r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
AMŽINASIS SMUIKININKAS
Osetinų liaudies motyvais

    Kas yra buvęs Kaukaze ir nevažinėjęs Gruzinų karo keliu, tas, galima sakyti, nėra regėjęs jo gamtos stebuklingųjų grožybių, nėra matęs augalų įvairumo ir kalnų gyventojų margumo.
    Žmogus, šituo keliu važinėjęs, išsiveža savo atmintyje aukštus, dangų remiančius tolimojo Kaukazo kalnus, jų tamsiąsias bedugnes, ledynus, sniego laukus, ilgas perkalnes, mėlyno ūko pilnas tarpukalnes ir į jas su didžiu ūžimu bei trenksmu krintančias upeles, - kur įkritusios, vos įžiūrimu siūleliu jos rangosi ir tęsiasi ilgomis ankštomis perėjomis, grauždamos plikas, uolotas pakriūtes ir dugnu risdamos akmenis bei uolų nuolaužas.
    Vietomis keleivis, matydamas tokių gamtos grožybių, iš džiaugsmo ir malonumo taip atsitolina nuo paprastųjų, kasdieninių minčių ir rūpesčių, jog jaučiasi laimingas ir pasitenkinęs esąs.
    Važiuojant šiuo keliu regisi, kad kažin kieno milžiniškos rankos šimtus metų vargusios, gražindamos šitą kelią.
    Garsieji, daug mačiusieji keliautojai alpininkai tvirtina, jog tokių gražių kalnų, tokių reginių ir tokio kelio, kaip Gruzinų karo kelias, nesą dargi Šveicarijoje.
    Gražūs ir baugūs savo paslaptyje Kaukazo kalnai, bet visų gražiausia, visų baugiausia ir visų paslaptingiausia Kistyno tarpukalnė.
    Važiuodamas aštuntąjį varstą Darjalo tarpukalne, keleivis, jos stebuklingųjų grožybių sužavėtas ir baisaus įnirtusio Tereko dūkimo apsvaigintas, staiga išgirsta, kaip prie jo ūžimo ir trenksmo prisimaišo kažin koks ramus ošimas, panašus į jūros bangų šniokštimą. Terekas, tarytum tą ošimą išgirdęs, ūmai dar žiauriau pašoksta ir kaip pasiutęs, ūždamas, trenkdamas, dugnu vartydamas akmenis ir grauždamas spaudžiančius jį kalnus, pasišiaušęs ir apsiputojęs šokinėja per stačias uolas, lyg bijodamas ir skubėdamas, kad nesusiglaustų tarpukalnės sienos, neuždarytų jo šitame ankštame urve ir nesutrukdytų jam susilieti su Kistynėle. Po valandėlės prasiskiria aukšta Darjalo kalnų siena, ir prieš keleivio akis atsiskleidžia didingas ir kartu paslaptingas Kistyno tarpukalnės reginys. Įsivaizduok, skaitytojau, siaurą, didžiausių akmenų ir uolų užgriozdotą, debesyse nykstančią perėją, o jos viduriu iš po ledyno galvotrūkčiais bėgančią Kistynėlės upelę.
    Nežinau, kas yra žemėje švaresnis už jos skaidrų vandenį ir nuostabesnis už tuos krantus ir tą tarpukalnę, kuria ji bėga.
    Regis, jog angelai ir kitos palaimintosios dvasios kitados norėjo čia įkurti žemės dausą, panašią į dangaus; tam tikslui nuostabios tarpukalnės viduriu ištekino tyro vandens upelę, jos krantus papuošė dailiausiais vasaros kraštų augalais, uolas išrantė įvairių spalvų klodais, kalnų grandinės viršūnes pabarstė baltu sniegu ir daug daug ko gražaus ir gero norėjo padaryti, bet vieną naktį piktosios pragaro dvasios, paties Liucipieriaus vedamos, suskaldžiusios tas viršūnes, suvertė jas į tarpukalnę, išlaužė medžius, išmindžiojo žolynus, keliose vietose uolomis užvertė upelę... Tik kažin kieno sutrukdytos, nepabaigusios savo pragariško darbo, nelabosios pasišalino, dar daug palikusios kabot ant kalnų viršūnių ir skardžių pakriūčių į tarpukalnę nusvirusių suskilusių uolų ir ledo gabalų, lyg grūmotų kiekvienai gyvybei, kuri drįsta šioje tarpukalnėje apsigyventi.
