r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
PLATELIŲ EŽERO PASLAPTIS

    Seniai seniai, labai seniai, kai dar Lietuvą valdė nuožmūs grafai, baronai ir kiti aukštieji ponai ir kai jie savo baudžiauninkus rykštėmis plakė ir mainė juos į šunis ir daiktus, Platelių ežero Pilies saloje stovėjo prabangūs rūmai. Tuose rūmuose gyveno Platelių ir kitų dvarų valdovas, senas našlys grafas su daugybe tarnų ir vienintele savo dukterimi gražuole Zifrina. Ji buvo tokių skaisčiai baltų veidelių, ežero gelmių spalvos akimis, bet kartu tokia paika ir išdykusi, kad žmonės praminė ją baltaranke ir dykaduone. Baltarankė dykaduonė grafaitė, kaip baltoji vandenų žuvėdra, buvo taip pamėgusi savo ežerą ir salą, kad tiek žiemą, tiek vasarą nenorėjo iš savo tėvo dvaro nė kojos iškelti. Apylinkių žmonės galėdavo matyti ją ir gėrėtis jos pasakišku grožiu tik iš tolo: vasarą - supantis jai savo baltame laively ant bangų, o žiemą, kai ji, apsisiautusi šermuonėlių kailinėliais, lengvose, pora baltų eržilų pakinkytose rogutėse skriedavo ežero ledu ir būdavo panaši į pasakų karalaitę ar į vaiduokliu pasivertusią sniegulę mergaitę. Pamatydavo ją dar parke, kuris tuomet buvo nusitiesęs visa paežere, bet vėl tik iš tolo, nes ir į tą žemės dausų kampelį paprastiems mirtingiesiems, o ypač baudžiauninkams, kone mirties bausme buvo uždrausta be reikalo ir koją įkelti. Tame pasakiškame parke augo skeryčiojosi šimtamečiai ąžuolai, epušės, išlakios eglės, pušys; parko kraštus rietė maumedžių ir liepų alėjos; per vasarą parke žydėjo įvairiausi augalai, vėrė akį kiniškų rožių kerai, tvenkinyje plūduriavo vandens lelijos, ir paukščių čiulbėjimas pynėsi su žiedų kvapais.
    Apie Platelių grafo turtus, apie jo salos rūmų prabangą, apie parką ir dukterį gražuolę sklido gandai po visą Lietuvą ir toli už jos ribų.
    Daug jaunikių grafų, baronų ir kitų didžiūnų ponų siekė baltosios grafaitės rankos ir širdies, norėjo laimėti jos palankumą, bet išdidi gražuolė turtuolė visiems atsakydavo ir visas jų pastangas paversdavo niekais ir juokais. Jaunikiai kraustėsi iš proto, siuntė pas tėvą naujus ir naujus piršlius ir pasiuntinius, papirkinėjo grafo tarnus, grafaitės kambarines, kalbino ir ją pačią, bet visa buvo veltui - puikuolė ir nemanė tekėti.
    Bet atėjo neramūs laikai: Lietuvą okupavo švedai, užpuolė Platelius, užėmė Pilies salą, o grafą su grafaite padarė jų pačių rūmuose belaisviais. Jei senas grafas ir nusiminė, tai gražuolė grafaitė kad bent kiek: ji ir švedų karininkus vertė pildyti savo užgaidas, davinėjo įsakymus jų viršininkams, pasipūtusiems generolams, ir elgėsi su jais kaip karalaitė su valdiniais.
    Kartą Pilies salos rūmuose iškėlė grafas didelę puotą. Sukvietė visos apylinkės grafus, baronus, ponus bajorus, užprašė ir švedų armijos generolus. Visose ežero salose ir pakrantėse tai iškilmei pažymėti grafas paliepė uždegti dervos statines, o pačią Pilies salą įsakė taip nušviesti, kad ji atrodytų kaip saulėtą dieną. Dar prieš kelias dienas vienoje saloje pjovė tai puotai veršius, kitoje darė alų, dar kitoje pynė iš gėlių ir žalumynų vainikus tiltui papuošti, o visų grafo dvarų sodininkai ir gėlininkai kaip įmanydami gražino pačią Pilies salą ir jos rūmus.
