r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
PROVOKACIJA

    Nors tai atsitiko daugiau kaip prieš penkiolika metų, tačiau panaitė Marija Uogenaitė gerai atsimena, kaip prisiekusiojo advokato padėjėjas ponas Ignas Rudokas, įėjęs į prieangį, paklausė tarnaitės drūtu, vyrišku balsu: "Ponai namie?" - ir, gavęs atsaką, įėjo į svečių kambarį.
    Namie buvo tik viena panaitė Marija.
    Ji ir priėmė poną Rudoką.
    Atmena ji, kaip rytoj tėvas ruošės atiduot ponui Rudokui vizitą ir kaip nuo jo pargrįžęs džiaugėsi, kad į jų miestelį, kurio jis buvo galva ir kuriam taip stigo inteligentų ir apskritai žmonių, išėjusių aukštuosius mokslus, atvažiavo dar vienas šviesus ir kultūringas asmuo.
    Atsimena, kaip tėvelis, valgydamas pietus, vis nerimo, karščiavos ir džiaugės, pasakodamas jodviem su motina, kad galų gale susipratus ir Lietuvos inteligentija - ėmusi grįžt iš Rusų į Lietuvą ir skleist tarp žmonių šviesą, dorą ir kultūrą.
    Ir iš tikrųjų tėvas neapsiriko: ponas Rudokas buvo išėjęs universitetą, baigęs net du fakultetus ir šiek tiek pasižymėjęs savo veiklumu, kalbingumu, taktingumu ir mokėjimu tuoj orientuotis painiausiuose atsitikimuose.
    Ne profanas ponas Rudokas buvo ir salonų draugijoj: sveikas, gražus, linksmas, mokąs gerai dainuot ir patikt moterims, jis per kokiu du mėnesiu patraukė į save ne tik visas turtingesnes miestelio paneles, bet susirišo dargi ir su kai kuriomis poniomis.
    Ponų Uogenų namus iš pradžių lankė retai - per mėnesį du tris kartus, bet po vieno labdaringo koncerto, kur jis sėkmingai dainavo, panaitei Marijai pianinu pritariant, ėmė lankytis dažniau, o kartkartėmis, Uogenų prašomas, ir pietauti.
    Ponas Uogena džiaugėsi turįs preferansui gerą partnerį ir išmintingą politininką. Ponia Uogenienė žiūrėjo į jį kaipo į gerą Marytei porą; jos jautri motinos širdis jautė, kad ne vien dėl preferanso, muzikos ir pašnekesio apie politiką lankos ir ilgai įsivakaruoja ponas Rudokas.
    Panaitė Marija irgi buvo ne be svajonių.
    Tik vienas dalykas kenkė jai ramiai svajot apie poną Rudoką - tat jos mažas kraitis.
    Nors ir tebėjo paskalos, kad ponas Uogena dar turįs padėtų pinigų įvairiuose bankuose apie penkias keturias dešimtis tūkstančių, tačiau nuo tos dienos, kai subankrutavo Frankelio bankas ir draug nupuolė miesto akcijos, visas ponų Uogenų turtas nebeišnešė ir dešimties tūkstančių.
    - Gerai, jis dabar mus dažnai lanko, asistuoja man, ilgainiui rasit prisipažins ir mylįs, bet kas gali užtikrinti. kad, sužinojęs teisybę apie mano kraitį, neatšals ir nepasitrauks... - ne kartą galvojo panaitė Marija, išėjus ponui Rudokui.
    - Juk jis žmogus talentingas, jam reikia turtingos žmonos, kad veikiau padarytų karjerą ir pasiektų aukščiausį advokato garbės laipsnį. Juk kas nežino, kad Rusuos be pinigų kaip ir be diplomo - žūsta didžiausi talentai... O su mano penketa tūkstančiukų ką jis nuveiks - ir buto tinkamai papuošt ir laikyt negalima. Neplėš gi jis prastų sodiečių kaip tas Koganas.
    - Kai pamils, tad į kraitį nežiūrės, tada mostelės ranka ir į pinigus, ir į karjerą: toks žmogus ne vien auksu gyvena, jam labiau reikia jausmingos moteries - draugės, patarėjos, pavaduotojos - tokios kaip tu, mano Marytė, - ramindavo ją motina, ir panaitė Marija vėl svajodavo apie meilę ir laukdavo pono Rudoko.
