r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
SAMGORIO DYKUMA
Gruzinų liaudies motyvais

    Tolimame Kaukaze, Širako kalnagūbrio loma, ten, kur šiandien buvusiųjų trijų sūriųjų Samgorio ežerų vietoje tyvuliuoja Tbilisio jūra, milžiniška vandens talpykla, maitinama iš kalnų atvestos Jorio upės vandeniu, prieš daugelį šimtų metų keliavo ta įdubusia lyguma viena nebegausi Romos cezario legiono kohorta, atskilusi nuo bendro kariaunos kamieno ir paklydusi dykuose Kavkasionio kalnynuose. Keliavo ji vakarų kryptimi, tikėdamasi pasiekti Helesponto jūros rytų pakraščius ir iš ten pasidirbtais laivais vandens keliu sugrįžti savo tėvynėn, Romos imperijon. Grįžo Romos kariai po nepasisekusio karo žygio į saulėtąją Iberiją, jos susibūrusių eristavų sumušti ir išblaškyti. Be to, jie atkirto romėnams visus kelius, uždarė perėjas ir privertė savo priešus grįžti tėvynėn negyvenamomis vietomis: lekiančio smėlio dykumomis ir uolienų kalnagūbriais.
    Legiono kohortos priešakyje jojo ant puikaus, bet perkarusio žirgo jos vadas, karo tribūnas, o paskui jį ant savo vos bepasivelkančių kuinų - kilčių viršininkai, žvalgai ir kiti eiliniai kariai. Visus kankino ne tiek alkis, kiek troškulys, nežemiška kaitra ir sausra. Jau kelintą dieną keliavo jie negyvenamu kraštu nieko nevalgę ir negėrę, neturėdami kuo pašerti ir savo gyvulių. Toliese, kalnuotoje šiaurėje, jau kelintą dieną vis kilo ir kilo visų pranašiausias baltas, bukas, kuprotas, debesiui prilygstąs Mkinvario masyvas, kaskart vis didėdamas, bet, regėjos, nė kiek neartėdamas. Nuo jo į vakarus ir rytus bėgo tokių pat amžinai sniegu padengtų, laužytų, lankstytų, išsikišimuose it juodsidabriu inkrustuotų, margų kalnų grandinė, tarpekliais išvagota, briaunotomis viršūnėmis it piramidėmis dantyta, o įdubimuose pamėlynavusiais ledynais išklota. Grandinės papėdėje kilo kiti kalnai, žemesni, pilki, palši, rausvėti; dar žemiau, arčiau dykumos, bangavo intervalais kresnesni, miškingi kalnagūbriai, iš tolo atrodą tylūs, paniurę, ūkais padūmavę ir it kokių paslaptingų būtybių gyvenami. Jų užkliūdami ropojo debesys, karstėsi uolomis ir ritosi per sniego kalnus iš pietų į šiaurę. Į pietų rytus, kiek tik siekė žmogaus akis, tįsojo tokia pat be galo, be krašto, be gyvybės žymių, saulės išdeginta, vėjų išpūsta, atšerpetojusiomis uolomis pasišiaušusi lekiančio smėlio dykuma, kuri dieną taip įkaisdavo nuo saulės, kad neatvėsdavo ir naktį. Į pietus, iš kur kohorta atžygiavo, bijojo romėnų kariai ir atsigręžti, nes ten paliko jie išblaškytas klajoklių padermes, išskerstas jų gyvulių kaimenes, sutryptus, nuniokotus sėslių gyventojų pasėlių plotus ir sugriautus pirmutinės civilizacijos pėdsakus - zvartnocų šventoves... Bijojo jie ir vijimosi. Keliavo jie šita smėlio, uolienų ir barchanų jūra, niekur nebeužeidami nei sėslių gyvenviečių, nei klajoklių šėtrų, nei upelių, nei šaltinių ar kokių oazių gyvuliams pasiganyti ir savo ne tiek alkiui, kiek troškuliui apmarinti. Saulė kepino negailestingai. Įkaitęs smėlys kaip karšti pelenai degino pėstininkų kojų padus, saulė svilino kūnus iš viršaus, ir visiems žmonėms ir gyvuliams buvo sunku kvėpuoti. Kas valandėlę krito nuo arklių raiteliai, sukniubdavo ir daugiau nebeatsikeldavo pėstininkai, šėlo siuto gyvuliai, ir dauguma karių keliavo jau pėsti. Tik vieni Afrikos dykumų kupranugariai ir griaunamaisiais pabūklais apkrauti drambliai dar laikėsi ant kojų, bet ir jie žygiavo jau sverdėdami, klupdami ir nujausdami savo galą, varvančiomis akimis sekė toliese boluojančius kalnus, miškingus kalnagūbrius ir uodė, bene užuos kur šaltinėlį ar žalumos kuokštelę. Visų suskilo lūpos, išdžiūvo gomuriai, kaip šikšna pasidarė šiurkštūs liežuviai, ir, kai kvėpavo, jautė, nelyginant karštą smėlį rytų.
