r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vienuolis
NAGLIO KALNO LOBIAI
[1]

    Tai buvo didi diena. Tai buvo 1237 metų istorinė diena. Tai buvo didi, reikšminga ir iškilminga diena visai Europai, visam tų laikų katalikiškajam pasauliui, o ypač ji buvo tokia dviem viešpačiam - Romos popiežiui ir Šventos Romos imperijos ciesoriui: tą dieną išsipildė ilgus amžius protingiausių galvų ir turtingiausių žmonių puoselėta svajonė. Tą dieną dievo vietininko žemėje palaiminimu ir aukščiausios valdžios laikytojo leidimu abu ordinai, Prūsų kryžiuočių ir Livonijos kalavijuočių, amžių amžiams susijungė į vieną nedalomą ir neatskiriamą kariauną. Susijungė tam, kad nušluotų nuo žemės paviršiaus pagonišką Lietuvą, pavergtų po jo šventenybės ir jo didenybės kojų Rytų kraštus ir kad visose tose šalyse įsiviešpatautų šventas kryžius, ordino kardas ir Hanzos pirklių herbas. Tiek Rygoje, tiek Marienburge gaudė bažnyčių varpai, dieną naktį posėdžiavo kapitulos, ir šventos pergalės giesmės kartu su miros ir smilkalų dūmais kilo į šventovių skliautus. Amžių amžiams buvo nutrauktas ginčas dėl abiejų ordinų pranašumo bei jų karingumo ir suduotas mirtinas smūgis Rygos vyskupui, kaip popiežiaus atstovui ir užkariautų žemių valdovui. Dabar Rygos vyskupas ir suvienytųjų ordinų naujai išrinktas magistras kartu sėdėjo už apvaliojo stalo ir svarstė bendrus reikalus. Vakarais liejosi vynas, putojo alutis ir už valgiais bei gėrimais nukrautų stalų sėdėjo savi ir svetimšaliai riteriai, kurie nėrėsi iš kailio, norėdami pasižymėti savo iškalba, savo kilme, turtais, narsa ir drąsa. Saldaus vyno paveikti, visi jie pasižadėjo kovoti su pagonimis iki paskutinio lašo kraujo, nesigailėdami nei savo, nei su savimi atsivestų žmonių gyvybės. Tos iškilmingos dienos puotą užbaigė suvienytųjų ordinų naujai išrinktas magistras, narsus riteris ir gudrus politikas brolis Hermanas fon Zalza, šitokia kalba:
    - Broliai Kristuje, - prabilo jis į gerokai jau nusigėrusius ir prisisotinusius savus ir svetimšalius riterius, - jeigu jo šventenybė popiežius ir jo didenybė ciesorius būtų leidę mūsų ordinams susijungti nors vienais metais anksčiau, tai tikrai mūsų brolija nebūtų pralaimėjusi mūšio prie to prakeiktojo Saulės kaimo, nebūtų turėjusi tokių didelių nuostolių ir nebūtų patyrusi tokios gėdos. Broliai, juk gėda prisipažinti, kad magistras Volkevinas pralaimėjo mūšį ir pats jame žuvo tik dėl kažkokios ten pagonės mergšės vaidilutės, jos raganiško gražumo burtų sužavėtas! Broliai Kristuje, neteiskime jo už tai, o ir mes nebūsime teisti. Brolis Volkevinas buvo tikras riteris, narsus karys ir prityręs vadas, bet jį apkerėjo toji pagonė ragana... Amžiną atilsį duok, viešpatie, jo sielai, ir tebūnie jam lengva kad ir pagonių žemelė, kurią mes anksčiau ar vėliau turėsime užkariauti ir užkariausime, savo krauju atpirkdami brolio Volkevino mirtį ir gėdą. Broliai, delsti nebėra ko. Reikia pradėti veikti. Pradėti veikti iš Marienburgo per Memelį ir iš Rygos per Grobiną. Reikia įrodyti jo šventenybei popiežiui ir jo didenybei ciesoriui, kad mes susijungėme ne tik baltame pergamento lape, bet ir juodoje