r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
MIEGANTI ARARATO MERGELĖ
Armėnų liaudies motyvais

    Tai buvo seniai. Tai buvo labai seniai, dar prieš mūsų erą seniai. Tai buvo prieš kelis tūkstančius metų biblinėje Thogarmos ir Mini šalyje, Kaukazo ir Tavro kalnynų apsuptoje Urartų plokštikalnės lygumoje, žemės rutulio dausų slėnyje, dingusių tautų, tikybų, kultūrų ir karalysčių lopšyje...
    Tai buvo labai seniai.
    Iš tos anų laikų plokštikalnės lygumos vidurio šovė į dangų visų aukščiausias, amžinai sniegu padengtas šventasis kalnas Masis, šiandien Araratu vadinamas, kuris vyravo plačiausiai apylinkei, o jo tirpstantis sniegas vėsino plokštikalnės orą, drėkino laukus ir maitino šaltu vandeniu putotąjį Araksą, gilius kalnų ežerus ir platų Tigro - Eufrato upyną.
    Iš tos pačios plokštikalnės lygumos įvairių tolių šovė į dangų dar trys šventi liaudies dainų husanų apdainuoti kalnai, bet nė vienas jų negalėjo prilygti aukščiausiam, pranašiausiam ir nuostabiausiam kalnui Didžiajam Masiui - Didžiajam Aparatui. Jis buvo padengtas tokiu storu nuo laiko ir temperatūros permainų suledėjusio sniego sluoksniu, kad jei jis visas iš karto būtų pradėjęs tirpti, tai per kelias dešimtis dienų ir naktų būtų nuplovęs nuo Uratų plokštikalnės lygumos visa, kas buvo gyva, kas augo, kas žmonių buvo sukurta, ir paskandinęs vandenyje visą Thogarmos ir Mini šalį, kaip kad buvo jau atsitikę prieš daug tūkstančių metų. Bet gailestingieji Thogarmos ir Mini šalies dievai, nebenorėdami, kad tai pasikartotų, ilgainiui tą kalną sutvarkė taip, kad ir karščiausiomis vasaros dienomis vėsino orą ir drėkino laukus tik tas masyvo sniegas, kuris tirpo jo papėdėje, o visa kita masė, pavirtusi vandeniu aukštumose, susigerdavo į kadaise veikusių ugnikalnių angas ir properšas ir jau plokštikalnės požemiais nutekėdavo toli į pietus, į Mesopotamijos klonius, ir ten išsiverždavo į žemės paviršių kunkuliuojančiais šaltiniais ir srauniomis upėmis.
    Aplink šventąjį kalną Masį, už kelių dienų kelionės į visas keturias pasaulio šalis, gyveno laisva, laiminga ir labai sena piemenų-medžiotojų haikų tauta, kuri sudarė atskirą Ajastano valstybę, kaimynų Kalnų Sala vadinamą. Pasakojama, kad Ajastano valstybė egzistavo jau tada, kai Europoje dar nebuvo nei helėnų, nei romėnų, o pati Europa buvo vadinama Erebos šalimi. Haikai jau tuomet turėjo savo kultūrą, ornamentą, turėjo savo sakytinę, įmantriais aforizmais bei patarlėmis išgražintą poeziją, o jų dainiai husanai skaitė ir dainavo iš rašmenų, kylių pavidalu molinėse plytelėse surašytų.
    Ajastano valstybės sienos siekė tuomet nuo šventojo kalno Masio papėdės iki tų plokštikalnės lygumos tolių, iš kurių dar matėsi amžinai sniegu padengta jo viršūnė. Už tų tolių jau buvo nebe Ajastano valstybė, ir nebe haikai tenai gyveno.
    Daug metų ir amžių ramiai ir laimingai gyveno haikai plokštikalnės lygumose, nenutoldami nuo savo didžiojo Masio kalno. Vieni jų varinėjo po neaprėpiamus žaliuojančių stepių plotus savo gyvulių kaimenes, kiti medžiojo, dar kiti veisė sodus, sodino vynmedžius ir iš jų sultingų vaisių sunkė sau kvapnų, lengvai svaiginantį gėrimėlį, kuris teikė jiems laimėje linksmybę, nuliūdime - paguodą ir nusiraminimą.
