r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
PATI
[1]

    Klausau aš jūsų, nelaimės draugai, ir stebiuos: vieni skundžiatės patekę į šitą užburtą verpetą būdami valkatos, nes jauni nepasiekėte jokio mokslo, be priežiūros užaugote; kiti - dėl savo neturto, nelaimių, nepasisekimų, dar kiti kaltinate žmones, kurie šiuo ar tuo sulaikę jūsų plėtotę, pavergę, užnuodiję jūsų dorą, sielą, dar kiti, girdėjau, sakote neišsimokę jokio amato, savarankiško darbo. Aš, nelaimės draugai, žemiau už vištas nutūpiau - nors, tiesą pasakius, su ereliais niekuomet ir nebuvau iškilęs - visai kitokiu būdu ir kitais keliais.
    Savo laiku baigiau gimnaziją, išėjau girininkų institutą, paskiau Rusijos šiaurėje gavau gerą valdžios įstaigos vietą, įsimylėjau, vedžiau jauną, gražią, turtingą pačią. Kasdien valgiau gardžių pietų, iš vakaro galėdavau užsisakyti mėgiamų buljonų, pudingų, saldumynų. Visas miestas mane gerbė. Kai kurie manęs bijojo, prieš mane lenkėsi, žeminosi, man pataikavo.
    Ateitis iškilniausia.
    Ko gi, regis, daugiau bereikėjo?! Juk tatai paprasto mirtingojo pasiekta laimė!
    Bet ne! Pasirodė, kad ir man likimas skyrė visai kitonišką gyvenimą ir kitokią laimę.
    Ir jeigu jau iš tikrųjų taip yra. kad niekas pasauly be priežasties neatsitinka, dargi plaukas nuo žmogaus galvos nenukrinta, tai mano nutūpimo priežastis bus buvusi manoji pati.
    Kad ne ji, gal dabar būčiau jau aukšto laipsnio drūtas valdininkas, tebebūčiau valgęs kasdien tą pačią valandą gardžias sriubas, buljonus, pudingus, vogęs iždą.
    Taigi klausykit, nelaimės draugai: buvo tai gegužės mėnesio dvyliktoji diena - mudviejų su pačia jungtuvių metinės sukaktuvės.
    Pakirdau aš anksti rytą ir tuojau vėl sumerkiau akis: mano pati atsargiai atsikėlė iš lovos, tylutėliai ir rūpestingai pataisė mano apklotą, apkamšė kojas ir, kad manęs neprikeltų, suėmė į glėbį nuo kėdės savo drabužius ir, išsinešusi juos į kitą kambarį, ėmė rengtis.
    Aš apsimečiau miegąs, tuo tarpu viską girdėjau, kas darėsi kitam kambary. Dar porą kartų įėjo pati pirštų galais į miegamąjį, kažin ko ilgai graibė stale - čiužėjo popierium, galop, dar kartą pataisiusi apklotą ir palytėjusi lūpomis mano kaktą, išėjo.
    Girdėjau dar, kaip ji šnibždėjosi su virėja prieangyje, kaip tarėsi su tarnaitėmis ir kaip pro virtuvės duris išėjo į miestą. Mat į vakarą, į mudviejų jungtuvių metines sukaktuves, suprašė ji daugybę svečių ir dabar jau nuo pat ryto ėmė rūpintis jų priėmimu ir pavaišinimu.
    - Kvaila moteriškė: ji savo pokyliais, vardadieniais, sukaktuvėmis ir ketvirtadieniais nuodija gyvenimą ir man, ir sau. Tik metai, kaip mudu susijungę, o jau keliame kelintą didelį pokylį, - murmėjau aš, gulėdamas lovoje, paskutiniu laiku labai nepatenkintas savo drauge.
    Vesdamas aš ją mylėjau, troškau ramaus gyvenimo, tikėjaus turėsiąs vaikų, rasiąs juose buities tikslą, norėjau sėkmingiau darbuotis, palikti atmintį įpėdiniams. Ir metai nesuėjo, kaip pasimačiau nusivylęs.
    Mano pati pasirodė, ko aš pirma nebuvau pastebėjęs, tuščia žmogysta, nerimta, temėgstanti puotas, kelianti visokias sukaktuves, vardadienius, be svečių ir svetimos draugijos ir dienos negalinti pagyventi.
    Mėgo puoštis, mudruotis, per dieną po kelis kartus keitė drabužius, dulkinos pudra. Griežtai atsisakė gimdyti, nes tai mat pakenksią jos gražumui. Tam tikslui dukart važinėjo su tardytojo pačia pas profesorių.
