r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
SKIRGAILA

BEDUGNĖ

IV

Nedidelis kiemas, kuriame paruosta duobė, tiesiog viduryje. Šalia iškastos duobės karstas. Čia pat, kiek nuošaliau, kareivių būrelis. Jie kažkuo sujaudinti, nerimauja, dairosi ir mostikuodami kalbasi.

SKIRGAILA (įėjęs). Jūs dar nepakasėt jo? Ko stovite? Ar užmiršę esate, kas jums buvo įsakyta?

I KAREIVIS. Valdove, karste lavonas dejuoja... Mes nežinom...

SKIRGAILA. Bailiai. Po verpsčiu su kuodeliu jums sėdėti, o ne valdovo tarnybą eiti! (Prieina karstą ir koja nustumia duobėn). Pakaskit jį greičiau ir duobę su žeme sulyginkit. (Kareiviai nedrąsiai ima kastuvus ir užverčia duobę žeme. Kunigaikštis kurį laiką žiūri, nuošaliai atsistojęs, paskui nusigręžia ir išeina).

I KAREIVIS. Čia kažkas nesuprantamo, baisaus... Kodėl jį pakasėm čia, kur visi vaikščioja, o ne ten, kur kitus laidoja?

II KAREIVIS. Taip liepė patsai valdovas.

I KAREIVIS. Bijau, kad mus ištiks baisi nelaimė. Neveltui velionis karste sudejavo.

II KAREIVIS. Kodėl mus turi ištikti nelaimė? Juk mes darom, kas mums įsakyta. Jis (rodo į kampą) juk žino, kad mes turime daryti, ką mums įsako.

I KAREIVIS. Taip taip, bet pakasėm visdėlto mes jį. Visuomet juk taip būna, kad už valdovų darbus mes atsakom savo kailiu.

II KAREIVIS. O kas, jei čia mes gyvą pakasėm? Juk aš aiškiai išgirdau, kad jis sudejavo. Man net pasivaideno - jis apsivertęs karste.

III KAREIVIS. Jei buvo gyvas, kai pakasėm, žemė būtinai turi prasiskirti, kai jo vėlė vyks į dausos šalį. Palauksim ir pamatysim tuoj: vėlė negali ilgai būti žemėje.

IV KAREIVIS. Kokiu būdu gali būti gyvas, jei aš ir kiti esame matę, kaip jis mirė. Laukite sau čia (mesdamas toli šalin kastuvą), o aš laukti nenoriu. Monu jis virto ir baisiu monu čia gali pasirodyti. (Išeina).

I KAREIVIS. Tikrai gal monu virto. Tai jau bus mums! Geriau bėkim iš čia.

II KAREIVIS. Bėkit, kad bijote.. Aš nebijau. (Visi kiti skubiai išeina. Antrasis kareivis, užsidėjęs ant peties kastuvą, apsidairo aplinkui ir iš lėto išeina. Kuriam laikui praslinkus, įeina Daugaila, apsidairo ir pamestu kastuvu stengiasi atkasti kapą. Jo rankos dreba, kasdamas dejuoja).

SKIRGAILA (Įėjęs atsistoja ir žiūrėdamas su pasityčiojimu į Daugailą). Ką darai, Daugaila?

DAUGAILA (nenutraukdamas darbo). Ar nematai? Noriu pataisyti mūsų klaidą. Imk patsai ir kask greičiau, pašalinių nepainiodamas. Paskui sužinosi visa.

SKIRGAILA. Aš visa žinau. (Sudėjęs rankas ant krūtinės). Ir tau ne gėda buvo, Daugaila, mane apgaudinėti? Tu melavai man, o aš tavimi tikėjau ir klausiau tavęs kaip tikro tėvo, nors dažnai man buvo skaudu sekti tavo patarimais.

DAUGAILA (atsistojęs ir pakėlęs ranką augštyn). Dangaus ir žemės dievais siekiu, kad aš nieko nežinojau. Tebūna man gėda, jei aš tau sumelavau. Aš visa sužinojau iš kunigaikštienės tik tuomet, kai pranešiau jai, kad Stardas jau pakastas. (Imdamasis vėl kasti). Ar aš galėjau manyti, kad dar esti tokių žmonių, kurie tiek aukotis išgali.

SKIRGAILA. Nesiek veltui, Daugaila. Aš priesaikomis daugiau nebetikiu. Ir jo mirtis tebūna perspėjimas, ko galite patys susilaukti.

DAUGAILA. Man negrasink. Persenas esu, kad galėtau ko nors bijoti pasauly.

SKIRGAILA (žengdamas arčiau). Kur jūs nudėjote Stardo lavoną?

DAUGAILA. Ne metas galvoti apie mirusiuosius, kai reikia gelbėti gyvasis. (Sustojęs kasti ir nutrindamas rankove prakaitą nuo veido). Aš senas ir silpnas - nepajėgiu jau. Imk kastuvą ir padėk man. (Kasdamas). Kareiviui nedera būti žiauriam. Didi nuodėmė, jei leisi po žeme jo vėlei su kūnu skirtis.

SKIRGAILA. Veltui kalbi seni. Aš kiekvieną darbą iki galo nudirbu ir kerštą irgi. (Priėjęs ištraukia iš jo rankos kastuvą, meta šalin ir nustumia Daugailą nuo kapo). Jis čia guli ir nebeatsikels. (Supliauškinęs delnais, įėjusiems kariams). Karavadas nusilpo. Imkit ir nuveskit į jo butą. Greičiau!

DAUGAILA (šluostydamas prakaitą). Gerai... Man vistiek... (Sėdasi ant žemės). Nuvargo kūnas ir siela. Neišgaliu daugiau. (Kareiviai ima jį už parankių ir veda. Bet, pamatęs įeinančią kunigaikštienę, susilaiko).

ONA DUONUTĖ (įėjusi. Sustojo dejuodama, susiima už skruostų). Vai, Jėzau!

SKIRGAILA. Meilužio pakasynosna atėjai. (Piktai šypsodamasis, susidėjęs rankas ant krūtinės). Jis čia, po mano koja druni!

OLIGĖ (už durų, spiegiamu balsu). Leiskite mane, leiskite!..

SKIRGAILA. Varykit ją lauk...

OLIGĖ. Berneliai, leiskite mane, neklausykite to žiauraus budelio, kad jo žemelė nenešiotų...

SKIRGAILA. Užimkit jai nasrus!.. Durklu, jei nenutils! .. (Kurį laiką girdėti už durų grūmesys).

OLIGĖ (nesavu balsu suspiegusi). Ai!..

ONA DUONUTĖ. Vai, Dieve tu mano...

SKIRGAILA (rūsčiai). Arčiau! .. Čion... (Rodo pirštu į kapą. Ona Duonutė žengia kelis žingsnius ir susilaiko). Čionai, čionai, sakau! .. ONA DUONUTĖ (prieina kapą ir nudrimba). Vai, Dieve!.. (Sukniumba ant kapo apalpusi. Skirgaila žengia, ranką ant durklo padėjęs).

DAUGAILA (puola atgal, į kunigaikštį su ištiestom rankom). Kunigaikšti... Nedrįsk!.. (Skirgaila nusigręžia ir išeina. Daugaila suklumpa šalia kunigaikštienės). Vai, varge tu mano!..

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page