    Kad ir sunku buvo spręsti, ką mano ponas Rudokas, tačiau aiškiai matoma buvo, kad ir jam rūpi panaitė Marija.
    Praėjo dar mėnuo. Surengė dar vieną labdaringą koncertą. Dar arčiau susipažino panaitė Marija su ponu Rudoku, ir vieną vakarą, tėvams nesant namie, kylančioji advokatijos žvaigždė pasisakė mylįs Marytę.
    Sakėsi taip gražiai, tokiais dailiais žodeliais, tokiais ilgais, apvaliais, aptašytais sakiniais, jog Marytei galva apsvaigo ir, nebegalėdama suvokti viso to, ką išdėstė ponas Rudokas, pamiršo iš anksto sugalvotą atsaką ir tik bailiai, keliais žodžiais išreiškė tą, ką jautė, ir taip, kaip paprastai tokiais atvejais atsako salonuose išauklėtos panelės.
    Pasisakęs ponas Rudokas jau atvirai pradėjo vaikščiot su panaite Marija po miestą, be tam tikrų pakvietimų pietauti, žodžiu sakant, pasidarė savas žmogus.
    Nudžiugusi ponia Uogenienė didžiai susirūpino ateinančiomis vestuvėmis ir dėl to truputį atmestinai pavaišino pastarąjį sykį miesto mokyklos mokytoją, kuris lig šiol vis dar tebežinomas buvo miestely kaipo Marytės kavalierius ir pono Rudoko konkurentas.
    Dabar Marytė jau visa širdžia pamilo poną Rudoką ir taip prie jo prisirišo, jog ir valanda be jo buvo per ilga. Viskas jo tiko jai, viską jo mėgo, tik niekaip negalėjo prie jo akių priprasti: tokias akis paprastai turi tik dideli sukčiai, gudrūs vertelgos ir žmonės, jaunystės dienomis sutepę savo sąžinę.
    Ypač jai nejauku būdavo su ponu Rudoku prietemiuose: regėdavos jai, kad ką tik jisai sako, ką tik veikia, vis iš jo akių žiūri į ją kažkas toksai bjauriai slaptingas ir vis piktai šypso. Kartais, kai ji visa glausdavos prie Igno, regėdavos jai, kad kažkokia balta šmėkla traukia ją už pečių atgal, o iš Igno kišenių kyšo gyvatės galva tokiomis pat piktai šypsančiomis akimis.
    Kalbėjosi ji apie jo akis su motina, su teta Vanda, pasidalino įspūdžiais ir su kai kuriomis pensiono draugėmis, bet visos jos tik suūdijo, išbarė Marytę ir taip įtikino, jog Marytė liovėsi aimanavus ir vėl ėmė tikėti visomis pono Rudoko dorybėmis.
    - O aš, kai už tavo tėvo tekėjau, manai, nebijojau? Ir kaip dar! Būdavo, nė minutei viena su juo nedrįsdavau kambary pasilikti. O žmonės ko nepriplepėjo: ir kad girtuoklis, ir paleistuvis, ir bedievis, ir šioks, ir toks. O kai ištekėjau. matai, ir dabar, dievui dėka, neturiu kuo skųstis. Ir kad nebūtų pasipainiojęs tas Frankelis su savo banku ir akcijomis, tai būčiau ir mirusi laiminga, - drąsino motutė dukrelę.
    - Gavusi progos, kada nors pati jį pasiklausiu, kodėl kartais jo toks baisus, slaptingas žvilgsnis, - nusiramindavo panaitė Marija.
    Ponas Rudokas nieko nepaisydamas lankėsi kiekvieną dieną pas Uogenas, pietavo, svarstė su pačiu Uogena pastaruosius internacinės diplomatijos žingsnius, dainavo ir ilgas valandas iki vidunakčio išsėdėdavo su Maryte.
    Apie žadėtuves ir jungtuves ponas Rudokas nė žodžio. O kai vieną kartą apie tai atminė panaitė Marija, jis susirūpino, pasakė, kad seniai jau laukiąs jos nusprendimo, jos valios ir labai jam esą malonu, kad Marytė pirmoji apie tai prasitarusi...
