r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
PASKENDUOLĖ
[3]

* * *

    Buvo jau pavakarys, kai Veronika parėjo namo. Dar eidama per daržą pamatė, kad jų kieme ir troboje yra susirinkę daug žmonių, daugiausia moterų ir merginų.
    - Nejaugi būtų sužinojusios? - šmėstelėjo Veronikos galvoje mintis.
    - Nejaugi Juozaponienė būtų pasakiusi?! Ne, gal tik kortelių suėjo traukti...
    Bet kai Veroniką pamatė, iš kiemo tuojau pradėjo visos skirstytis: vienos pro dureles išburbėjo į Butkaus daržą, kitos išsmuko pro kluoną, kitos stačiai pro vartelius išėjo iš kiemo, lyg namo skubėdamos, o Juozaponienė pervirto per statinių tvorą į Lukšo daržą.
    - Kas gi čia, Veronika, tavęs nebegalima sulaukti valgyt, vis su paskutiniais teliokais atsivarai, - kaip nieko nebuvus prabilo į merginą Kaikaris, nežiūrėdamas į ją, bet kažką taisydamas tvoroje.
    - Ag mat trupučiuką užtrukau miestely, - atsakė Veronika.
    - O! ir Veronika parėjo, - prašneko iš klėties ir Kaikarienė, bepurtindama pro pravertas duris sijoną. - Tai greičiau gi, vyrukai, sėskitės už stalo, ag ir aš jau įsinorėjau.
    - Ar priėjai gi tu, dukrel, išpažinties? - paklausė, nežiūrėdama į ją, Kaikarienė, kai visi susėdo už stalo.
    - Ne, nepriėjau, - atsakė Veronika ir, nedrįsdama pakelti akių, nuleido galvą.
    - Nejaugi matė? Nejaugi žino? Nejaugi Juozaponienė pasakė? - paskui vienas kitą kilo merginos galvoje klausimai. Ir neapsiriko ji: visi jau žinojo ne tik jos nelaimę, bet žinojo, ir kad kunigas išrišimo nedavė, kad barės, kad kojomis trepsėjo ir už kasų pešė; visi suprato, kokiu nuomaru sekminėse Veronika apmirė.
    - O ką gi kūmais prašysi? - staiga, tęsdamas žodį po žodžio, paklausė drūtu balsu priešais Veroniką sėdįs bernas Anicokas.
    - Tavo čia darbas, - rūsčiai sušneko į jį šeimininkas ir pridėjo: - Šaukštu va kakton!
    Visi nutilo, o Veronika norėjo nuryti sukramtytą kąsnelį, bet kąsnelis atsistojo gerklės gale, ir mergina, padėjusi ant stalo šaukštą, užsitraukė skarele ir pravirko.
    - Kokia čia kam bėda, - pridėjo ir šeimininkė, prie krosnies pilstydama kruopas, - jos nuodėmė, ji ir kentės.
    Lig šiol vis dar rodėsi Veronikai, kad jos bėda kabanti viršuj jos ant laibo siūlelio, bet dabar Anicokas perpjovė šitą siūlelį, ir bėda visu savo sunkumu nukrito ant jos ir po savimi paslėgė.
    - Na tai kaipgi, Veronika? - pradėjo po pietų šeimininkas. - Ag gal mus veikiai pamesi, nes ateina rugiapjūtė, man reikia geros darbininkės, o iš tavęs kas gi: ir dabar jau kaip višta apkvaišusi vaikščioji.
    Nieko neatsakė Veronika, o tiktai, nuėjusi į užkrosnį, atsisėdo ant lovos ir dar labiau ėmė verkti.
    Eidamas pro duris, pažvelgė į ją Anicokas ir sumišo: niekuomet dar jis nebuvo matęs Veronikos tokios gražios, tokios liūdnos ir nusiminusios; jos užverktos, plačios, pilnos ašarų akys, drėgnos blakstienos, blizgančios lėlelės ir išbalęs veidelis su vos vos paraudusiais skruosteliais darė ją nepaprastai gražią ir įdomią. Dar kartą, sugrįžęs iš priemenės ir gerdamas prie durų vandens, pažvelgė į Veroniką: mergina buvo tokia pat graži ir žavinti.
    Eidamas per kiemą, be reikalo nulaužė alyvos sakelę, kluone be reikalo užgavo arklį ir daržinėje, atsisėdęs į ratus, susimąstė. Ir gaila jam pasidarė Veronikos, o dar labiau gaila, kad jis ją, tokią gražią ir tokią nelaimingą, taip skaudžiai įžeidė.
    Girdydamas prie šulinio arklius, pamatė, kad Veronika įėjo klėtelėn. Pririšęs arklius, norėjo ir jis įeiti į klėtelę, prieiti prie Veronikos ir ją apsikabinti, paglamonėti taip, kaip lig šiol neglamonėjo nė vienos merginos. Taip pat norėjo ją atsiprašyti ir kažin ką jai pasakyti, bet pamatęs, kad iš trobos žiūri pro langą šeimininkė, o priemenės duryse stovi šeimininkas, susilaikė ir, be reikalo surikęs ant kumelioko: "Skiuže, kur, mat varlys!", užšoko ant bėrojo ir išjojo nakties.
    Niekur jau nebėjo tą vakarą Veronika, bet, pabaigusi ruošą, tuojau užsistūmė klėtelėje ir pradėjo daryti kunigo užduotą atgailą.
    Vos tik, atkalbėjusi rožančių, atsigulė kryžiumi ant žemės, kai staiga netoliese sodžiuje, ties Lukšu ir Baltučiu, išgirdo armonikos verksmą, bernų balsus ir juokavimus, kurie vis ėjo artyn ir artyn.