    Ir tiesa, Kistynėlės upelėje nėra jokio vandens gyvio, o visoje tarpukalnėje nė vieno aūlo ir nė vienos kalnėno saklės, išskiriant keletą palapinių piemenims, kurie čionai viduvasarį, kai nuo artimųjų kalnų aptirpsta baugieji sniego gabalai, atsivaro dideles avių kaimenes. Ir tokia dykuma tyruoja kone per visą tarpukalnę. Tik retai kur tarp uolų ir didelių kaip namai akmenų auga kreivi medžiai, geltonuoja azalijos, rododendrai ir veša trąši žolė, kurioje slapstosi baikštieji taurai, laukinės ožkos ir kiti žvėreliai, o padangėse ereliai, kalnų karaliai, savo galingais sparnais raižo orą ir suka ratus apie savo sostus - nepasiekiamas kalnų viršūnes.
    Kistyno tarpukalnė pasibaigia dideliu, dar mažai teištirtu ledynu, iš po kurio teka to pat vardo upelė. Iš pradžių ji zirzena ir knarkia per lygų skliaustą tarpukalnės dugną mažučiais srauniais upeliais; susitikusi pakeliui stačių uolų ir akmens slenksčių, lyg nenorėdama iš anksto kovoti ir be laiko gaišinti savo jėgų, ramiai juos aplenkia ir pasislepia po uolomis, retkarčiais iš po jų pasirodydama lyg pasižvalgyti tolesnio kelio, kad išvengtų pavojaus ir kovos. Bet juo toliau, juo daugiau sutikdama kliūčių, pristigus kantrybės, staiga sumuša į vieną srovę visas savo jėgas ir išlenda iš po uolų baisi, įnirtusi ir galinga; išlenda, šniokšdama ir vartydama akmenis bei uolų nuolaužas, ir jau prieš nieką nebesilenkia ir nebeskiria draugų nuo priešų, o teška, šniokščia, šokinėja ir puola kiekvieną tvirtovę, kurią tik pakeliui sutinka. Bet dar iš tolo pamačiusi Darjalo tarpukalnėje su kalnais kovojantį ir ją viliojantį Tereką, aprimsta ir prieš pat karalienės Tamaros bokšto griuvėsius puola į jo prieglobstį. O tas, žiauriai nudžiugęs, griebia ją į savo glėbį ir grūdasi drauge į pačią tarpukalnės ankštumą.
    Bet ne visados Kistyno tarpukalnė buvo toks tyrlaukis, toks baugus ir kartu toks gražus. Ne visados tokiu įnirtimu, be jokios kam naudos, tekėjo Kistynėlės upelė, ir ne visados tarpukalnė buvo užgriozdota akmenų ir uolų, kurios dabar daro ją nykią, baugią ir sunkiai prieinamą žmogui ir žvėriui. Kitados Kistyno tarpukalnė yra mačiusi ir laimingų laikų - ir net labai laimingų. Kitados joje gyveno laiminga ir visame Kaukaze garsi kistynų tauta, kuri skyrėsi nuo kitų kalnėnų giminių savo kalba, papročiais, kultūra ir turėjo savo vadą - Kistyno ir Darjalo tarpukalnių imamą. Tuomet šioje tarpukalnėje buvo keli turtingi ir visame Kaukaze garsūs kistynų aūlai, kurių mečečių bokštai savo aukštumu varžėsi su žemesniųjų kalnų viršūnėmis, o gražumu - su Persijos ir Mažosios Azijos mečetėmis.
    Kistyno mečečių mulos buvo pagarsėję visame Kaukaze savo išmintingumu ir šventojo Korano mokėjimu; kistynų vyrai - savo narsumu, miklumu ir iš pasalų puldinėjimu, o merginos - savo skaistumu: Kazbeko viršūnės sniegas temo prieš jų veido baltumą, tarpukalnės aguonų juodieji žiedai balo prieš jų akių, antakių bei kasų juodumą, ir maloniai teškančios Kistynėlės bangų ošimas nyko prieš jų kalbos ir dainų skambumą.