    Pikčiau kaip ugnies bijojo, kad kas nesužinotų, jog aš lietuvis, kilęs iš valstiečių.
    Tiesa, iš pradžios aš su ja kovojau stengiaus įrodyti jos nuomonių klaidingumą, prisakydavau tūkstančius pavyzdžių, griaudavau jos logiką, bet pagaliau, pamatęs visą jos tuštumą, pasiekęs jos proto dugną ir supratęs, kad ji jau yra amžinai prigėrusi to buržujiško oro, kuriame augo ir lavinos, - nusileidau ir numojau ranka.
    Aš buvau suvalkietis, ūkininko sūnus.
    Ji - vilnietė, bajorė dvarininkė ir vadinos liberale.
    Tačiau niekino lietuvius, neapkentė žydų, visame kame mėgo lenkų kultūros reiškimąsi.
    Rusų valdžią peikė, vadino ją juodašimtiška rasit tik dėl to, kad ji susidėjo iš rusų biurokratų, ne iš lenkų liberalų.
    - Nelaimingas aš žmogus - balsu ištariau, pasitempęs lovoj, ir atsikėlęs, basas ir vienmarškinis, tęsdamas per parketą apklotą, priėjau prie lango.
    Lauke, už lango, buvo tikras pavasaris. Medžiai vieni dar tik sprogo, kiti jau žydėjo. Palangėje žaliavo švelnutė jaunutė žolelė. Patvory nedrąsiai išleido tamsiai rausvus diegus kažin kokie augmenėliai, panašūs į Lietuvos varnalėšas.
    Prie palapinės, saulės atokaitoje, smėly rausės ir vanojos vištos. Tarp jų, patempęs gurklį ir kartkartėmis plumpsėdamas sparnais, giedojo visa gerkle gaidys.
    Aš pravėriau langą: į kambarį įsiveržė gardus žydinčių obelų, vyšnių kvapas, paukščių kliaugėjimas ir miesto ūžesys.
    Man tai priminė tolimą tėviškę, mano jaunąsias dienas, kai aš basas bėgiojau po minkštą žolelę, karsčiaus po obelis, liepas, paukštvanagiaudamas klaidžiojau po mišką.
    Graudu ir sunku pasidarė man širdyje, ir aš, uždaręs langą, sugrįžau atgal, tęsdamas parketu apklotą ir šlepsėdamas basomis kojomis.
    - Kaip gera dabar būtų sukaktuvių dieną išvažiavus kur su mylima drauge už miesto, į mišką, toliau nuo žmonių, ir ten, tarp pavasario grožybių, pabuvus dviese tokią brangią dieną! - galvojau aš, prausdamas burną.
    Kad tuščiomis rankomis nesutikčiau pačios, tučtuojau apsirengiau, skubotai išgėriau stiklinę kavos ir išėjau į miestą pačiai dovanos pirkti.
    - Ir ką aš jai atsilygindamas pirksiu? - galvočiau eidamas gatve ir sveikindamasis su pažįstamais.
    - Aukso laikrodėlį ji turi, grandinėlių kaklui irgi, žiedus bent tris, karolius ir diademą jau aš jai pirkau, visokių segtukų ir apyrankių - pilni staliukai, tai ką gi aš jai bepirksiu?
    Begalvodamas ir nepamačiau, kaip perėjau visą prospektą ir atsidūriau miesto gale.
    Diena buvo graži, šilta, saulė žeme ridinėjo - tikras gegužės mėnuo.
    Iš laukų nuo šilo papūtė šiltas, malonus, pušų sakais kvepiąs vėjelis. Vaizduotė ūmai išaudė miško grožybės pavasarį, ir aš nuėjau toliau.
    Prospektui pasibaigus, kaip paprastai visuose nedideliuose šiaurės Rusijos miestuose, tuojau prasidėjo Slabada, už Slabados buvo matyti laukai, miškai.
    Abiem negrįstos gatvės pusėm ėjo daržai, sodai, eiliojos namai su tvoromis, iš už kurių kyšojo žydinčios obelys, kriaušės.
    Priešais, vieškeliu, pasirodė didelis sudulkėjęs diližanas, sausakimšai prikimštas bobų ir vaikų.
    Aš išsukau iš vieškelio ir per dirvas, kaip ir sutrumpindamas kelią, nuėjau į šilą.
    Tačiau nei ramus vėjelis, nei regimojo miško ūžesys nenuramino mano dirgsnių, ir nuotaika, juo tolyn, ėjo blogyn.