žemėje. Reikia mums greičiau susisiekti vieniems su kitais Žemaičių pajūriu ir atstumti nuo jūros pagonis. Atstūmę juos nuo jūros, mes apjuosime Lietuvą geležiniu žiedu ir pasidarysime per ją sau kelią į Rytus, į schizmatikų kraštus, kur vieni sabalų ir meškų kailiai apmokės mūsų žygį. Broliai Kristuje, didysis mokytojas moko mus mylėti ir savo priešus. Todėl mes dėl savo artimo meilės, dėl pagonių sielų išganymo ir didesnės garbės dievui turime pasistengti kuo daugiau apkrikštyti lietuvių stabmeldžių, kuo daugiau pavergti jų žemių ir pakloti jas popiežiui ir ciesoriui po kojų, nes tie kraštai vis vien bus mums padovanoti. Antras mūsų uždavinys, broliai, tai per Žemaičius prasiskinti sau laisvą kelią sausuma iš Memelio į Grobiną, nes susisiekimas jūra nesaugus dėl audrų ir dėl vikingų piratų dažnų užpuldinėjimų. Jei mums tie žygiai nepavykdavo iki šiol pavieniui, tai jau dabar, abiem ordinam susijungus, pasisekimas užtikrintas. Taigi į žygį, broliai Kristuje, į žygį!
    - Amen! Amen! - atsakė į jo kalbą brolija, ir visi, pasitraukę nuo stalų, pradėjo tartis, kaip greičiau pasiruošti dideliam šventam žygiui.
    Ruošėsi ilgai. Nepasitikėdami vien savo jėgomis, pasiuntė šauklius į Europos viešpačių dvarus kviesti riterių ir savanorių biurgerių į naują didelį žygį prieš pagonis. Kviesti į tas vietas, į kurias dar nė vienas kryžiaus karys ir savo kojos nebuvo įkėlęs. Šaukliai visose kryžkelėse ir viešose sueigose skaitė popiežiaus bulę, suteikiančią visiems žygio dalyviams didelius atlaidus ir nuodėmių atleidimą kad ir už didžiausius nusikaltimus. Be to, išsiųsti į Žemaičių žemę žvalgai slapukai vykdė vadų įsakymus ir skverbėsi pajūriu vis tolyn, vis gilyn, čia priartėdami prie jūros, čia vėl nuo jos nutoldami. Nagrinėjo jie ir pačios jūros įlankas, ieškodami tinkamų vietų laivams priplaukti ir įguloms išsikelti. Žvalgai savo duomenis tuojau pranešdavo į Memelį ar į Grobiną, o iš ten jau - į Rygą ar į Marienburgą.
    Pagaliau, kai buvo surinktos visos reikalingos žinios, patikrinti svarbiausieji duomenys ir atvyko iš Europos svečių, vienas dalinys išžygiavo pajūriu iš Memelio tvirtovės, kitas iš Grobino pilies. Abu daliniai turėjo susitikti pusiaukelėje. Dalinį iš Grobino pilies vedė buvęs kalavijuočių riteris Zegė, pasižymėjęs karuose su estais, lybiais ir žiemgaliais. Kartu su juo žygiavo nemaža svetimšalių riterių ir daug neofitų didikų su savo žmonėmis. Jais Zegė nors ir nelabai pasitikėjo, bet vedėsi su savimi į karą, norėdamas juos pirmuosius pasiųsti į mūšį prieš žemaičius.
    Dalinio priešakyje pagal kapitulos įsakymą skverbėsi trys eilės žvalgų, dvidešimt pėdų atstumo žmogus nuo žmogaus, taip, kad matytų vienas kitą. Iš patyrimo vokiečiai žinojo, kad kovoje su žemaičiais reikia ne tiek drąsos ir patvarumo, kiek atsargumo. Jau kiek žygių buvo daryta susisiekti Žemaičių pajūriu vieniems su kitais, bet vis veltui. Tik dabar, susijungus abiem ordinam ir vieniems pradėjus žygį iš Memelio, kitiems iš Grobino, nepasisekti negalėjo. Taip bent samprotavo Rygoje ir Marienburge kapitulos vyresnieji, o ir pats magistras neabejojo ir tik laukė žygūnų pranešimų.
