r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
SKIRGAILA

AISTRŲ SŪKURY

II

Augštosios Vilniaus pilies moterų kambary. Visa, kaip penktame pirmosios dalies vaizde. Kunigaikštytė Ona Duonutė sėdi pas langą ir verpia. Oligė, liovusi verpti, atstato šalin verpstį, pasikelia ir prieina kunigaikštytę. Sugniaužtom rankom, pilnu užuojautos balsu, kalba.

OLIGĖ. Mieloji mano kunigaikštyte! Tu vis liūdi ir liūdi... Kai aš matau, kaip tu vargsti, man skauda širdį, ir verkti aš noriu. Tai nieko, kai diena drėgna ir ūkanota; bet nūnai taip giedra, tokis tylus ir ramus vakaras, ir taip džiaugiasi širdis, ir aš taip trokštu, taip trokštu, kad ir tu būtai laiminga, ir kad visiems būtų gera. (Ištiesus rankas, su ilgesiu). Vai, kad aš žinotau, kaip galima būtų tai pasiekti?!.

ONA DUONUTĖ. Tu man negali pagelbėti (pažvelgus į ją), ir nereikia. Tie, kurie gali, nepanorėjo... (Nusišypsojusi). Nepaisyk mano liūdesio, mergele, kol esi jauna ir laiminga, neturi nei rūpesčių, nei vargo žinai.

OLIGĖ (mostikuodama abiem rankom, lyg norėdama nuvyti kimbantį varmą). Vai, mieloji kunigaikštyte, kad tu žinotai mano nelaimę, nepasakytai, kad aš neturiu rūpesčių. (Kraipydama galvą). Bet dieną aš nenoriu apie tai galvoti. Tik nakčia... (Nusiminus). Vai, kad tos nakties niekuomet nebebūtų!..

ONA DUONUTĖ (nustojus verpti). Ir aš norėtau visa užmiršti, tik negaliu. Veltui maldauju Dievą.

OLIGĖ (sėdasi šalia jos ant suolo, draugiškai). Tu daugel turi draugų, mieloji kunigaikštyte. Ir galingų draugų... Aš gerai žinau. Nejaugi jie panorėję nesuteiktų tau pagalbos?

ONA DUONUTĖ. Draugai gali padėti tik mažoje nelaimėj, bet sunkioje - ne. Ir aš jų nekaltinu, kad mane apleido. Gyvybė kiekvienam miela, ir aš negaliu reikalauti, kad ją dėl manęs, vargšės našlaitės, aukotų. (Įtariamai į ją pažvelgus). O kodėl susirūpinai tuo, kaip su manim elgiasi mano draugai?

OLIGĖ (paslaptingai, atsisėdusi arti). Aš žinau tokį vyrą, kuris visa dėl tavęs padarytų, ko tik panorėtai. Pakanka tau tik žodis tarti. (Ona Duonutė žiūri į ją nustebusi, lyg klausdama). Tai šis, iš vokiečių žemės atvykęs riteris. Jis jaunas, gražus, narsus ir nieko nebijo!

ONA DUONUTĖ. Vokietis?.. (Nustebusi). Vokietis, sakai? (Nusišypsojus). Vokiečiai, mergele, didžiausi mūsų nedraugai, ir gero iš jų laukti argi galima? Visi jie klastingi žmonės, ir jų žodžiu kas gali tikėti?

OLIGĖ (karštai). Gal ir tiesa, kad jie klastingi, bet kiti, ne šis. Jis tikras riteris ir, žodį taręs, išlaikys, neapgaus. (Su pasigėrėjimu). Jis tikras sakalas!

ONA DUONUTĖ. Kodėl jam turi rūpėti mano likimas? Nei jis man draugas, nei artimas, nei pažįstmas.
Iš vokiečių žemės draugu aš nepasitikėtau vistiek!..

OLIGĖ. Žmonės kalba, kad jis vieno lenkų kunigaikščio artimas draugas ir pas jį dažnai viešnagėja. Aš pati girdėjau ir kiti girdėjo, kaip jis piktinosi mūsų valdovu, kuris tave prievarta pagriebė ir laiko savo pily kaip kalinę.

ONA DUONUTĖ (nudžiugus). Tu sakai, jis lenkų kunigaikščio draugas? (Oligė linktelia galvą; įtariamai). Bet iš kur jis visa apie mane būtų sužinojęs?