    - Tik metai, kaip mudu susituokę, o jau keliam kelintą pokylį, - ištariau aš balsiu platiems laukams ir, tarytum keršydamas pačiai, įsismaginęs peršokau per griovį.
    Ji niekuomet man, "visų gerbiamam ponui girininkui", to nebūtų be pastabų dovanojusi.
    Šile dar labiau pakvipo pušelių sakais. Medžiai lapuočiai daugiausia dar tik sprogo; kelmais žaliavo bruknių uogienojai. Paukščių buvo nedaug, ir giedojo jie kažin kaip nelinksmai: vis vieną, vis tą patį kartojo čirkšliukas, liūdnai cieksėjo zylelė, tankumyne kėkštai pešėsi, o šilelio keliose pušelėse susispietę juodvarniai tikrą pragarą kėlė.
    Aš pasukau nuo juodvarnių į dešinę ir, įsigilinęs į mišką, ėmiau svarstyti savo draugės laimę.
    Sunkiausia man buvo išeiti iš keblios padėties, žinant, kad pati mane myli.
    - Myli? Už ką gi ji mane myli? Juk aš nei gražus, nei turtingas, tik paprastas valdininkėlis. Myli rasit dėl to, kad aš jai nesipriešinu, visur nusileidžiu, pamažėl išsižadu savo nuomonių, priimu josios; pagaliau rasit ji mane myli dėl mano kantrybės, dėl mano gero būdo, ar dėl to, kad aš jos nemyliu.
    Ji mane juokdamasi vadindavo "laukiniu lietuviu"; stengdamasi pripratinti prie salonų draugijos, išmokė lošti vinto, preferanso.
    Kartą dargi buvo užsiminusi apie mano, Atkočaičio, pavardės pakeitimą "Atkocewicz'iu".
    - Persiskirt, ir gana - vienas tėra išėjimas! - galvojau aš, vaikščiodamas po mišką.
    - Bet kaip persiskyrus, kaip jai visa tai išdėsčius, kad ji mane suprastų, atjaustų ir kad jos neįžeisčiau? Juk: negalima įžeisti žmogaus dėl jo meilės. Persiskirti - lengva pasakyti, bet kuriais motyvais, kuo pasiremti, jog tarp mudviejų lig šiol nebuvo nei vienos scenos, nei vieno triukšmingo dalyko... Visas miestelis sako, kad mudu laimingiausias dvejetas visoj apskrity. Ir persiskirk tu, žmogus... Kai jai apie skyrimąsi pradėsi kalbėti, ji, išgirdusi mano išpažintį, nustebs, kaip kad aš nustembu dėl jos naujai sugalvoto pokylio... Juk mudu su ja du priešingi poliai. Keista, kaip mudu, būdami įvairių pažiūrų ir būdų, susijungėm... Nejaugi meilė taip apdūmė akis?
    Grįžtant namo, man saulė kepino nugarą, viršum galvos čiulbėjo, smegeriojo vieversėliai, užpakaly rėkė juodvarniai.
    Išėjęs į vieškelį, sutikau būrį mokinių su mokytoja priešaky. Visi jie man nusikėlė kaškietus, aš jiems atsakiau tuo pačiu, bet nė žodžiu į juos neprabilau; ir vėl man pasirodė, kad tai pačios įtakos vaisiai.
    Tie mokiniai priminė man du mano jaunuosius brolius gimnazistus, kuriuos aš, gavęs girininko vietą, liepiau tėvams mokyti ir tam tikslui siųsdavau jiems kas mėnuo po 50 rublių.
    Apskritai, pirmaisiais savo tarnybos metais aš daug ką gero buvau padaręs savo namiškiams ir tikėjaus per keletą metų grąžinti tėvams visas išlaidas, kurias jie, mane bemokydami, padarė, ir išmokėti jų visas skolas.
    Vienais metais savo pinigais įkliudžiau į gimnaziją abu jaunuosius brolius, tėvams padėjau išstatyti naujas trobas, liepiau įveisti sodą; pripirkau akėčių, plūgų, įvairių trąšų žemei pagerinti. Šventėms prisiųsdavau jiems dovanų ir pinigų šeimynos algoms išmokėti.
    Ateinančiais metais buvau sugalvojęs ir jau su tėvu susitaręs iškasti kieme gerą šulnį, kuriuo galėtų naudotis visas sodžius, taip pat nuleisti iš ežero vandenį pagerinti valstiečių pievoms. Tam reikalui jau buvau išgavęs leidimą ir suderėjęs agronomą.