    Skverbėsi Zegė patylomis; netriukšmavo, nekirto miškų, negiedojo pergalės giesmių. Dėjosi draugiškai nusiteikęs ir vietos gyventojams, nors tų gyventojų per trijų dienų žygį nebuvo sutikęs nė vieno žmogaus. Tiesa, pajūryje užeidavo jis žvejų pirkelių, kiemionių ūkelių, bet nei žmonių, nei gyvulių ar naminių paukščių niekur nesimatė, nors pėdsakai ir rodė, kad čia neseniai jų būta. Retai kur pajūryje užtikdavo kokį supuvusį laivelį ar valtelę, ar padžiautus suplyšusius tinklus. Jo skvarbios akys aprėpdavo tolimas smėlio nerijas, o įtemptos ausys gaudydavo per jūros bangų šnarėjimą miško garsus. Žygiavo tik dieną ir tai su didžiausiu atsargumu. Naktį nedegdavo laužų, dažnai keisdavo sargybas ir budravo miegodami. Susikėlę anksti rytą ar vakare prieš guldami rožančių kalbėdavo tylomis, o kai visi drauge atsakinėdavo "ora" ar "orate pro nobis", tarytum paliestas širšių lizdas subirbdavo ir šiugždus kuždesys nuošdavo per mišką.
    Jau tris dienas žygiavo Zegė Žemaičių pajūriu ir dar nebuvo pasigavęs sau belaisvio, kad nurodytų jam slaptąjį per miškus kelią, kuriuo susisiekdavo vietiniai gyventojai. Žygiuoti pačiu pajūriu per smėlio kopas buvo pavojinga, kad žvejai nepastebėtų jų iš jūros ar iš tolimesniųjų pakrantės vietų. Skverbtis miškais trukdė tankumynai, per kuriuos kartais kirviais prireikdavo skinti sau kelią. Nemažai lėtino žygį ir klampios balos, raistai ir dažni upokšniai, per kuriuos reikėdavo jei ne tiltus tiesti, tai iš medžių šakų ir kamienų brastas daryti. Kartais išeidavo Zegė į pajūrį, įlipdavo į aukštesnę kopą ir žvalgydavos į tolimas pakrantes, kurios, apaugusios medžiais, tarytum subrisdavo į pačią jūrą ar iš jos iškildavo. Tuščia būdavo jūra, ir niekur nesimatė nei laivo, nei valtelės, tik kopose vėjas siautė, nešiojo smiltis, blaškė, lingavo šiurkščius viksvynus, ir bėgo skubėjo prie kranto baltakartės bangos. Pribėgusios jos papūškėdavo į krantą, šnarėdamos išsiliedavo paplūdimy ir apsiputojusios nenoromis traukdavosi atgal į jūrą. Traukdavosi nusivylusios ir murmėdamos, tarytum pavargusios tokius plotus atkeliavusios.
    Klaikiai atrodė Zegei ir pati jūra, ir jos pakrantėmis nusitiesę miškai, kuriems, regėjos, galo nėra ir nebus.
    Pagal susitarimą su Memelio tvirtovės įgulos vadu Zegė buvo pasiuntęs jūra valtį, kad žvalgai sužinotų ir praneštų jam, kaip toli yra įsiskverbę pajūriu ir memeliečiai, bet jūreiviai vis negrįžo. Be žinios dingo ir kiti du žygūnai, sausuma išėję.
    Zegė pradėjo nerimauti ir sulėtino žygį.

* * *

    Kopose tarp Palangos ir Šventosios upės žiočių, prie Naglio kalno, buvo didelis kaimas. Tame kaime gyveno pasenęs žvejys Rytis. Jis turėjo jau nebejauną, bet dar stiprią žmoną, trylika sūnų ir vieną gražuolę dukterį Ritą. Tėvai ir broliai davė jai Ritos vardą, nes ji gimė vieną gražų pavasario rytą, kai patekėjusi saulutė žaidė savo pirmutiniais spinduliais ramiame jūros plote kaip mirgančiame akivare, o dangus rytuose buvo toks rausvas, vaiskus ir skaidrus kaip pačios naujagimės kūnelis.