    Pasakojama, kad haikų tarpe nebuvo, kaip kitose to meto šalyse, nei turtuolių, nei vargšų; visi buvo lygūs ir visi buvo sotūs. Kaip didysis Masio kalnas visiems vienodai teikė vandens ir drėgmės, o Ajastano padangės saulė - šilumos ir šviesos, taip ir jų žemė visus tolygiai dengė ir maitino, tiek piemenis, tiek žemdirbius, medžiotojus, tiek ir vyndirbius... Ir dainiai husanai dainavo laimingus savo krašto laikus.
    Valdė Ajastaną ne galingieji, o liaudies išrinktieji, tie patys dainiai husanai.
    Taip ėjo metai po metų, šimtmečiai po šimtmečių: vieni Ajastano valstybės išrinktieji husanai pakeisdavo kitus; šalyje mažėjo dykumų plotai, gausėjo ganyklų, vynuogynų; husanų kapuose statė haikai paminklus, šventoves; puošė jas arkomis, rotondomis, boniomis, gražino bareljefais, skulptūra; akmenyse raižė erelius, ornamentus; iš marmuro tašė nuostabaus grožio statulas. Po visą šalį skambėjo husanų dainos - gyvenimo džiaugsmas; klestėjo meilė, vaišingumas, ir tam tikroje puošnioje saugykloje vis daugėjo molinių plytelių su užrašais apie atliktus žemėje darbus, saulės ir mėnulio užtemimus, žvaigždynų apskaičiuotus judėjimus, žemės drebėjimus, Tigro - Eufrato upyno negirdėtus potvynius ir apie kitus svarbius įvykius Ajastane bei kaimynuose.
    Ilgai, gražiai ir tvarkingai gyveno haikai savo krašte. Gyvendami taikoje ir su savo kaimynais, jie labai praturtėjo: išaugino dideles gyvulių kaimenes, išplėtė sodus, vynuogynus, o jų vyno daryklos pasidarė garsios visame Asų šalies žemyne.
    Kaip vyno perteklių, taip ir kitas savo žemės gėrybes haikai pradėjo pardavinėti kaimynams, iš pradžių mainais, paskui jau ir už prabangos daiktus - dailius kardus, greitus žirgus, nematyto grožio kilimus, akį veriančius perlus, kuriuos nešiojo ant kaklo šilkais šnabždančios gražuolės - svetimų kraštų moterys. Pamėgo haikai tekančios saulės kraštų prabangą - brangius kinų šilkus, kvapnius Arabijos žemės smilkalus, rūkalus, plonučius audinius ir įvairius Tolimųjų Rytų prieskonius, kurie suteikia bet kokiam valgiui ir kvapsnio, ir skonio...
    Haikų vyresnieji, kurie tvarkė prekybą, pamatė, kaip gyvena kitur, pamatė, kad galima mažai dirbti patiems, turėti šimtus tarnų, šimtus žmonų ir vien lėbauti... Ir pradėjo jie haikus taip skirstyti, kad vienus pristatė savo kaimenių ganytų, kitus - medžiotų, dar kitus - sodų ir vynuogynų prižiūrėtų. Nors tokią tvarką įvedus ir dvigubai padaugėjo visokių gėrybių ir žemės vaisių, bet jau nebe visiems haikams jų užteko, nes vyresnieji visa tai pasiimdavo prekybai ir dar labiau ėmė spausti žmones, kad daugiau dirbtų. O kad daugiau išspaustų iš dirbančiųjų, pristatė prie jų sargybinius ir ėmė visiškai nebesiskaityti su išrinktaisiais liaudies dainiais husanais. Pagaliau ir visai juos nuvertė ir įvedė savo valdžią...
