r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
GRAŽUOLĖS LALOS KALNAS
Azerbaidžaniečių liaudies motyvais

    Toli toli šiaurės Kaukaze, beribių stepių gūdumoje, stūkso vienišas keistų apribų kalnas. Tai vienas tų kalnų sargybinių, kurie kadaise rodė kelią klajoklių tautoms, kai jos plūdo per Kaspijos ir Helesponto lygumas stepes iš rytų į vakarus, o vėliau kurių paunksmėje žmonės ieškojo sau užuovėjos ir apsaugos.
    Iš tolo tas kalnas atrodo labai aukštas ir smailias, iš arti - kresnas ir bukas, o pažvelgus į jį iš viršaus - paplokščias ir properšomis išvagotas, it gyvačių vingiais iššliaužiotas. Aplink jį - uolų ir daubų labirintas.
    Vienos Kaukazo tautos tą kalną vadina Prakeiktuoju, šiauriečiai - Gyvatiniu, o Audringųjų vėjų žemės gyventojai praminė jį gražuolės Lalos kalnu.
    Kadaise tas kalnas rūko kruvinais dūmais, vėmė žemės gelmėmis ir drebino visą apylinkę. Jo jaunystėje paseno vienametis Geležinis, susikūprino Mašukas, į penkias viršūnes suskilo Beštau, užgeso ir kiti ugniakalniai, o jis vis dar veikė, vis dar rūko kruvinais dūmais, vis dar augo savo kūgiu aukštyn ir nedavė ramybės savo kaimynams - kalnams milžinams.
    Pagaliau atėjo laikas nurimti ir jam: jo gerklė pamažėl užspringo akmenimis, krateris užsitraukė ataušusia lava, apgriuvo atšakos, ir apačioje, ten, kur kadaise garavo žemės pluta ir kunkuliavo verdančios lavos ežerai, pradėjo želti žolė, augti krūmai ir atsirado gyviai. Ilgainiui apsigyveno ir žmogus.
    Nežinia kaip ilgai, kelis šimtmečius ar tūkstantmečius, ganė savo kaimenes tuose plotuose piemenys, medžiojo žvėris medžiotojai. Po jų atėjo sėsliai, užkariautojai, apsigyveno žemdirbiai.
    Taip ėjo šimtmečiai po šimtmečių, laikotarpiai po laikotarpių, viena era pakeisdavo kitą.
    Kartais kokia nors pajėgesnė padermė ar kiltis nepanorėdavo trauktis iš užimamų vietų ir, susimetusi į sunkiai prieinamus kalnus ar kur pajūrin, uoliai pasipriešindavo kad ir gausingiems atėjūnams.
    Nežinia kurios epochos ar eros kelintame šimtmetyje ar tūkstantmetyje viena tokia didelė kiltis, atėjūnų spaudžiama, nepanorėjo trauktis į stepių gilumas, o susimetė Gurgano jūros pakraštyje, Audringųjų vėjų žemės pusiasalyje, ir įsistiprino. O kai juos ten puolė atėjūnai, jie aršiai jiems pasipriešino. Atlaikę visus atėjūnų puolimus, jie įsidrąsino, įsigalėjo ir pradėjo plėstis pajūriu į pietus ir pagal Didžiuosius kalnus į vakarus.
    Ilgainiui liovėsi puldinėję juos kaimynai, ir jie ramiai apsigyveno sau tarp jūros ir kalnų.
    Plati ir galinga su laiku pasidarė jų giminė, ir apgyveno ji didelius pajūrio plotus ir kalnų masyvus.
    Nuo pavojų iš rytų saugojo jų žemes plati bekraštė Gurgano jūra; pietuose nuo kaimynų juos skyrė sraunioji Kura ir amžinai sniego padengti kalnai milžinai, per kuriuos nedrįsdavo jų pulti joks priešas; šiaurės vakaruose buvo negyvenama Druskos dykuma ir beribės stepės, o iš šiaurės niekuomet niekas neateidavo, o kas ten nueidavo, tas nebesugrįždavo.
    Apsiriboję kalnais, upėmis, negyvenamomis dykumomis ir jūra, jie ilgus amžius laisvai ir laimingai gyveno Audringųjų vėjų žemėje, vienų kaimynų kaspiais, kitų - amžinosios ugnies garbintojais pravardžiuojami, o jų valstybė - Azerbaidžanu vadinama.