    Bet galop savo džiaugsmo išliejimą pabaigė taip, kad panaitė Marija, norėdama aiškiai jo nuomonę žinoti, turėtų dar antrą kartą apie tai klaustis, ko, žinoma, ji nedarė.
    Vieną vakarą, kada Marytė su motina buvo išvažiavusi į vieną dvarą paviešėt, pas poną Uogeną atėjo ponas Rudokas.
    Pasigailėjęs, kad malonių šeimininkių nėra namie, jis ėmė kalbėt apie plataus pasaulio politikos naujienas, apie Frankelio bylą su miesto taryba, paskiau nejučiomis nemačiomis pradėjo pasakot apie save, apie savo praktiką ir pagaliau pasigyrė ir prisipažino ponui Uogenai, kad jis mylįs jo dukterį panaitę Mariją, kad jų namai esą jam visų brangiausi, kad jis stengsiąsis viską padaryt, kad ir panaitė Marija pamiltų jį taip, kaip dabar jis ją mylįs. Galop prikergė, kad jei kas kenkiąs jo meilei ir jo svajonėms padaryti panaitę Mariją laimingą, tai tik... jo mažas uždarbis.
    Visa tai ponas Rudokas išdėstė taip gražiai, taip aiškiai ir atvirai, jog susijaudinęs ponas Uogena atidengė jam savo širdį ir pasakė tikrą teisybę apie kraitį ir visų judamųjų ir nejudamųjų turtų dalykus.
    Bet kaipgi ponas Uogena nustebo, kada, išgirdęs apie kraitį, ponas Rudokas staiga paraudo, kas jam niekuomet neatsitikdavo, tartum susirūpino ir, pertraukęs poną Uogeną puse žodžio, ėmė kalbėti lygiai gražiai kaip ir pirma, bet jau truputį įžeisto žmogaus tonu, kad jo ponas Uogena nesupratęs, kad jis kraičio ir galvoj neturėjęs, kad jis norėjęs pasakyt visai ką kita, o ką dėl jo mažo uždarbio, tai, atmindamas jį, jis norėjęs tik pažymėti, kad jei ir panaitė Marija tiek pat reikalausianti iš gyvenimo kiek jis, tad juodu, būdami jauni ir sveiki, užsidirbsią ir duonai, ir pyragams.
    Persiskyrė juodu kuo maloniausiai: būsimasis žentas buvo bebučiuojąs būsimam uošviui ranką, bet, šiam pasipriešinus, pabučiavo į lūpas.
    - Matai, tu mano baltoji lelijėle, ar aš nesakiau, kad kai pamils, tai nepažiūrės nei į kraitį, nei į karjerą. Ar ne mano teisybė? Ak tu gražuolėle mano, kraujeli tu mano, tu ištekėtum ir bekraitė, - kalbėjo džiaugdamasi motutė ir glostė Marytės švelnius tamsius plaukelius ir bučiavo baltą jos veidelį.
    Ponas Rudokas tiktai nakvodavo namie, visą kitą atspėjamą laiką praleisdavo ponų Uogenų namuose.
    Bet apie vestuves ir sakytuves nė žodžio.
    Motutė didžiai rūpinosi svajojama iškilme, surašinėjo gimines, pažįstamus, svarstė, kas paprašyt, kas aplenkt; kur rūbai vestuvėms užsakyt, ar Rygoj, ar Vilniuj, o gal parankiau ir pigiau būtų siuvėja iš miesto namo parsigabenus.
    Ir taip vakarais ilgas valandas išsėdėdavo abidvi - motutė ir Marytė - apsikabinusios ir, besisupdamos pavažotoj kėdėj, kalbėdavo apie vestuves.
    Visa ką išskirsčius, visa ką išskaičius, motutė imdavo kugždėt į dukrelės ausį paslaptingus, tik moterims žinotinus patarimus, pamokinimus dėl pirmųjų jaunavedžių gyvenimo dienų.
    Pono Rudoko negražias akis ir savo mažą kraitį pamiršo jau ir panaitė Marija, ir motutė.
    Tik viena vis dar tebebuvo keista ir nesuprantama, kad apie vestuves ponas Rudokas kaip ir pirma nė žodžio.