    Ir pairo Ajastane tvarka: valdovai išpaiko, jų giminė praturtėjo, įprato, kad už juos dirbtų kiti. Pradėjo be saiko lėbauti, vyną gerti, vienas kitam pavydėti, vaidytis ir iš dyko buvimo žaidimais bei pramogomis užsiiminėti... Ir įsigalėjo žmonių išnaudojimas, vienų engimas kitų.
    Išnyko husanai, nes naujiesiems valdovams nebe liaudies dainos rūpėjo, bet auksas ir prabanga. Atsirado ir tokių haikų, kurie, pabuvoję svetimose šalyse ir sugrįžę tėvynėn, pasidirbdino matytų dievų statulas ir ėmė jas garbinti, joms kruvinas aukas aukoti.
    Ajastaną pradėjo valdyti vien turtingieji ir galingieji ir jau pagal įpėdinystę. Iš pradžių valdė dar turčių Kuti dinastijos atstovai, bet vėliau jau kiti, dar turtingesni ir dar paikesni.
    Ir vėl ėjo metai po metų, šimtmečiai po šimtmečių. Pasikeitė žmonės, pasikeitė laikai, pasikeitė ir valdovų dinastijos, ir jau ėmė vadintis nebe valdovais, o karaliais. Karaliui Aramui viešpataujant, kaimynai Ajastaną pradėjo vadinti nebe Ajastanu, o Armėnija, o haikų palikuonis - armėnais.
    Įsigalėję Armėnijos karaliai nebegalėjo be vaidų sugyventi su savo kaimynais ir kardu bei ugnimi brovėsi į jų žemes, grobė jas, plėšė gyventojus, žudė juos, o pavergtuosius naudojo naujoms tvirtovėms statyti. Tokiu būdu išplėtė jie savo valstybės sienas iki Gurgano ir Ponto jūrų ir iki Jordano pietuose. Iš tų užimtų žemių jau nebebuvo matyti Masio kalno. Savo pavaldiniais jie rūpinosi tiek, kad galima būtų iš jų kuo daugiau išspausti. Užtat atsidėję žiūrėjo savo dinastijos privilegijų.
    Nors plati, didelė ir galinga pasidarė Armėnijos valstybė, bet jos geri laikai haikų padermės palikuonims buvo jau amžinai praėję.

* * *

    Ne tiek kariavo Armėnijos karaliai su savo priešais, kiek aršiai kovėsi jie savo tarpe dėl sosto, dėl dinastijos paveldėjimo teisių. Vieną kartą laimėdavo viena dinastija, kitą kartą nugalėdavo kita. Nugalėtojai stengdavosi sostą išlaikyti savo dinastijai ir be pasigailėjimo persekiodavo ir žudydavo savo varžovus. Bet visados tiek nuo vienos dinastijos, tiek nuo kitos nukentėdavo armėnų liaudis ir nukentėjusi dūsaudavo, prisimindama dainių husanų valdymo laikus. Prisiminė ji savo husanus ir pačiu sunkiuoju jai laiku.
    Karaliams besipešant, iš pradžių pradėjo nuo jų bėgti į kalnus pavieniai ginkluoti žmonės, paskui jau ir daugiau. Įsikūrę sunkiai prieinamuose kalnuose, vakarais ir naktimis degino jie ant uolų skiauterių laužus, šmėšelavo švyturiais, deglais ir tuo pačiu kvietė pas save visus, kas myli laisvę ir nepriklausomą gyvenimą. Kadangi tuo metu Armėnijos karaliai ir turčiai kunigaikščiai, ruošdamies naujam dideliam karui, rinko kariuomenę, gamino maisto atsargas ir apdėjo gyventojus dar didesniais mokesčiais, tai subruzdo ir visa liaudis ir pradėjo jau atvirai priešintis savo prispaudėjams. Tuo tarpu pasklido žmonėse gandas, kad Masio kalno atšakų šlaituose pasirodęs liaudies dainius husanas, vardu Chosrovas, senųjų, jau išnykusių husanų ainis, kuris renkąs visus laisvę mylinčius armėnus ir kviečiąs į kovą su karaliais ir turčiais kunigaikščiais.