    Bėda mano paskutinė,
    Kad netikus gaspadinė:
    Pieno turi - buiza juoda
    Ir lašinių dar neduoda... -

užgiedojo kažkoks vaikinas jau arti, ties Butkaus gurbais. O visai vakaruškininkų gaujai praeinant pro Kaikario kiemą, kelissyk patampęs armoniką, uždainavo Šaltenio pusbernis naują, ką tik apie Veroniką sudėtą dainelę:

    V-er-r-onyt, V-e-r-r-onyt,
    Ko tu ver-ver-ve-e-rki-i-i,
    Ar-r-r-rūtelių, ar varg-e-elių,
    A-r Juozelio lau-u-uk-i-i-i...

    Vaikinams praėjus, regis, viskas nutilo, bet štai išgirdo Veronika, kaip klėties gale ant sienojų kažin kas brazdėjo, susijuokė, kažkas kažkam niuktelėjo kupron, prašnibždėjo "cit". Ir minutė nepraėjo, kaip silpnas dirbtinis balsas, nuduodamas senutės močiutės balsą, uždainavo dainelę, pasityčiodamas iš merginos nelaimės:

    Veronyt, dukteryt, kas klėtelę vėrė?

    Ir tuojau ant prieklėčio atsakė jam kitas balsas, nuduodamas jaunos merginos balsą:

    Motinyt, senulyt, katė pelę stvėrė...

    Pirmas balsas tęsė toliau:

    Veronyt, dukteryt, kol lovelė...