    Seserims pažadėjau duoti gerą kraitį - žodžiu sakant, nusprendžiau visų pirma sušelpti namiškius ir pakelti jų ūkį, o paskui jau pasirūpinti ir savimi.
    Bet čia susipažinau, įsimylėjau ir po keleto mėnesių vedžiau.
    Vedęs nustojau nuolat broliams siuntinėjęs pinigų ir tai pusiau mažiau, tėvams dargi šventėms nieko nebenusiųsdavau, nes visa mano alga išeidavo butui apmokėti, puotoms, dovanoms, papuošalams...
    Apskritai, ji buvo gan keista žmona, ir nors aš su ja išgyvenau. ištisus metus, tačiau kaip reikiant jos nepažinau. Kai reikėdavo suruošti mieste kokį labdarių vakarą arba loteriją, visi kreipdavos į ją; kai reikėdavo veikiau iš gubernatoriaus išgauti leidimą, irgi siųsdavo ją, ir, žiūrėk, būdavo, po kokio trejeto dienų aš jau ir bevažiuojąs pas jo vyresnybę pasiimti tam tikro popieriaus.
    Būtinai ji stengdavos visur įpint ir mane ir pusiau dalindavos savo garbe. Taip antai labdarių loterijose ji mane pristatydavo asistuoti kokiai nors įdomiai gražiai damai, iš anksto primokydavo, apie ką su ja kalbėti, kokį komplimentą jai pasakyti.
    Pargrįžusi iš gubernatoriaus ar apskritai atlikusi savo misiją, ji linksma ir juokdamasi pasakodavo man, kaip ji kalbėjusi su jo viršenybe, kaip gudriai apėjusi nuostatus, kaip komplimentais papirkusi raštinės valdininkus. Ji savo įtaka ir diplomatija nuveikdavo dargi ten, kur nieko negelbėdavo ir pinigai. Čia tai jau aš nusileisdavau ir mintimi iš dalies sutikdavau, kad "wykstałcenie bez wychowania" diplomatijos srity - "wielki minus".
    O kai aš būdavau be ūpo arba kuo nepatenkintas, ar bent kiek nesveikas, ji nė minutei nuo manęs neatsitraukdavo.
    Paskiau, kai aš jos ir nebemylėjau, tačiau iš veido ir lyties ji man tebepatiko. Vieną kartą mano miškų srity atsitiko menkas vogimas. Vogimo vietą apžiūrėjęs ir suradęs menką žalą, aš išreiškiau papeikimą kai kuriems miško konduktoriams, po pusrublį nubaudžiau kelis sargus ir, kaip to reikalauja įstatymai, padaviau miškų žinybai tam tikrą raportą. Štai po savaitės gaunu iš miškų žinybos raštinės įsakymą tuojau atstatyti iš miškų konduktorius ir pašaukti tieson sargus.
    Tokiu įsakymu aš didžiai pasipiktinau ir pasitariau su pačia, ką daryti. Ji visai sutiko su miškų žinybos įsakymu ir liepė man jį veikiau įvykdyti.
    Išgirdęs iš jos tokią neteisingą nuomonę, aš pasiryžau kovoti vienas ir, tuojau priėjęs prie telefono, prigrasinau raštinės viršininkui, kad jei miškų žinyba pakartos savo įsakymą, tad aš jį įgyvendinsiu, bet teisme būsiu ne ieškotojas, tiktai reiškėjas.
    Nesuskubau aš paleisti iš rankų telefono ragelio, kaip čia pat stovėjusi ir viską girdėjusi pati apsikabino mane aplink kaklą ir pro ašaras ištarė, koks aš esąs geras žmogus ir kokie jie visi nedori. Paskiau ji visą dieną buvo kaip hipnotizuota ir, į mane žiūrėdama, tarytum meldėsi.
    Bet tai buvo tiktai dienai.
    Kai aš mūsų bendro gyvenimo metinių rytą grįžau iš šilo į miestą, buvo jau geri pusryčiai, ir, einant prospektu, pirklio milijonieriaus Cvetkovo lentpjūvės sudūzgė dvyliktą.
    - Prašau man parodyti ką nors aukso daiktų, - paprašiau įėjęs į auksininko krautuvę. Kad šis nepastebėtų mano pasibjaurėjimo ir neūpo, nusiėmiau akinius ir nusigręžęs ėmiau juos trinti nosine.
