r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
JURGINĖS

    Garsus Rusijos universiteto privatdocentas daktaras Stonis nebevažiavo šiais metais pavasario atostogų nei į Krymą, nei į užsienį, kur jis kiekvienais metais braukdavo, tik nutarė atlankyti Lietuvą, pabuvoti tėviškėje.
    Atvažiavo su savo ištikimu tarnu Ivanu, kuris buvo vienintelis jo bendrakeleivis visose kelionėse po Rusiją ir užsienio garsias vietas. Nežiūrint į nebejaunus metus ir gerą medžiaginę padėtį, daktaras dar buvo nevedęs ir kažin ar manė kada nors vesti, kažin ar galvojo apskritai apie gražiąją lytį, nes buvo žmogus susirūpinęs mokslu, užsidaręs, nekalbus, draugijos nemėgstąs ir, gyvendamas dideliame mieste, be mokslinių posėdžių ir viešų susirinkimų, kuriuose dalyvaudavo vien profesoriai ir miesto pinigingieji, niekur nesilankydavo.
    Dargi nežinia, ar matė kas jį teatre ar kur koncerte, - žodžiu sakant, privatdocentui, be jo mokslo šakos, kažin ar kas rūpėjo.
    Šit pavyzdys privatdocento nedraugiškumo: prieš dvejus metus, grįžęs tėviškėn ir prabuvęs joje arti mėnesio, neapsilankė nei karto bažnyčion, nepadarė nei vieno vizito nė vienam kaimynui dvarininkėliui, ir dėl to jie vienu balsu pavadino jį "profesor bez wychowania" - neišauklėtas.
    Žmonės vadino jį "bedieviu iš didelio mokslo", tačiau visi didžiai gerbė, susitikę kėlė kepures ir, neprabilę nė žodžio, ilgai lydėjo akimis.
    Pavasaris pasitaikė ankstyvas, šlapias ir šaltas. Nors laukuose nuvarė sniegą ir paleido upes, naktimis vis dar šalo, o dieną niekur nebuvo galima purvų išbristi - ir privatdocentas gailėjosi Lietuvon atvažiavęs.
    Tiesa, atsivežė jis daug knygų, mikroskopą ir šiaip įvairios mokslo medžiagos; be to, dar kasdien gaudavo paštu daugybę laiškų, knygų ir brošiūrų.
    Bet tai buvo paprastas daiktas, nes privatdocentas beveik tam tik ir buvo atvažiavęs Lietuvon, kad parašytų sodžiaus tyloje tris ilgus, rimtus, toliau nebeatidėtinus mokslinius straipsnius.
    Keldavo jis šeštą valandą ryto, eidavo gulti vienuoliktai išmušus, o kiaurą dieną darbuodavos, užsidaręs didžiajame rūmo kambaryje.
    Retkarčiais, rytais ar vakarais, kai šaltis sutraukdavo purvą ir nebeklimpdavo kojos, privatdocentas išeidavo pasivaikščioti; paskui jį sekdavo tarnas Ivanas, šiltu pledu nešinas, prireikus ponui apsigaubti.
    Į ūkį daktaras nesikišdavo, tačiau kartais saukdavo prievaizdą ir rimtai klausinėdavo apie dalykus. Nėra žinios, kodėl, gal dėl prievaizdo šunybių, o gal dėl kitos kokios priežasties, visa dvarelio šeimyna staugte staugė, o prievaizdas tiesiog nuo ryto iki vakaro nerimo ir, pono šaukiamas, visas nusiminęs tarytum į teismą ėjo.
    Bet užvis blogiau klojosi virėjai Agotai, tik dėl kitokių priežasčių: nebijojo ji prievaizdo, nebijojo ir paties pono, kuris nė karto į ją dargi neprabilo, bet ją baisiai erzino daktaro tarnas Ivanas: Agota nė kiek nemokėjo rusiškai, Ivanas - nė žodžio lietuviškai, ir jiedviem susikalbėti buvo gyva bėda.
    O Ivanas kaip tyčia: tik ji pradės pietus virti arba arbatą ruošti, ateina į virtuvę, paniuręs, susiraukęs stovi prie jos ir žiūri, kaip ji valgius taiso.
    Niekur jis Agotos prie pono neprileisdavo: pats ir stalan paduodavo, pats ir nuimdavo, pats ir patalą ponui klodavo.
