r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
SKIRGAILA

BEDUGNĖ

III

Kapela. Viskas, kaip anksčiau. Jonas Skarbekas skaito egzekvijas. Ant katafalko karstas. Jis uždengtas juoda marška. Aplink karstą dega žvakės ir lempelės. Keli bajorai atėjo pažiūrėti, kaip Stardas laidojamas.

I BAJORAS. Tai šiąnakt jūs nieko nesuradot? Nesuėmėt?

BUTRIMAS. Ką turėjome surasti? Tas, kurio jieškojom, juk čia guli (Linkteli galvą karsto link).

II BAJORAS. Nejaugi tai buvo jis? (Bailiai dirsteli į karstą).

I BAJORAS. Kai aš šiandien į jį dirstelėjau, man pasivaideno, kad jo veidas baisiai pasikeitęs. Jis visai nepanašus dabar į tą, kurį mes gyvą pažinojom. Tik pasižiūrėkit, kaip pajuodo jo plaukai!

II BAJORAS. Nenoriu aš į jį žiūrėti, tesaugoja mane dievai susitikti su juo. Piktas jisai, ir bijau, kad neimtų keršyti visiems - ir priešams ir draugams.

BUTRIMAS. Nesuprantu, kam sumanė jį tokiu būdu laidoti. Visi kalba, kad lenkų dvasininkas jį pakrikštijo jau mirusį, ir todėl taip pyksta jo vėlė. Bijau, kad nepridarytų mums vargo.

II BAJORAS. Ar jam dabar ne vistiek, kad ]į pakrikštijo ir kaip jį nūnai laidoja?

BUTRIMAS. Matyti, ne vistiek, Jei patsai neturi ramybės ir mums neduoda. Matyti, krikštas suklaidino jam kelią į dausą, o krikščionių dangun nenori...

I BAJORAS. Tai ir bastosi, vietos sau nerasdamas. Ne į gera tai mums visiems... (Kuštomis). Sako, nakčia jis vos vos nepasmaugęs kunigaikštienės. Gerai, kad metu suspėjo išgelbėti! Jau buvo ją radę be žado.

II BAJORAS. Ji to verta. Ar ne ji priežastis viso, kas ištiko mūsų kraštą? O kas dar mus dėl jos gali ištikti!..

BUTRIMAS. Pasakos! Nusigando, pamačiusi tą, kuris yra miręs ir apalpo. Ji, nors mūsų tautos, bet galvoja kaip lenkė: kas numirė, to nebėra pasauly, jei jis ne piktas, - mano jie.

I BAJORAS. Jis turėjo būti baisus. Juk jis pyksta.

II BAJORAS (nustebęs). Žiūrėkit, žiūrėkit! Kunigaikštienė ateina. (Kapelon įeina kunigaikštienė, mergaičių lydima. Ji vidury kapelos, tiesiog ties karstu, atsiklaupia. Viena mergaičių paduoda jai knygas, ir ji ima melstis. Mergaitės suklaupia užpakaly). Nejaugi ji atėjo prašyti, kad Stardas atleistų jai ir nepyktų?

I BAJORAS. Nemanau. Ji išdidi... Valdovų giminės...

BUTRIMAS. Mergaitės man sakė, kad ji kiaurą naktį akių nesumerkusi: vis meldusis ir verkusi.

I BAJORAS. Kažkas baisaus turėjo ją ištikti. (Kunigaikštienė nuleidžia rankas su maldaknyge, nejudėdama, įsmeigia akis į karstą; tik lūpos kruta, matyti, meldžiasi). Žiūrėkit, žiūrėkit, kas su ja dedasi. Ji žiūri į jį... Kalbasi! .. (Kapela kupina mėlynos šviesos. Visi lyg pranyksta, matyti tik viena kunigaikštienė. Ji klūpo, rankas nuleidus, ir meldžiasi. Katafalko dešinėje pusėje atsistoja šviesusis vyras, o kairėje tamsusis. Balsai jų lyg griausmas. Tik kaikada girdėti kunigo Skarbeko žodžiai).

