r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
UŽŽĖLUSIU TAKU
[1]

    Ką tik baigęs kunigų seminariją ir įšventintas kunigu, Antanas Maldutis ruošėsi pirmajam pamokslui, kurį turėjo pasakyti antrą sekminių dieną po pirmųjų savo gimtoj parapijoj mišių.
    Ėmė ruoštis iš anksto, tuojau parvažiavęs iš seminarijos namo ir gavęs iš klebono temą "Apie dvylikos apaštalų gyvenimą".
    Per dvi savaites išvarteliojo kunigas Maldutis visą savo ir apdulkėjusį klebonijos knygyną, permetė akimis naująjį įstatymą, išskaitė šventųjų tėvų veikalus ir enciklikas, kurios nors truputėlį paliesdavo jo temą, atsiminė visa, ką pats žinojo ir ką iš kitų girdėjo... ir vis dėlto pamokslas išėjo ne per puikus.
    Negalėjo kunigas Maldutis jokiu būdu pritaikyti rengiamojo pamokslo prie savo parapijos žmonių nuotaikos ir jų psichologijos.
    Skaitė jis savo pamokslą ir klebonui, ir abiem kamendoriams, bet ir jie, be mažų trupinėlių, nieko nei pridėti, nei atimti negalėjo.
    Ir kai po trijų nuobodaus darbo savaičių kunigas Maldutis, išėjęs į rugių lauką ir suradęs tinkamą vietelę, kur jo niekas negalėjo išgirsti, ėmė sakyti pamokslą siūbuojantiems rugiams, retkarčiais dirsčiodamas į mažutį, tarp pirštų įspraustą popieriuką, čia jis staiga pastebėjo daugelyje vietų pats sau prieštaraująs ir painiojąs.
    Nebaigęs sakyti, su paskuba, smarkiai tvaskančia širdimi grįžo kunigas namo ir vėl stvėrėsi plunksnos, šventojo rašto, pamokslų vadovėlio, iš kurio trumpu laiku sekės prisirengti prie bet kokio pamokslo, ir pradėjo iš naujo rašinėti vienam lapelyje planą, antrajame pirmuosius sakinius.
    - Ar ne geriau būtų paprašius kleboną kitos temos? - staiga praslinko jo galvoje mintis: - Kaip antai, apie šv. Joną krikštytoją arba ką nors iš dešimties dievo įsakymų, - ir Maldutis įsivaizdavo, kaip iškilniai jis pasakytų pamokslą, pavyzdžiui, apie trečiąjį, ketvirtąjį, šeštąjį įsakymą.
    - Ne, tik ne iš dešimties dievo įsakymų, - ūmai susigriebė.
    Čia kažin kas šmėkštelėjo jo galvoje, kažin ko susigėdo ir atsiminė, kaip jis kitados, dar "švedas" tebebūdamas, besimokydamas Vilniuje pas vieną labai dievobaimingą "ponią", vasarą parvažiavęs namo, pogulio metu ganydavo su Vildžiūnų Katre arklius.
    - Juk ir ji klausys mano pirmojo pamokslo, būtinai klausys... Neduok dieve, kad dabar ateitų išpažinti man savo nuodėmių, - kaip aš su ja kalbėčiau? - klausinėjo savęs jaunas kunigas Maldutis, nebegalvodamas jau apie savo pamokslą, o mąstydamas apie Vildžiūnų Katrę, kuri dabar jau visai suaugo ir rudeniop žadėjo tekėti už seno, bet turtingo Jurgio Girckaus, išbuvusio aštuonerius metus Amerikoje, parsinešusio pinigų krūvą ir dabar ūkininkaujančio žemės valake.
    Pamažėl kunigas atsitolino nuo pamokslo temos ir, pasirėmęs ant stalo, ėmė galvoti apie Katriutę ir jųdviejų pirmąją meilę.
    O kokie tai buvo laimingi laikai: graži šilta diena, saulė žeme ridinėja, gilus mėlynas dangus. Krūmeliuose paukštytės čiulba. Tarp alksnių arkliai čiuža. Kvepia naktinytėmis, vingirykštėmis, medum, ramunėmis. Svaigina gailiai, kaip griežčiai kelmais žaliuoja butanai su kolialiežuviais... Visi žmonės pogulio guli, o jiedu su Katriute, jauni, gražūs, sveiki, linksmi, kaip du žolynai tarp žolynų, sėdi po beržu ir šnekučiuoja...