    - Negalima gi taip, tu mano brangioji, paklausk jį vėl kada nors; pasikalbėkit judu, nes kai sutrops viskas vienu laiku, tai nebežinosi ir kurio galo tvertis. Štai kad ir šiandien, išėjus iš bažnyčios, pribėgo prie manęs ponia Liparskienė su dukterimis: "Kada vestuvės, kada vestuvės, rasit ir mus paprašysite", - o aš stoviu kaip kvaila ir nežinau, kas sakyti. Pasikalbėkit, Maryt, juk kaipgi judu drauge gyvensit, jei iki šiol vis neatviri ir tokie nedrąsūs. Paklausk stačiai, ir gana!
    - Mamyt, visa tai aš gerai suprantu, bet kad jo akys, akys... kai tik pažvelgs į mane, tai aš tuojau kažkodėl nustoju ramumo, drąsos ir nežinau, kas man daros, - ir liūdna, ir nesmagu, ir nejauku.
    - Gana, tu neišmanėle, įsikando kažin ką - "akys, akys"; akys tokios pat kaip ir visų akys! Juk jis mokytas, salonų žmogus, ir juristas, ir filologas, nepasakos tau tokių menkniekių ir nežiūrės per visą vakarą į akis kaip tas mokytojas. Kokia gi tu moteris būsi, tokia nedrąsi! Vyro akių baidosi! Juokai, ir tiek. O gal visai nenori tekėti, tai kas kita. Netekėk. Gal čia kas tave varu varo ar bodisi tavimi. Juk tu pas mus toji viena balandėlė. Netekėk. Palauk, atsiras ir geresnis. Bet ir laukti nereiks. Ponas mokytojas seniai tavęs per žmones klausia, tik mudu su tėvu vis dar tylėjova. Ką gi, ar ne pora? Ar neturėsi duonos? Ar bent ne vyras: ir gražus, ir meilus, ir atviras; papasakoja, kur buvęs, ką matęs, ką valgęs, ką gėręs. Ką gi? Tai pagalvok, kol dar laikas, kad paskui nesigraudintumei.
    Kaip tik tą patį vakarą, kada Marytė griežtai nusprendė pasikalbėti su ponu Rudoku apie vestuves, atėjo jis, tartum iš anksto sužinojęs, didžiai nuliūdęs ir nusiminęs.
    Marytei paklausus, kokia jo neūpo priežastis, atsakė, kad esą kai kurie dalykai seniai jau jam neduodą ramumo ir kad jis norįs su ja pasišnekėti.
    - Tai eikim į mano kambarėlį, - tarė Marytė, ir juodu išėjo iš salono.
    - Sėskis čia greta manęs ir pasakok.
    - Nieko gero, Maryt, aš tau nepapasakosiu.
    - Na, ką daryt, pasakok, kas yra ir kas teisybė. Kas gi tau širdį užgulė?
    Ponas Rudokas nesisėdo, bet, priėjęs prie stalo, kur atsisėdo Marytė, pradėjo nuleidęs galvą vadžioti pirštu po staltiese.
    - Sėskis gi, Ignai, ir veikiau pasakok. Aš klausau... Ką gi norėjai pranešti?
    - Nieko gero, Maryt, nieko gero! - ir ponas Rudokas, truputį pasitraukęs nuo stalo, atrėmė į sieną alkūnę ir paslėpė savo veidą rankovės raukšlėse.
    - Dėl dievo, Ignai, nekankink manęs, kas atsitiko, tuojau sakyk, viską sakyk! - sugriebusi už rankos pasisodino Marytė jį prie savęs ir, uždėjusi jam ant pečių rankas, įsižiūrėjo į jo veidą.
    Ponas Rudokas, tartum neiškentęs jos gilaus žvilgsnio, apkabino ją per liemenį ir, padėjęs jai ant pečių galvą, vėl paslėpė akis.
    - Dėl dievo, Ignai, dėl dievo, veikiau! Tu manęs nebemyli? Sakyk veikiau, sakyk! - jau su ašaromis ir nusigandusi ėmė maldauti Marytė.