    - Neduok tu viešpatie! Kad visus metus taip reiktų, už jokius pinigus nesutikčiau, tegu mane nors ir auksu visą apipiltų. Kad pažvelgs, tarytum šakėmis perduria! - skųsdavosi Agota savo dideliam bičiuliui, kerdžiui Augustinui, kuriam baisiai rūpėjo, ką ponas per visas dienas užsidaręs kambariuose veikia.
    - Ar teisybė, Agočiut, kad ponas mieste perka lavonus, paskum pjausto juos į gabaliukus ir džiovina? - pašnibždomis klausdavo virėją Augustinas.
    - Neduok tu viešpatie, kad bent čia nebūtų džiovintų negyvėlių atsivežęs, - gūžčiodavo pečiais Agota.
    O kerdžius, pamatęs, kad nuo pono pietų liko "šmožytos žuvies su babkavais lapais", dar labiau imdavo prie Agotos gerintis:
    - Ir žinai, Agočiut, - sako, kad vis perkąs tokius pakaruoklius, nusižudėlius. Ir dūšios ieškąs.
    - Ak tu macnas! oje, Augustinai, prieš naktį tokias baisenybes pasakoji. aš ir neužmigsiu!
    - Taigi, Agočiut, ba kai aš nešiau iš vežimo jo didžiąją skrynią, tai, kad žinotum, toks negardus kvapas, aš let let iškenčiau! - nesiliovė Augustinas, čiulpydamas "babkavus" lapus ir bešnairuodamas į puode likusią sunkelę.
    Apylinkės sodžių žmonės žinojo, kad ponas "profesorius", nors ir bedievis, gražiai kalba lietuviškai, ir buvo pradėję būriais plaukti dvarelin pasigydytų, bet, Agotai įspėjus, kad ponas mažiau kaip šimtą už recepto parašymą neimąs, perstojo.
    Dienos bėgo, o darbas privatdocentui labiau kaip nesisekė: su mikroskopu maža ką padarė, knygų nė į rankas neėmė, o straipsniai tiesiog nesisekė. Atidėjęs visus juos į šalį, privatdocentas antrą kartą gailėjosi Lietuvon atvažiavęs ir, priėjęs prie lango, ko jis niekuomet nedarydavo, sustojo.
    Buvo kaip tik jurginių išvakarės ir dvarelyje nepaprastas judėjimas. Be paliovos po kiemą bėgiojo bernai, mergos, nešiojo iš klėčių lašinių paltis, dešras, kiaušinius... Be to, rengėsi jie rytojaus dieną galvijus pirmą kartą į lauką išvaryti.
    Agota, pamačiusi prie lango stovintį poną, vos nepaleido iš rankų kiaušinių puodą, o kerdžius Augustinas, eidamas per dvarą, taip įsivėpsojo į poną, jog, užmoklinęs ant akmenų, išsimaudė purvyne. Popiet iššukavo arklius, apvalė karves, aptvarkė kiemą - ir viskas dvarelyje nurimo.
    Privatdocentas matė, kaip pulkas apsitaisiusių vyrų ir moterų išėjo į jurginių išvakares. Pavakary tokia tyla įsiviešpatavo dvarelyje, jog net nejauku pasidarė daktarui.
    Jautėsi susinervinęs, savo darbais nepatenkintas ir truputį nesveikas, taigi, išgėręs bromo šaukštą, atgulė į lovą.
    Nežinia, ar tai bromas, ar dienos nuovargis padarė, bet daktaras, nė sykio nepakirdęs ir net kitu šonu neapsivertęs, išmiegojo visą naktį. Pakirdo anksti rytą, anksčiau negu paprastai, dar gerokai prieš saulei tekant, sveikas, blaivus, nurimusiais dirgsniais.
    Kambarin pro užtiestus dangstėmis langus veržėsi brėkštančio ryto šviesa.
    Ore kliaugė varnėnai, čirškė žvirbliai, ir nė mažiausio žmogaus bildesio.
    - Juk tai jurginių rytas! - prašnibždėjo daktaras, rąžydamasis lovoje ir iš lėto trindamas akis. - Juk dar visas jaunimas iš vakaro tebėra iškilmėse - vakaruškose, - ir nepaslepiama kaip sena žaizda šmėkštelėjo privatdocento galvoje mintis, ir tartum koks miglotas, neaiškus debesis padriko ten, kur kliaugė varnėnai ir čirškė žvirbliai.