    Kartais horizonte pasirodydavo žaliuojančios oazės, per dykumą nusitiesdavo tvaskanti upė, sužibėdavo dulsvi ežerai, gyvenvietės, šaltiniai, išdygdavo palmių, bambukų gojeliai... Asilai pradėdavo bliauti, žirgai žvengti, drambliai ir kupranugariai pagreitindavo savo žingsnį; atsipeikėdavo ir žmonės; bet kai miražas ištirpdavo ore, visus apimdavo dar didesnis nusiminimas, dar baisesnis siaubas, ir vienas po kito krisdavo iš balnų raiteliai, atsilikdavo pėstininkai, ir kohorta vis mažėjo ir mažėjo.
    Kartais be debesėlio apsiniaukdavo dangus, aptemdavo saulė, ir įkaitinto oro viesulas imdavo sukti karšto smėlio sūkurius. Kas gyvas puldavo kniūpsčias žemėn ir, apsiklojęs galvą kokiu drabužiu, įsirausdavo smėlin, bet karštas smėlis kaip dulkės lindo, skverbėsi į nosį, akis, burną ir dusino ir gyvulius, ir žmones. Viesului praūžus, kas atsikeldavo - keliaudavo toliau ir iš paskutiniųjų ryždavosi ne pasiduoti, o gyventi. Vietomis užeidavo romėnų kariai vėjo atpustytas ir vėl po smėliu laidojamas žilos senovės akvedukų liekanas: molinių vamzdžių šukes, tašyto akmens luitus, apdoroto marmuro gabalus; perpuknodavo kadaise tekėjusių upių vagas; jų krantuose pastebėdavo nežinomos tautos buvusių gyvenviečių žymes ir kitus prieš šimtmečius žydėjusios civilizacijos pėdsakus, kurių nesunaikino nei audros, nei vėjai, nei ilgieji amžiai.
    Persikėlę per vieną didesnį barchaną, staiga išvydo jie tolumoje tris dulsvo vandens ežerėlius. Vėl pradėjo bliauti asilai, žvengti žirgai, pagreitino žingsnį drambliai ir kupranugariai, tik nepasidavė bendrai panikai žmonės: visi jie pamanė, kad tai vėl koks miražas. Bet ežerėliai nesiūbavo ore, nesiklostė miglose, netirpo, nenyko, o telkšojo vis toje pačioje vietoje ir, prie jų artėjant, darėsi vis apčiuopiamesni ir ryškesni. Pagaliau subruzdo ir žmonės, pėstininkai ir raiteliai, suglumo ir pats karo tribūnas ir žemesni viršininkai. O laimė!.. O išganymas!.. Tai buvo ne miražas, ne akių apgaulė, o tikrojo vandens trys ežerai ežerėliai!
    Įsismaginę griūdami ir knapsėdami puolė vandenin arkliai, asilai, mulai; papūškėjo sunkumais apkrauti drambliai ir kupranugariai... Vos spėję nušokti nuo arklių, vieni kitiems užbėgdami už akių, skubėjo atsigerti ir žmonės, bet, deja, staiga pasigirdo keiksmai, burnojimai, gyvulių bliovimas, ir visus vėl ištiko didžiausias nusivylimas, didžiausias nusiminimas: visi trys ežerėliai, pasirodė, pripildyti ne gėlo vandens, o it tiršto dvokiančio sūrymo, kuris degino lūpas, svilino gomurį, ir kas nurijo bent vieną kitą gurkšnį, tas spjaudėsi, žiaukčiojo, vėmė krauju ir raitėsi iš skausmo.