    Gimė ir iki pilnų metų augo Kistyno tarpukalnėje padišachų, sultonų, chanų ir kitų Azijos valdovų haremų būsimosios žvaigždės ir perlai. Kas metai ilgos kuprių vilkstinės išnešiodavo iš Kistyno tarpukalnės į Persijos ir Mažosios Azijos miestus šimtus jaunų mergaičių parduoti turtingųjų musulmonų haremams.
    Laiminga ir garsi buvo kistynų tauta, ir nieko jai netrūko. Visus savo kaimynus ji puldavo, visus grobdavo, vergdavo ir didelį išpirkinį imdavo, o jos niekas niekuomet nepuldavo, niekas jos negrobdavo ir nevergdavo, nors ji buvo mažiausia ir visų silpniausia tauta visame Kaukaze. O tai vis Alacho dėka, kuris visų labiausiai pamilo jų tautą ir apstatė ją iš trijų pusių ankštais, snieguotais kalnais, per kuriuos negalėdavo jų užpulti nė vienas priešas, o iš ketvirtosios - Darjalo tarpukalnė, kurioje mažutė kistynų saujelė galėdavo atsiginti nuo didžiausių puolikų gaujų.
    Daug kartų kistynų nuskaustosios tautos susidėjusios mėgino keršyti jiems - paimti tarpukalnę, išgrobti jų turtinguosius aūlus ir iki paskutinio pavergti kistynus, bet niekados joms tai padaryti nepasisekė. Už kiekvieną Darjalo tarpukalne padarytąjį žingsnį priešams tekdavo užmokėti savo narsiųjų kareivių galvomis, ir jie visados turėdavo, kistynų vejami, grįžti atgal, nepriėję net pirmojo aūlo, o nustoję didžiosios kariuomenės dalies. Ir po kiekvieno tokio puolimo per Kaukazo tarpukalnes ir tyrlaukius tekėdavo kruvinas Terekas, nešdamas į jūrą nelaimingųjų puolikų lavonus ir tuo apskelbdamas kalnėnams baisią keršytojų nelaimę ir kistynų laimėjimą.
    Tuos priešus, kurie mėgindavo kistynus pulti per Kuru ar Kistyno ledynus ar per kitus amžinai snieguotus kalnus, ištikdavo dar baisesnis likimas: vieni jų pražūdavo ledynų plyšiuose, kiti sušaldavo amžinojo sniego laukuose, dar kiti, paklydę debesyse, sukrisdavo į bedugnes, ir tiktai retas kaip šešėlis sugrįždavo į gimtuosius kalnus pranešti saviesiems apie baisią visos kariuomenės nelaimę.
    Ilgai paskui po Kaukazo kalnus ereliai nešiodavo nelaimingųjų kaulus, tuo džiugindami kistynus ir graudindami kitus kalnėnus.
    Tik vieną bėdą, tik vieną neramumą turėjo kistynai, ir priežastis to jų neramumo ir rūpesčio buvo tie patys kalnai, kurie juos gynė nuo priešų ir kuriuose nuo nebeatmenamų laikų gyveno galinga nematoma kalnų dvasia - Dzuaras, kuri retkarčiais baugindavo kistynus ir neduodavo jiems ramumo.
    Gyveno Dzuaras nepasiekiamose aukštybėse, Kistyno ir Kuru ledynuose, savo aukso, sidabro ir ledo rūmuose, kur niekuomet dar nebuvo žmogaus koja įžengusi, kur tik vieni debesys ropinėjo ir staugė kalnų pūgos, supildamos ir vėl išpustydamos sniego barchanus. Dargi ereliai neužskriedavo į tokias aukštybes.
    Plati ir paslaptinga buvo Dzuaro karalija.
    Daug bėdų ir nelaimių pridarydavo Dzuaras savo kaimynams kistynams. Nė vienas tarpukalnės gyventojas nebuvo tikras, jog ir rytoj besakys Alachui dėkui už savo laimingą gyvenimą, kaip jis sakė šiandien: visi gerai žinojo, kad kiekvieną valandą, kiekvieną akimirką jie gali nustoti ne tik visų savo turtų, bet ir savo gyvybės.
    Kartais - kai ims Dzuaras linksmintis savo rūmuose, kai ims trypinėti ir šokinėti po ledynus, tai tik rieda iš po jo kojų į tarpukalnę ledo ir sniego gabalai, nešdami su savimi akmenis ir uolų nuolaužas.