OLIGĖ (dar arčiau slinkdama). Kiti pasakė. Juk pily tik apie tave visi kalba, visi tavęs gailisi. Kuri paslaptis, kad kunigaikštis todėl tave prievarta sulaikęs, jog manąs žmoną vesti? Sako, tasai riteris į akis mūsų valdovą peikęs! Ir tikrai, jis viską padarytų, tave gelbėtų, jei tik vienu žodeliu į jį prabiltai. Ir, sako, jis to neslėpęs, ir valdovas todėl į jį žvairuojąs. (Prikniubus prie kunigaikštytės, kuštomis). Gal jis panorės su tavim pasimatyti, bet tu būk atsargi, nesutik...

ONA DUONUTĖ (į ją pažvelgus). Kodėl tu manai, kad jis panorės mane matyti? Ir kaip galėtų, jei mane visi, net tu pati, taip uoliai sergti?

OLIGĖ (ūmai atsitraukdama). Ak, nesakyk, kunigaikštyte. Jis visa gali, ko panori! Tokio kito narsaus riterio nėra nei mūsų šaly, nei kitose žemėse. (Atsikelia, maldaujamai). Bet tu nekalbėk su juo, nežiūrėk į jį, meldžiu tave, mieloji kunigaikštyte. Jo akys nelaimę gimdo.

ONA DUONUTĖ (atidžiai). Ko taip nerimauji? Ar kažką žinai? Juk aš jo nepamatysiu...

OLIGĖ. Pamatysi! Sako, visos mergelės, kurios jį mato, pamilsta ir būna nelaimingos... O tu tokia, kunigaikštyte graži, tokia skaisti...

ONA DUONUTĖ (sujaudinta). Tu kažką žinai? Sakyk!..

OLIGĖ (nerimaudama). Ne, ne! Aš nieko nežinau... Bet manau, kad jį pamatysi, turėsi pamatyti... (Maldaujamai, sudėjus rankas). Brangioji mano kunigaikštyte, nepyk, kad aš nesąmones kalbu... Aš šiandien tiek daug... Aš gal ir kvailysčių dar pridarysiu... (Atsiklaupusi puola jai bučiuoti rankas).

ONA DUONUTĖ (atidžiai žiūrėdama į Oligę). Aš tavęs nūnai visai nesuprantu. Kas tau atsitiko? (Padėjus ranką jai ant galvos, į ją nusilenkusi). Tu jį pamilai? Tiesa?.. (Oligė slepia savo veidą ant kelių. Glostydama galvą). Vargšė mergelė!.. Kaip tu galėjai vokietį pamilti?!.

OLIGĖ. Neklausk, valdove!.. Aš pati nežinau... (Pakėlusi ašarotas akis). Ak, kokia aš nelaiminga!..

ONA DUONUTĖ. Tikrai nelaiminga. Bijau -Dievas nubaus tave, kad piktą vokietį pamilai...

OLIGĖ. Ar aš kalta, kad mano širdis... (Staiga atsikelia ir, rankom veidą uždengusi). Aš eisiu... Aš eisiu... Aš negaliu...

ONA DUONUTĖ. Dievo pasibijok!.. Pamilti svetimos šalies žmogų!.. Dargi vokietį!..

OLIGĖ. Dabar man vistiek... Žinau, kad esu jau žuvusi... (Išbėga iš kambario).

ONA DUONUTĖ. Vargšė mergelė!.. (Atsilošusi į sieną, sudėjus rankas ant kelių, primerkusi akis, lyg svajodama, sėdi nejudėdama kurį laiką. Duryse pasirodo Kelleris. Stovi, kalaviju pasirėmęs, kol kunigaikštytė jį pastebi. Kellerį pamačiusi atsistoja). Kas esi? Kaip čion patekai?

KELLERIS (tvirtu balsu). Aš tavo draugas, o kaip čion patekau, nesvarbu. Aš čia stoviu, kad tau laisvę sugrąžintau.

ONA DUONUTĖ. Iš kur žinai, kad aš laisvės reikalauju?

KELLERIS. Širdis, kuri myli, šviesos ir saulės trokšta, o jų čia nėra. Širdis, kuri myli, veržiasi, kur laisvė, kur erdvė, - į laisvę ji veržiasi.

ONA DUONUTĖ. Aš nesuprantu, ką tu kalbi. Kas tau davė tiesos įsiveržti šian kambarin ir taip man kalbėti?