    Bet nelaimės ateina kartais visai nelauktai, ir paprastai jos seka viena kitą. Atėjo jos ir į šį kraštą. Atėjo azerbaidžaniečių tautos pačiu žydėjimo ir klestėjimo metu.
    Kol azerbaidžaniečius valdė savi išrinktieji bei patikimieji, tol visi buvo ir patenkinti, ir laimingi. Bet ilgainiui atsirado gobšūs turčiai, kurie pradėjo sauvaliauti, užgrobė derlingesnes žemes, sodresnes ganyklas, užgrobė valdžią, pasiskelbė valdovais ir pradėjo spausti žmones, juos išnaudoti ir įvedė vergovę.
    O nelaimės vis dar nesibaigė: iš šiaurės, iš nežinomų beribių plotų krašto, iš kur niekuomet niekas neateidavo, o kas nueidavo - nebesugrįždavo, staiga pradėjo veržtis ginkluotų vyrų gaujos. Kas jie tokie, tie ginkluoti vyrai, ko jie ieško ir ko jie nori, Audringųjų vėjų žemės gyventojai nežinojo. Tik girdėjo, kad esą jie labai atkaklūs, karingi, labai mėgstą dainas, gražias moteris ir eiklius žirgus.
    Azerbaidžano valstybę tuo laiku valdė senas satrapas Varazas. Sužinojęs apie gresiantį jo valstybei pavojų, jis sušaukė savo išminčius, rašto žinovus, igidų viršininkus, vadus ir su jais ilgai tarėsi, ką daryti, ar priešus tuojau pulti ir atremti jėga, ar susitarti su jais geruoju ir patenkinti jų reikalavimus. Pagaliau nutarė pasiųsti pas juos savo pasiuntinius ir paklausti, ko jie nori.
    - Kas jūs esate ir ko jūs norite? - paklausė nežinomųjų karių nuvykę Varazo pasiuntiniai ir pasiūlė: - Jei jums trūksta jūsų kaimenėms ganyklų ir laukų, mes užleisime jums savo kalnų ir stepių dalį; jei jums reikalinga žirgų, moterų ir kupranugarių, mielai jų parduosime, nes Audringųjų vėjų žemėje ristieji žirgai - greitesni už vėją, mūsų dykumų laivai - kupranugariai - patvaresni už jūrų laivus, o mūsų gražuolės moterys - už dangaus žvaigždes skaistesnės; o jei jūs neturite aštrių kinžalų ir plieno kardų, patenkinsime ir šį jūsų reikalavimą.
    Šiauriečiai nieko neatsakė. Jie ir toliau grėsmingai žiūrėjo Audringųjų vėjų žemės link ir pamažėl vis slinko pirmyn.
    Kai sugrįžę namo pasiuntiniai pranešė savo valdovui apie atėjūnų elgesį, senasis Varazas ilgai galvojo ir ilgai glostė savo žilą barzdą. Pagaliau, pasimeldęs, amžinajai ugniai, sukvietė išminčius, patarėjus, ašugus, dailininkus, igidų vadus, pasišaukė abu savo sūnus, vyresnįjį Džavanširą ir jaunesnįjį Urmuzą, ir tarė:
    - Mano sūnūs, aš jau senas, ir mano diena - viekis; man jau per sunku valdyti tokią didelę valstybę, kaip mūsų Azerbaidžanas. Aš matau, kad artinasi galas ir mūsų ramiam gyvenimui Audringųjų vėjų žemėje tarp jūros ir kalnų. Mūsų priešų nebesulaiko jau nei plačiosios jūros, nei srauniosios upės, nei amžinai sniego padengti aukšti kalnai, nei alkanos negyvenamos dykumos - priešai supa mus iš visų pusių. Pasaulis eina kruvinais keliais. Arba mes kitus pavergsime, arba kiti mus. Ir bėda tiems, kas neatsilaikys ir bus nugalėtas. Ir mūsų valstybei jau iš visur gresia pavojus; gresia pavojus ir iš šiaurės, iš krašto, kur, regis, ir laikas buvo sustojęs, ir iš kur niekas niekuomet neateidavo... Azerbaidžanui valdyti yra reikalinga nauja, jauna galva, toli matančios šviesios akys ir smagi taikli ranka... O aš esu jau senas - mano ir akys aptemusios, ir rankos suglebusios. Džavanširai, - atsikreipė jis į vyresnįjį sūnų, - tu jau įrodei savo sumanumą ir rankos smagumą, kai kartą, mano pasiųstas, apgynei tėvynę nuo priešų klajoklių ir nugrūdai juos už srauniosios upės Kuros... Nuo šios dienos perduodu į tavo rankas šį ženklą - valdyti ir ginti Azerbaidžano valstybę - ir laiminu tave savo įpėdiniu: būk karingas ir veiklus, išmintingas sprendimuose ir negailestingas priešams.
