuo galvos ir dėl prakaito... - šnibžda pamėlynavusiomis lūpomis vaikinas.
    - Visko duosiu, visko... Va tuojau paskambinsiu miesto ligoninei, pašauksiu greitosios medicinos pagalbos vežimą... Atvažiuos daktaras... Ligoninėj tave apžiūrės, šiltai paguldys, pavalgydins. Ranką išgydys... Nedrebėk taip, nedrebėk...
    - Man tik nuo galvos... - beištaria vaikinas ir išlėpsta ant jo rankų.
    - Jonai, gi jis leidžias! - visomis galiomis šaukia Gudelis ir spaudžia prie savęs vaikiną...
    - Jonai, bėk greičiau prie telefono ir skambink miesto ligoninei!..
    "Dzinnn... dzzz..." - net išsišiepęs skambino suko telefono rankenėlę Jonas...
    "Dzinnn... dzzz... dzinnn..."
    Gudelis krūptelėjo, atbudo ir tuo metu iššoko iš lovos.
    "Dzinnn... dzzz... dzinnn..." - be paliovos skambėjo telefonas.
    Gudelis patamsy sugraibė telefoną, pridėjo prie ausies ragelį ir visas drebėdamas paklausė:
    - Klausau... Kalpoko vaistinė!
    - Kam vaistinė!.. Kokia vaistinė!.. Velniop vaistinę! Man reikalingas miesto klubas!..
    - Jonai, koks tu panaktinis, kad negirdi, kaip skambina į vaistinę, - užpuolė jis darbininką, - tu miegi, o publika negali prisiskambinti...
    - Kaip aš miegu!.. Aš nemiegu! Telefonu tai skambino, o vaistinėn niekas neskambino. Kaip tai aš taip negirdžiu? O prie telefono ponas neliepia mums prieiti...
    - Argi niekas nebuvo atėjęs?
    - Žinoma, niekas. Pro vaistinę praėjo bent keli, bet į vaistinę niekas... Kaip tai aš miegu! Aš girdžiu. Ponaitis gal susapnavai.
    Gudelis nutylėjo. Įžiebęs žiburėlį, jis taip ir išsėdėjo ligi pat ryto.
    Kai atėję į vaistinę tarnautojai bei principalas sveikino jį su šventėmis ir linkėjo laimės, sveikatos ir viso gero, jis tik mikčiojo, kraipė akis į šalis ir jautė, kaip šie žodžiai degino jo širdį.
    Išėjo jis iš vaistinės it sunkia našta nešinas. Jau nebelinksmino jo nei kalėdų šventė, nei giedras žiemos rytas, nei vos patekėjusi iš už miško saulutė, nei jos spinduliuose kylą į dangų iš kaminų lengvi dūmai, nebeviliojo jo akies ir šerkšnu aptraukti, it iš metalo nulieti medžiai... Žiūrėjo į žmones, ir žmonės atrodė jam nelinksmi, paniurę ir, kaip ir jis, nepatenkinti.
    Parėjęs namo, jis dargi neapsidžiaugė savo išpuoštu kambariu ir neparagavo ant stalo gardžiai paruoštų valgių. Išgėręs stiklą arbatos, susirietė kanapoj ir pirmą kartą savo gyvenime giliai susimąstė...

* * *

    Dabar ponas Gudelis turi savo vaistinę, turi gražią žmoną, vaikų, gražų butą, bet ir krislo neturi tos laimės, kurios kitados pavydėjo savo principalui Kalpokui.
    Kasmet, kada jo vaikai žaidžia apie eglutę, o graži, viskuo patenkinta žmona dalina jiems brangias dovanas, Gudelis atsimena tą nelemtą kūčių naktį. Nors jis ir dalyvauja savo šeimos iškilmėse, tačiau nesidžiaugia ir jaučiasi it svetimas ar ne savo vietoje. Gavęs progos, jis dingsta savo kabinete ir žiūri pro langą į žibančią danguje kalėdų žvaigždę. Ir maga jam pasikviesti savo šeimynėlę į šitą jo skoniu papuoštą kabinetą, parodyt jai danguje kalėdų žvaigždę ir gimta kalba papasakot jai ką nors iš savo jaunų dienų, papasakoti ir tą atsitikimą kūčių naktį su vaikinu. Bet žino, kad nesupras jo nei vaikai, nei žmona, nei įpėdinis - motina pasekęs jo vyresnysis sūnus...
    Naktį jis blogai miega; tai sapnuoja tą vaikiną, tai seniai jau mirusį Joną, dūzgenantį pirštų krumpliais į miegamojo duris, tai skambinant telefonu... Atsikėlęs jis vaikščioja po kambarius, sėdinėja kabinete, o žmona ramina, kad po daugelio prėskų valgių negalįs užmigti.

1912

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page