    Išgirdo žmonės dainiaus Chosrovo šūkį ir būrių būriais pradėjo plaukti prie Masio kalno.
    Sužinoję apie dainiaus Chosrovo atsiradimą, karaliai ir kunigaikščiai pasiuntė prieš jį savo kariuomenę. Bet Chosrovas, apie kurį susispietė pabėgėliai armėnai, sumušė visus kunigaikščius ir, išsklaidęs jų kariuomenę, pats perėjo puoliman. Persigandęs karalius ir kunigaikščiai pasišaukė prieš savo sukilusią liaudį kaimyninius valdovus. O tie, išgirdę, jog sukilo pavergtoji Armėnijos liaudis, pabūgo, kad ir jų pavaldiniai nepasektų sukilusiųjų pavyzdžiu, ir greit pasiuntė samdytinės kariuomenės.
    Ilgai kovojo samdytinė kunigaikščių kariuomenė su Chosrovo būriais, įsistiprinusiais Masio kalno šlaituose bei jo atšakose, ir niekaip negalėjo jų iš ten išmušti. Daug sunkumų ir nepriteklių iškentėjo ir sukilusieji armėnai, bet savo laisvės neišsižadėjo. Kai būdavo labai sunku, kai tekdavo atlikti per kalnagūbrius ir ledynus ilgus, varginančius žygius, tuomet Chosrovas poilsio valandomis dainuodavo jiems apie laisvę ir savo dainomis taip pakeldavo žmonių dvasią, taip juos įkvėpdavo, jog jokie sunkumai nebeatrodydavo jiems neįveikiami. Chosrovą žygiuose lydėjo vienturtė jo duktė gražuolė Chosroviduchtu. Ten, kur ji pasirodydavo, nušvisdavo žemė, po jos kojų tirpdavo sniegas, pražysdavo gėlės ir trumpėdavo kalnų perėjos. Visi sukilusieji mylėjo Chosroviduchtu ir sergėjo ją nuo bet kokių pavojų. Visuomet linksma, visuomet gerai nusiteikusi ir ištverminga dainiaus husano duktė teikė jiems žavesio ir malonės.
    Kartą nusileidus nuo Mažojo Masio-Ararato kalno ir žygiuojant tarpekliu į naują stovyklą, Chosrovas jojo savo būrių priešakyje ir, laikydamas rankose baltą vėliavą, sukilusiųjų ženklą, dainavo dainas apie tuos laikus, kai žemėje nebebus nei karalių, nei kunigaikščių, kai visi armėnai galės vienoje vietoje laimingai gyventi ir vienas kito neskriausti. Jau sukilusieji buvo arti savo žygio tikslo, jau buvo pasiekę Sardar-Bulago perėją, kur skliausčios, plikos kalno uolos iš abiejų kelio pusių šaute šovė tiesiai į viršų, kai staiga priešas puolė juos iš pasalų, iš kitos perėjos, ir uždarė sukilėlius siaurame tarpeklyje, iš anksto užėmęs visus išėjimus. Įvyko kruvinas mūšis. Sukilėliai atkakliai priešinosi, veržėsi pirmyn, priešo puolimus atremdami suglaustomis falangomis; prispaudę prie uolų, badė juos durklais, ietimis ir vis veržėsi pirmyn ir pirmyn. Jau buvo jie beprasiveržią į slėnį, bet nuo kalno viršūnės Chosrovą sekė kunigaikščių žvalgai, ir, kai jis brovėsi pačia tarpukalnės ankštuma, samdiniai kareiviai pagal tam tikrą ženklą pastūmėjo nuo kalno uolos luitą, ir jis sutraiškė liaudies dainių-vadą. Spiegiantis riksmas perskrodė tarpukalnę. Šimtą kartų jį pakartojo tarpukalnės aidas ir išnešiojo po visą kalnų masyvą. Tai buvo Chosrovo vienturtės dukters gražuolės Chosroviduchtu balsas. Sukilusieji