    Su šiais žodžiais jis perdavė Džavanširui valstybės ženklą ir atsikreipė į jaunesnįjį sūnų Urmuzą:
    - Sūnau Urmuzai, nors tu ir jaunesnis už savo brolį Džavanširą, bet ir tu ne prasčiau už jį moki valdyti kardą ir kirčiu atmušti kirtį. Abiem valdyti Azerbaidžano valstybė yra per maža. Pasiimk tu savo haremą, savo igidus ir patarėjus, ir, amžinosios ugnies vedamas, eik į šiaurę naujos valstybės kurtų: kiek žemės užimsi šiaurėje, tiek ir turėsi! Eik ir mano vardu atsakyk atėjūnams kirčiu į jų pasikėsinimus į mūsų žemes ir gyvybę. Ir tave laiminu valdovo žygiams: būk gudrus derybose, tikslus nuosprendžiuose ir pavojingas klastose. Ir tenesugundo tavęs tavo sprendimuose nei priešo klasta, nei pavydulingo draugo gražbylystė, nei gražios moters burtai. Geriau žygio visai nepradėti, negu, jį pradėjus, pusiaukelėje nutraukti. Geriau einant pirmyn mirti, negu, priešams nugarą atgręžus, sveikam pasprukti... Taigi, mano sūnūs, iki šiol gyvenimo akmenį ritau aš, nuo šiandien pavedu jį risti jums... Padėkite tai jiems, - pagaliau atsikreipė jis į savo patarėjus, išminčius, ašugus, dailininkus ir igidų vadus bei viršininkus ir pavargęs atsikėlė nuo sosto. Tarnai ir dvariškiai paėmė jį nusilpusį už parankių ir nuvedė į poilsio šėtrą.

* * *

    Džavanširas tą pačią dieną perėmė iš tėvo Azerbaidžaną valdyti, o Urmuzas su visu savo dvaru, su išminčiais, patarėjais, dailininkais, ašugais ir igidų pulkais išsirengė į tolimą šiaurę naujos valstybės kurtų.
    Po kelių dienų kelionės Druskos dykuma ir negyvenamomis stepėmis pasiekė jis pagaliau ir derlingas Kaukazo vartų aukštumas ir apsistojo.
    Ateidami atsigabeno azerbaidžaniečiai ant kupranugarių savo seimas, savo haremus; atsivarė nesuskaitomas gyvulių kaimenes, arklių, kupranugarių tabūnus ir atsivežė ant girgždančių arbų savo mantą ir namus palapines.
    Ne tiek nusigando šiaurės atėjūnai, pamatę tokią naujų savo priešų daugybę, kiek nustebo, išgirdę jų kaimenių bliovimą, arbų ratų girgždėjimą ir išvydę šventosios ugnies žiburiavimą.
    Apsidairė atėjęs Urmuzas, pasimeldė amžinajai ugniai, apžiūrėjo vietovę, pasitarė su savo išminčiais ir patarėjais ir liepė savo igidams pradėti kautynes. Bet atėjūnai, užuot nusigandę ir pakrikę, tartum to tik ir laukė: jie visa savo mase, visa savo galybe, pėsti ir raiti, su kardais, ietimis ir kinžalais, klykdami, būgnydami, drebindami žemę ir keldami dulkių debesis kaip sausminis Druskos dykumos vėjas, apsėmė azerbaidžaniečių gretas. Azerbaidžaniečiai iš pradžių pakriko, bet greit susitvarkė ir paleido į priešą aštrių strėlių spiečius, kiti, išsitraukę iš makštų savo blizgančius išlenktus kardus, kaip stepių grįžžoles pradėjo skinti atėjūnų galvas. Dar kiti puolė juos su amžinąja ugnimi įdegtais deglais. O pats Urmuzas su savo haremu, išminčiais ir patarėjais stovėjo vieno kalno viršūnėje, sekė kautynes ir per ryšininkus davinėjo igidų vadams įsakymus.