    - Ir apie ką mudu su ja nešnekėdavom?.. - Bet užvis daugiau apie meilę...
    "...Katriut, lelijėl, aš tave myliu, myliu, myliu ir mylėsiu... kunigas aš nebūsiu. Ne, ne, nebūsiu. Aš, išlaikęs egzaminus, gausiu vietą, paskiau tave vesiu, ir mudu laimingi būsim, laimingi..."
    - Cha cha cha! - priverstinai linksėdamas galvą, nusijuokė Maldutis ir, užvertęs šventąjį raštą, imdamas plunksną, pridėjo: - Žmogus šaudo, velnias kulkas gaudo!..
    "...Ir aš tave myliu, Antanėl, myliu ir mylėsiu. Ir aš darbuosiuos ir padėsiu tau. Mudu ir be turtų būsim laimingi... Taip, Antanėl, taip!.."
    ...kokia švelni rankelė, kokie malonūs kuteną veidą jos plaukai, akys, blakstienos...
    "...Katriut, arčiau..." Kaip malonu, kaip gera, o kaip kvepia ir gražiai žaliuoja aplinkui rugiai, tartum jūra banguoja. Katriutė ir aš. Aš ir Katriutė - ir visas čia pasaulis. Daugiau nieko nebereikia. Štai kame esama laimės...
    - E cha cha cha! Svajonės jūs svajonės, kas jūsų neaudė...
    - Iš tikrųjų tai buvo patys laimingieji laikai.
    - Viešpatie, ko gi man dabar trūksta? Kai su Katriute būdavau, visko man užtekdavo ir nieko daugiau negeisdavau; regis, tada ir pati gamta buvo gražesnė, ir žmonės geresni, ir aš pats doresnis, ir malda saldesnė, net ir mintys kitoniškos buvo... Tada mylėdavau ne tik ją, bet ir savo artimą. O dabar? Dabar aš jos negaliu mylėti, o be jos nemeilus ir visas pasaulis... Taip ir skurstu be meilės, be vilties, be idėjos... Aukso svajonių vietoj - sunkios mintys mane kankina, naktimis bjaurūs sapnai kamuoja... - ir kunigas Maldutis, abiem rankom parėmęs galvą ir užmerkęs akis, giliai susimąstė.
    - Na, gana apie tai, reikia toliau taisyti pamokslą, - ir kunigėlis, nusikratęs sunkiomis mintimis, iš reto pradėjo skaityti:
    "Viešpats dievas nusiuntė šventą dvasią dvylikai apaštalų, prastų žmonelių, kurie nemokėjo nei rašyt, nei skaityt, o buvo prasti vargdieniai žvejai, todėl, mieli krikščionys, toji dievo malonė, tas šventosios dvasios apsireiškimas dvylikai apaštalų..."
    - Ir vėl dvylika apaštalų!
    - Šventoji dvasia, dvylika apaštalų; dvylika apaštalų, šventoji dvasia... iš tikrųjų tie mano žodžiai užima beveik trečią viso pamokslo dalį, - ir kunigėlis vėl ėmė raustis šventame rašte.
    - Šventoji Alena, kai viešpaties kryžiaus ieškojo, tai nesurasdama taip lementavojo... - balsiai skaitė kitoje klėtyje kažin kokią knygą senas dėdė Baltrus, kurio pinigais Maldutis buvo išėjęs mokslus ir kuris dabar, senatvėje, apsigyvenęs Maldučių namuose "ant loskavos duonos", nieko nedirbo, vien šventas knygas skaitė ir meldėsi.
    - Dėde, ar negali pašnibždomis skaityti? Aš čia turiu trupučiuką darbo, - lipšniai pertraukė jį kunigas.
    Dėdė išėjo iš klėties, atsistojo ant prieklėčio, nusiėmė nuo nosies akinius ir, matyt, nepermanęs, ką jam kunigas sakė, stenėdamas pradėjo:
    - Šventoji Alena, kai kryžiaus ieškojo... kažin, ar šventa Alena...
    - Kokia Alena? - pertraukė jį kunigas, apsimesdamas nieko nesuprantąs.