    Suvažiavo grafai, baronai, ponai bajorai ir generolai. Pilyje liejosi vynas, putojo alutis, skambėjo sklidinos taurės, salose ir paežerėje liepsnojo dervos statinės, ir saldžios muzikos melodijos sklido ežero bangomis į krantą.
    Puotai įpusėjus, parūpo jaunajai grafaitei ežero bangomis pasiirstyti, vandens lelijų pasiraškyti ir savo jaunikius naujomis išdaigomis palinksminti. Nuo vyno ir pokštų įkaito ir jos veideliai, ir ji, bemeilikaudama, bejuokaudama su jaunikiais, sviedė į putojančias ežero bangas savo deimantais išpuoštas šukas ir sušuko:
    - Ponai riteriai, kas jūsų narsesnis, kas jūsų drąsesnis, kuris išgriebs iš ežero gelmių mano deimanto šukas, tam, kas jis bebūtų, atiduosiu savo ranką ir širdį!
    Subruzdo jaunikiai - ponai riteriai, grafai, baronai ir generolai, ir vienas jų tuojau šoko į ežero bangas, pasinėrė, bet, nieko nelaimėjęs, greit vėl išsikėlė. Pliumptelėjo vandenin kitas, pamėgino savo laimę trečias, ketvirtas, bet visi jie, nepasiekę ežero dugno, išsikėlė be nieko... Tik štai jaunasis grafaitės tarnas, vardu Gervazas, nusimetė švarką ir stačia galva nėrė į ežero gelmes.
    Visi krūptelėjo ir nustebo. Krūptelėjo ir pati grafaitė...
    Praėjo valandėlė, kita, trečia. Tarnas iš vandens nesirodė.
    - Tas jau nebeišsikels, - lengviau atsiduso vienas grafaitę įsimylėjusių jaunikių.
    - Tavo laimė, grafaite, kad neišsikėlė, - paguodė ją kitas jaunikis. - Jei būtų išsikėlęs, tai turėtum arba žodį laužyti, arba pažadą tesėti.
    - Netikę tavo pokštai, mieloji dukrele, - pasakė jai ir tėvas grafas ir susiraukęs pridūrė: - Galėjo baigtis ir blogiau...
    Tik štai vandenyje, ežero gelmėse, sublizgo deimantai ir į suribėjusį paviršių išniro pirma tarno ranka su deimanto šukomis, paskui išsikėlė ir pats žmogus.
    Riteriai jaunikiai susiraukė, norėjo pagriebti iš jo šukas ir perduoti grafaitei, bet tarnas ranką atitraukė ir brangų galvos papuošalą ištiesė pačiai savininkei. Grafaitė išbalo, vienu metu dingo jos veidelių skaistumas, ir ji nenoromis ištiesė prie šukų ranką; tarnas susvyravo ir paklausė:
    - Grafaite, kur tavo pažadai?
    - Aš tik saldaus vyno paveikta pažadėjau.
    - O aš dėl tavo vieno žodžio, vieno šypsnio savo gyvybe rizikavau!
    - Su savo tarnais aš nejuokauju, tarnams aš tik įsakau.
    - Tai įsakyk man dabar - gyventi ar mirti?
    - Mirk! - šaipydamasi pakraipė galvą gražioji grafaitė.
    Tuomet Gervazas sviedė atgalia ranka į ežero bangas šukas, paniekinamai pažvelgė grafaitei į akis, pasinėrė ir daugiau nebeišsikėlė.
    Ponai magnatai tik susižvalgė ir, netarę vienas kitam nė žodžio, sugrįžo į pilį.
    Puotauja ponai bajorai ir magnatai Platelių ežero Pilies salos rūmuose, liejasi putojantis vynas, alutis, skamba sklidinos taurės, salose ir paežerėse liepsnoja dervos statinės, ir saldžios muzikos melodijos garsai plaukia ežero bangomis į krantą, tačiau nebelinksmina gražuolės grafaitės jaunikiai, nebekrečia pokštų ir pati grafaitė, apsiblausė ir jos tėvas, senas grafas...
    - Tu neliūdėk, dukrele, rytoj aš suvarysiu visų savo dvarų baudžiauninkus ir paliepsiu jiems ežerą kibirais išsemti ir tavo deimanto šukas surasti, - ramina ją tėvas.