    Aštrūs azerbaidžaniečių išlenkti kardai, taiklios ir nuodingos iš lankų paleistos strėlės ir iš tolo svilina amžinąja ugnimi liepsnoją deglai, bet dar aštresni atėjūnų durtuvai, dar taiklesnės jų ietys ir dar mirtingesni jų kinžalų padariniai.
    Arši kova virė visą dieną. Kalnų viršūnės ir stepių plotai ėjo iš rankų į rankas. Pergalės laimė nusišypsodavo čia vieniems, čia kitiems; į vakarą amžinosios ugnies garbintojai, nepratę prie tokių ilgų ir kruvinų kautynių, pavargo. Išsisėmė narsa ir atkaklių atėjūnų, bet nepasitraukė nei vieni, nei kiti.
    Rytojaus dieną, kai tik Elbruso viršūnėje sublizgėjo sumirgėjo pirmutinės aušros atošvaistės, o iš stepių pradėjo trauktis baikštūs nakties šešėliai, atkaklus mūšis prasidėjo iš naujo. Azerbaidžaniečiai pasiryžo užgrobti naujus stepių plotus ir kalnų viršūnes, o atėjūnai - visai palaužti priešų atsparumą. Visą dieną ėmėsi vyras su vyru.
    Ir vėl kalnų viršūnės ir stepių plotai ėjo iš rankų į rankas ir kraujo klanuose braidžiojo tiek puolėjai, tiek gynėjai... Į vakarą vėl pavargo azerbaidžaniečiai, nusilpo ir atėjūnai, bet nepasidavė ir neprisipažino kurie nors sumušti ar nugalėti esą.
    Ir trečioji diena nedavė pergalės nei vieniems, nei kitiems. Anksti rytą, kai sublizgėjo amžinai sniegu padengtos kalnų viršūnės, o iš Druskos dykumos patekėjo skaisti saulė, Urmuzas prisiekė amžinąja ugnimi ir visais draugų ir priešų dievais kovoti iki paskutinio igido, iki paskutinio jų kraujo lašo, bet nesitraukti atgal.
    - Geriau tegu aš nebyle uola pavirsiu, o mano vaikai, mano žmonos, patarėjai ir igidai - mažesniais ar didesniais akmenimis, negu aš nors vieną žingsnį žengsiu atgal! - tais žodžiais baigė savo baisią priesaiką jaunas Urmuzas ir liepė savo igidų vadams pulti priešą iš naujo.
    Ir vėl susirėmė žūtbūtinėj kovoj Audringųjų vėjų žemės išeiviai su atėjūnais iš šiaurės. Ir vėl iš abiejų pusių gausiai papliupo kraujas. Bet juo labiau pirmyn veržėsi azerbaidžaniečiai, juo narsiau juos stūmė atgal šiauriečiai. Ir jei per tas tris dienas pergalė svyravo tai vienų, tai kitų pusėje, tai dabar ji sustingo vietoje...
    Nusiminė išminčiai, nebežinojo ko griebtis patarėjai, atvėso ir igidų vadų įkarštis, ir jie vienas po kito pradėjo įkalbinėti valdovui nutraukti bergždžias kautynes ir pasukti savo žmones atgal. Kiti net nurodinėjo perėjas ir kalnagūbrius, per kuriuos priešų nepastebėtiems galima būtų pasitraukti į rytus. Prašė jo ir žmonos, maldavo vaikai, bet Urmuzas pasiliko ištikimas savo priesaikai ir kaip niekur nieko davinėjo tolimesnius įsakymus, siuntė į mūšį vis naujus ir naujus igidų būrius ir pats kiekvienu metu buvo pasiruošęs pulti į kovos sūkurį.