    - Kur kryžiaus ieškojo! - atkartojo jam dėdė ir įsmeigė į kunigą akis, stebėdamasis, kad kunigas nežino tokių svarbių šventų daiktų.
    - ...Rašte šventame pasakyta, kad kai šventoji Alena kryžiaus ieškojo, šventa Darata viešpaties grabo ieškojo ir beieškodama užėjo turkų žemėj tris grabus: viename grabe lyg šventas Jackus, lyg šventas Jokūbas, kitame pats viešpats, o trečiame šventa Darata...
    - Kaigi čia, dėde, išeina: Šventa Darata grabo ieškojo ir šventa Darata grabe?!
    - Taigi rašte šventame yra... kad...
    - Legenda čia, dėde, ne teisybė.
    - Ar į grabą įlindo?
    - Legenda, čia, sakau, dėde, toks senovės žmonių padavimas, tuo galima tikėt ir netikėt ir vis dėlto būti geru kataliku.
    - Je, sakyk, žmonių parsidavimas! Tai gal turkams parsidavė?
    Kunigo rankos ėmė virpėti, ir jis vos vos susivaldė neįžeidęs dėdės.
    - Taigi šventas Povilas apaštalas sako, kad kai fariziejai ir pranašai...
    - Dėde, aš čia turiu truputį tokio darbo, gal paskiau kada pasikalbėsim, - vėl nukirto jį kunigas, iš anksto žinodamas, kad su dėde veikiai kalbos nepabaigsi...
    - Gerai, Antaniuk, gerai, nekalbėsiu, katel tu mano, gerai, rašyk, rašyk. Gal kokiam kunigui gromatą rašai?!
    - Kunigui, dėde, kunigui... - trumpai atsakė Maldutis ir įverpė akis į savo pamokslą.
    - Na, kad ir čia toks painus sakinys: "Žmogus, nustojęs šventosios dvasios ir dievo malonės, dažnai pyksta ir dėl to gadina sau prakaitą".
    - Kraują, ne prakaitą! - susigriebė ir, perbrėžęs žodį "prakaitą", įrašė "kraują".
    - Reikės neštis parodyti kamendoriui Ignui, bene ras ir jis kokių nors prieštaravimų.
    Tik buvo kunigas įsigilinęs į dvylikos apaštalų gyvenimus, kai staiga užpakaly kažin kas nedrąsiai sukosėjo ir atsiduso. Atsigręžęs kunigas pamatė savo motiną, nebejauną, be laiko pasenusią, darbais ir poteriais persipliekusią moteriškę, kuri paprastai nedrįsdavo savo sūnelio trukdyt ir laukdavo, kol jis ją prakalbins.
    - Ką gi, mama, pasakysi? - paklausė kunigas, stengdamasis suteikti savo balsui kuo daugiausia švelnumo ir lipšnumo.
    - Štai atėjo Pūkienio Uršulė, klausia, kaip šiandien ligoniui valgyt: ar sausai, ar su pienu?
    - Tai čia ne mano dalykas, mama, tepasiklausia klebono, - jau nebelipšniai atsakė kunigėlis ir vėl įsikniso į apaštalų gyvenimą.
    Motutė nepasijudino iš vietos, lyg susimąstė, pridėjo prie skruosto pirštą, suringavo kaktos raukšles, padariusi didžiai dievobaimingą seną savo veidą.
    - Tegu klebono pasiklausia, mama, tatai ne mano dalykas! - paantrino kunigėlis, norėdamas veikiau ja atsikratyti.
    - Taigi taigi, gerai, pasakysiu... - silpnu balsu, linguodama galvą, prabilo motutė, bet trauktis iš vietos nenorėjo.
    - Va dar, Baltuškienė atnešė vištą ir dešimt kiaušinių, tai prašė, kad kunigėlis, laikydamas pirmąsias mišias, atsidustum ir už jų pamiliją...
    - Vaje, mama, kiek kartų prašiau: nepriimk, iš nieko nepriimk nei vištų, nei kiaušinių, nenoriu aš tų aukų, susimildama, nepriimk. Virk man prastus baltintus batvinius, o vakarais duok rūgusio pieno ir šutintų bulvių. Susimildama, daugiau nebepriimk!
    - Tai ką gi darysi, kad neša va ir gana. Vakar dar Leibokui pardaviau kapą kiaušinių ir tris vištas.