ŠVIESUSIS VYRAS. Štai ji atėjo šventyklon, ir tu tuojau pajutai. Visi spėja ją atėjusią pasimelsti už vėlės ramybę to, kuris čia turi būti, ir kurio vietą tu esi užėmęs. Tu vienas tik visam pasauly numanai, kodėl ji čia atvyko. Visą naktį gyvenusi čia baime, čia viltimi, ji atėjo padėkoti Augščiausiajam už tavo gyvybės, savo garbės ir doro vardo išgelbėjimą, už tavo meilę, kuria amžinai džiaugsis josios širdis, ir kuri amžinai liks josios gyvenimo šviesioji aušra.

TAMSUSIS VYRAS. Nejaugi tu iš tikro manai leisti, kad tave gyvą pakastų? Nejaugi tu toks likai beprotis, jog gali svyruoti, ar ne pasirinkti sau tokis baisus likimas, kada dar taip lengva išsigelbėti? Užtenka tau tik sujudėti karste, pakelti galvą, ir visi čia esantieji išsigandę išbėgios į visas šalis, ir tada tau kelias bus laisvas. Dargi su tavim tavo kalavijas, kuris niekuomet nėra tavęs apvylęs.

ŠVIESUSIS VYRAS. Taip, gali atsitikti, kad tie, kurie čia yra, baimės pagauti, nesulaikys tavęs. Bet tu patsai žinai, nes girdėjai, kai buvo įsakyta, kad visi išėjimai ir įėjimai stipriai būtų saugojami kareivių, kurie laukia, kada tu pasirodysi ir mano, kad pasirodyti tu turi, ir todėl jų nebeįbaidysi. Vargiai ar patsai išsigelbėsi, o toji, kuri tave pamilo, taps paniekos moterimi, ir tu suteiksi josios vardui amžiną gėdą.

JONAS SKARBEKAS (balsas jo skamba paslaptingai, lyg iš kažkur iš tolo). ,,Kodėl aš nenumiriau, iš motinos vidurių išeidamas ir neužbaigiau tuomet savo dienų? Būtau dabar gulėjęs ir ilsėjęsis... Miegotau, ir ramu man būtų... Ten neteisingieji nustoja baimę gimdę, ten ilsisi siela nuvargę, ten didelis ir mažas lygus yra... Kam kenčiantiems duota dienos šviesa ir gyvybė siela nuvargusiems? Tiems, kurie mirties trokšta, ir josios nėra?"...

ŠVIESUSIS VYRAS. Tu daugel pikto esi padaręs Viešpaties akyse, ir didi turi būti tavo auka atlyginti Dievo teisybei. Atmink, kad tavęs ištesėjusio laukia didelis atlyginimas, didi laimė tau pagaminta. Ten tu ją rasi, kokią nori surasti, skaisčią kaip aušrinė žvaigždė ir kaip dangaus rasa tyrą. Čia, net išsigelbėjusio, laukia tavęs gėda, kad pražudei moterį, jai išgelbėjimą pažadėjęs ir pažado netesėjęs. Visi tai sužinos ir piktinsis, kada kalbės su tavimi. Nejau panorėsi tokio gyvenimo tu, kuris mirtį buvai pasirinkęs, dėl josios čion vykdamas? (Rodydamas į kunigaikštienę). Matai, ji laimina Dievą už tavo stebuklingą išganymą ir už tai, kad yra jau praslinkęs pavojus garbei, kuri brangesnė jai už gyvybę.

TAMSUSIS VYRAS. Bet kokią auką turi už tai mokėti! Ji niekuomet apie tai nesužinos, lengvai praeidama šalia tavo kapo, ir josios akyse tai bus svetimo kapas.

JONAS SKARBEKAS. ,,Dienos žmogaus, moters pagimdyto, trumpos ir liūdesio kupinos. Jis miršta, sudūli ir kur jis? Pranyksta vanduo ežere, nuseka upė ir išdžiūsta: taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Iki pasaulio pabaigos jis neatsikels ir neprabus iš amžino miego. Nuėjęs tamsybėn, nebeišeis iš ten, nebesugrįš savo namuosna, ir vieta, kur jis buvo, nebežinos jo".