    Veltui kohortos vadas ir kilčių viršininkai norėjo sulaikyti karius, kad negertų šito nuodingo vandens, veltui varė iš tos dvokiančios balos ir gyvulius, bet visi, ir gyvuliai, ir žmonės, buvo kaip pakvaišę: išvaryti iš vieno ežerėlio, baubdami ir griuvinėdami bėgo į kitą; net ir kilčių viršininkai ir žvalgai neiškentė šito bjauraus sūrymo neparagavę. Tik vienas kohortos vadas ištvėrė nesuvilgęs ežerėlių vandeniu savo gomurio, ir tik jis vienas liko baisaus visų karių ir gyvulių likimo liudininkas.
    Saulė dar nebuvo nusėdusi už Kavkasionio kalnų, o kohortos likučiai baigė nykti; vieni jau gulėjo pasliki, kiti dar raitėsi, tampėsi, blaškėsi, vėmė krauju ir čia pat mirė baisiausiose kančiose...
    Patekėjęs mėnulis nušvietė lomoje prie trijų ežerėlių Romos cezario legiono amžiams užmigusį kohortos likutį ir vienui vieną dar gyvą jos vadą. Ilgai stovėjo karo tribūnas atsirėmęs į uolą ir, nebegalėdamas nei judėti, nei jaudintis, ilgai žiūrėjo į savo išmirusius karius, į toliese vakaruose mėnulio miglose vis tebeboluojančius sniego kalnus, už kurių buvo Helesponto jūra, Roma ir Romos imperija, kurių ir jam jau nebelemta pamatyti...
    "Gal tuose kalnuose dar klaidžioja kitos nenugalimojo legiono kohortos? Gal jos dar kaunasi su priešu, kovoja su alkiu ir troškuliu ir nori prasimušti į Helesponto jūros pakraščius?" - galvojo, spėliojo kohortos vadas, siekdamas mintimis savo tėvynės. O sniego kalnai tolumoje atrodė tokie nepasiekiami, tokie svetimi ir abejingi jam ir jo karių likimui... Šaltas, bejausmis jų nelaimei atrodė ir pats mėnulis... Ir jaučia kohortos vadas, kad ir jo jėgos jau baigia išsekti, kad ir jis tuojau atsiguls greta savo buvusių karių... Nebekankina jo jau nei alkis, nei troškulys. Neberūpi ir nepalaidoti mirusieji, nes ir jo niekas nepalaidos... O apie stovyklą jau kaukia šakalai, staugia vilkai. Rytoj iš ryto atskris į puotą tolimųjų kalnų ereliai... ir nori jis atsisveikinti su savo dieviškuoju cezariu ir mirusiaisiais kariais.
    - Ave Caesar, moriturus te salutat! - ištiesęs ranką į vakarus, kur buvo Roma ir Romos imperija, atsisveikino karo tribūnas su savo cezariu ir, atsigręžęs į amžiams sumigusius karius, dar pašaukė: - Vivos voco, mortuos plango! - Bet niekas jam neatsiliepė, niekas net ir rankos nebekilstelėjo, tik silpnas dykumos aidas pakartojo jo žodžius ir išnešiojo juos po trijų ežerėlių lomą... Susmuko vadas, stuktelėjo galva į uolą ir užsimerkė... Ir vaidenasi jam, kad ten ne kalnai ant kalnų griozdinasi, ne padūmavę parūkavę kalnagūbriai intervalais banguoja, o rūstūs, žmonių krauju ir ašaromis persisunkę amžiai ant amžių kraunasi vieni ant kitų ir be jokios prošvaistės žmonijos sielvartu garuoja...
    Kai rytojaus dieną susibūrusios saulėtos Iberijos tautos tautelės pasivijo Širako kalnagūbrio sūriųjų Samgorio ežerų lomoje savo skriaudėjus, Romos cezario legiono kohortos likučius, rado visus jau išmirusius, tik vienui vienas karo tribūnas buvo dar gyvas ir tebekliedėjo gėlu vandeniu.