    - Nepriimk, mama, nepriimk, sakau, nepriimk!
    - Gerai gerai, sūnel, nebepriimsiu, tik vakar va dar Uliokienė atnešė du gaidžiukus, tokie riebūs, gražūs, tai vieną šiandien kunigėliui papjoviau, o kitą pasilikau veislei... Tai prašė, kad kunigėlis pasimelstum už jos vyro dūšią, mat arielka sudegė advente. Dieve duok jam dangų.
    - Uliokienė, tokia beturtė našlė ir dar su ketvertu vaikų, kaip mama iš tokios vargšės priėmei?
    - O kad padėjo ant žemės viduasly ir išėjo, sako:
    "Tegul kunigėlis pasimels už griešniko Ulijono dūšią!"
    - Te, mama, dvi ketverges ir greičiau atiduok jai už gaidžiukus! - ir kunigėlis, pakėlęs sutaną (dėlei ko labai susigėdo visą laiką priemenės duryse stovėjusi ir klausiusi Pūkienio Uršė), išėmė iš kelnių kišenės pinigus ir padavė motinai.
    Jau Maldutis buvo sučiupęs ieškomą mintį, kai staiga užpakaly vėl kažin kas sukosėjo.
    - Štai Uliokienė pridėjo dar prie tų dviejų ketvergių auksiną ir prašė, kad kunigėlis mišias atlaikytum: daugiau, sako, dabar neturinti.
    Kunigas pašoko nuo suolo, nubraukė rankove pinigus, kuriuos buvo padėjusi ant stalo motina, ir, sugriebęs "Breviarum Romanum", išbėgo per sodą laukan.
    - Dieve mano, ir taip reikės per visą gyvenimą kankintis ir vargti be jokios kam naudos su tais tamsuoliais, fanatikais! Kam dar jiems tokie pamokslai, kam aš čia vargstu, ruošiuos ir visur rankioju medžiagą... Juk jiems ką tik pasakysi - vis priims už tiesą, kaip prakalbėsi - vis bus gerai.
    - Dievuli mano, dievuli mano! Juk jiems dar užtenka tokių niekniekių, kaip šventa Alena su šventa Darata, grabo ir kryžiaus ieškojusios...
    - Kaip užžėlusi šita dirva! Viskas eina pirmyn, viskas auga, plėtojasi, mokslas kultūra, mes vieni tebestovime vietoje, pakelėj grąžomės ir dar trukdome kitiems. Vis šaukiam apie savo neklaidingumą, apie savo pastovumą. "Katolicyzm ma własność pionu, nie znosi uchyleń".
    - Tuo tarpu kiekvienas galvojąs žmogus, susidūręs bent su gamtos mokslais ir su mūsų principais, aiškiai pamato visą mūsų atsilikimą...
    - Tiesa, pripažinom galop, kad žemė sukas aplink saulę... Nusileidom, kad visatos kūrimo diena tolygi tūkstančiams amžių... Bet kas iš to?
    - Vėl bailiai gainiojam raides...
    - Atsilikom taip toli, toli... Nustojom daugybės rimčiausių mąstytojų, daugybės darbščiausiųjų visuomenininkų, ar bepavysim paskiau juos, ar sugebėsime, kad ir peršokę per laiką, sukurti naują bažnyčią naujais pagrindais?.. Ar nepasinersim, kad ir pasiviję, jų jūrose?..
    - Kaip mes vis dar tebeaiškinam dievą, tikėjimą, bažnyčią, šv. dvasią, šv. trejybę...
    - O mokslas ir kultūra kas dieną savo galinga srove vis graužia mūsų šventovės sienas, griaudami jos didžius piliorius, ir rasit, niekieno nepalaikomi, jau seniai būtų virtę jie liūdnais griuvėsiais...
    - Juk jei ir tikėjimas yra mokslas, tai ir jį reikia taip pat toliau plėtot, valyt, bet ne tą patį amžinai automatiškai kartot... kartot, iškreipus viešpaties idėją, iškreipus pačią mintį ir pritaikius žmonių saujelės gerovei...
    - Nejaugi ir man teks būti tik duoną valgančiu automatu?.. Kaip ir visi, mechaniškai atlikt apeigas, rodyt dievobaimingumą, gudriai lankstyti Kristaus žodžius, klausyt davatkų išpažinties, skaityt egzortus...