    Bet tąsyk didelis akmuo pabubėjo į klėtelės duris ir atšokęs pašlamėjo agrastuos.
    Akmeniui pabubėjus, viskas nutilo, tik buvo girdėti trenksmas ir juokas per sodžių bėgančių vaikinų.
    - O tai sravizrolai, o tai uncvotai! Ot ir malk, už čiuprynos nutvėręs, - pradėjo barti vakaruškininkus išėjęs iš kitos klėties Kaikaris.
    - Dievui tik ant garbės, sakau, dabar jau ir naktimis nebeduos užmigti. Kas tai matė namuose paleistuvę! Vaje, Uliuk, kad bent nepadegtų, pašalėmis su bankrutkomis landydami, - pritarė vyrui ir Kaikarienė, atsidariusi kamarėlės langą.
    - Žinoma, kad ir padegti gali, juk čia dabar ir galo nebus. Pasakysiu sekmadienį sutikęs tėvui, tegu sau atsiima trobelėn: kokia man iš jos be darbininkė, viena tik namams nešlovė! - pabaigė šeimininkas ir nusispjovęs sugrįžo klėtin.
    Visų dabar bijojo Veronika, bet labiausiai savo tėvo. Atsiminė ji gerai, kaip tėvelis mušdavo motutę, oi kaip mušdavo, ir kojomis spardydavo, ir už kasų po žemę tąsydavo, o kai ji imdavo verkti, tad ir jai tekdavo. Dabar net šilima visą ją išmušė, kai pagalvojo, kas bus, kai sužinos tėvelis.
    Nepaisant dienos smūgių ir nuovargio, ilgai negalėjo Veronika užmigti ir vis blaškėsi po lovą. Taip pat niekaip negalėjo prisitaikyti, kad patogiai atsigultų. Mėgino gulti ir ant dviejų priegalvių, ir ant vieno, ir susiriesti, ir išsitiesti, ir nusikloti, ir apsikloti, bet vis miegas nelipdė akių, ir kažin koks nepaprastas sunkumas surakino visą jos kūną.
    Veronika seilina, lipdo sau akis, kiša galvą po priegalviu ir visomis jėgomis stengiasi nuvaryti šalin mintis...
    ...Diendaržy į sieną kiaulė zuzinas... Prieklėty kasosi, purtinasi šuo... Saulė kepina... Ežeras garuoja... Miestelis dūmais parūko...
    - Šventame rašte yra pasakyta, kad tokią paleistuvę reikia akmenimis nudėti, - sušneko į Veronikos ausį kunigas.
    - Dievuliau mano, kaip man sunku; kad nors trupučiuką užmigčiau, - šnibžda mergina, versdamasi ant kito šono.
    Vėl viskas nutilo. Vėl prieklėtyje purtosi šuo... Palubėje rugiai siūbuoja.

    Sveika, Aušros žvaigžde šviesi,
    Tu linksmybe svieto esi... -

gieda ant užlų vargonininkas, bet prie jos pribėgęs klebonas suriko: "Cit, paleistuve!" - ir Veronika vėl nubudo...
    Štai jau ir švinta... Kapinėse bitelės dūzgia... Iš po galvos priegalvį traukia... Šit kažin kas pravėrė klėtelės duris ir priėjęs prie lovos atsistojo...
    - Ar miegi, dukryt?
    - Miegu, mamyt, miegu. Išpažinties buvau, privargau.
    Mamytė dar arčiau priėjo prie lovos, pasilenkė ir, sukryžiavusi ant krūtinės vaško rankas, prabilo:
    - Štai, dukryt, aš tau baltus marškinėlius pasiuvau.
    - Oje, mamyt, kokie mažučiai, aš į juos ir nebeįlįsiu: aš jau merga, nebe piemenė.
    - Gan tu, dukrel, galgi čia tau marškinėliai, juk čia tavo vaikeliui.
    - Mamyt, o aš į Ameriką važiuoju, šimtą rublių štai nuo Juozelio gavau.
    - Gan tu, dukrel, kur tu, būdama mirštamojoj nuodėmėj, per marias važiuosi; dar prigersi, tai amžinai su dūšia ir kūnu pražūsi. Eik geriau prie manęs.
    - Mamyt, kaipgi aš eisiu, kad dar rugiai nenupjauti.
    - Gan tu, dukrel, kokia iš tavęs be darbininkė, vien tik namams nešlovė. Eik veikiau prie manęs! - Tai tarusi, mamytė pradėjo žymiai augti, plėtotis. Štai jos baltas nuometas išsivyniojo, apsisuko apie linus, apie lubas; ramus vaško veidas pradėjo raukšlėtis...
    - Veronika, Veronika! - staiga pradėjo šaukt prie jos prisikišusi mamytė ir kumščiu daužyti į sieną.
    - ...Veronika, Veronika! Ar girdi gi, kelkis gi! Veronika, Veronika...
    - Keliuos, girdžiu, - per miegą riktelėjo persigandusi Veronika ir vienu matu atsisėdo lovoje.
    - Kas gi čia, nebegalima prikelti! Ar girdi gi, ar kelies gi! - dar tebedaužė kumščiu į klėties sieną šeimininkas.
    Visa persigandusi ir drebėdama atsikėlė Veronika ir niekaip negalėjo sugebėti, ar iš tiesų, ar tik per sapną su motute kalbėjosi.
    - Eik iš balos šieno grėbti. Anicokas pjaus, o tu grėbk, krauk į rezgines ir nešiok į panuovalį. Žiūrėk, neužmiršk rezginių iš daržinės pasiimti! - dar riktelėjo šeimininkas ir vėl atsigulė šiltan patalan.
    - O Jėzau! - riktelėjo Veronika, pravėrusi klėtelės duris ir, atatupsta pasverdėjusi, atsišliejo rugių aruodo: klėtelės durys, staktos ir darželio varteliai buvo ištepti, išbjaurinti degutu.
    Kaip iš ugnies šoko ji iš klėtelės, pasiėmė vandens kibirą ir pylė ant durų, norėdama nuplauti degutą, bet vanduo kaip per taukus nuriedėjo, dar labiau subjaurinęs duris ir aptaškęs prieklėtį.
    Išpylusi dar keletą vandens kibirų ir įsitikinusi, kad tai nieko negelbsti, pradėjo šluotražiu ir nagais draskyti, tačiau juodas, purvinas, su degutu susimaišęs vanduo, kaip juodos ašaros, tartum trykšte tryško iš durų, ir niekaip negalima buvo jų nutrinti.
    Taip jai bevalant duris, išėjo iš klėties ir šeimininkas; pamatęs tokį reginį, sukeikė ir pradėjo ūdyti merginą:
    - Ak tu durne, ak tu ablavuke ką tu čia mazgoji šaltu vandeniu, čia reikia karšto - ir smėliu trinti.
    Nepraėjo ir pusvalandis, kai apie merginos piktą pajuoką jau žinojo visas sodžius. Kiekvienam atsirado reikalo praeiti pro šalį ir užeiti į Kaikario kiemą...