KELLERIS. Aš numačiau šį klausimą, pas tave eidamas. Aš maniau, kad teks man taip atsakyti tau: draugo jausmas tam, kurį tu myli. Bet aš taip maniau, kol tavęs nebuvau matęs. Dabar aš nebenoriu veidmainiauti, ir todėl tiek tik pasakysiu tau: neatstumk mano pagalbos! Žinok, laimė priklauso tam, kuris drąsiai jos siekia, kur ir kaip galėdamas. Neįžeisk manęs nepasitikėjimu, skaisčioji mergele! Aš, gaudamas garbingą riterio vardą, esu pasižadėjęs ginti šventą mergelių skaistybę, užtarti silpnuosius ir skriaudžiamuosius. Tiesa, aš tuo pažadus dažnai užmirštu, dažniau nekaip riterio garbė reikalauja, bet dabar tavo skaistus veidelis man juos vėl priminė. Argi gali atsirasti krikščioniškoj šaly riteris, kuris, tavo dangišką grožį išvydęs, nebūtų sujaudintas ir drįstų nors vieną nepadorią mintį apie tave pagalvoti! Ne riterio garbingo vardo tokis vertas būtų, tik bedievio, stabmeldžio, niekinamo šunies!..

ONA DUONUTĖ (tyliai, nuleidusi galvą). Aš labai norėtau tikėti tavo žodžiais, riteri. Bet kas aš esu, kad mano likimas būtų galėjęs tave sugriaudinti?

KELLERIS. O skaisčioji mergele, argi aš nesu girdėjęs, kokia tave ištiko nelaimė, ar aš nežinau, kaip tu kankiniesi? Ar širdis mano būtų iš akmens, kad, matydamas tavo skaistų grožį, nebūtau sujaudintas? (Pakėlęs akis augštyn). Kokia laimė pasijusti tavo užtarėju! Už vieną tokios laimės akimirksnį aš pasiryžęs tūkstančius kartų aukoti pavojui savo gyvybę. (Išdidžiai). Tark tik žodį, vieną žodį - ir siekiu tau protėvių kalaviju, aš atliksiu visa, kas galima ir ko negalima.

ONA DUONUTĖ. Aš daug esu pikto girdėjusi apie jus, riterius kryžiuočius, kad galėtau neabejodama tavo žodžiais patikėti, nors labai trokštu pagalbos. Žmonės kalba, kad esate apgaulingi ir, be piktų tikslų, nieko nedarote.

KELLERIS (kurį laiką tyli, nuleidęs galvą, lyg mąstydamas. Pakėlęs galvą). Tu gerai darai, kad mumis netiki. Aš pats ėjau pas tave klastingų minčių vedamas, bet tavo žydrosios akys išgydė mano sielą, ir dabar aš tyras prieš tave stoviu. Išganytojo kančia siekiu tau, kad tiesą kalba mano lūpos, ir nebėra melo mano žodžiuose.

ONA DUONUTĖ. Ar aš galiu tavim patikėti? (Žengdama arčiau). Aš silpna ir gyvenimo nepatyrusi mergelė. Tebūna tau gėda, jei tik pajuokti manęs čion atėjai.

KELLERIS. Daugel nuodėmių slegia mano sąžinę, daug pikto esu daręs žmonėms, ne todėl, kad patsai piktas esu, bet kad lengvabūdiškai klausiau piktų žmonių balso. Bet dabar mano siela praregėjo, ir aš ėmiau nekęsti savo lengvo būdo ir tų, kurie mane į pagundą vedė. Ėjau pas tave su nedorais tikslais, bet dabar, štai, stoviu čia kaip prieš Dievą, ir sakau tau: patikėk manim ir ramiai pasiduok mano globai. Kitais netikėk, bet manim tikėk. (Pridėjęs vieną ranką, kurioj laiko kalaviją, prie krūtinės, kitą gi ištiesęs ir žengdamas žingsnį priekin). Mano motinos išganymu siekiu tau, kad išgelbėsiu tave iš čia ir laisvę tau grąžinsiu.

ONA DUONUTĖ. Nenoriu tavęs įžeisti, kilnusis riteri, bet man baisu pasitikėti nežinomu žmogumi.