* * *

    Bet ne visuomet Širako kalnagūbrio atšaka buvo tokia lekiančio smėlio ir uolų atšaižų negyvenama dykuma. Ji yra mačiusi ir gerų laikų, ir labai gerų. Dar prieš kelis amžius joje buvo žydinčių, tankiai gyvenamų, kaimais kaimeliais nusėtų oazių, Drėkinamos jos buvo gėlu trijų Samgorio ežerų vandeniu. Plačiai po visą Kaukazą sklido garsas apie tų ežerų gėlo vandens skanumą, apie jų žuvingumą ir krantų gražumą. Sklido garsas apie jų sodų vešlumą ir negirdėtus vynuogių derlius. Žmonės tą žemės kampelį vadino vienu vardu - Vaziani, o tai reiškė - vynuogių žemė. Po visą Vaziani kraštą skambėjo dainos, skambėjo juokas; žydėjo gėlės, žydėjo meilė, ir žmonės su džiaugsmu dirbo savo žemės sklypelį ir vaišinosi vynu ir sodų vaisiais. Pasakiškas tai buvo tų trijų Samgorio ežerų kampelis: nuo priešų ir nuo šaltųjų vėjų iš šiaurės saugojo jį aukšti, amžinai sniegu padengti kalnai, rytuose buvo stepės, pietuose vėl kalnai, perkalnės ir kalnagūbriai, o iš miškingojo vakarų krašto vėjai atnešdavo lietų ir vėsindavo saulės įkaitintas uolas.
    Garsas apie Vaziani kraštą pasiekė ir tolimesnių salių turčius, galingus eristavus, kurie gyveno apsitvėrę pylimais, apsistatę sargybos bokštais ir nuolat kėlė tarpusavio vaidus dėl sienų, dėl vandens ir užpuldinėjo vieni kitus. Vertėsi jie ne tiek žemdirbyste, mainais ar prekyba, kiek užpuldinėjimais ir grobiu. Gyveno jie su savo šeimomis aukštuose bokštuose, kiekvieną dieną laukė užpuolimų ir patys visuomet buvo pasiruošę pulti ar puolimus atremti. Jų žemes dirbo vergai, kurie keikė savo prispaudėjus.
    Seniai jau eristavai kėsinosi į Vaziani žemės oazes ir į jų gyventojų laimę ir laisvę, bet pavieniui bijojo pulti. Bijojo ne vynuogynų žemės žmonių atsparumo, o savo kaimynų, tokių pat gobšių grobikų eristavų kaip ir jie patys. Bijojo, kad, jiems išvykus iš savo valdų, jų neužpultų ir nepasisavintų svetimieji. Pagaliau susitarė trys kaimynai eristavai ir, palikę savo pilyse stiprias įgulas, patraukė į Vaziani žemę. Tai jiems jokių sunkumų nesudarė, nes oazių žmonės buvo ne karingi, o ramūs ir darbštūs žemdirbiai. Kaip jie niekuomet į svetimas žemes nesiprašė, taip manė, kad ir į jų kraštą niekas nesikėsins. Kai atžygiavo pas juos trys kaimynai eristavai su savo palydais, vazianiečiai, nieko blogo nemanydami, maloniai juos sutiko, priėmė ir tris dienas vaišino vynu, skanėstais ir rodė savo žemės derlių ir turtus.
    Kai ketvirtą dieną atžygiavo ir eristavų kariauna, vazianiečiai nustebo, nusiminė ir paklausė savo svečių, ką tai reiškia.
    - O tai reiškia, kad mes ginsime jūsų kraštą nuo bet kokių priešų, kurie tik pasikėsintų į jūsų žemę.
    Kai vazianiečiai susirinko pasitarti ir apsvarstyti šį baisų įvykį, eristavai išvaikė juos ginklu ir uždraudė bet kokias jų sueigas ar pasitarimus. Tuojau vienas eristavų užgrobė vieną ežerą su oaze, kitas - kitą, trečias - trečią, ir pradėjo statyti ant jų krantų kiekvienas sau po pilį. Pasidalinę ežerus, pasidalino žemes ir žmones. Išvedę sienas ir atsiriboję vienas nuo kito pylimais ir apkasais, pradėjo šeimininkauti kaip savo valdose ir įvedė naują tvarką. Senius, moteris ir vaikus pristatė lauko darbų dirbti, o jaunus vyrus sugrūdo į palapines ir pradėjo juos kariškos mankštos mokyti. Be to, vertė apsigynimo bokštus statyti, pylimus pilti ir apkasus kasti.