* * *

    Sunkios dienos prasidėjo Veronikai: nuo visų slapstėsi, visų bijojo, visų stengėsi išvengti ir vis traukėsi ant akių skarelę, ir vaikščiojo nuleidusi galvą. O vilties, kad Juozelis atsiųs pinigų kelionei, vis dar nenustojo.
    Dieną darbą dirbo, naktimis atgailos rožančių pliekė ir kryžiumi gulėjo, taigi į galą savaitės mergina taip nuskurdo ir sulyso, jog jei būtų nesitraukusi ant akių skarelės, tad, be abejojimo, jos būtų pasigailėjusi ne viena dievota kaimo moterėlė.
    Ir vėl atėjo sekmadienis, ir vėl Veronika, slėpdamasi nuo žmonių, išėjo bažnyčion ir eidama keliu vis žvalgėsi, bene ateina kas priešais ar pasiveja kas, bene sėdinėja kur pakelėje pulkas jaunimo. Ir rodės jai, kad dabar kiekvienas turįs teisės ją įžeisti, išplūsti, pavadinti paleistuve ir purvais apdrėbti.
    Bažnyčioje išklūpojo bobinčiuje po laiptais ir tuojau po pamokslo, be mišparų, kol dar nepradėjo skirstytis žmonės, tarpkarčemiais sulakstė į paštą ir nieko nepešus, davusi aplink miestelį gerą ratą, parėjo namo.
    Eidama namo jau nebeverkė Veronika, o tiktai slinko žemyn galva, traukėsi ant akių skarelę ir vis landžiojo į rugius pasilsėti.