    Ir kai priešai priartėjo prie pat kalno, kai jo papėdėje susirėmė vyras su vyru, o visi patarėjai, išminčiai ir igidų vadai nebežinojo ką daryti, Urmuzas pareikalavo sau žirgo.
    - Arba pergalė, arba garbinga mirtis, bet priešas nepamatys mano nugaros! - sušuko jis, prisiminęs savo tėvo patarimą, ir šoko į balną; bet čia prie jo pribėgo gražuolė vergė Lala, įsikabino jam į apsiaustą ir pradėjo maldauti:
    - Viešpatie! Valdove! Argi tau negaila savo žmonių, savo vaikų, igidų, ašugų ir išmintingųjų patarėjų?! Argi tau neužteks stepių ganyklų ir šiapus Kaukazo vartų ar kad ir šiaurėje, palei Gurgano bekraštę jūrą, kur nuo amžių niekas nedrumstė tavo senelių ir prosenelių ramybės. Pasigailėk, viešpatie, savo žmonių kraujo ir kančių! Pasigailėk manęs, savo gražuolės Lalos! Pasiųsk mane su palydovais pas atėjūnus garbingų paliaubų bei amžinos taikos sudaryti, - ir su tais žodžiais Lala savo baltomis rankomis apkabino valdovo kojas.
    Urmuzas susiraukė, supyko ir suriko:
    - Verge, jei nori gyventi, tai tuojau pranyk man iš akių! - ir pergedęs valdovas paspyrė ją koja.
    Lala pasikėlė nuo žemės išdidi kaip karalienė ir metė valdovui į akis:
    - Aš tau ne vergė, o belaisvė, ir tu man ne valdovas, o prievartautojas. Jei tu nesutinki, tai mes susikalbėsime su atėjūnais ir be tavęs!
    Ir tuojau gražuolė Lala, paėmusi abu savo vaikus, vienu ant rankų nešina, kitu - vedina, kelių išminčių ir ašugų lydima, nusileido nuo kalno į priešų stovyklą.
    Šiauriečiai, pamatę tokį neįprastą vaizdą, pamiršo aršias kautynes, pamiršo savo priešus ir, viens po kito nuleidę ginklus, įsižiūrėjo į nuostabią moteriškę su vaikais ir laukė, ką ji pasakys.
    - Džigitai, narsuoliai, šlovingi kariai! - prabilo į atėjūnus gražuolė Lala, Urmuzo vergė. - Ne jūros marios, ne upės, ne kalnai ir ne vandenynai iki šiol mus skyrė vienus nuo kitų, o mūsų valdovų paikšystė!.. Džigitai narsuoliai, kam mums nuo mūsų valdovų užgaidų žudytis ir vieniems kitų kraują lieti?! Ar mes ne tokie patys kaip jie žmonės? Ar mums ne toji pati saulė šviečia, ar ne toji pati žemė mus maitina? Kam mums pyktis ir kautis kaip kokiems neprotingiems padarams: pasaulis platus - vietos užteks visiems; gyvenimas mūsų trumpas; žavi jaunystė dar trumpesnė; aistringos meilės laikotarpis - gėlės amžiui teprilygsta, o rožės tegu puošia gyvųjų galvas, bet ne nukautųjų lavonus!.. Džigitai narsuoliai, šlovingi kariai, paduokite vieni kitiems rankas ir eikite jūs iš kur atėję, o mes grįšime į savo pajūrio beribes stepes. O šis kalnas tebūnie toji riba, kurios amžiais neperžengsime mes ir kurios iš tolo laikysitės jūs! O kad padarius galą ir užkirtus kelią visiems mūsų karams ir atvėsinus karių ir valdovų įkarštį, tegu abiejų pusių dailininkai išskaptuoja ištašo šio kalno uolose trijų dienų kruvino mūšio pasekmes - džigitų mirtį ir kančias, jų motinų, našlių ir našlaičių ašaras ir skausmą... O jei mūsų valdovai taip trokšta tuščios garbės ir nesigaili savo žmonių kraujo, tai tegu jie patys tarp savęs ir kaunasi, bet ne mes savo tarpe!