persigando, nustebo, visi puolė prie jos, norėdami ją gelbėti, jai padėti, bet pamatę sutraiškytą jos tėvą, o savo vadą, dar labiau nustebo, ir viena po kitos pradėjo irti jų falangos. Prie uolos luito gulėjo ir sukilusiųjų vėliava, aptaškyta dainiaus-vado krauju. Chosroviduchtu greit atsitokėjo ir, pamačiusi sutrikusius sukilėlius, pakėlė nuo žemės vėliavą ir vietoj tėvo pati užtraukė kovos dainą. Akimirkai sumišę sukilėliai tuojau atsigavo, susitelkė apie Chosroviduchtu, ir falanga paskui falangą išsiveržė iš tarpeklio į lygumą. Prasidėjo kautynės iš naujo. Nelygios buvo kautynės, nelygi buvo ir padėtis. Priešas, pirmutinis išsiveržęs iš tarpeklio į lygumą ir joje išsirikiavęs, stūmė sukilėlius atgal į kalnus ir spaudė prie stačių uolų, tuo tarpu kai nuo jų viršūnių svaidė į juos didesnius ir mažesnius akmenis, ardė jų falangas ir traiškė, naikino užpakalines eiles. Sukilusiųjų jėgos sparčiai mažėjo. Jų kadaise buvusi balta vėliava nuo žuvusiųjų kraujo pasidarė visai raudona...
    Chosroviduchtu, matydama, kad tokiose žabangose gali žūti daug sukilėlių, sulaukusi nakties, įsakė visiems pasiskirstyti į mažus būrelius ir per sunkiai pereinamus kalnagūbrius, mažai kam žinomais taurų išmintais takeliais, išsisklaidyti visomis kryptimis, o vėliau vėl visiems rinktis prie Masio kalno. Ji pati, pasiėmusi raudoną nuo kraujo vėliavą, tik jai vienai žinomu taku grįžo atgal prie Masio kalno. Įlipusi į jo viršūnę, ji apžvelgė apylinkę ir, nematydama dar susirinkusių į vieną vietą visų armėnų, atsigulė pailsėti ir prisidengė vėliava. Beilsėdama, belaukdama susirenkant į vieną vietą visų armėnų, ji užmigo, įšalo į sniegą ir tebemiega iki šiai dienai. Prieš užmigdama pasakė palydėjusiems ją dainiams, kad ji prisikelsianti ir iškelsianti raudoną nuo kraujo vėliavą tik tuomet, kai visi armėnai susirinksią matomose Masio kalno ribose. Ir sulauksią tuomet armėnai tokių laikų, kokių dar niekad nėra buvę... Taip pažadėjo gražuolė Chosroviduchtu. Pažadėjo ir įsakė niekad nepamiršti, jog už laisvę reikia kovoti ir niekuomet vilties neprarasti.

* * *

    Ir laukė Chosroviduchtu pažado išsipildymo visi dainiai poetai, laukė ir apie tai dainavo. O su jais kartu laukė, dainavo visa armėnų tauta.
    Daug per tą laiką armėnų liaudis vargo ir skurdo pakėlė. Kitados aukštos kultūros šalis iš pagrindų sunyko. Sugriuvo dykumose armėnų protėvių statyti akvedukai, amžių dulkių sluoksnis storai užklojo kultūringos tautos darbus, ir ten, kur kitados buvo Urartų žydinti žemė, kur viliojo žmogaus akį sodų, gėlynų, vynuogynų palaima, kur stiebėsi į dangų miestų bonios, meniški Ripsimė, zvartnocų šventovių pastatai ir kur haikai kadaise iškilmingai šventė savo Vartevaro rožių šventes, - ten vien griuvėsiai testūkso, iš po kurių seka savo aukas kapinynų imbuviai - nuodingi skorpionai, driežai, gyvatės ir kiti paunksnių slėpukai.