    Ponas Rudokas ūmai nuslydo susirietęs nuo sofos, atsiklaupė ir, apkabinęs Marytės kelius, prabilo:
    - Maryt... Maryt, aš didžiai nelaimingas žmogus, aš... aš... aš... aš seniai norėjau tau pasakyt, kad pirma, kol dar tavęs nepažinojau, turėjau Maskvoj savo mylimą, su kuria sugyvenau dvi dukteryti... Dabar aš jos nebemyliu, bet kiekvienas mėnuo siunčiu jai su vaikučiais gyvenimui, - pastaruosius žodžius ponas Rudokas ištarė drąsiau, tartum pasigirdamas savo nuopelnais.
    Minutę kitą viešpatavo tyla. Taip nutyla du žmonės, kada smarkiai sužaibavus laukia perkūno. Galop Marytė prabilo:
    - Kelkis... Kelkis! - balsu atkartojo ji ir patempė poną Rudoką už rankovės.
    Ponas Rudokas pakėlė galvą, žvilgterėjo Marytei į akis ir nustebo: nustebo, nes suprato, kad jo provokacija kad ir pavyko, tačiau tikslo nepasiekė; suprato, kad Marytė dovanotų jam ir šitą nuodėmę; dovanotų ir kitą, ir dar daugiau; suprato, kad ji pamilo jį taip, kaip gali tik mylėti moteris savo vyrą - idealą, kad ir šiaudinį, bet idealą; suprato, kad ji paskui jį sektų jau į Sibirą, į katorgą ir visur, kur tik blokštų jį laimė. Suprato, persigando ir, taktikos nebeišlaikydamas, pažvelgė jai į akis, stebėdamasis tokia atkaklia meile.
    Ne taip persigando ponas Rudokas jos meilės, kaip persigando Marytė, susitikusi su Rudoko akimis.
    Ūmai prabėgo jos galva tūkstančiai be galo ir pradžios minčių, kaip kaleidoskope blizgančių spalvų, ūmai suprato jo visą nenusisekusią provokaciją ir persigando jo žvilgsnio. Taip žiūri tik šuo, kada, nepasisekus jam pavogti iš virėjos mėsos kąsnio, dar nežino, ar ji jau graibo pagalio, kad sušertų, ar nieko nepastebėjusi kaip ir pirma tebetriūsia apie valgius.
    Panaitė Marija staiga išėjo iš užu stalo į kambario vidurį, sugniaužė kumštis, ištempė krūtinę ir, tartum ruošdamasi su kuo grumtis, pradėjo giliai kvėpuot ir degint poną Rudoką akimis.
    Kai visai jau pamiršęs taktiką ir amžinai sumišęs ponas Rudokas norėjo dar kažin ką pasakyt ir buvo jau besiartinąs ištiestomis rankomis į panaitę Mariją, staiga ji visomis kūno ir dvasios pajėgomis suriko:
    - Šalin!..

* * *

    Atsimena panaitė Marija, kaip apie ją paskum triūsė du gydytojai, kaip kažin kokiais smarkiai kvepiančiais vaistais trynė smilkinius, kaktą, klojo šaltus kompresus.
    Atsimena savo ir motutės ilgą ligą, dar ilgesnį ligos taisymą... Atsimena tėvelio mirtį, motutės. Atsimena ilgus nuobodžius rudens vakarus, tokias pat ilgas ir nuobodžias be miego naktis; langinių girgždesį cypesį... kiemo šunų staugesį... O paskum?.. paskum...
    Dabar panaitė Marija gyvena viena su dviem tarnaitėm septyniuose kambariuose, naktimis skambina pianinu, kasdien lanko bažnyčią, dažnai sirguliuoja.
    Iš to savo mažučio kambarėlio, kuriame užugdė užliūliavo ją motutė, kuriame prabėgo geriausios jos jaunystės dienelės ir kuriame paskum apipylė ją pamazgomis ponas Rudokas, panaitė Marija išsikraustė užrakino duris, užkalė langus. Niekas į jį dabar nebeįeina. Ir rodos jai, jog tų pamazgų purvas per tiek metų kad ir nusiplovęs, tačiau jo kvaptis paliko ir iki šios dienos. Nusineš tat panaitė Marija ir į kapus.
    O ponas Rudokas yra dabar miesto galva ir kartu vyriausiasis notaras. Apskrity turi didelį dvarą - pačios kraitis, - važinėja gražiais arkliais, stato draug su Frankeliu didelę dirbtuvę ir dėvi mėlynus akinius.

1911

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page