    Išgirdę tokius žodžius, abiejų priešingų pusių kariai ir igidai metė savo ginklus ir paklusniai nusilenkė narsuolei moteriai. Nurimo mūšio įkarštis, ir vieni pasuko atgal į šiaurę, kiti atsigręžė į rytus.
    Tada susitaikiusių priešų dailininkai pasiėmė savo įrankius ir įniko į kalno uolas skaptuoti kautynių baisenybes: amžiną ramybę nukautųjų, kančias sužeistųjų, alpesį ir gailesčio ašaras gyvųjų.
    O Urmuzas, pamatęs, kad jis pasiliko karo lauke vienui vienas, nušoko su žirgu nuo kalno į bedugnę ir pagal savo priesaiką pavirto akmenine uola, kuri ir šiandien prarajos dugne tebestūkso.

* * *

    Dar daug kartų amžinosios ugnies garbintojų palikuonys buvo pasikėlę iš Audringųjų vėjų žemės į šiaurę, bet, priartėję prie gražuolės Lalos kalno ir pamatę jame nežinomų dailininkų iškaltas išskaptuotas kautynių baisenybes, vėl grįždavo atgal. Gražuolės Lalos kalnas toks pat stabdys buvo ir klajūnams iš šiaurės.
    Šiandien Azerbaidžanas laisva tarybinė respublika - ji žydi ir klesti savo senose ribose, tarp jūros, kalnų, dykumų ir stepių, ir visame pasaulyje yra garsi kaip savo žemės turtais, taip ir savo daina bei dainiais ašugais. Ir šiandien didžiojo poeto išminčiaus Nizami Giandževi dainos skamba Azerbaidžane, žydi poezija, mylimi poetai. Skamba Azerbaidžano daina kaip apie garbingą didvyrišką savo tautos praeitį, taip ir apie laimingą dabartį - tarybinę respubliką.
    Klesti ir žydi tarybinė Azerbaidžano respublika, o keistų apybraižų gražuolės Lalos kalnas ir šiandien tebestūkso vienišas Kaukazo vartų stepėse ir rodo kelią, kuriuo kadaise plūdo tautos iš rytų į vakarus. Pažvelgus į jį nuo Geležinio kalno viršūnės ar nuo Mašuko, ar nuo Beštau šlaitų, ir be žiūronų dar galima įžiūrėti jo išdūlėjusiose uolose nežinomų dailininkų išskaptuotas besikaunančių milžinų žmonių figūras. Čia, kaip ir gauruotuose debesyse, ko tik norėsi, tą įžiūrėsi: čia įžiūrėsi ir mirties agonijoje amžinai sustingusius karius su iškeltais smogti kardais, atstatytais durtuvais, įtemptais lankais; čia imasi petingi janyčarai su plačiakelniais kazokais; azerbaidžaniečiai savo išlenktais kardais kapoja stepių gyventojų smailiaskrybėlių kalmukų galvas; kaunasi klajokliai su sėsliais, milžinai su nykštukais; daug vienų, orda ir kitų. Kas ką puola, kas nuo ko ginasi - nieko nesuprasi. Čia tikras kruvino mūšio chaosas... O kitoje kalno pusėje atvaizduotas moterų siaubas, vaikų išgąstis, visų neviltis ir nusiminimas. Vienos tų žmonių-motinų, nevilties pagautos, laužo sau rankas, rauna nuo galvos plaukus; kitos spaudžia prie krūtinių savo mažamečius kūdikius ir it pagalbos šaukiasi: veidai jų siaubo iškreipti, susitaršiusios kasos, apsinuoginusios krūtys... Čia visur siaubas, gedulas ir didžiausias visų nusiminimas...
    Kalno viršūnę vainikuoja laukinių rožių krūmai ir girliandomis nusileidžia per uolas jo apačion, tarytum žymėdami taką, kuriuo kadaise žygiavo į atėjūnų stovyklą gražuolė dviejų vaikų motina Lala.
    Daug daug po tų kruvinų kautynių jau amžių praėjo, o Azerbaidžano dainiai ašugai ir šiandien dainuoja apie Urmuzo žygį į šiaurę, apie jo belaisvės Lalos išmintį ir jos motinišką širdį. Dainuoja jie ir apie dailininkų išskaptuotą kalną, ir praeities pasaka pinasi su dabarties gyvenimu.

1947

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page