r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
SKIRGAILA

AISTRŲ SŪKURY

I

Ten pat Vilniaus Augštojoje pily. Nedidelis keturkampis kambarėlis; dešinėje lova, žvėrių kailiais apklota. Skobnys ir dvi trikojės, apvalios, be atramų kėdės. Vienoje sėdi Vartenbergas, kitoje guli jo skraistė, šalmas ir kalavijas.

KELLERIS (stovėdamas priešais, susidėjęs rankas ant krūtinės, šypsodamasis). Matai, dievobaimingasis mano broli ir kilnusis riteri, kaip gerai gali patarnauti šventajam Ordinui gundomoji nuodėmė gražios mergelės pavidalu. Tu su visu savo dievotumu nieko nebūtai galėjęs sužinoti apie svarbius širdies dalykus šio niauraus stabmeldžių žemės valdovo.

VARTENBERGAS (sekdamas Kelleriu ir prisitaikydamas jo nuotaikai). Tenepastebi Viešpats Dievas ir švenčiausioji Mergelė tavo mažučio nusižengimo. Tikrai, tu patarnavai šventajam Ordinui, ir apie tavo nuopelnus aš paskubėsiu pranešti broliui grosmeisteriui ir didžiajam kapitului. (Nusijuokęs). Cha-cha-cha... Tik, manau, be smulkmenų.

KELLERIS. Žinau, kaip tu praneši, gudruoli. Brolis grosmeisteris ir kapitulas pastebės tik mano nuodėmes ir tavo nuopelnus. Bet - tematai tave Dievas. Aš surasiu sau kitokį, negu tu lauki, atlyginimą pas dailią mergelę. Pasižymėjimas, kurio tu jieškai, manęs vistiek neišvengs.

VARTENBERGAS (rimtai, nepatenkintas). Kur Ordino balsas reikalauja, aš moku užmiršti save ir savo nuopelnus, o pasižymėjimų visai nejieškau. Tai gerai žino brolis grosmeisteris.

KELLERIS. Tebūna tiesa tavo kalboje, kilnusis riteri. (Nusijuokęs). Cha-cha-cha!.. Aš nepavydus. Būdamas augštos kilmės, pasieksiu tiesiu keliu, ko tu nesugebi pasiekti su visų savo gudrybių pagalba.

VARTENBERGAS (atsikėlęs). Kitu metu aš kitaip mokėtau atsakyti į tavo juokus, kilnusis broli. Vartenbergų giminės riterių kalavijas visuomet stovėjo jų garbės sargyboje, ir pasižymėjimo sau jieskojom ir jieškom tik kovos lauke. Kas kitaip kalba, loja kaip šuo, pasakytau aš. (Atsisėsdamas). Bet dabar Ordino labas reikalauja, kad tarp mūsų būtų taika.

KELLERIS. Tebūna tarp mūsų taika, kaip tu sakai. Žinok, kad aš rietis nemėgstu. Aš nepiktas ir kalbu, ką manau. (Ima nuo kėdės Vartenbergo skraistę, šalmą ir kalaviją, deda juos ant skobnių;, o patsai sėdasi kėdėn). Tepatenkina tave kapitulo brolių pagyrimas ir grosmeisterio padėka. Man pakaks to, ką aš iš gražiosios mergelės gausiu.

VARTENBERGAS (po nemalonaus tylėjimo). Jei pasiseks įvykinti, ką sumanėm, sukiršinsime lenkus ir lietuvius, o tas bus Ordinui naudinga. Lengvai tuomet galėsime pasiekti tikslą, dėl kurio čia mudu esame atvykę.

KELLERIS. Aš nemėgstu nepasisekimų. Ką nutariau, įvykinsiu.

VARTENBERGAS. Lydos kunigaikštytė liks amžinai mums, kryžiuočiams, palanki, kad laisvę jai grąžinsim; dėkingas Mozūrų kunigaikštis taps irgi mūsų draugu.

KELLERIS (nusijuokęs). Lydos kunigaikštytė ne tik dėl to bus mums palanki. Aš pasistengsiu tam kitas surasti priežastis, jei tik ji tokia graži, kaip sakoma. Ar verta bus Mozūrų kunigaikščiui būti dėkingam, aš nežinau. (Nusijuokęs). Cha-cha-cha!.. Manau, grietinė teks man, jam pakaks graibstyti rūgusis pienas.