* * *

    - Veronika, ar išeini kur? - šūktelėjo iš bažnyčios sugrįžęs Kaikaris, einant Veronikai pro duris.
    - Ne, kurgi aš eisiu, - atsakė Veronika ir, žiūrėdama po kojų, išėjo į klėtelę, apsigaubė skara, atsisėdo ant lovos ir, pasidėjusi ant kelių maldaknygę, įsmeigė akis į priešais stovintį kubilą.
    - Tai žiūrėk, niekur neišeik; mes su tavimi kalbos turim, - po minutės įėjusi į klėtelę, paliepė šeimininkė ir įsitikinusi, kad Veronika niekur nesirengia, išėjo.
    Suprato Veronika, kad nieko gera nebus iš šito pasikalbėjimo, ir dargi nepakrutėjusi iš vietos, pasiliko kaip ir pirma sėdėjusi.
    Sodžiuje buvo nepaprastas judėjimas ir gyvumas, koks esti tik kunigo prie ligonio laukiant arba jam kalėdojant. Pas abu Kaikario kaimynus, Lukšą ir Butkų, prisirinko pilna žmonių: vyrų, moterų ir piemenų, nes visi jie, be Veronikos, žinojo, kad šiandien ateis pas Kaikarius Veronikos tėvas; žinojo ir matė, kaip Kaikaris, sutikęs miestelyje Veronikos tėvą, degtine vaišino ir užprašė ateiti pasikalbėti dėl dukters.
    - Ateina, ateina! - staiga suriko piemenys žąsioganiai, net uždusę bėgdami pro Butkaus kluoną.
    Visi išbėgo iš trobos ir, sustoję kieme, žiūrėjo į per sodžių einantį su statininku rankose Veronikos tėvą. Nors ir buvo viduvasaris, seniokas ėjo apsivilkęs trumpais lopytais kailiniais, užsidėjęs rudą suplyšusį kaškietą ir susijuosęs pančiu. Iš tolo jis buvo panašus į žmogų, kuris su basliu rankose nori užbėgti už akių nevalyvam gyvuliui.
    Nebeiškentė sodiečiai, ir visa gauja, kaip galvijai į vasarojų, sugriuvo į Kaikario kiemą.
    Nesižvalgydamas, nieko neprakalbinęs ir tarytum susirinkusiųjų nematąs, sparčiai, dideliais žingsniais perėjo seniokas per kiemą ir įlindo į klėtelę pas dukterį.
    Veronika kaip atsisėdo po pietų ant lovos su atvira ant kelių maldaknyge, kaip įbedė akis į prieš stovintį kubilą, taip ir tebesėdėjo.
    Pamačiusi tėvą, krūptelėjo, šoko nuo lovos ir, surikiusi "tėveliuk", puolė tėvui po kojų. Bet tėveliukas taip smarkiai drožė jai statininku per nugarą, kad pagalys net perpus palūžo, likusiuoju gi galu pradėjo mušti dukterį per pečius, per nugarą, per šonus...
    Kai amžinai persigandusi mergina norėjo palįsti ir pasislėpti palovin, tuomet įtūžęs tėvas sugriebė ją už kasų ir, pakėlęs nuo žemės, ėmė daužyti kumščiu per skruostus, per galvą, mušti per krūtis...
    Nežinia, kuo visa tai būtų pasibaigę, jei ne šeimininko mažoji mergytė ir pas Butkų ilsėjęsis nuo Kovarsko pielninkas. Šeimininko dukterytė, pamačiusi už kasų po klėtelę tąsomą Veroniką, nesavo balsu suspigo vidury kiemo, o jos šauksmu atbėgęs pielninkas, pamatęs tokį reginį, sugriebė senioką už kailinių ir metė jį už kubilo. Atsikėlęs seniokas buvo besiimąs su pielninku už krūtų, bet tuojau įsikišo šeimininkas su šeimininke ir Veronikos tėvą, išvedę iš klėtelės, paprašė į vidų.
    Ką jis su šeimininkais kalbėjo viduje, niekas nežinojo, nes tąsyk, kai įsimaišė pielninkas, visi nežinia kur dingo, o kieme pasiliko tik piemenys ir vaikai, kurie vieni ir tegirdėjo, kaip, išeidamas iš pirkios, seniokas piktai Kaikariui pasakė:
    - Tegu sau nors ir patvory, o aš į savo trobelę jos nepriimsiu.

