r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
SKIRGAILA

PALŪŽUSIOS SIELOS

I

Šventaragio klony, ties pilies kalnu. Kareiviai neša sunkiai sužeistą Stardą.

STARDAS. Paguldykit mane čia. Mirdamas aš noriu girdėti šventų ąžuolų šlamesį... Aš noriu saulę matyti, kol dar galiu... (Kareiviai atsargiai stato neštuvus ant žemės).

BUTRIMAS (ties juo sustojęs). Nekalbėk niekų, tu dar nemirsi. Tavo žaizdos nepavojingos; mes perrišim jas ir tave išgydysim. (Kareiviams). Neškite jį tiesiog pilin. (Kareiviai ima neštuvus).

STARDAS. Nelieskit manęs! Aš čia noriu mirti. Dievaitė Praurima jau pranešė dausos šalin, kad aš vykstu, ir ten manęs laukia.

BUTRIMAS. Nekalbėk nieky. Tavo dainos kaip tik dabar mums reikalingos. Jei nori čia atsigauti, mes tuoj sustabdysim kraują ir perrišime tavo žaizdas. (Vienam kareivių). Atnešk greičiau iš upės vandens. (Kareivis skubiai bėga į upę).

STARDAS. Palikit mane vieną ir leiskite ramiai mirti. Tai buvo paskutinė kova, kurioje galėjot Perkūno šauktis, bet nepanorėjote. Į mano silpną balsą jis neatsiliepė. (Butrimas nusilenkia, kad pamatytų žaizdas, paskiau atsiklaupia ir nori nuimti šalmą). Neliesk manęs... Aš į dievus noriu... Protėvių šalin...

KAREIVIS (skubiai pribėgdamas, uždusęs). Jūsų malonybe, kunigaikštis reikalauja! Jis pily ir liepia skubėti.

BUTRIMAS (atsikėlęs, šluostydamas rankas į skvernus). Perriškit jam žaizdas ir, kai atsigaus, neškite pilin. (Skubiai nueina drauge su kareiviu).

STARDAS. Eikite sau visi... Man jūsų nereikia... Aš vykstu pas dievus...

JONAS SKARBEKAS (priėjo, išgirdęs Stardo žodžius). Aš noriu, kad tu nueitai pas tikrąjį Dievą.

STARDAS (žiūri į jį, lyg nesuprasdamas. Paskui neapykanta suraukia jam veidą). Tai tu, lenkų pope! Ko atėjai čion? Ar kad sudrumstai mano paskutinę valandą? Aš nekenčiu tavęs... Eik šalin, apgavike, gundąs žmones melu... (Nukreipia veidą šalin).

JONAS SKARBEKAS (atsiklaupdamas šalia jo). Lūpų mano dar nėra palietęs melas. Aš noriu meilės patarnavimu tau atsilyginti už neapykantą. Taip liepė gerasis mano Kristus. Jis tau visa atleis, jei tik tu pamilsi jo veidą.

STARDAS (atsikreipęs į jį veidu). Apie kokį atleidimą kalbi man, lenkė? Aš niekam pikto nedariau. Jei tavo dievas geras, kodėl nepaliepė jums palikti ramybėje mūsų šalį?.. Ne... Būkit prakeikti tu ir piktas tavo dievas! Duok man ramiai numirti. Už dievus noriu mirti... Senus dievus... Vykstu protėvių šalin, pas dievus, kuriuos išginėte iš šito krašto. (Pasivertęs augštininkas, nusitvėręs rankom už krutinės). Trošku man... Oi, trošku... Trošku... (Miršta).

JONAS SKARBEKAS (skubiai ima vandenį, kurį atnešė šalme kareivis, ir, klūpodamas šalia mirštančio Stardo, pila jam ant galvos - krikštija). O aš visdėlto krikštiju tave, Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, ir tepasigaili mūsų Viešpats Dievas Jėzus Kristus baisaus teismo dienoje ir atleidžia man nuodėmę, kurią aš pasiimu, kad tik išgelbėtau ir amžinam gyvenimui gražintau tave, paklydusi, bet kilnioji siela! (Žegnoja jį, paskui, pridengęs jam akis ir sudėjęs rankas ant krutinės, atsikelia ir, atiduodamas kareiviui jo šalmą). Kas jūsų krikščionis, melskitės už jo vėlę: jis mirė kaipo krikščionis... Ir būkite liudytojai, kad aš jį pakrikštijau... (Du kareiviai nusiima šalmus ir žegnojasi).

SKIRGAILA (skubiai prieidamas drauge su Butrimu ir dar keliais palydais). Nelaimingasis Stardas! Kur jis? (Kareiviams) Ko čia stovite? Neškite jį pilin! (Sustoja ties lavonu).

JONAS SKARBEKAS (iškilmingai). Kunigaikšti, jis mirė, ir mirė kaip krikščionis!

SKIRGAILA (nustebęs žvilgtelį į jį). Jis mirė krikščioniu?.. Tu meluoji, pope!

JONAS SKARBEKAS (rodydamas kairiąja ranka lavoną). Žiūrėk, valdove, dar nenudžiūvo ant jo veido vanduo, kuriuo aš jį pakrikštijau Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. (Sudėjęs rankas ir pakėlęs akis augštyn). Didi Dievo malonės galybė, kunigaikšti!

SKIRGAILA (pažvelgęs į čia esančius kareivius, abejojamai). Ir tai tiesa?..

VIENAS KAREIVIŲ. Jis pakrikštijo velionį.

SKIRGAILA (kiek patylėjęs, lyg susimąstęs; tuo laiku Skarbekas, pakėlęs akis augštyn ir sudėjęs dievobaimingai rankas, meldžiasi). Galingas gi tavo Dievas, pope, kad pajėgė palenkti net jį... (Rodo į Stardo lavoną; nusigręždamas, kareiviams). Užkaskite jį čia žemėn.

JONAS SKARBEKAS. Kunigaikšti, jis buvo tavo draugas. Jis reikia laidoti iškilmingai, kaipo tavo draugas, su egzekvijomis ir visomis maldomis, kurios atliekamos, dievobaimingus krikščionis laidojant. Temato visi, kurie jį pažino, Dievo malonės jėgą! (Kunigaikštis tyli; arčiau prie jo prieidamas). Ar gal tu nori jį paniekinti už tai, ką tu patsai ir tavo visi broliai esate padarę - kad yra atsižadėjęs senų klaidų?..

SKIRGAILA. Daryk su juo, ką išmanai... (Priėjęs lavoną). Et, Starde, Starde! Tik dėl tavęs aš tikėjau žmonėmis ir kaikuriuos dar gerbiau... (Sumojęs ranka). Na, visa pasmaugei tu mano sieloje dabar... (Palytėtėjęs lavoną koja). Tu niekšas buvai, kaip ir visi kiti, ar gal aš vienas klystu...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page