    Amžių bėgyje išpūtė vėjai husanų kapuose šventovių pogrindžius, vanduo karstus išplovė, pastatus sugriovė, ir apnuoginti liaudies dainių kapai prabilo jau nebe legendų ir padavimų kalba, o akmenyje išrašytais haikų rašmenimis, ornamentais, braižiniais ir vienagalvių arų, žiūrinčių vis į vieną pusę, hieroglifais.
    Prabilo jie ir apie mergelę Chosroviduchtu.
    Jau neberimsta ji šiandien šventojo kalno Masio-Ararato viršūnėje, nes žino, kad jau nebetoli toji diena ir valanda, kai pabus ji iš letargo miego ir paims į rankas raudoną tautinę vėliavą, visos armėnų liaudies išsivadavimo ir susijungimo vėliavą.
    Vartosi, nerimauja gražuolė Chosroviduchtu šventojo kalno Masio-Ararato viršūnėje, o su ja drauge nerimauja ir visa armėnų liaudis, išblaškyta po visą pasaulį.
    Nors viena armėnų liaudies dalis jau atvaduota ir laisva, bet du jos trečdaliai kitapus Arakso dar tebevelka jungą ir taip pat dairosi, žvelgia į šventojo kalno Masio-Ararato viršūnėje dar tebemiegančią gražuolę. Dairosi, žvelgia į ją ir haikų husanų palikuonys dainiai poetai ir dainuoja, kad jau pildosi mergelės Chosroviduchtu pažadai, kad jau renkasi ir buriasi armėnų tauta apie šventąjį kalną Masį-Araratą. Kartais anksti rytą, saulei tekant, laimingesnieji šiapus Ararato kalno armėnai įžiūri jo viršūnėje, sniego atspindžių žaismuose, kaip keliasi iš letargo miego gražuolė mergelė. Keliasi ir, spindėdama visomis vaivorykštės spalvomis, ima į rankas raudoną vėliavą ir dairosi į visas keturias pasaulio šalis. Įžiūrėjusi, kad dar ne visi armėnai susirinko Masio-Ararato kalno matomose ribose, kad dar daug jų tebėra anapus Arakso upės pietuose ir už kalnų vakaruose, vėl apsigaubia vėliava ir vėl gula į sniegą. Bet dar niekas armėnų, kurie gyvena nuo Ararato pietų rytuose ir už kalnų vakaruose, nėra matęs Chosroviduchtu vėliavos ir apie ją tik tesvajoja. Tačiau jau grįžta ir iš ten į savo tėvynės laisvąjį tarybinį trečdalį haikų palikuonys, kad lemiamą valandą visi būtų drauge ir kas kuo gali prisidėtų prie naujos armėnų valstybės sukūrimo Urartų plokštikalnės lygumose, senose Masio-Ararato kalno matomose ribose. Grįžta, kuriasi ir dairosi į vis dar tebemiegančią kitoje Arakso pusėje Ararato kalne mergelę Chosroviduchtu. Pasaulio vėjai taršo jos kasas, blaško švelnių drabužių valktį ir kartais visai nupučia nuo jos apybraižos sniegą; tuomet vėl įžiūri armėnai jos harmoningus stuomens bruožus, skaisčių veidelių pasakišką grožį ir brangių sniego baltumo drabužių klostes.
    Kitą kartą susibūrę pasaulio vėjai sniego smiltimis visai užberia gražuolės kontūrus, jos lieknas strėnas ledais sukausto, ir vėl iki kalno papėdės nusidriekia jos baltų drabužių valktis...
    Bet haikų tautos palikuonys, per amžius laisvos tėvynės ilgesiu gyvenę ir niekuomet drąsos, energijos ir vilties nepraradę, nenusimena ir dabar, nes žino, kad jie laisvės verti, bet kad niekas pasauly be skausmo ir nepribrendęs negimsta - nei žmogus, nei žygiai, nei idėjos, kad ir kažin kaip jos kilnios ir galingos būtų.

1947

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page