    Senis Rytis žvejojo jūroje žuvis, jo pati adė tinklus, gamino visai šeimynai valgį ir, dukrelės padedama, ruošėsi apie namus. Trylika Ryčio sūnų medžiojo miškuose, žvejojo jūroje, ir visi mankštinosi pajūrio kopose - pratinosi kariauti. Vyresnysis sūnus Beržas buvo toks stiprus ir turėjo tokią taiklią akį ir kietą ranką, kad iš lanko pataikydavo į skrendančią žuvėdrą, o miške ąžuoline buože taškydavo kelmus kaip kryžiaus karių makaules. Jaunesnysis sūnus Uoselis nors pats be brolių pagalbos dar ir ant žirgo užsėsti nemokėjo, bet ir jis jau pratinosi kariauti ir iš savo vaikiško lanko pataikydavo į pajūry užsižiopsojusią varną. Ritelė, pabaigusi namų ruošos darbus, rinkdavo pajūry gintarą, uogaudavo, grybaudavo miškuose ir su kitomis kaimo mergelėmis dainuodavo dainas daineles. Vakarais kaimo jaunimas susirinkdavo pajūry ir eidavo ratelių.
    Žemaičių pajūry nuo amžių buvo saugu, ir joks priešas nedrumsdavo žvejų ir kiemionių ramaus gyvenimo. Tik retkarčiais įsisiautusi jūra išmesdavo į krantą žvejų laivelius, sutraukydavo tinklus, o vėjas kopose nešiodavo smėlį ir iki langų užpustydavo jų trobeles.
    Bet vieną kartą atšuoliavo į Pajūrio kaimą vytis ir pranešė, kad pajūriu nuo Grobino ir Memelio atžygiuojančios kryžiaus karių tytveikos, ir įsakė, kad visi vyrai tuojau balnotų žirgus, ginkluotųsi buožėmis, kalavijais ir trauktų skubėtų vieni pajūriu į pietus, kiti į šiaurę priešams kelio pastoti. Sujudo sukruto Pajūrio kaimo vyrai - žvejai ir kiemionys. Vieni skubiai ištraukė iš jūros tinklus, kiti paliko savo neįdirbtus laukus, ir visi išjojo į karą. Išjojo į žygį ir visi vyresnieji Ryčių sūnūs.
    Praėjo diena, kita ir trečia, bet joks kryžiaus karys pajūry nesirodė. Išjoję vyrai taip pat nesiuntė namiškiams jokių žinių. Nusiminė seniai, pritilo vaikai, nuliūdo mergelės moterėlės, nes ne viena jų buvo išlydėjusi karan vyrą, tėvą, brolelį ar mylimąjį bernelį. Mergelės, palikusios vienos, nebėjo vakarais pajūry ratelių, nebeskambėjo šile jų dainų dainelių aidas, ir nebevaikščiojo jos miškan uogelių rinkti ar grybauti. Pritilo ir pats miškas, ir regėjos, kad ir jis laukia kažin ko baisaus, staigaus ir netikėto. Tik Palangoje, Mildos šventovėje, dieną naktį ruseno šventoji ugnelė ir vaidilutės garbino galinguosius dievus ir meldė jų pagalbos savo kariams prieš piktus kryžiuočius.
    Vaikščiojo nuliūdusi ir Ryčių Rita. Ir jai nuliūdimas širdį spaudė, nes ir ji buvo išlydėjusi karan savo mylimąjį bernelį.
    Vieną kartą išėjo ji miškan pati viena širdelės nuraminti, paukštužėlių čiulbėjimo pasiklausyti, uogelių pasirinkti ir savo mergautinėmis godomis pasiguosti. Ėjo ėjo iš eglyno į pušyną, iš pušyno į beržyną. Visur liūdnai čiulba paukšteliai, klaikiai ošia medžiai, o uogų kaip nėra, taip nėra, tik kur ne kur vienas kitas uogienojas, bet ir tas be uogų. Perėjo girią ir raistą perbrido, o uogų vis nėra.