VARTENBERGAS. Paslaptis, su kurios pagalba laikome savo rankoje valdovus, visuomet naudinga. (Juokdamasis). Bet ar ne perdaug tik savim pasitiki, gudrusis broli?..

KELLERIS. Nėra tokios moters, kuri, man panorėjus, nebūtų mano.

VARTENBERGAS (atsikėlęs vaikščioja po kambarį, trindamas delnus, patenkintas). Sutvarkysim Ordino labui šį reikalą su šventosios Mergelės pagalba, sutvarkysime! Tik saugokis, broli, neatsargaus atvirumo.

KELLERIS. Mano uždavinys - narvas atidaryti ir išvilioti paukštytė, o kas toliau, tedaro kiti: tu, grosmeisteris, kapitulas ar kas kitas. Aš moku veidmainiauti tik su moterimis ir vien meilės dalykuose.

VARTENBERGAS. Reikia visa mokėti, ko švento Ordino labas reikalauja. (Sėsdamas vėl). Meilės kelias čia slidus ir pavojingas; jis reikalauja daug gudrumo, neužmiršk to, riteri. (Tvirtai). Taigi būk gudrus, kilnusis broli Kelleri. Užgauti neatsargiu žingsniu, jau dabar neapykantos kupini, spėjami draugai virs mums nepermaldomais priešais. Vėlgi paukštytė gali nepanorėti skristi iš narvo.

KELLERIS. Kur nepanorės! Tepasimatysiu tik su ja, išskris paukštytė iš narvo, ir dar kaip! Juk jame nelinksma gyventi, o ateitis vilioja laisve, jaunystės džiaugsmais, meile... Kurios moters širdis nepasiduos tokiai pagundai?!.

VARTENBERGAS. Veik, kilnusis riteri, Dievo ir šventojo Ordino labui ir būk atsargus. Čia ne lengvabūdė mergelė rūpi, bet susipynęs tautų likimas. Šioje gi prakeiktoje pily sienos gali matyti ir girdėti. Čia žmonės piktesni už žvėris, ir jokios teisės negelbės mūsų nuo įžeidimo, o gal ir nuo pražūties. (Pasikeldamas). Tepadeda tau Visagalis Dievas ir švenčiausioji Mergelė Marija, mūsų galingoji globėja.

KELLERIS (šypsodamasis). Tu pasimelsk, dievobaimingasis broli ir kilnusis riteri. Teisingo malda juk daugel sveria pas Dievą. (Nusijuokęs). O aš tuo laiku pasimelsiu grakščiai kievietei: ji juk sargas mūsų paukštytės. Eik dabar, kilnusis broli: aš girdžiu jos žingsnius. (Nusišypsojęs). Nekliudyk man gerą darbą atlikti. (Paduoda Vartenbergui skraistę ir šalmą. Kai tasai išeina, grįžta į skobnis ir atsistoja; kuriam laikui praslinkus, įeina Oligė. Ji sustoja duryse ir, lyg svyruodama, ar žengti pirmyn ar ne, dairosi į vidų, laikydamasi dešiniąja durų rankelės). Aš čia, mano balandėle. Aš tavęs jau seniai laukiu. (Eina su ištiestom rankom).

OLIGĖ (puldama jam ant krūtinės). Mielasis mano! (Kelleris apkabina ją ir, prispaudęs prie krūtinės, bučiuoja). Aš negalėjau anksčiau. Aš bijojau, kad nepastebėtų kas. (Prisidėjusi pirštą prie lūpų, klausosi).

KELLERIS. Būk rami, mano mieloji, čia niekas neužeis. (Veda į lovą, kur sėdasi, ir sodina ją ant kelių). Tu ilgam atėjai? Kaip praeitą vakarą, visą naktį liksi... Tiesa?..

OLIGĖ. Negaliu, mielasis. Aš tik neilgam laikui. Bijau!.. Pastebės, apkalbės...

KELLERIS (glamonėdamas ją). Aš tavęs neatleisiu dabar. Kaip praeitą naktį liksi, gerai? (Žiūri jai į akis).

