r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
MENKA LAIMĖ

    Kai vaistinės pagalbininkui Antanui Daugėlai daktaras pasakė, kas jo liga, jis nė kiek nenusigando, tiktai piktai prašnibždėjo "šarlatonas". Daktaras, nenugirdęs šio rūstaus žodžio, suprato atbulai ir, mazgodamas rankas, tarė:
    - Bet tai niekis, reikia tik nebijot ir rūpestingai gydytis. Kipšas nėra toksai baisus, kaip kad jį piešia. Nedaug teapsiriksiu pasakęs, kad šitąja liga serga dvidešimt nuošimčių tarp visų miestiečių, o Rusų gilumoj ir apie Volgą - visi sodžiai jąja apkrėsti, - ir daktaras, su atidžia nusišluostęs rankas, atsisėdo prie stalo recepto rašyt.
    - Bet man tas negali būti,- rimtai suprotestavo Daugėla ir, nukreipęs akis, pasiaiškino ir paraudo.
    - Man tai nesvarbu, ir aš apie tai neklausiu. Aš patikrinu tik įvykį ir visai neieškau jo priežasčių! - nežiūrėdamas į Daugėlą atsakė daktaras ir paėmė popieriaus.
    Abu kai kurį laiką tylėjo.
    Daugėla nusiminė, nervingai atsistojo, priėjo prie lango ir, ūmai atsigręžęs į daktarą, dar atviriau pasiaiškino.
    Daktaras metė plunksną, atsišliejo į kėdę ir, tarytum ką sunkaus sverdamas ant delno, rūsčiai kreipėsi į pacientą:
    - Tai ko tamsta pas mane atėjai, jei manim netiki? Aš griežtai statau klausimą, ar nori tamsta pas mane gydytis, ar ne? Jei ne, tai... tai... tai... manęs laukia kiti pacientai... O tamstai patariu tuojau pradėti gydytis, nes jau ir taip sveikas per ilgai gaišavai...
    Daugėla parimo ant stalo ir, paslėpęs delnuose veidą, susimąstė.
    - ...Svarbiausia tik nereikia bijoti ir atlikti visi mano įsakymai, - kalbėjo daktaras, drėksdamas plunksna. - Po trejų ketverių metų būsi visai sveikas ir niekam nebepavojingas. Medicina dabar eina paakiui šuoliais. Kas žino, gal po metų kitų ji darys tokių stebuklų, kad ir šitosios ligos žala bus tiek pat pavojinga žmonijai kaip kad dabar sloga. Aš, menkas eskulapas, visai sutinku su mūsų gerbiamuoju tautiečiu profesorium Mečnikovu ir tikiuosi nebe už kalnų esant tą laiką, kada ir nuo šitos ligos pradės skiepyti taip, kaip kad dabar nuo raupų ar apriejimo skiepija, - ir daktaras, gražiai sulenkęs receptą, padavė Daugėlai ir pradėjo aiškinti jam, kaip tie vaistai vartoti...
    Ir tik išėjęs į gatvę Daugėla suprato visą savo padėties baisumą, ir jį išmušė šaltas prakaitas. Bet viltis, kad daktaras galėjo apsirikti, tebesmilko sielos gelmėse, ir Daugėla, įšokęs į tramvajų, nuvažiavo pas garsųjį diagnozą. Diagnozo nerado namie; specialistas profesorius tebeviešėjo užsieniuose. Kita medicinos garsenybė tą dieną nepriiminėjo. Pas kitus reikėjo iš anksto įsirašyti, ir Daugėla galų gale atsidūrė tam tikrų ligų ligoninėje.
    Sumokėjęs kasoje už daktaro patarimą ir gavęs numerį, įėjo į salę, kur sėdėjo ir savo eilės laukė keliolika vyrukų. Visi jie ūmai žvilgterėjo į Daugėlą, apmetė jį akimis nuo galvos iki kojų ir tuojau vėl visi įbedė akis kas į dienraštį, kas į žemę, kas atsidėjęs žiūrinėjo savo pirštus ir skendo savo mintyse.
    Daugėla atsisėdo nuošaliai prie lango, nes pasieniais ir tamsesniuose užkampiuose sėdėjo anksčiau atėjusieji pacientai. Salėje buvo taip tylu, jog už durų, kur priiminėjo daktaras, retkarčiais pasigirsdavo tai paciento sudejavimas, tai vikrūs daktaro žingsniai, tai trumpa neaiški šneka, tai kiti sunkiai nuklausomi judėjimai...