    "Kas per stebuklai? - stebisi Ritelė. - Ar miško monai, ar kokie paukščiai visas uogeles išrinko!"
    Ir pasuko ji miško takeliu į patį šnabždyną. Pasuko ir nustebo - egi uogų kaip paberta: ir žemuogių, ir mėlynių, ir bruknių, ir spanguolių, ir gervuogių, o avietės tai pačios taip ir prašosi į burną. Nebežino Ritelė, kokias ir berinkti. Ir visos kaip tik vienu laiku ir prisirpusios, visos ir didelės: tos juodos, tos mėlynos, o tos melsvai pilkos, raudonos, violetinės su atlasiniu atspalviu, it dulsvu iželiu aptrauktos, o jau saldumas, skanumas, tai ir liežuvį nurytum...
    Renka jas Ritelė, renka, tik girdi, kaip šnabždyne kažin kas kadgi gražiai tirlirliuoja, kadgi švelniai dūdelę pučia, net jai širdelė besiklausant apsalo. Užsiklausė Ritelė ir užmiršo ir uogas rinkti, ir kad ji taip toli nuo savo namelių, ir kad pati viena. Užsimiršo, o šnabždyne kažin kas vis tirlirliuoja ir tirlirliuoja, vis pučia dūdelę ir pučia...
    "Gal koks piemenėlis", - pamanė Ritelė, bet nenusiramino. Norėtų ji ir uogas rinkti, ir piemenėlį pamatyti, ir namolio grįžti, bet ir pati nežino, kas jai pasidarė, tarytum kas apkerėjęs būtų. Pasidrąsino mergelė, dar žengė žingsnį į šnabždyną, pakėlė eglės šaką ir nusigando: žmogus ne žmogus, kelmas. ne kelmas - po egle sėdi miškinis monas, toksai gi negražus, toksai gi senas: raukšlėtu veidu, susivėlusiais plaukais, nukarusiais antakiais, visas plaukuotas, samanomis apaugęs, o jo pirštai tai tik bėgioja po dūdelės vamzdelį, o akutės mėlynos kaip vaiko. Žiūri Ritelė ir negali nei atsistebėti, nei atsitraukti, nei šaka moną pridengti: nors ir baisus, bet patrauklus. Ir šypsosi kaip vaikas.
    - Kas tu esi? - vos atgaudama kvapą, sušnibždėjo Ritelė ir pridėjo ranką prie savo širdelės.
    - Aš esu Miškinis, šių girių, raistų, pelkių ir viso pajūrio valdovas, - atitraukęs nuo lūpų vamzdelį, atsakė jai miško monas ir vėl užtirlirliavo.
    Ritelė kiek palaukė ir jau drąsiau paklausė:
    - O ką tu čia veiki?
    - Aš girią saugau. Pajūrį nuo piktų kryžiaus karių saugau.
    - Tai tu ne vienas?
    - Aš vienas, bet turiu daug pavaldinių.
    - O kas tie tavo pavaldiniai?
    - Visi miško žvėrys žvėreliai, paukščiai paukšteliai. Aš ir juos visus saugau.
    - Kaipgi tu vienas visa gali išsaugoti?
    - Aš galingas: aš tildau jūrą, tramdau jos bangas, pažaboju vėjus ir seku, kad joks priešas į mano valdas neįsibrautų.
    - Kaipgi tu saugai, kad mūsų pajūrin jau braunasi piktieji kryžiuočiai. Jie neša mums vargą, vergiją ir brukte bruka mums savo dievą garbinti! Jie ryt poryt pasieks ir mus, ir tavo valdas.
    - Į mano valdas nuo amžių dar joks priešas ir savo kojos nėra įkėlęs!