    Ir kiekvienas toks kalnų dvasios pasilinksminimas atimdavo kistynams keletą gyvybių ir sunaikindavo daug turto. O kartais, nežinia dėl ko supykusi ant kurio kistyno, paims ir paris nuo kalno akmenį, pakliudys į to ar kito kalnėno saklę ir sutrupins ją. Arba, linksmai žaisdama, paims sniego gabalą ir juo užvers visą avių kaimenę, kuri tarpukalnėje ramiai ganėsi; arba, sau pasigėrėti, sniegu užtvenks Kistynėlę ir paskui nuo ledyno grožisi, kaip upelė, išsiveržusi iš krantų, užpila kistynų aūlus ir kone pusę tarpukalnės. Užvis labiau nekentė kalnų dvasia medžiotojų, kurie drįsdavo prisiartinti prie jos karalijos, kur buvo daugybė taurų, laukinių ožkų ir kitų didelių žvėrių. Nedaug jų tesugrįždavo namo: vienus dvasia pasmaugusi įmesdavo į Kistynėlę, kitus nustumdavo į bedugnes, dar kitus sušaldydavo debesyse ir jau nebegyvus nuversdavo nuo kalnų, o kai kuriuos gyvus paimdavo į nelaisvę ir laikydavo savo karalijoje. Nė vienas tokių belaisvių nebesugrįždavo į tarpukalnę...
    Kistynai mėnesienomis matydavo ir pažindavo pražuvusiųjų medžiotojų šešėlius, gūrinėjančius po ledynus, bet nebegalinčius sugrįžti atgal į tarpukalnę.
    Bet kistynai niekados nenusimindavo ir nė manyti nemanydavo apie išsidanginimą į kitus kalnus, kur negrėstų toks pavojus: kiek Alachas juos buvo apdovanojęs narsumu, tiek ir kantrumu.
    Kiekvieną šventadienį mečetėse išmintingieji mulos jiems tvirtindavo, jog be Alacho valios ne tik nė vienas akmuo nenukrisiąs nuo kalno viršūnės, bet ir nė vienas plaukas nuo žmogaus galvos, o jei jau kam ką Alachas parašęs danguje gyvenimo knygose, to jokiu būdu žmogus nebeišvengsiąs.
    Na, ar ne pats Alachas Mahometo lūpomis pasakė, jog kaip kiekvienas augalas turi savo kirmėlę, taip ir kiekvienas žmogus savo bėdą.
    Jie ir patys gerai žinojo, jog kaip nesusibadęs rankų neprisiraškysi pakalnių radastų, taip nepakentėjęs žemėje neįeisi į Mahometo dausą, kur negi dykai linksminsies per amžių amžius su juodakėmis hurijomis...
    Bet nė vienai Kaukazo tautai Alacho dangaus knygose nebuvo įrašyta tokia baisi nelaimė kaip kistynams.
    Dargi šventajame Korane nebuvo minėta, jog Alachas kada nors už didžiausius nusidėjimus ką nors nubaustų taip, kaip jis nubaudė paskui savo mylimąją, ištikimąją kistynų tautą.
    Bet jei taip ištiko, tai tokia buvo Alacho valia, ir dėl to tebūnie pagarbintas jo šventas vardas!

* * *

    Vieną vakarą Darjalo perėja į Kistyno tarpukalnę atėjo nepaprastas, keistas, apdriskęs ir dargi be ginklo keleivis su mažyčiu ryšuliu ant pečių, o po pažastimi nešinas senu, labai aptrintu smuiku.
    Kistynai, laikydamiesi šventųjų Alacho įsakymų, mandagiai jį priėmė, kistynaitės apmazgojo vandeniu keleiviui nuvargusias kojas, pavalgydino, pagirdė ir ant minkšto persų kilimo paguldė ilsėtis.
    Kistynai buvo papratę, kad kiekvienas keleivis, praleistas Darjalo tarpukalne, turėdavo jų imamui atiduoti ketvirtąją dalį savo turto, kurį jis drauge su savimi nešėsi arba vežėsi; o jeigu jokio turto su savim neturėdavo, tai privalėdavo atidirbti tam tikrą dienų skaičių.