    - Juk tik jie kreipsis į mane, jie, tie vargšai, tamsuoliai, beturčiai, ieškos pas mane, pasak mūsų, dangaus karalystės...
    - O inteligentas jei ir kreiptųsi, tai ką aš jam pasakysiu?... Ką gi aš žinau?... Juk tie penkeri seminarijos mokslo metai atskyrė mane nuo žmonių, visuomenės - juk net ir dienraščio skaityti neleisdavo...
    - Težinau tik tai, ką buvau išskaitęs iš "Przegląd Katolicki" ar "Kwartalnik Teologiczny" ir iš "Draugijos", ką girdėjau iš kitų ir ką dar pats savo menku protu pasiekiau...
    - Bet gana apie tai, gana! Ne aš pirmutinis, ne aš paskutinis! Prieš vėją dulkės nepapūsi!
    - Juk ne tokie žmonės, ne tokios orenybės taip tiki ir daro: prelatai, vyskupai, patys kardinolai, jo šventenybė šventasis tėvas... o aš, žemės dulkė, keturių klasių kunigas, vos įšventintas...
    - Ne ne ne, šalin pagundos, šalin... - ir kunigas, stengdamasis nusiraminti, nustelbti mintis, kurios pastaruoju laiku dažnai neduodavo jam ramybės, ėmė eidamas ežia braukyti ir glostyti dar neišplaukėjusias varpas.
    - Bet ir mano gi yra tiesos, - ūmai susilaikęs ir įbedęs žemėn akis, prašnibždėjo kunigas, - nes ar ne pats Kristus pasakė, kad kas bus neprieinama galvočiams ir mokslo vyrams, tai bus lengvai nekaltų kūdikėlių pasiekiama...
    - Bet gana apie tai, gana...
    Pamažėl nuslinko šešėliai nuo Maldučio veido; jau buvo bepradedąs kalbėt ir poterius "Horae minores", tik žiūri - čia pievelėje besėdinti kažkokia mergelė.
    Dingtelėjo kunigo širdin, pradėjo smilkiniuose tvaksėt, ir Maldutis, atsiskleidęs "Breviarum Romanum", ėmė skaityti kas pakliuvo į akį.
    Lyg nesmagu ir net tarytum gėda jam buvo susitikt lauke su moterimis, kurios puldavo bučiuot rankas, su sodžiaus mergaitėmis, su kuriomis jis mažas drauge augo, žaidė, basas bėginėjo po laukus, o būdamas "švedas" vakaruškose šokdavo, meilindavos...
    Jis jautė, kad toj garbėj, kuria aukština sodiečiai kunigą, esama ir paniekinimo, pašaipos dalies, kuri ypač didelė jaunimo tarpe...
    Prisiartinęs prie mergaitės, atplėšė nuo knygos akis, pažvelgė ir krūptelėjo: pievelėje sėdėjo susimąsčiusi ir, matyt, didžiai nuliūdusi Vildžiūnų Katrė, kurią kitados jis mylėjo ir kurios buvo mylimas.
    - Garbė Jėzui Kristui! - prabilo į ją kunigas ir, vėl įbedęs į knygą akis, praėjo pro šalį.
    - Per amžius, - trumpai, nepasijudindama iš vietos, atsakė Katrė; tik šiltas, gėlėmis kvepiąs vėjelis, tarytum žaisdamas gražios merginos apdarais, susukęs jos prijuostę ir vos nenutraukęs nuo galvos skarelės, tesublaškė merginos ramybę...
    Kunigo akis ir mintis aptraukė migla.
    - Kam ji čia sėdi, ko ji čia laukia? Kodėl ji tokia susimąsčiusi, nuliūdusi?.. - jausdamas didelį nesmagumą, spėliojo kunigas.
    Eidamas rugių ežia ir priverstinai žiūrėdamas į knygą, jautė, kad Katriutė degina savo akimis jo pakaušį, jo visą stuomenį, žiūri kiekvieną jo žingsnį, kiekvieną judesį.
    Be galo nesmagu ir gailu jam pasidarė, kad nieko jai nepasakė ir prie jos nepriėjo...