    Bet ne vien savo deimanto šukų gaili jaunoji grafaitė, ne vien dėl savo nepasisekimų graužiasi riteriai jaunikiai ir ne vien savo dukrelės liūdesiu susirūpino senas grafas, salos rūmų ir visų Platelių valdovas.
    - Ei, tarnai! - suplojo delnais grafas. -Vyno daugiau, muzika linksmiau, šviežių gėlių!.. Ar verta dėl vieno mužiko sielotis!
    Ir vėl liejasi vynas, skamba sklidinos taurės, linksmiau stengiasi groti muzikantai, bet veltui pilies rūmų šeimininkas nori pirmykštę nuotaiką grąžinti. Nuotaika nebegrįžta.
    Nesulaukę aušros, paliko rūmus švedų generolai, išskubėjo namo kaimynai bajorai, lipšniausiai atsisveikino su grafu ir grafaite riteriai jaunikiai, ir pilyje pritilo. Salose ir paežerėje užgeso dervos statinės, rūmuose užblėso deglai ir žibintai... Sugulė tarnai, sumigo žmonės, užsidarė savo miegamajame ir baltoji grafaitė, bet miegas nelipdo jai akių: kaip gyvą mato ji savo ištikimą tarną Gervazą, kaip gyvas išneria jis iš vandens su deimanto šukomis...
    - Zifrina, imk savo deimanto šukas ir atiduok man, ką pažadėjai - savo ranką ir širdį! - girdi ji balsą už pilies sienų, salos pakrantėje.
    - Atstok tu nuo manęs, dvasia piktoji! Nuramink jo sielą, viešpatie! - žegnojasi baltoji grafaitė ir aiškinasi: - Aš tik saldaus vyno paveikta pajuokavau: kokia gali būti mūsų santuoka - aš grafaitė, o tu mužikas!
    Graužiasi, blaškosi jaunoji grafaitė po savo rūmus ir visoje pilyje nebesuranda sau vietos.
    Rytojaus dieną suvarė grafas visų savo dvarų baudžiauninkus ir liepė jiems kibirais Platelių ežerą išsemti ir savo dukters deimanto šukas surasti. Grafo baudžiauninkų susirinko minių minios ir visus ežero krantus su kibirais apstojo. Kiti jau kasė žemes ir plūkė pylimus, už kurių tijūnų nurodymu turėjo vandenį pilti.
    - O kas ten per triukšmas? - paklausė senas grafas tijūną, išgirdęs viename ežero krante žmonių bruzdėjimą.
    - Ten, šviesiausias pone, tavo tarno skenduolio Gervazo motina savo sūnų aprauda ir iš sielvarto plėšosi.
    - Duok jai dešimtį dukatų ir atleisk šiai dienai iš darbo, - paliepė grafas tijūnui ir padavė jam dešimtį dukatų.
    Tijūnas nusiyrė į krantą ir po valandėlės sugrįžęs pranešė:
    - Neima, jūsų šviesybe, - ir grąžino grafui tą dešimtį dukatų.
    - Ar jai dar maža?! - susiraukė grafas. - Mužikus aš perku ir parduodu po penkis dukatus! O jei ji nenori priimti mano malonės, tai įkrėsk jai šimtą rykščių.
    - Palauk, tėve, aš pati noriu su ja pasikalbėti, - paprašė grafaitė tėvą ir savo baltuoju laiveliu nusiyrė į krantą.
    - Tai kiek tu nori už savo sūnų? - paklausė grafaitė skausmo parblokštą motiną.
    - Aš noriu, kad jūsų didžiūnų ponų veislė amžių amžiams iš šios padangės išnyktų ir kad jūsų čia daugiau nė kvapo nebeliktų, - atsakė jai pagiežos apimta motina.
    - Kaip tu drįsti?! - sugniaužė savo kumštelius baltarankė grafaitė ir sukando dantis.
    - Grafaite, tu ne grafaitė, o ežero ragana! Tu ir mano sūnų savo burtais užkerėjai! Tavo balti veideliai ir žalsvos akys, bet sąžinė juoda kaip pečiadengtė, o protas bukas kaip kumelės: kumelkakte tu!