    Šoko daktaras iš lovos priėjo prie lango ir, patempęs už virvutės galo, pakėlė uždangą: šviesu ir malonu buvo kieme. Vidury dvaro susirietę gulėjo šunys, miegūstos vaikštinėjo vištos, antys. Permatomas sodas ir giedras buvo mėlynas dangus.
    Skubotai apsisiautęs ir riktelėjęs Ivanui, kuris, išgirdęs pono kambary bildesį, seniai jau stovėjo už durų su stikline šalto virinto vandens, liepė duoti praustis.
    Nusiprausęs ir, Ivanui padedant, apsirengęs, paėmė lazdą sidabro rankute, žiūronus ir, to paties Ivano lydimas, išėjo pasivaikščiotų. Rytas buvo nors ir šaltas, tačiau labai vaiskus, labai skaidrus; ryškios tolumos ir lyg piešte nupiešti miškai.
    Privatdocentas, paliepęs Ivanui grįžti atgal, nuėjo pats vienas. Saulė dar tik ruošėsi tekėti, o išbalęs niekam nebereikalingas mėnuo, tarytum tik dėl formos eidamas savo dangaus pareigas, slinko žemyn, kad kuo greičiau pasislėptų horizonto miškuose.
    Laukuose nedrąsiai kilo nuo žemės vieversėliai.
    Nepasitikėdami dar savo sparnų galia ir negalėdami laikytis vietoje ore, tartum vėjo nešami, smegeriojo ir čiulbėjo rytmetinę savo giesmelę, giesmelę saulei, žemelei ir darbo žmogeliui.
    Pabaly rėkčiojo pempės, ant dirvonų burzduliavo tetervinai, ir čekavo, mekeno, iškilę į padanges, neįžiūrimi perkūno oželiai.
    Eidamas pievomis, iškėlė privatdocentas iš balos laukinių ančių pulką; kūdroje pamaišė pateliuškavo lazda šaltą skaidrų vandenį; dirvoje surado akmenėlį keistos kompleksijos ir abejojamos sistemos. Pamiškėje užėjo vos pražydusių purienų, nuraškė keletą dar neišsprogusių juodalksnio pumpurų; suradęs tarp eglių "pterix aquillea", išrovė ją, nupurtino nuo šaknų žemes ir, apžiūrėjęs iš visų pusių per dvilinkai sudėtus akinius, suvyniojo popieriukan ir įsidėjo kišenėn.
    Miške pasirodė privatdocentui daug šilčiau negu lauke, nors duobėse ir po eglėmis dar tebetirpo sniegas.
    Miškas buvo tylus, ramus ir skaidrus kaip vanduo. Medyje, pasislėpęs nuo daktaro, kaleno genys; eglėje triūsė smegdinėjo skujomis voverytė; nuo medžio į medį skraidžiojo kažkokios daktarui nežinomos didelės paukštės; eglių viršūnėse stovinėjo šarkos; per šakas, plumpsėdamos sparnais, skraidžiojo nedrąsios varnos ir landžiojo čiulbėjo kitokios mažutės paukštytės.
    Vos privatdocentas buvo įsižiūrėjęs į surastas kerpes, staiga "tirrr..." kaip griausmas pakilo nuo žemės iš po jo kojų kurapkų pulkas.
    Krūptelėjo daktaras, suspaudė lazdą, norėjo gintis... bet tuoj susipratęs šyptelėjo, nusiėmė akinius ir, trindamas juos nosine, pakraipė galvą. Paskui, vėl užsidėjęs akinius ir apžiūrėjęs vietą, iš kur pasikėlė kurapkos, nuėjo tolyn. Eidamas pakrūme, užėjo ežį; kimsynėje išgąsdino kiškį. Ėmus kiškiui bėgti, daktaras sustojo. Kiškis ir stabtelėjo, pastatė ausis, viena akimi žvilgterėjo į privatdocentą, įsitikino, kad jokio pavojaus nėra, bet dėl visa ko nustriksėjo miškan. Slankinėdamas pakrūmėmis ir tyrinėdamas gamtą nė nepastebėjo, kaip išėjo paupin, o paupy buvo dar įvairiau negu miške ir lauke; ypač atkreipė privatdocento akis vos pradėję sprogti ant upės palinkę skarotieji žilvičiai ir anapus tamsus šilas.