    Pardavėjas vikriai atidarė prieš mane brangiųjų daiktų padėlį ir ėmė iš jo dėlioti ant stalo įvairius moterų tualeto auksinius pagražinimus. Matyti, jo žinota apie sukaktuves ir seniai manęs laukta.
    Aš, bakstelėjęs pirštu į vieną drūtą aukso grandinėlę, paklausiau, kiek už ją mokėti.
    - Šimtas penkios dešimtys rublių! - aiškiai, atidalindamas žodį nuo žodžio, atsakė pardavėjas ir, pakabinęs ant delno grandinėlę, ėmė ją visaip prieš mane vartyti.
    - Suvyniokit man ją, - paliepiau, siekdamas į kišenę pinigų.
    Nepasakosiu aš jums, nelaimės draugai, kaip aš įteikiau pačiai dovaną, kaip vienas kitą sveikinom metinių sukaktuvių... tatai kiekvienas gali sužinoti iš tam tikrų šabloninių knygų. Aš tik pridėsiu, jog kai aš, atlikęs šitą pareigą, ėjau į savo kabinetą, staiga pati, kaip jauna katytė pavijo mane duryse, iš užpakalio apkabinusi rankomis aplink kaklą ir prie manęs prisiglaudusi, lyg nusigandusi, lyg ką atspėjusi pro ašaras paklausė:
    - Anatol, kas tau?
    Mano vardas buvo Antanas, bet ji, kad aristokratiškiau skambėtų, vadindavo mane Anatoliu.
    - Tu sergi, tu be ūpo ar kuo nepatenkintas? Sakyk!
    Čia aš susiėmiau ranka už kaktos ir paaiškinau jai, kad aš iš tikrųjų esu truputį nesveikas, kad man sopa galvą ir kad aš noriu trupučiuką pagulėti. Maniau, kad tuo ir atsikratysiu nuo jos klausinėjimų, bet, pasirodė, toli gražu. Ji tuojau padėjo ant kanapos priegalvį, paguldė mane ir, glostydama mano plaukus, kaip ir susimąstė.
    Aš sumerkiau akis ir nežinojau, ką daryti, ar tylomis gulėti ir ją nuraminti, ar tuojau išdėstyti visa, kas seniai jau man gulėjo širdy ir nedavė ramybės.
    Širdis man ėmė tankiai plakti, ir buvau jau benorįs atsisėsti, ją apkabinti ir, paėmęs už rankos, atvirai, iš tikros širdies viską jai papasakoti, bet tą valandėlę pati pakėlė mano galvą ir, ją pasidėjusi sau ant kelių, pradėjo kalbėti, žiūrėdama liūdnai susimąsčiusiomis akimis į dailų, kabinete paklotą kraitinį patiesalą.
    - Žinai, Anatol, tu pavargai, tau reikia atsilsėti. Seniai jau aš pastebėjau, kad tavo dirgsniai suirę. Žinai, Anatol, išgausiu aš tau iš vyriausiojo revizoriaus bent dvejetui mėnesių atostogų, ir brauksim mudu į Kislovodską pasilsėti... Šiandien kaip tik bus pas mus ir jis, ir Liubomirovas, tai aš su jais ir pakalbėsiu.
    - Kaip?! Tu ir Liubomirovą pakvietei? - riktelėjau aš net visas suvirpėjęs. - Šitą juodašimtį, vagį, parazitą... juk dėl jo vieno liko išsiųsta į Sibirą visa pažangioji miesto inteligentija, ir jis... jis slaptosios žvalgybos agentas!
    - Tai ką gi, Anatol, padarysi, - žinau ir aš, ko jis vertas, bet reikia nepamiršti, kad nuo jo pareina ir tavo karjera.
    Aš pajutau, kaip visas apsipyliau kaituliu, norėjau atsikelti nuo kanapos, tuojau atstumti nuo savęs pačią, ją įžeisti ir dar kažin ką tokį padaryti, bet pakėlęs galvą ir pažvelgęs jai į akis, nutilau.
    Apsivertęs kniūpsčias, įsikandau priegalvį.
    Trupučiuką patylėjusi, pati išėjo ir tuojau sugrįžusi apklojo mane... Paskiau girdėjau, kaip darinėjo langines... Aš užmigau.
    Kai pakirdau, pačios jau nebebuvo. Pro langinių plyšius veržės į kambarį šviesa, kvepėjo odekolonu, svogūnais, kepsniu; buvo girdėti, kaip virtuvėje čirškino taukus, kapojo mėsas...
    Atsikėlęs aš ilgai dar vaikščiojau po kambarius, nesurasdamas sau vietos.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page