    - Pridėkite jai šimtą rykščių ir nuo manęs! - paliepė grafaitė tijūnui, sėdo į savo baltąjį laivelį ir sugrįžo atgal į salą.
    Budeliai ir tijūnai sugriebė nelaimingą moteriškę už parankių, įmetė į laivelį ir nusiyrė su ja į Pliksalį, kuriame plakdavo plikai išrengtus žmones.
    Bet nelaimingoji moteriškė, nė šimto rykščių nepakėlusi, amžinai užmerkė akis.
    Pasipiktinę baudžiauninkai metė kibirus, sviedė ežeran kastuvus, pagrasė kumščiais salos rūmams ir, pirmą kartą pasipriešinę savo ponui ir jo tijūnams, išsiskirstė į namus.
    Grafas siuto, šėlo, plūdo savo tijūnus, bet daryti nebuvo kas - visus negi nubausi.
    Ir sekančią naktį išgirdo grafaitė salos pakrantėje skenduolio šauksmą:
    - Zifrina, imk savo deimanto šukas ir atiduok man, ką pažadėjai - savo ranką ir širdį!
    Ir taip kas naktį, kas naktį... Jau iš pat vakaro salos pakrantėse pradeda bailiai šnibždėtis švendrės, krūpčioti ajerai, linguoti meldai, į vidunaktį pakyla vėjas, bangų skiauterėmis pasišiaušia ežeras, ir, kai visai sutemsta, skenduolis Gervazas vėl atblizguoja su grafaitės šukomis ir, priplaukęs salą, vėl šaukia:
    - Zifrina, imk savo deimanto šukas ir atiduok man, ką pažadėjai -savo ranką ir širdį!
    Nebeištvėrė senas grafas salos rūmuose ir vieną naktį su savo gražuole dukterimi nežinia kur išsidangino ir daugiau nebegrįžo.

* * *

    Pasitraukdami iš Lietuvos švedai išsprogdino Pilies saloje rūmus, sudegino ąžuolinį tiltą į krantą ir išniokojo parką. Ir šiandien Pilies saloje tik rūmų pamatų akmenys giliai įsmegę žemėn teriogso, o giedrą dieną vandenyje galima įžiūrėti ir sudeginto tilto stypsančius ąžuolinius polius. Visa praėjo, visa išnyko, tik saloje ir parke dar išliko šimtamečių medžių, kurie, vėjo lankstomi ir šniokščiančių ežero bangų pritariami, byloja pasakoja apie kitados čia buvusį pasakišką kraštą, žydėjusią ponijos prabangą, turtus ir darbo žmonių vergovę. Pasakoja byloja ir apie buvusius Platelių valdovus, išdidžius grafus, kurie nepaliko pėdsakų, kad ką gero ir naudingo būtų žmonėms padarę.
    Daug daug nuo to laiko jau metų praėjo ir daug daug iš Platelių ežero Babrungos upe vandens nutekėjo; jos liūnuose ir atavaruose iki paskutinio išnyko bebrai, o ir ji pati išseko ir susiaurėjo; pamiršo žmonės ir baudžiavą, ir išdidžius grafus, ir baltarankę dykaduonę grafaitę, ir jos auką - skenduolį Gervazą. Visa pamiršo, tik tą ežero pakrantę, kurioje skenduolio motina gražiąją grafaitę kumelkakte apšaukė ir grafus prakeikė, žmonės ir šiandien Kumelkakte vadina. Prigijo žmonėse iš tų laikų ir salų pavadinimas - Pliksalis, kuriame plakdavo plikai išrengtus žmones, Pilies sala ir Veršių sala, kurioje ponų puotai pjaudavo veršius.
    Nors jau daug daug metų nuo to laiko praėjo, bet prietaringi žmonės ir šiandien kalba, kad vasaros nakties mėnesieną ar kitą kurią vėjuotą dieną, kai subjūra ramus Platelių ežero plotas, o jo ribuliuotas paviršius putotomis bangų skiauterėmis pasišiaušia, ima švituliuoti grafaitės deimanto šukos; blyksteli jos čia vienoje, čia kitoje vietoje, bet gobšios ežero bangos viena akimirka vėl jas paneria ir vėl vandeny nuo žmonių akių paslepia.

1954

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page