* * *

    Niekas tą vakarą Veronikos nei valgyt bešaukė, nei prie ruošos berūpino: kaip nutrenkė ją ant grindų tėvas, taip ji ir tebegulėjo.
    Pavakary parėjęs iš miestelio girtas Anicokas sužinojo apie Veronikos sumušimą ir buvo vėl beeinąs į klėtelę, norėdamas į ją prabilti, bet, nesulaukęs šeimininkų sugulant, giedodamas ir kažin ką keikdamas išėjo nakties.
    Nusileido saulė ir pradėjo temti. Ištrūkę iš miško, pasklido po laukus paslaptingi šešėliai. Gražiai danguje sužibo Vakarinė žvaigždelė. Vakaruose gaisos pradėjo gesti ir trauktis į rytus. Joms priešais, žiemos rytuose, dangaus skliaute iškilo raudona pašvaistė, ir nedrąsiai, pamažu, tarytum ką sėlindamas, užtekėjo mėnulis.
    Sužibo sublizgo ežero vanduo, apmirė jo plotas. Užsnūdo nendrės, sumigo ajerai, ir nedrąsiai nuo pakaruoklių kapinių ežeran sužiuro kryžiai.
    Kaikarių darželyje tarp mėtų ir šalavijų čiauškėjo čirškė žiogeliai; medžių lapuose birbė krutėjo nakties vabalai, peteliškės, apie trobesius švaistėsi šikšnosparniai.
    Kvepėjo medum, nasturtomis, žaliuojančiais laukais. Graudi, liūdna tyla su tokia pat neapsakomo ilgesio ir nuliūdimo pilna mėnulio šviesa užviešpatavo sumigusiame sodžiuje.
    Buvo pats vidunaktis, kai Veronika atsikėlė nuo grindų ir, išėjusi iš klėties, atsistojo vidury kiemo. Mėnulio pilnatis žėrėjo jai stačiai į akis ir klojo ant žolės jos keistą šešėlį.
    Visur buvo tylu, ramu, paslaptinga, tik Galuose, buvo girdėti, liūdnai dainavo Anicokas ir čirškė darželyje žiogeliai.
    Pamatęs žmogų, iš po prieklėčio išlindo šuo ir nudžiugęs suko uodegą ir šniukštinėjo po kiemą.
    Veronika jautėsi taip nusilpusi ir taip nuilsusi, jog, nebegalėdama ilgiau stovėti, priėjo prie klėties ir atsisėdo ant akmens.
    Pribėgęs prie jos šuo padėjo savo pirmutines kojas ant merginos kelių ir pasistiebęs laižė jos sukruvintą veidą, pramuštą antakį, laižė rankas, plaukus ir, lyg norėdamas ką pasakyti, unkštė.
    Apkabino Veronika šunį abiem rankom už kaklo, prispaudė prie savęs ir, padėjusi ant jo galvos smakrą, pravirko taip, kaip niekados dar nebuvo verkusi.
    Verkė jau ne savo bėdos, ne gėdos ir ne sumušta esanti, tik verkė, kad tie visi artimi geri žmonės, visi dėdės, tetulės, draugės, lipšnūs berneliai, kuriems ji taip rūpėjo, kurie ją taip mylėjo, dabar ją taip skaudžiai išjuokė, nužemino ir kaip nenaudėlę ar kokią išgamą amžinai išstūmė iš savo tarpo. Verkė, kaltės nežinodama, verkė, dievo pamiršta ir žmonių išsižadėta, o drauge su ja verkė ir toji gedulinga mėnulio šviesa, ir paslaptinga tyla, ir liūdnai po miglotus laukus mėnesienoj glūdinėjanti, it graži nuskriausta mergaitė našlaitė, Anicoko daina.
    Staiga šmėstelėjo jos galvoje gyvais paveikslais kitos panašios naktys, šmėstelėjo meilus bernužėlis, meilūs žodeliai, meilė, malonė, viltis, pasitikėjimas... Visa tai atsiminusi, atstūmė nuo savęs šunį, atsistojo sutvirtėjusi, sveika, puikybės pilna ir, perlipusi per tvorą į daržą, nuėjo rugių lauku...
    - Ar pablūdo mergina, ar kurių norų - viena naktį po laukus vaikščioja! - tarytum pratarė iš po debesėlio pasirodęs mėnulis ir, susirūpinęs savo neatidėliotinais darbais, šmukštelėjo po kitu.
    O mergina, vienplaukė, palaidomis kasomis, atlapu kaklu, smulkiu, bet tvirtu žingsniu ėjo toliau, artyn prie ežero.
    Tarytum ką siūlydami, šnibždėjo jai miegūsti rugiai, plakė varpomis jos atlapą krūtinę, kuteno kaklą... o ji, iškėlusi galvą ir atstačiusi krūtinę, nieko nepaisydama, it puikybės pilna, ėjo vis tolyn ir tolyn. Tarytum taip darydama norėjo atsilyginti sau už tai, kad visą laiką traukėsi ant akių skarelę, slėpė veidą ir vaikščiojo nuleidusi galvą.
    Porą kartų purptelėjo iš po jos kojų persigandęs paukštelis, porą kartų sušlamėjo rugiuos naktinis žvėrelis, o mergina kas kartas valandėlę susilaikydavo, dar aukščiau pakeldavo galvą, dar labiau ištempdavo krūtinę ir, sugniaužusi kumščius, tarytum visa savo siela nežinomam priešui tardavo: "Na, drąsuoli, ir man nebėr kantrybės; aš laukiu, drįsk tiktai, pamėgink tiktai mane paliesti, dabar tai jau pažiūrėsim!.." Bet nieko nesulaukusi ir niekam nepasirodžius, dar puikesnė, smulkiu, bet tvirtu žingsniu ėjo paakiui, artyn prie ežero.
    Keletą kartų pasivijęs ją šuo unkštė, sukinėjosi aplinkui, mataravo uodega ir nežinojo ką daryti, ar grįžti namo, ar, juos be priežiūros palikus, sekti paskui Veroniką. Tačiau pamatęs, kad į jį nekreipia akies, atsitūpė ant ežios ir pradėjo staugti.
    Priėjus ežerą, mergina sustojo ir, sunėrusi ant galvos rankas, giliu žvilgsniu apmetė ramų ežero plotą, jame mirksinčias žvaigždes, paskendusius kryžius, snaudžiantį sodžių ant kalno; apmetė ir suprato, kad ji jau svetima šiame gražiame pasaulyje, kad nebevilios jau jos nei gražios mėnesienos, nei saldūs mergelių sapnai sapnuosis, suprato, kad ji dabar viena vienužė visame pasaulyje, kad jos dalia dalelė vien skurdus vargas ir visų paniekinimas...
    - Žiūrėkite, broliai, bene pradės ji mus skinti? - tartum šnibždėjosi nusigandę ajerai.
    Valandėlę pastovėjusi, užkišo Veronika už rožančiaus abi rankas ir, iš visos gerklės riktelėjusi, patraukė alkūnėmis raištelį.
    Riktelėjo už ežero, atsiliepė melduose, skardžiuje, už liepto... Atsiliepti atsiliepė, bet išeiti ir pasirodyti nedrįso. Tada jau Veronika pamažėl pradėjo bristi į vandenį.
    Krūptelėjo vandeny žvaigždelės, subruzdo ajerai, sulingavo amžinai sargyboje stovinčios nendrės, nutirpo persigandę meldai, ir viena paskui kitą į visas šalis pradėjo bėgti nuo Veronikos bangutės...
    Kai po pusvalandžio iš po debesėlio išlindęs mėnulis apšvietė žemę, tylu ir ramu buvo nurimusiame vandens plote: saldžiai miegojo ajerai, snaudė ant meldų pasirėmusios nendrės, ir milijonai žvaigždelių žiūrėjo iš dangaus ežeran. Miegojo ir žmonės, ir gamta, tik vienas vienužis mėnuo, liūdnas ir susimąstęs, budėjo ties ta nelaiminga šalimi, kur taip daug meldžiamasi ir taip daug ašarų liejama.