KELLERIS. Tau nėra kito išėjimo, jei turi drąsos gyventi, kaip nori. Aš tau esu pasakęs, kad ėjau pas tave klastingų tikslų vedamas, bet ir jie tau siūlė geresnį likimą, nekaip tasai, kuris tavęs čia laukia. Bet tuomet buvau dar lengvabūdis žmogus, dabar gi nebe tas. Toji valandėlė, kad pažvelgiau į tavo skaisčias, žydras ir liūdnas akis, mane kitu pavertė, ir dabar tikro nepasigailėtau brolio, jeigu jis pikta sumanytų prieš tave. (Tyliai, švelniu balsu). Tu, kaip Dievo angelas, tyliom akutėm, dangišku savo grožiu privertei mano sielą patikėti, mano širdį suliepsnoti tyra kaip dangaus rasa meile. Ji nepanaši į tą, kurią iki šiol buvau jutęs kitoms mergelėms. Aš galiu tave tik gerbti, kaip gerbiu pasauliui Išganymą Pagimdžiusiąją. Aš mirsiu dėl tavęs, bet ir mintimi tavęs nepaliesiu, nepanorėsiu tavęs. Nuo šios valandos aš ėmiau neapkęsti visų tų moterų, kurios kada nors mano buvo. (Prispaudęs kairiąją ranką prie krūtinės). Tikėk manim, aš noriu būti vien tavo draugas ir brolis. Visa atliksiu, ką liepsi, net jei panorėsi, kad aš nugabentau tave tam, kurį tu myli.

ONA DUONUTĖ (sujaudinta jo kalba). Prisiek man, kilnusis riteri, kad nėra apgaulės tavo žodžiuose.

KELLERIS. Siekiu švento Jurgio jietimi, kad aš kalbu, ką manau ir juntu. Aš tau prisiekiau priesaika, kurios nedrįs sulaužyti nei vienas tų, kur aukso pentinus ir riterio juostą dėvi. (Prispaudęs kalaviją abiem rankom prie krūtinės). Pasakyk man, kas tavo draugai, ir aš duosiu jiems žinoti, kai tu būsi laisva, kad jie galėtų tave lydėti, kur panorėsi. Jei tu vis dar nepatiki manimi, jais pasitikėsi. Pamanyk tiktai, kokis tavęs laukia likimas? (Švelniai, tyliu balsu). Tu - trapi gėlelė. Tau kaip gėlei reikia saulės ir šilumos, ir tu suvysi šioje niaurioje pastogėje. Tu, kuriai kojas bučiuoti man būty didžiausia laimė, turėsi jaukinti girtus niauraus stabmeldžio lėbavimus! (Tvirtai, kalaviju į žemę stuktelėjęs). Ne, šito niekuomet nebebus.

ONA DUONUTĖ. Aš meldžiu dieną ir naktį švenčiausiąją Mergelę, visų našlaičių globėją, kad tai neištiktų manęs.

KELLERIS. Jei tu nenori manim patikėti ir sekti mano patarimu, aš kitaip tave gelbėsiu: aš nukausiu šios stabmeldžių šalies žiaurų valdovą, ir teteisia mane dangus ir žemė. Tebūna taip!..

ONA DUONUTĖ. Nedaryk to, kilnusis riteri. Tikiu ir noriu tavim tikėti. Tebūna tau švenčiausiosios Mergelės malonė, kad manęs našlaitės esi pasigailėjęs. Štai tau mano žiedas. Tie, kurie buvo mano tėvo draugai, tau suteiks reikalingos pagalbos, kai jį pamatys tavo rankose. (Nuima nuo piršto žiedą ir duoda Kelleriui).

KELLERIS (prieina arčiau ir atsiklaupdamas ima žiedą). Dėkui. O kunigaikštyte! Aš negeras žmogus, galįs daugel pikto padaryti, bet tau nepadarysiu! Tik meldžiu tave, negundyk manęs nepasitikėjimu. (Klūpodamas mauna sau žiedą ant piršto).

ONA DUONUTĖ (paduodama jam ranką). Prisiek man dabar, kad manęs neapleisi ir dar didesnėn nepaskandinsi nelaimėn.

KELLERIS. Mano sielos išganymu siekiu tau. (Bučiuoja jai ranką, paskui suknelės kraštą, pasikelia ir išeina; kunigaikštytė kurį laiką stovi susimąsčiusi, paskui irgi išeina).

OLIGĖ (įeina, nusiminusi, sumišusi). Štai ką aš išgirdau? Dieve tu mano, kaipgi tai!.. (Visai sumišusi). O aš gi, aš gi kaip?.. Nejaugi užleisiu? Praėjo šalimi ir net nedirstelėjo į mane... (Piktai). Ne, niekuomet! Pati žūsiu - ir tegul - bet neužleisiu jai. (Garsiai, sudaužus kumščiu į kumštį). Ne, neužleisiu!..

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page