    Taip buvo ir smuikininkui. Kadangi jis su savim nieko neturėjo, išskyrus seną, aptrintą smuiką ir skarmalų ryšulėlį, tai gavo atidirbti prie imamo rūmų.
    Kas vakaras griežėjas, pabaigęs savo darbą, pasiėmęs smuiką, išeidavo iš aūlo, įlipdavo į aukštą uolą Kistynėlės krante ir grieždavo.
    Jo malonus, liūdnas ir kartais linksmas griežimas taip patiko kistynams, jog jie kas vakaras, susirinkę iš visų aūlų, atsidėję klausydavosi. Ir pats imamas kartais nebeiškentęs išeidavo iš savo iškilnaus haremo nuo gražiųjų žmonų ir, užlipęs ant stogo, ilgas valandas rymodavo, klausydamas griežiant.
    Ilgiau už kitus keleivius teko griežėjui dirbti prie imamo rūmų. Galiausiai jį taip visi pamilo ir taip jis visiems patiko, dargi pačiam imamui, jog išmintingieji mulos norėjo jam įkalbėti, kad įtikėtų Alachą ir jo pranašą Mahometą ir visam laikui apsigyventų tarp kistynų. Be to, jam žadėjo padovanoti turto ir keletą skaisčiųjų kistynaičių.
    Tik buvo nelaimė, kad niekas su juo nemokėjo susikalbėti.
    Kistyno ir Darjalo tarpukalnių imamui paliepus, buvo sušaukti visų mečečių mulos ir kiti išmintingieji, daug mačiusieji vyrai, kurie mokėjo daugeliu kalbų kalbėti.
    Susirinko visi mulos, hadži, pirkliai ir kiti. Visi jie daug kartų buvo Mekoje ir Medinoje bei kitose tolimose šalyse, daug kalbų mokėjo, o dar daugiau jų girdėjo, bet nė vienas jų ne tik nesuprato griežėjo kalbos, bet dargi sakėsi niekur panašios negirdėję. Tačiau keistasis griežėjas dėl visų jų mėginimų ir prikalbinėjimų vien tik raukėsi, mojo ranka, kratė galvą ir kaip mokėdamas aiškino jiems, kad savo laisvės jis neatiduosiąs už jokius turtus ir už jokias gražuoles.
    Pagaliau, trigubai daugiau dienų atidirbęs prie imamo rūmų, griežėjas, didžios kistynų minios lydimas, buvo išleistas pro aūlo vartus. Bet priėjęs prie tos uolos, ant kurios jis kas vakaras grieždavo, susimąstęs apžvelgė visus apie jį susirinkusius, tarpukalnę, ledynus, žiląjį Kazbeką, žėrintį visai apylinkei savo baltu sniegu, giliu meilės žvilgsniu apdovanojo gražuoles - ir jo akyse sužibo ašaros. Paskui jis įlipo į tą uolą ir, dar kartą apžvelgęs aplinkui, sudžirzgino smičium per stygas.
    Visa aplinkui nutilo, nustebo ir įsiklausė.
    Dargi visuomet paniuręs, susimąstęs ir vis kažkuo nepatenkintas žilasis Kazbekas, išgirdęs stygų verksmą, staiga nusikratė nuo savo galvos debesis, prasklaidė kaktoje raukšles ir vienu kartu tartum nudžiugo ir nustebo, lyg išgirdęs tai, apie ką jis tiek amžių mąstė.
    Nustojęs baisiai kaukti, įsiklausė ir Terekas, ir Kistynėlė, ir nebylės uolos, ir kalnų dvasia Dzuaras.
    O griežėjas vis griežė ir griežė - ir juo tolyn, juo graudyn ir graudyn. Jau ir saulė nusileido, ir paskutiniai jos spinduliai nustojo žaidę su Kazbeko viršūnės sniegu.
    Darjalo tarpukalnėje pakilo rūkas, ir mėnuo iš už ledynų pasirodė, o griežėjas vis griežė ir griežė, ir iš jo akių per veidą riedėjo didelės ašaros. Ir žmonės verkė. Kartais smuikininkas begrieždamas lyg alpsta, ir tada vos begirdėt smuiko stygas vaitojant; bet ūmai, apmetęs giliu žvilgsniu gražuoles, kalnus, tarpukalnę, visas sujuda, sukruta... o stygos, jo jausmų užgautos, sudreba suspiegia ir, lyg springdamos ašaromis ir vaitodamos, pripildo graudaus verksmo visą tarpukalnę.