    Retkarčiais brakštelėdavo kabineto duryse raktas, prasiskirdavo brangios storos uždangos, ir rimta patikima daktaro figūra pasirodydavo pacientams; ir nauja iš eilės auka draug su daktaru išnykdavo už tų durų. Nepraeidavo ir kelių minučių, kai iš oro vėl pasigirsdavo varpelis ir, už durų prie kasos pabarškinęs pinigais, įeidavo į salę tai jaunas gražus puošeika, tai vidutinių metų ponelis, tai liesas nuskurdęs darbininkas, gal tuojau iš dirbtuvės paleistas. Vėl visi į naujoką dėbtelėdavo akimis, ir vėl kiekvienas paskęsdavo savo mintyse.
    Laikas bėgo, bet skaičius pacientų salėje nė kiek nemažėjo, tik daugėjo. Po aštuntos, užsidarius mieste krautuvėms, pasipylė visokie pardavėjai, smulkūs kontorų raštininkėliai ir kiti dvylikos valandų dienos darbo vargšai. Stebėjos Daugėla, kaip jie visi tačiau neblogai atrodo: visi ramūs, pilni, rimti, - visai ir nežymu, kad jie sirgtų. Žiūrėdamas į juos, ir Daugėla visai turėjo sutikti su "menkuoju eskulapu", kad medicinos ir iš tikrųjų einama šuoliais. Ir miestuose jau dabar nebesutiksi, nebepamatysi žmogaus, kuris nešiotų ant savo veido tos nelabosios ligos žymę. Jei ji ir bjaurina kieno veidus, tai tik tų, kurie nesikreipė ir nesikreipia į mediciną, bet gydosi visokiais bobų prietarais arba šundaktarių patarimais...
    Galop iššaukė ir Daugėlos numerį. Prityręs daktaras neklausė Daugėlos nei pavardės, nei vardo, tiktai įrašė į knygas numeriu ir, paklausęs, kiek turi metų ir kaip seniai sergąs, liepė nusivilkt. Ir kai tik, daktarui perbraukus pirštais, Daugėla pajuto sopę ten, kur niekuomet nieko nesopėdavo, jis suprato, kad neapsirikta "menkojo eskulapo" ir kad jau jo jaunosios dienelės žuvo. Jau nebeišgąsdino jo nei daktaro rimtai ištartas mokslinis ligos pavadinimas, nei priekaištas, kad per ilgai neatkreipta atidos. Ūmai pamiršo ir visus klausimus, kuriuos buvo sugalvojęs užduoti daktarui, - o baisi liga, sugriautas gyvenimas, išblaškytos visos mintys, visi sumanymai baisia tamsia šmėkla giltine kaip gyvi atsistojo priešaky...
    - Bet ko tamsta taip nusiminęs? Taip negalima. Maža kas kada gyvenant atsitinka, - pradėjo jį raminti daktaras, bet, atsiminęs kitus pacientus, sutrumpino savo užuojautos leksikoną.
    Daugėla, kaip ir visi žmonės, prityrė begyvendamas ir bėdų, ir nepasisekimo, ir nemalonumo... Buvo ir prasilošęs, įbridęs į skolą, susipainiojęs su meiluže; ne kartą grėsė jam ir teismas, ir bausmė. Kad ir labai didelės ir sunkios buvo jo tos bėdos ir kaip nemalonios ir įkyrios jos atrodė, bet, palyginti su šitąja nelaime, liga, buvo tai tik kibirkštis prieš liepsną.
    Užsakęs svetimoje vaistinėje, kur neturėjo nieko pažįstamų, vaistų, parėjo namo ir nusilpęs nuvirto į kanapą.
    Kurį laiką buvo kaip ir nurimęs ir tik jautė, kaip įsmegusi į krūtinę plakė ir kaito širdis; bet po pusvalandžio vėl apėmė toks neramumas, jog Daugėla nebežinojo kur dingęs. Keletą kartų kėlės, žingsniavo po kambarį ir vėl gulė į kanapą ir, sunėręs už galvos rankas, plačiai išskėstomis akimis žiūrėjo į kambario tamsą. Buvo ir žiburį įdegęs. Bet kad ir visaip blaškėsi ir stengėsi visaip galvoti, nei ramumo, nei paguodos, nei vilties jau nebematė visam gyvenimui. Nė viena šviesi mintis neatėjo į galvą. Viskas skendo juoduose dažuose... O čia, šią vasarą, norėjo važiuoti namo į tėviškę... Reiks bučiuotis su broliais, seserimis. Glamonėti, myluoti krikštadukterytė, graži, šviesi, mažutė krikštadukterytė... Būdavo, apsikabins rankutėmis apie kaklą, prisispaus veideliu prie žando... Net akys nušvisdavo ir širdis apsaldavo. Regėdavosi, lyg net pats skaistesnis palikdavo... O dabar... Atsiminė savo Marytę, kurią dar iš gimnazijos laikų buvo pasisavinęs ir tikėjosi, įgijęs provizoriaus laipsnį, vesiąs... Ir baisu baisu jam pasidarė...