    Nauji šeimininkai ne tiek rūpinosi žemdirbyste ir kanalų tvarkymu, kiek, nepasitikėdami vieni kitais, ruošėsi apsigynimui ir naujiems puolimams. Vis statė, stiprino pilis, mūrijo sargybos bokštus ir tiems darbams naudojo stipriausią pavergtųjų žmonių jėgą.
    Pamažėl užleido vynuogynus ir sodus. Jų derlius ėmė mažėti. Nebeprižiūrimi akvedukai pradėjo gesti, nebevalomi tvenkiniai ir kanalai prižėlė maurų, apsitraukė žliūge, apgriuvo jų krantai, o stovintis juose vanduo ėmė dvokti.
    Netrukus Vaziani krašto oazes užgriuvo naujos bėdos, nauji vargai: eristavai pradėjo ginčytis dėl valdomų žemių ribų, nebepasidalino vandens, nebesutarė ir paskelbė vienas kitam karą. Kariauti vedė su savimi pavergtus žmones ir liepė vieniems žudyti kitus.
    Bekariaudami, besigindami savo pilyse ir sargybos bokštuose ir visai užleido žemdirbystę - laiku nebepasėdavo, laiku nebenuimdavo derliaus, viską darė paskubomis, apgraibomis ir vis bijojo, kad tik priešas neužpultų ir neatimtų ir to, ką turi.
    Nuseko nebeprižiūrimi ežerai, išdžiūvo tvenkiniai, kanalai, užako akvedukai, saulė išsvilino dirvas, išdegino sodus, gėlynus, vynuogynus...
    Nutilo Vaziani žemėje daina, nebeskambėjo juokas. Žmonės gyveno pusbadžiai, nudryžę, išvargę ir vaikščiojo kaip šešėliai. Pamažėl pamažėl ir Vaziani žemė virto prakeikimo vietove. Žmonės, keikdami žiaurius eristavus, atnešusius jiems tiek vargo bei skurdo ir mintančius jų krauju bei prakaitu, bėgo į kalnus, į stepes. Juos gaudė su šunimis, pagautus plakė rimbais, rykštėmis ir ilgus metus pūdė pilių požemiuose.
    Ilgainiui trijų Samgorio ežerų vanduo nuo žmonių ašarų, prakaito ir kraujo pasidarė sūrus ir aitrus. Pamažėl išnyko jame žuvys ir bet koks vandens gyvis. Stepių vėjai užnešė smėliu kanalus, užpustė tvenkinius, akvedukus, buvusias gyvenvietes, ir visas kraštas pavirto negyvenama lekiančio smėlio, barchanų ir uolų atplaišų dykuma.

* * *

    Nuo to laiko daug amžių praėjo. Žlugo tų amžių būvyje Romos imperijos galybė, pasibaigė cezarių dinastijos. Pasakiškoji Iberija su dviem savo išaugusiom sostinėm, Mcchetu ir Tbilisiu, pasivadino Gruzija ir į provincijas išsidalino. Iš pagrindų pasikeitė ir visų Kaukazo tautų tautelių likimas. Daug kartų tų amžių būvyje siautė karai, marai. Keitėsi valdovai. Keitėsi valstybių sienos. Sukiužo ežerų krantuose eristavų pastatytos pilys, nugriuvo sargybos bokštai. Lekiančio smėlio dulkėmis pavirto Samgorio ežerėlių lomoje sudūlėję romėnų karių kaulai, o Širako kalnagūbris kaip buvo, taip amžiams ir pasiliko tokia pat lekiančio smėlio ir pilkų uolienų dykuma, nebegyvenama nei žvėriui, nei žmogui. Niekuo nepasikeitė ir Samgorio sūrieji ežerai. Apie dykumą kūrėsi kaimai, miestai, didėjo žmonių skaičius; kalnuose nebeužteko jų gyvulių kaimenėms ganyklų, smulkėjo rėžiai. Karšto oro viesulai, kylą dykumoje, apnešdavo smėliu ir tuos smulkius pasėlių rėžius, o kitąsyk palaidodavo ir ištisus kaimus... Atbėgę iš dykumos vilkai ir plėšrieji šakalai puldinėjo avių kaimenes, o sūrieji ežerai veisė nuodingųjų uodų spiečius, kurie apkrėsdavo baisia maliarijos liga ir gyvulius, ir žmones...