    - Bet dabar tai jau tikrai įkels. Mūsų kaimo berneliai, o ir mano broleliai, visi išjojo jiems kelio pastoti - vieni pajūriu į šiaurę, kiti į pietus... Tai ko gi tu jiems nepadedi ir priešui kelio nepastoji, kad esi toks galingas?!
    - O kam jūsų berneliai kerta mano miškus, medžioja paukščius, žvėris, ardo jų olas, lizdus, su žemėmis rauna grybus, trypia uogienojus? Už tai aš jiems ir nenoriu padėti!
    - Padėk jiems, Miškini, aš jų paprašysiu, ir jie daugiau nebesauvaliaus.
    - O ar jie tavęs paklausys?
    - Paklausys, Miškini, paklausys, tik tu padėk jiems dabar.
    - Gerai, aš padėsiu, tik kad neturiu kam palikti savo namų ir lobių saugoti.
    - O kur tie tavo namai ir lobiai?
    - Mano namai - tai visa giria, visi raistai, visi miškai, pajūris ir kopos. O mano lobiai - tai gintaro klodai, giliai giliai po Naglio kalnu pakasti...
    - Tai tu vienas ir tiek daug valdai?
    - Vienas kaip pirštas.
    - Tai kam tau vienam tiek daug?
    - Aš neturiu su kuo savo valdomis ir turtais pasidalyti.
    - Argi maža mūsų pajūry beturčių, našlių, našlaičių?
    - Jiems duosi tiek, jie panorės dar daugiau, panorės visa. Prasidės vaidai, pavydas, neapykanta, muštynės, žudynės. Mano valdos ir turtai juos dar nelaimingesnius padarytų. Jūsų žmogui niekuomet negana to, ką jie turi. Kas mano, tai ir visų!
    - O ar tu neturi nei žmonos, nei vaikų?
    - Sakau tau, mergele, aš vienas kaip pirštas, - pakratė galvą miškinis monas.
    - O ar tau nenuobodu vienam?
    - Labai nuobodu, mergele, labai, bet aš dūdele savo širdelę raminu ir visus miško gyventojus linksminu... O tau ar patinka mano dūdelė?
    - Labai... Bet tu gi toks senas, net samanomis apaugęs, o neturi nei žmonos, nei vaikų.
    - Aš tik amžiumi senas, bet savo siela visuomet jaunas: aš gyvenu šaltinio vandenėliu, miško kvapais, paukščių balsais ir savo dūdele.
    Ritelė pagalvojo ir vėl paklausė:
    - Miško Miškini, tai ar padėtum tu dabar mūsų berneliams ir mano broleliams kryžiaus karius iš mūsų pajūrio išvyti ir mūsų tėviškėlę apginti?
    - Padėčiau, mergele, padėčiau, tik kad aš neturiu kam palikti savo namų pasaugoti. Ritelė pamąstė, pagalvojo ir paklausė:
    - O ar aš negalėčiau?
    - Galėtum, mergele, galėtum, jei už manęs ištekėtum!
    Rita krūptelėjo, susiėmė už širdies, norėjo bėgti, bet susilaikė ir pagalvojo: "Juk jis išgelbėtų mūsų tėviškėlę, mūsų bernelius, mano brolelius ir visą pajūrį išgelbėtų..." Pagalvojo ir paklausė:
    - O ar be to negalima?
    - Ne, negalima, aš tik savo žmonelei patikėsiu savo lobius ir valdas! Ritelė nusiminė ir atatupsta žengė žingsnį atgal.
    - Ko nusigandai, mergele? Nors aš iš pažiūros ir negražus, bet siela mano graži ir skaisti... Aš tave, mergele, visą gyvenimą ant rankų nešiočiau, tau dieną naktį daineles giesmeles tirlirliuočiau. Eglės, pušys mums pasakas sektų, paukšteliai čiulbėtų, lakštingalos suoktų. Aš kas naktį tavo patalą kvapniomis samanėlėmis iškločiau, gintarais išpuoščiau, gėlėmis išdabinčiau, eglių, pušų sakais tau smilkyčiau, jūrų putele tave prausčiau, skaidriu šaltinio vandenėliu girdyčiau ir visą gyvenimą džiaugsmu su tavimi netverčiau...