TAMSUSIS VYRAS. Saulė šiandien tekės kaip visuomet, ir dangus linksmins žemę ir visa, kas joje yra, savo linksmu skaidrumu. Ir saulė, nusileisdama vakaro metu, apgaubs dangų ir žemę aukso spinduliais. Bet tu nebematysi, tu tamsybėj kankinsies, kol baisia mirtimi numirsi. Ir pragare nėra didesnių kančių kaip tos, kurios tavęs laukia!..

ŠVIESUSIS VYRAS. Bet už tai tavęs laukia amžina šviesa! Ten saulė netekės ir nesileis, ten nežinosi nakties, ir ten skausmas baidysis tavo akių, kurios vien amžina džiaugsis laime.

TAMSUSIS VYRAS. Tai tik tusti spėliojimai! O čia dienos slinks paskui dienas, ji džiaugsis gyvenimu, kaip galėtai džiaugtis ir tu. Praslinks metai, užmirš ji šią baisią naktį ir tave užmirš, kitą pamilusi. Auka tavo bus tau be naudos, ir viltis tavo taps tuščia. Jei susitiksi su ja kitam pasauly, ji tau bus svetima ir nebepažins tavęs...
Pamanyk, tu - vokietis ir šventosios Marijos riteris - turi negarbingai žūti dėl prakeiktos stabmeldžių šalies mergaitės, ir būti taip, kad net kapas negautų tavo vardo. Drąsus ir tvirtas vyras, išdidžios narsos, gali laisvai pasirinkti mirties pavojų, bet toji mirtis turi jo vardui amžinąją suteikti garbę. Tu savo baisia mirtimi ką lauki laimėti?

ŠVIESUSIS VYRAS. Dangų ir amžiną gyvenimą šventųjų tarpe! (Jo balsas nuolat auga ir tvirtėja; paskutiniai žodžiai aidi, kaip griausmas). Štai, ji prieš tave, kaip avelė, aukai skirta. Dievas įskaitys tavo auką ir išlaikys ja, tokią amžinai tavo laimei. Ar ne jo rankoje kiekvieno širdis ir likimas? Kas gali drįsti gundyti Dievo kelius?

JONAS SKARBEKAS. ,,Iš priešo rankų gelbėkit mane, iš kankintojo rankų išpirkit mane, ir aš nutilsiu. Nurodykit, kuo esu nusidėjęs?"

TAMSUSIS VYRAS. Štai, ateina pagerbti laidotuvių tasai, kuriam jis priklauso. Nejaugi manai, kad dėl tavęs pasikeis pasaulio tvarka, ir vyras liausis būti savo žmonos viešpačiu?
Kai sekei mano patarimais, ar nelydėjo tavęs visur pasisekimas? Nuo to meto, kai, paniekinęs mano balsą, ėmei bepročiauti, ar tavo siela pažino nors valandėlę ramybės, ar pasisekimas nėra tavo kelių apleidęs nuo tos dienos, kai piktu keru sujungė šitoji moteris ir surišo tavo ir savo likimą, ar tu netapai panašus į moterį, kuri svyruoja ir abejoja?

ŠVIESUSIS VYRAS. Nemanyk, kad kerai tave valdo. Tai klastingasis gundo tave. Kerai nuo pragaro dvasios, jie į pražūtį veda žmogaus sielą. Pamanyk, ar tas atsitiko tau! Ar ne pasikeitė tavo siela? Ar ne išmintingesnis nuo to laiko tapai Dievo ir žmonių, ar ne kilnesnis savo akyse?

TAMSUSIS VYRAS. Tu buvai vyras ir elgeisi, kaip dera vyrui, kurio krūtinė geležim apkaustyta, ir ranka apginkluota kalaviju.
Jei tavo sieloje dar neišnyko jėga, jei dar nenusigando tavo širdis, tu visai lengvai gali išsigelbėti. Juk žinai, kad aušrai auštant tavo draugai turi pulti pilį. Tuomet tavo išsigelbėjimas bus visai lengvas... Nusikratyk sielos nuskurdimu. Neleisk sau negarbingai žūti dėl vienos moters. Juk tavęs dar laukia ir garbė, ir laimė, ir kiti gyvenimo džiaugsmai. Aš tau suteiksiu progos dar šimtą kartų pažinti moters meiles saldiems jausmams. Argi verta dėl vienos viso ko nustoti?