    Kentė, dejavo žmonės ir ilgus amžius svajojo apie tai, kaip atsikratyti eristavais, kaip pagirdyti tą žemę gėlu vandeniu, kad ji pasidarytų derlinga. Ir, matydami čia pat netoliese miškingus kalnagūbrius, kur galvotrūkčiais bėgo į tolimas marias be jokios kam naudos upės, upeliai, nuo aukštumų krito į prarajas kriokliai, iš žemės paviršiaus veržėsi šaltiniai, ir visa tai lyg tyčia kieno kerštinga ranka buvo nukreipta į šalį, bet ne į saulės išdegintą, sausrų iščiulptą dykumą, - svajojo, kokius ji duotų derlius ir kiek pasotintų žmonių, jei ją pagirdžius kalnų upių vandeniu, sudrėkinus paversmių šaltiniais, atvėsinus krioklių purslais ir atmiešus čia pat, netoli, kalnuose tekančios Jorio upės gėlu vandeniu visus tris Samgorio ežerus... Ilgus šimtmečius svajojo vargšai žmonės. Svajojo, ir vieni savo svajonėmis tikėjo, kitiems atrodė, kad tai tik pasaka... Kentė, dejavo žmonės, o sūriųjų Samgorio ežerų vietovė buvo lyg paminklas eristavų padarytai ir daromai jiems skriaudai. O krašto valdovams ir ne galvoj buvo jų pavaldinių vargai ir skriauda: jiems užteko ir derlingų provincijų.
    Pagaliau išseko ir liaudies kantrybė. Ir Kaukazo tautos tautelės drauge su kitomis didžiosios Rusijos tautomis pradėjo kilti prieš savo valdovus, pareikalavo laisvės, panorėjo žmonėmis vadintis ir būti. Pareikalavo sau teisių nebe aimanomis ir dejavimais, nebe žodžiais ir prašymais, o stojo su ginklu rankose. Sukilo prieš savo engėjus ir prispaudėjus, juos puolė ir laimėjo... Žmonės laisvai atsikvėpė ir, kai paėmė valdžią į savo rankas, ėmė tvarkytis taip, kad žmogus visur galėtų gyventi laimingas ir be baimės dėl savo rytojaus ir duonos kąsnio. Nukreipė jie savo žvilgsnį ir į Samgorio dykumą. Ir štai nedaug metų tepraėjo, ir šiandien jau trijų buvusių sūriųjų Samgorio ežerėlių vietoje tyvuliuoja gėlo vandens Tbilisio jūra, o Širako kalnagūbrio dykuma po metų kitų jau bus amžinai žaliuojančiu sodu paversta. Jau ir dabar Tbilisio jūros gėlas vanduo suka turbinas, gamina šviesą, jėgą, kanalais kanaliukais sruvena į dykumą ir atidirbtu vandeniu drėkina laukus, pievas, maitina citrusinių ir vaziani kultūrų jaunus želdinius ir keičia patį klimatą. Buvusioje dykumoje jau kuriasi miestai, kaimai. Asfaltuotais keliais viesulus kelia nebe įkaitinto oro srovės, o automašinos, kurios visai pakeitė dykumų laivus kupranugarius. Pasikeitė ir viso krašto vaizdas, tik tolumoje, kalnuotoje Gruzijos šiaurėje, pasiliko toks pat parėmęs dangaus skliautą, visų pranašiausias, baltas, bukas, kuprotas, debesiui prilygstąs Mkinvario masyvas, dabar jau Kazbeko kalnu vadinamas, ir nuo jo į vakarus ir rytus tebebėganti tokia pat amžinai sniegu padengta margų kalnų grandinė, tarpekliais išvagota, briaunotomis viršūnėmis it piramidėmis dantyta, o įdubimuose pamėlynavusiais ledynais išklota...
    O seni Kaukazo kalnų piemenys, barzdoti čabanai seka turistams seną seną pasaką - legendą apie Vaziani žemę, apie buvusius Širako kalnagūbrio dykumoje kaimus, ežerus, vynuogynus ir apie Romos cezario legiono likimą buvusiųjų trijų sūriųjų Samgorio ežerų lomoje.

1952

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page