    Degė žiburį... Ilgai sėdėjo prie stalo, trynė kaktą, žiūrėjo į savo rankas, kurių gyslose teka baisia liga įnuodytas kraujas. Klausėsi širdies plakimo... O kad čia taip būtų sapnas!..
    Galop, pažvelgęs į laikrodį, pradėjo vilktis. Apsivilkęs sustojo prie krosnies ir susimąstė.
    "Po trejų ketverių metų būsi sveikas ir niekam nebepavojingas!"
    - Hm, po trejų ketverių metų! Kiekviena diena, rytas ir vakaras, po pusvalandį trintis vaistais, kasdien gerti bjauri mikstūra, kuri varo baisią ligą, bet draug nuodija ir ardo visą organizmą ir trumpina gyvenimą... Hm... Dabar per savaitę kad reikia du trys kartai barzda nusiskust, tai ir tai...
    Apsivilkęs įėjo į draugo kambarį, patamsy sugraibė ant komodos raktą ir, atsirakinęs stalčiuką, išsiėmė brauningą...
    Grįžęs į savo kambarį, atsisėdo prie stalo ir paėmė plunksną, bet vietoje graudaus paskutinio atsisveikinimo su šiuo pasauliu, su saviškiais ir šabloniško raščiuko policijai, jam atėjo į galvą, kaip jis dar gimnazistu būdamas vasarą per rugiapjūtę vakarais padėdavo saviškiams nešioti pėdus ir statyti gubas...
    Buvo jau pamažėl bepridedąs prie kaktos brauningą, bet tuomet kažin kas viršutiniame aukšte smagiai perėjo per grindis, ir Daugėla nuleido ranką.
    Vėl viskas nutilo. Pamažėl aplinkui apsižvalgė, ilgesnį laiką sustojo akimis ties savo lova, staleliu, nedideliu kampe knygynėliu, kurį ilgus metus pirkiojo ir krovė, - ir visa kam pajuto tokią apatiją, tokį visu kuo nepasitenkinimą, jog visas gyvenimas su įvairiais jo malonumais ir linksmybėmis pasirodė jam pilkas, tamsus, nuobodus ir iš bjaurumo neišbrendamas. Tą minutę pamiršo Daugėla, kad žmogaus nuotaika ir mintys dažnai pridera nuo tokio ar kitokio jo paties naryno darbuotės, kad kaip nesti šviesos be tamsos, taip linksmybės be nuliūdimo; pamiršo, kad gyvenimas, kad ir labai nenusitikęs ir pilkas būtų, vis dėlto yra gyvenimas ir geresnis už gryną nebūtį, kuri anksčiau ar vėliau ateis ir pati. O žmogus toks padaras, jog prie viso ko pripranta, prisitaikina ir susigyvena su savo bėdomis, ligomis, ir ateity dar daug kartų prasiskiria jo pilkos padangės debesys ir parodo skaisčią saulę. Pamiršo, kad tik skausmais ir kančia nusivalo žmogaus dvasia ir kad kaip kiekvienas augalas turi savo kirmėlę, taip kiekvienas žmogus - bėdą, - pamiršo ir, pridėjęs prie smilkinio brauningą, paspaudė: padreskėjo, smilgtelėjo galvoje, apipurkštė dūmais, įlinko asla, ir Daugėla, skaudžiai užgavęs galvą, pavirto ir papluko šiltojo kraujo srovėje... Pasispirdamas sunkiai paklusniomis kojomis, verpetų sukamas galva žemyn, greit greit nugrimzdo į galą...
    Rytoj "Gubernijos žinių" kronikos skyriuje buvo trumpa žinutė: "Vakar Tverės gatvėje, Morozovo namuose, nusišovė vaistininko pagalbininkas Antanas Daugėla. Velionis jokio raštelio nepaliko. Spėjama, kad nenusisekusi meilė. Lavonas nugabentas į II policijos nuovadą".

[1907]

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page