JONAS SKARBEKAS. ,,Argi ne trumpos mano dienos? Palik mane, atstok nuo manęs, kad aš kiek nusiramintau, pirm negu nueisiu nebegrįždamas niaurumo šalin, mirties unksnėn, tamsybės šalin, kokia yra mirties tamsybė, kur nėra tvarkos ir netvarkos, kur tamsa kaip pati tamsuma."

ŠVIESUSIS VYRAS. O tu dirstelk į ja ir pasielk, kaip aš tau sakau. Štai, įeina tasai, kuris jau liepė iškasti tau duobę. Vienas jūsų turėsite į ją žengti - tu ar ji, kuri nekalta tuo, ką tu buvai sumanęs ir esi padaręs. Nuo tavęs priklauso, kas turi atlyginti Dievo ir žmonių akyse tavo klaidas ir kaltes. Norėdamas gelbėti savo gyvybę, paskyręs pražūti moterį, ar nepasielgsi tu, kaip elgiasi bailiai, kurių gyvenimas kupinas gėdos ir nusiminimo? O gal, ją nuvedęs kapan, ir patsai jo neišvengsi ir atsigulsi, bet tuomet guls su tavim gėda ir nusiminimas, ir tavo vardas, garbės netekęs, taps paniekos vardu... (Šviesa gęsta; šviesus ir tamsus vyras pranyksta. Matyti visas kapelos vidurys. Pirmoje vietoje katafalkas, o prieš ji atsiklaupusi meldžiasi kunigaikštienė; už, jos mergaitės. Kunigaikštis stovi duryse; ilgai jo žvilgsnis susilaiko ant kunigaikštienės. Jam įėjus pūstelia vėjas. Žvakės sumirga; atsikloja marškos kampas, ir dabar matyti velionio galva, atidengta iki akių. Mergaitės, kunigaikštį pastebėjusios, ima kuštėtis. Kapeloj judesys, nes bajorai palengva artinasi į kunigaikštį).

BUTRIMAS (kunigaikščiui tyliai, bailiai pažvelgdamas į karstą). Valdove, paklausyk mūsų! Paliepk, tesiliauja giedoję ir teneša jį iš čia greičiau. Velionis pyksta! Tik pažiūrėk, kaip pasikeitė jo veidas! Tai blogas mums ženklas. Vėlės kerštas baisus!

SKIRGAILA (ilgu žvilgsniu į ji pažvelgdamas, kalba tvirtai, iš lėto, lyg pabrėždamas). Gyvi pavojingesni nekaip mirę. Jei aš gyvųjų niekuomet nebijojau, tuo labiau mirusiųjų nenusigąsiu. Telaidoja jį, kaip išmano.

BUTRIMAS. O man atrodo, kad mirusiųjų labiau reikia saugotis negu gyvųjų. (Eina šalin).

BAJORAI (linguodami galvas). Taip, taip... Tiesą sako Butrimas... (Kunigaikštienė atsikelia. Kelleris iš lėto atveria akis: jų akys susitinka).

ONA DUONUTĖ (žengia žingsnį priekin ir balsu surinka). Ak, Viešpatie... Tai jis! .. (Graibosi rankom už krūtinės ir krinta apalpusi; artimiausios mergaitės ją palaiko. Kyla sąmyšis. Tik psalmių skaitymas nesiliauja).

BUTRIMAS (paslaptingai). Štai, štai... Ar aš nesakiau...

SKIRGAILA (nieko neklausydamas, įbedęs akis į karstą, žengia du tris žingsnius priekin, paskui užpakaliu slenka atgal, nustebęs praveda ranka ranka per veidą). Nejaugi? (Lyg atsikvošėjęs). Ak, štai kas yra? (Ploja delnais). Ei, kareiviai! (Kareiviams, kurie pasirodo duryse). Imkite jį greičiau ir pakaskite!.. Tik greičiau... (Rodo karstą nuo katafalko; nuimdami nuverčia žibintus ir lempeles. Žvakės krinta su trenksmu ir gęsta; kapeloj tamsu). Išveskite kunigaikštienę. Greičiau. Į jos kambarius. (Mergaitės dar neatsigavusią kunigaikštienę neša ant rankų, priešaky Daugailos lydimos. Kareiviams). Greičiau jūs ten judėkit!..