    Ritelei susisuko galva. Jos širdelė pradėjo tankiai plakti. Ji prisiminė savo bernelį. Nors žodelio su juo dar ir nebuvo kalbėjusi, bet jis jai už visus kitus buvo meilesnis ir gražesnis.
    - Kas tau, gražuole? - paklausė susirūpinęs miškinis monas.
    - Aš turiu namolio skubėti.
    - Palauk, mergele, aš tau dar patirlirliuosiu, - ir miškinis monas savo ilga plaukuota ranka švelniai sulaikė ją už rankutės ir užtirlirliavo savo dūdele.
    Ritelei ir visai apsvaigo galvelė. Užmiršo ir ką galvojusi apie savo bernelį.
    - Tai nesutinki mano žmonele būti? - nustojęs tirlirliuoti, paklausė Miškinis. Ritelė vėl pakratė galvą, bet pagalvojo ir paklausė:
    - O ar tu tikrai apginsi mūsų pajūrį nuo piktų kryžiaus karių, ar mano broleliams ir mūsų berneliams kariauti padėsi?
    - Tikrai, mergele, tikrai. Ritelė sumetė pagudrauti:
    - O kas gi mus čia sutuoks?
    - Tetervinas sutuoks, gervė pagros, paukšteliai pagiedos, o žvėreliai pašoks.
    - O iš kur mes paimsim pajaunių, pamergių, svotų? Kas bus svočia? Kas piršlys?
    - Pajauniais pabus garnys riestakaklis su geniu margasparniu, pamergiais dvi stirnutes jaunutes pakviesime, pelėdą svočia paprašysime, strazdas giesmininkas mus supirš, o svotais pabus stumbras riestaragis ir elnias baužys beragis.
    Kad kaip nors galėtų išsisukti nuo tokių sutuoktuvių ir vestuvių, Ritelė vėl paklausė:
    - Miškini, bet kaipgi taip bus: aš žmogus, o tu gi miško dvasia?! Tu gal tik juokauji?
    - Ne, mergele, aš nejuokauju: meilė yra tokia galinga ir stebuklinga gamtos dovana, kad visi padarai padarėliai mylisi - ir mašalai, ir žuvelės, ir plėšrūs žvėrys, ir nekaltos stirnelės, ir visi dievai turi sau žmonas, ir visi dėl meilės galvas deda... Tai kas, kad aš dvasia, o tu žmogus. Mano dūdelė nei dvasia, nei žmogus, o vienok ir ji kaip gražiai apie meilę kalba ir visų mylinčiųjų širdis jaudina! Meilė amžina - ji niekuomet ir nemiršta!
    - Palauk, Miškini, duok man dar pagalvoti: tu dvasia, o kalbi ir samprotauji kaip žmogus.
    - Pagalvok, mergele, pagalvok. Štai prigulk čia ant samanėlių, pagalvok, pailsėk, o aš bėgsiu, tuojau vėjus sukelsiu, marias sujudinsiu, tūkstančius medžių palaušiu, visas upes upokšnius užtvenksiu, visus kelius kryžiaus kariams pastosiu ir tavo broleliams ir berneliams ginti tėviškėlę padėsiu. Aš bėgu, - ir miškinis monas taip pasipurtė, kad net šimtametės pušys sudrebėjo.
    - Oje, Miškini, koks tu baisus! - ir nusigandusi, ir nudžiugusi tik ištarė Ritelė ir klastelėjo po egle į minkštas samanėles.
    - Aš nebaisus, aš galingas. Prigulk čia, mano vietoje prigulk, mergele, o aš bėgu. Greit sulakstysiu, savo padarysiu ir tuojau atgal prie tavęs sugrįšiu, - ir miško monas, pridengęs Ritelę skarota eglės šaka, nuūžė, nutraškėjo, nubraškėjo per mišką.
    Ritelė prigulė ant samanėlių tik pailsėti, bet ir pati nepajuto, kaip apsvaigo, apsnūdo ir užmigo.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page