    Pasiekęs mišką ir pasislėpęs už eglės, neiškentė neatsigręžęs: Vildžiūnaitė tylelėmis, nuleidusi galvą, ėjo rugių ežia į sodžių.
    Didžiai nusiminęs, lyg ką pametęs, kunigas lydėjo ją akimis. Galop mergina, šmėstelėjusi lipdama per tvorą balta jupele, išnyko tarp medžių.
    Mergina išnyko, bet mintys - ne apie pamokslą, tikėjimą ir žmones mintys - kankino kunigą ir nebedavė jam ramumo.
    Juk jis ją mylėjo, glostė, bučiavo...
    Juk ji jam buvo tokia brangi, artima, tokia meili...
    Atsigulęs po beržu, skendo Maldutis paslaptingose mintyse ir gailėjosi nieko jai neprataręs, nenuraminęs jos liūdesio.
    - Tebebūčiau "švedas", būtinai būčiau stabtelėjęs, bent paklausęs, kodėl ji tokia liūdna ir ko nusiminusi...
    - O kaip jai tinka raštais išvedžiota ir žičkais apsiuvinėta marga prijuostė ir juodas lankas apie pilką sijonėlį! - pramurmėjo kunigas Maldutis ir, parėmęs rankomis galvą, žiūrėjo į banguojančias rugių jūras.
    Keistos, kunigui neprideramos mintys kartais ateidavo jam į galvą.
    Kol dar buvo "švedas", regis, apie nieką negalvodavo; tik baigus seminariją jam neduodavo ramybės ne tik mintys apie evangeliją, tikėjimą, jo paslaptis, bažnyčią... dažnai kamuodavo jį ir "meilės problema".
    Pirma netrukdavo atsikratyti panašiomis mintimis, pradėdamas mąstyti tai apie viešpaties kančias, tai apie pavyzdingą kurio nors šventojo gyvenimą...
    Tapęs klieriku, jis jau ne tik jomis nebesikratydavo, bet, atvirkščiai, joms tartum pataikaudavo ir, pindamas savo svajones, nebelaikydavo jų nuodėme.
    - Juk jų, moterų, yra pusė visos žmonijos, juk jas dievas leido mums, kad būtų mūsų gyvenimo draugės. Juk jei kiekvienas vyras išsirinktų sau moterimi tinkamą mylimąją mergelę, jei dvi sielos, du kūnai susilietų galingoj meilėj į vieną, koks gražus tada pasidarytų žmonių gyvenimas. Štai kada ateitų jo karalija žemėn... - tokios mintys privesdavo Maldutį, dar klieriką, ligi to, jog paskui kamuodavo jį gražios nekaltos mergelės dieną bemąstant, naktimis sapnuojant.
    Žiemą, būdamas seminarijos mūruose, laukdavo šventadienio, kai per sumą, einant apie bažnyčios šulus, jis galėdavo matyti vieną simpatingą, labai jam tinkančią, į Katriutę panašią mergaitę, kuri plačiai išskėstomis akimis visuomet į jį ilgai ilgai žiūrėdavo. Eidamas iškilmingoje procesijoje apie bažnyčią, klierikas nežiūrėdavo taip dievobaimingai į didįjį aukurą, kaip į tą mergaitę.
    Nors jie akimis ir daug vienas kitam pasisakydavo, bet kas ji tokia ir kodėl taip į jį atsidėjusi žiūri, klierikas nežinojo.
    Tiesa, rado jis kartą, parėjęs iš bažnyčios, sutanos kišenėje laiškelį nuo kažin kokios Miliutės, kuri karštai prisipažino jį mylinti; bet nuo kokios Miliutės, ar nuo tos simpatingos mergelės, ar nuo kitos kokios, klierikas taip ir nesužinojo.
    O vasarą, parvažiavęs iš seminarijos namo, šventadieniais pasislėpdavo klebono sode tarp liepų ir iš ten žiūrėdavo, kaip eidavo į bažnyčią gražiai apsitaisiusių, žolynais pasipuošusių mergaičių būriai, kaip sustojusios ties klebono sodu mazgodavos upelyje kojas, audavos burlečiais ir linksmai šnekučiuodavos.
    Žiūrėdavo tada klierikas, gėrėdavosi ir lygindavo jas su skaisčiomis masinančiomis, uždraustame darželyje augančiomis rožėmis, į kurias galima kiek nori žiūrėti, kuriomis galima kiek nori grožėtis, bet kurių neseka nei skinti, nei palytėti.