JONAS SKARBEKAS (skubiai pribėgęs). Šviesusis kunigaikšti, ką tu darai?.. Neliepk jiems niekinti mirusiojo lavono...

SKIRGAILA. Tylėk, pope, ir nesikišk, kol tavęs niekas dar nekliudo. Ne tavo reikalas. Butrime, paragink juos (rodo kareivius), kad greičiau.

BUTRIMAS (kareiviams). Skubiau, skubiau! Matot, kunigaikštis pyksta. (Kareiviai stato karstą ant grindų).

SKIRGAILA. Dangčiu, dangčiu užvoškite. Užkalkit vinimis drūčiau! (Kareiviai skubiai užvožia karstą ir kalavijų rankenomis kala vinis, įsmeigtas dangtyje).

JONAS SKARBEKAS. Pamanyk, kunigaikšti, kokį pavyzdį teiki savo žmonėms! Tu paniekinai lavoną laimingojo, kuriam šventas krikštas nuvalė visas nuodėmes.

SKIRGAILA. Kodėl juo taip rūpiniesi, pope? (Spyręs karstą koja).
Argi žinai, kokia keltava čia druni? Tu aklas ir kvailas žmogus, jei manai mane apgausiąs... Išdavikai jūs visi! .. (Kareiviams). Neškit jį lauk ir greičiau pakaskite duobėje. (Kareiviai ima karstą ant pečių ir neša lauk).

JONAS SKARBEKAS (pastodamas jiems kelią). Visagalio Dievo, kurio tarnas esu, vardu draudžiu jums tai daryti. Amžinai pragaro ugny degsite!

SKIRGAILA. Juokingas tu, pope, su savo grasinimais. Saugokis, kad tavęs neužkastų vienoje su juo duobėje. (Kareiviai išeina su karstu. Skirgaila, nutvėręs kunigą už krūtų jį kratydamas). Pasakyk, pope, kodėl taip ilgai rengeisi jį laidoti? Juk su kitais tu tiek neužtrunki?

JONAS SKARBEKAS. Jis buvo tau artimas, ir jam gyvam tu didelę garbę teikei. Aš ją suteikti norėjau mirusiam. Maniau, kad tau įtiksiu.

SKIRGAILA. Nuo kurio laiko ėmei rūpintis, kad man įtiktai? (Paleidęs ji). Ne, tu žodžiais nori pėdas sumesti kaip lapė. Kas dorai elgiasi, tas aiškiai kalba. Aš žinau, kodėl taip darai. Tu išdavikas ir kvailys! Bet aš jums skaudžiai atkeršysiu... (Suplojęs rankom, kareiviams). Nuveskit jį rūsin! (Rodo kunigą). Paskui pamatysim, kaip su tavim pasielgsiu...

JONAS SKARBEKAS. Augščiausiasis kunigaikšti!..

SKIRGAILA. Greičiau! (Kareiviai stumia jį per duris).

KAREIVIAI. Eik, eik, nekalbėk. Matai, kunigaikštis pyksta.

DAUGAILA (Sugrįžęs kapelon, kunigaikščiui). Valdove...

SKIRGAILA. Eik, Daugaila, pasakyk, kunigaikštienei, kad gali būti rami. Mes jį palaidosim, ir nebedrums jis daugiau ramybės nei jai, nei mums.

DAUGAILA. Kunigaikšti...

SKIRGAILA (neduodamas jam kalbėti, piktai, suerzintas). Tylėk, tylėk, Daugaila, ir nekalbėk! Kad netektų man pasigailėti, ką tau galiu pasakyti. (Nusigręžia ir išeina. Su juo išeina ir kiti. Daugaila kurį laiką pasilieka stovėti vietoje).

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page