* * *

    - Matote, mergiotės, kas nuo dievo atstoja, prie to velnias pristoja, - kalbėjo rytojaus dieną tetulė Juozaponienė prie ištrauktos iš ežero paskenduolės čia pat susirinkusioms ir nedrąsiai tarp savęs šnibždančioms sodžiaus merginoms.
    Perdien ir pernakt gulėjo paskenduolė ant ežero kranto, kol iš Ukmergės atvažiavo vyresnybė ir apžiūrėjusi užvarė vyrų - vienus duobės kasti, kitus karsto dirbti.
    Palaidojo Veroniką čia pat, aukštame kalnelyje, pakaruoklių kapinėse. Niekas jos nei verkė, nei gailėjo, nei už jos dūšelę poterių kalbėjo - apkasė, apmetė žemėmis ir, nepastatę ant kapo kryžiaus, parėjo namo.

* * *

    Nors ir pirma Šepečių ežerėly vaidendavos, nors ir pirma jo žaliai juodas šaltas vanduo baugindavo žmones, o jau nuo šio karto jo geras vardas amžinai pražuvo. Nors ir seniai jau jame nusiskandino vargšė Veronika, tačiau apylinkės sodžių žmonės ir lig šiol mėnesienomis matą, kaip iš pakaruoklių kapinių išeinanti ūku apsisiautusi su mažučiu vaikeliu paskenduolė. Išėjusi braidžiojanti rugius, skinanti rugiagėles, raškanti tarp meldų ir nendrių vandens lelijas ir, slankiodama ežero panuovaliu, rankiojanti kitados čia jos pabertus rožančiaus poteriukus.

1909

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page