    Jam tada rodės, kaip kad vienos gražina darželį, taip kitos - pasaulį.
    Besvajodamas ir bežiūrėdamas į banguojančius rugius, į toli mėlynuojančią girelę, įsivaizdavo kunigas, kaip būtų malonu ir kokia didelė, neapsakoma būtų laimė, prisiglaudus prie Katriutės ir primygus veidą prie jos karštos krūtinės taip, kaip jis kitados darydavo, kol dar buvo laisvas, suknelės nesuvaržytas žmogus.
    Juo ilgiau svajojo ir nerimo kunigas, juo labiau ir aiškiau pradėjo suprasti, kad, palikęs kunigu, išsižadėjęs savo tikrosios laimės, išsižadėjęs brangiausios dievo dovanos - meilės.
    Juk viskas žemėje, štai visi paukšteliai ir vabalėliai, gyvuliai ir augmenėliai, visi atvirai mylisi visi tąja meile gyvena, puošiasi - visi dėl meilės, visiems meilė...
    - Tik aš... Žmogus!.. gamtos karalius!..
    - Dėl tėvų įnorio, dėl tamsuolių, fanatikų prietarų išsižadėjau gražiausio jausmo - meilės.
    - Ir kam tas celibatas, kokia kam iš jo nauda?.. Dėl to mes dabar kenčiame, kankinamės, laužome savo įžadus, esame nenatūralūs vyrai ir veltui kovojame su prigimtimi, kad kažin kieno kada nesuprastas Kristus...
    - Kad bent pašaukimą turėčiau arba dovaną dievo žodį skelbt, o dabar... nelaimingas žmogus!
    - Ne veltui mokytų žmonių yra pasakyta, kad vyras ar moteris gali būti laimingi, gali visiškai apreikšti savo gyvybę, savo jėgas, tik vienas su kitu susidraugavę, susijungę.
    - O toji pati gamta! Negi kitaip viską sutvarkė?.. Ir kunigas Maldutis domėjos laukinių gėlių keru, apie kurį skraidė ūždamos bitelės ir gražūs drugeliai, nešiodami nuo vyriškojo žiedelio į moteriškąjį meilės dulkeles...
    - Tik vienas žmogus, gamtos karalius, suteršė tą šventą prigimtį, tą pačią meilę subjaurojęs žemu gašlumu ir padalinęs savo harmoningai sutvertą kūną į gražias ir bjaurias dalis... - galvojo kunigas, akimis sekiodamas ratuotas biteles ir gražius drugelius.
    - Ir jei žmogaus laimė pareina nuo jo paties nuovokos, nuo pasitenkinimo savimi, tai daug laimingesnis būčiau nesimokęs. Neskaitęs būčiau "Kwartalnik Teologiczny", nebūčiau turėjęs jokio supratimo nei apie Darvino teoriją, nei apie Hegelį, nei apie Kantą, kuriuos tik po truputį, apčiuopomis, kaip vaikas didelį obuolį, aplaižiau, apgraužiau, tepamėginęs skonio, ir tiek.
    - Gyvenčiau dabar namie, ūkininkaučiau, būčiau vedęs Katriutę ir jausčiaus ne tik laimingesnis esąs, bet ir žmonijai naudingesnis... Gal turėčiau jau ir vaikučių... O dabar niekam netikęs ilgaskvernis, iškreiptų idėjų skelbėjas, anot to naktigonio, pamačiusio mano praskustą viršugalvį, sušelmavotas žmogus.
    - Štai šitie žolynai! Kaip jie iškėlė aikštėn, išskėtė, išplėtojo savo gražius žiedelius, kaip juos išmargino įvairiomis spalvomis, kad tik iš tolo priviliotų bitelę, įkviestų pasibučiuoti drugelį! O šitie vėl! Kaip gausiai paskleidė aplinkui gardų žiedų kvapą, ištryškino saldžias limpamas sultis! Kiek čia meilės!.. O čia!.. Kaip dailiai sutvarkė viešpats pasaulį! Garbė tau, pasaulio kūrėjau, garbė, - ir kunigas, kilstelėjęs aukštyn į dangų sunertas rankas, nuėjo tolyn.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page