    Daktaras buvo pradėjęs urioti lazda statų, molio ir smėlio sluoksniais sugulusį upės krantą, tik staiga išgirdo keistą bildesį, truputį panašų į vežimo dundėjimą per tiltą, truputį į tolimą griausmą.
    Apsidairė daktaras: danguje nei debesėlio, nei bildesio niekur.
    - Gal vanduo kur upės krantus graužia, - nusprendė privatdocentas ir susimąstė, kuriame amžiuje galėjo susidaryti šitie smėlio ir molio sluoksniai.
    - Du du du... dun dun dun! - vėl garsiai atsiliepė aidas tamsiam šile.
    Daktaras susirūpino, paliko upės krantą. Ir juo aukščiau lipo jis į kalną, juo dažniau ir aiškiau girdėjo paslaptingą dundėjimą, o ypač aiškiai paskutinius "dun dun dun!".
    Ir vėl kažkokia neaiški mintis šmėkštelėjo privatdocento galvoje, ir tartum miglotas debesėlis padriko virš laukų, kažkur ten.
    Baigiant lipti į kalną, prie kaskart aiškesnio dundėjimo prisidėjo dar daugybės žmonių balsai.
    Pasiekęs viršukalnę, pamatė privatdocentas tokį reginį, kokį seniai jau buvo bematęs, ir patyrė tai, ką seniai buvo pamiršęs: rytuose iš už miškų, raudona ugnimi visą padangę nušvietusi, kilo patekėjusi saulė, užliejusi laukus; jos pirmutiniai spinduliai pasklido padangėmis, pasiekė, pagrobė ir daktarą, lygiai kaip didelė vandens srovė pakelėj apipila, pagriebia didelius ir mažus akmenėlius.
    Tai jaunimas grįžo iš jurginių išvakarių, o seniai, pirmą kartą išginę iš namų į lauką galvijus, susitiko su juo pagal seną paprotį su dainomis ir būgnais.
    Pamiršo Stonis, kad jis garsus privatdocentas, pirmas kandidatas į profesorius. Pamiršo, kad jis liberalas, apdovanotas bajoro privilegija. Pamiršo savo turtus, dvarą...
    Šiurpas perėjo per jo kūną, kakta susiraukė. Ir atsiminė Stonis kitados, seniai, labai seniai, kai dar jis buvo mažas sodžiaus vaikas ir vilkėjo kailiniukais su sermėgėle, tokį pat jurginių rytą. Eina jis kartu su jaunimu, gieda; jam šalta, bet jausmas kolektyvo galios, bendro džiaugsmo jausmas virpina lygiai jį, lygiai visus ten susirinkusius, kaip nuo amžių virpino ir jų senelius.
    - Jaunystė!.. Jaunystė!.. Liaudies papročiai, papročiai, - giliai susimąstė sušnibždėjo privatdocentas, nebežiūrėdamas pro žiūronus ir kaskart labiau raukdamas kaktą. Ir atsiminė dar privatdocentas, kad nuo to laiko, kai nustojo bendravęs su liaudimi ir vilkėjęs kailiniukus su sermėgėle, nė karto nebuvęs nei toks laimingas, nei tais brangiais jausmais virpėjęs.
    Nesuteikė jam tų jausmų nei garbė, nei privatdocento laipsnis, nei bajoro privilegija, nei garsi, į įvairias kalbas išversta medicinos daktaro disertacija; nei jo naujai išrastas reaktyvas, su kuriuo sekėsi daug ką atlikti bakteriologijoje, nei kiti jo mokslo darbai.
    Ir pasijuto daktaras vienas esąs, taip toli nuo liaudies atskirtas kaip tas miško paukštis, kurį mažą išėmė iš lizdo ir, pakirpę sparnus, prie namų prijunkė.
    Nuleidęs galvą ir giliai susimąstęs, slinko nuo kalno daktaras. Niekas jo jau nebedomino. Paėjęs pamiškėj sustojo ir, nuleidęs žemyn akis, vėl susimąstė.
    Valandėlę pagalvojęs, paglostęs barzdą ir prisiminęs, kad jis gi mokslininkas ir liberalas, išsiėmė iš kišenės knygutę ir įrašė: "Laimingųjų vaiko atsiminimų įtaka senstančio žmogaus dirgsniams, palankioms tam aplinkybėms esant''.

1909 - 1953

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page