    Dažnai nuo ledynų Dzuaras klausydavos dailiųjų kistynių dainelių, gėrėdavosi jų šokiais, juokavimais ir kitais pasilinksminimais, dažnai po visą tarpukalnę skambėdavo skardžios kistynų karo dainos, ir kas rytas ir vakaras iki jo karalijos iš tarpukalnės vėjas atnešdavo graudžius mulų niūniavimus ir šauksmus, bet nieko panašaus į smuikininko griežimą kalnų dvasia niekados dar nebuvo girdėjusi. Ir panūdo ji, kad griežėjas visados pasiliktų Kistynų tarpukalnėje ir kad visados, kiekvieną naktį, tiktai jai vienai griežtų, ir kad niekados jo griežiant nebeklausytų nė vienas žmogus. Kaip sumanė, taip ir padarė; staiga ledynuose pasigirdo baisiausias trenksmas, ir visi kalnai sudrebėjo.
    Nesuskubo žmonės ir susigriebti, kai iš visų pusių ėmė krist į tarpukalnę ledas, sniegas, akmenys, ir su dideliu trenksmu ir žemės drebėjimu visas Kistyno ledynas, raudamas pakeliui medžius ir kalnų viršūnes, nušliaužė į tarpukalnę.
    - Allach kerim! Allach kerim! - kaip vienas sušuko visi kistynai ir pirmą bei paskutinį sykį pamatė kalnų dvasią Dzuarą, kuri, perskėlusi pusiau Kuru kalno viršūnę ir vieną jo pusę sugriebus į glėbį, sviedė į tarpukalnę, stačiai į griežėją. Nepraėjo ir valandėlė, kai visa Kistyno tarpukalnė, visi aūlai su visais gyventojais buvo amžinai palaidoti po sniegu, ledu ir akmenimis. Gyvi išliko tik tie kistynai, kurių tuo laiku nebuvo tarpukalnėje.
    Kaimyninės tautos, nakčia išgirdusios kistynų kalnuose didelį trenksmą, labai nusigando, bet rytą nudžiugo, sužinojusios apie baisiąją savo priešų nelaimę, ir kartu nustebo, pamačiusios Tereko vietoj gryną akmenyną.
    Tris dienas ir tris naktis veržėsi Terekas per sniegą, ledą ir akmenis, nuo Kuru kalno ant jo užgriuvusius ir laikinai Darjalo tarpukalnėje jį suturėjusius. O Kistynėlės upelė ir po šiai dienai su jais tebekovoja. Likusieji nuo tos baisiosios katastrofos kistynai tuojau išsidangino į svetimus kalnus. Ir šiandien Kistyno tarpukalnėje nė vienas jų ainis ne tik nebegyvena, bet ir nemedžioja. Ir nė vienas kistynas dabar nepraeina ir nepravažiuoja Kistyno tarpukalnės, neapsimazgojęs rankų bei kojų Kistynėlės vandeniu ir iš šventojo Korano nesukalbėjęs maldelės už kitados čia gyvus palaidotus savo garsiuosius protėvius. Kiekvienais metais tam tikrą dieną kistynų mulos ir hadži susirenka iš visų kalnų į Kistyno tarpukalnę ir čia, šniokščiančios Kistynėlės krante, laiko už negyvėlius pamaldas ir atlieka tikybinius apsiplovimus.
    Kalnų vadovai pasakoja keliauninkams, jog kiekvieną naktį iš po uolų bei akmenų išlendąs apdriskęs, su ryšuliu ant pečių ir juoda skrybėle ant galvos smuikininkas, atsistojąs ant uolos, griežiąs, o kalnų dvasia žiūrinti nuo ledyno, klausanti ir retkarčiais žaisdama ridinėjanti į tarpukalnę akmenis bei sniego grumulus. Ir vargas tam drąsuoliui, kuris išdrįstų naktį ateit į tarpukalnę smuikavimo pasiklausyti. Nė vienas kalnų vadovas už jokius pinigus nepasiliekąs su keliauninkais nakvoti Kistyno tarpukalnėje.

1905

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page