OLIGĖ (atstumdama jo ranką). Negniaužk taip krūtų: man skaudu. (Nušokus nuo kelių, sėdasi šalia; imdama ji už rankų). Negaliu nūnai, brangusis berneli! Aš tik valandėlei. Nekalbėk, tylėk!.. (Uždengia jam delnu burną). Ryt, ryt visą naktį aš tavo. Nūnai aš turiu kunigaikštytei tarnauti. Jos prieškambary nūnai turiu budėti. Tik ryt vakarą būsiu laisva.

KELLERIS (suėmęs jos abi rankas, savo delnuose gniauždamas, žiuri jai į akis). Tu mane rytoj įleisi kunigaikštytės kambarin. Gerai?.. (Glaudžia jos ranką į savo krūtinę).

OLIGĖ (nustebusi). Kunigaikštytės kambarin? Ko tau ten reikia?

KELLERIS. Aš turiu pamatyti kunigaikštytę. Man labai svarbu!.. (Bučiuoja ją). Mano balandėle!

OLIGĖ (atsitraukdama, bet palikdama savo rankas jo delnuose). Kam tau jos reikia? Tu nenumanai, kokis kiltų pavojus tau, jai ir man, kunigaikščiui sužinojus.

KELLERIS (paleidęs jos rankas). Tavo dalykas saugotis, o manim nesirūpink. Aš tam juk kalaviją nešioju, kad pavojaus nesibaidytau.

OLIGĖ. Tavo kalavijas negelbės nei tau, nei mums, berneli. Tu dar nepažįsti mūsų valdovo. (Uždengia delnais veidą). Vai, jei jis sužinotų! Gyvą žemėn lieptų pakasti...

KELLERIS. Turi pasistengti, kad jis nieko nesužinotų. (Paėmęs ją vėl už rankų ir nusilenkęs žiuri jai į akis). Užkerėk jį savo gražiom akutėm, ir jis nieko nepanorės žinoti pasaulyje, kaip dabar aš.

OLIGĖ (lyg nusigandusi). Jį? Temyli mane Dievas ir saugo nuo jo meilės. (Žegnojasi). Nelaiminga būtų toji mergelė, į kurią jis atkreiptų savo dėmesį. Geriau mirti, nekaip jam patikti. Vėlgi aš tave pamilau, tave vieną, berneli!..

KELLERIS. Užkerėk jį, kaip mane užkerėjai. (Apkabindamas ją už liemens). Tu saldi kaip nusidėjimas. Tik panorėk, ir jisai visa užmirš dėl tavęs, net savo dailiąją kunigaikštytę.

OLIGĖ (pažvelgus jam į akis). Nejaugi tu panorėtai? (Atsitraukdama nuo jo). Bjaurusis, tu manęs nebemyli! (Glausdamasi prie jo). Mieliausiasis mano, nužudyk mane, pasmauk, kai pasibaigs tavo meilė. Aš nenoriu priklausyti kitam.

KELLERIS (viena ranka apkabinęs ją, kita glostydamas plaukus). Nejaugi taip mane myli? (Oligė linktelėja galvą). Balandėle mano! (Glausdamas jos galvą prie savo krūtinės). Taip mane pamilai?!.

OLIGĖ (sudėjus rankas po veidu ir prisiglaudus į jo krūtinę). Kaip tavęs galėjau nepamilti! Tu augštos kilmės riteris, jaunas, gražus, narsus... Tu gražiausias visų mūsų jaunuolių. O kunigaikštis? Visuomet girtas, piktas ir niaurus kaip rudens naktis. Man vis atrodo, - todėl čia taip šalta, drėgna, ūkanota, kad visi čia toki niaurūs, toki nuobodūs. (Atsisėdusi tiesiog). Aš vos nenumiriau ir būtau visai numirusi, jei ne tavo meilė - taip man čia ilgu ir nuobodu! (Suimdama jo rankas savo delnuosna). Drauguži, paimk mane su savim, kai iš čia vyksi tėvų šalin!

KELLERIS. Tu užmiršai, pietų mergele, kad aš vienuolis, ir su moterim gyventi man uždrausta.

OLIGĖ (apkabinusi jį už kaklo ir prisiglaudusi). Aš būsiu tavo vergė. (Žiūrėdama jam į akis). Argi ne garbinga tarnauti kaip vergė tokiam narsiam riteriui kaip tu? (Atsitraukdama). Bet tu nebemyli manęs... Aš matau... (Užsidengia delnais akis ir nuleidžia galvą, lyg verkdama).

KELLERIS (tyliai į ją nusilenkęs). Argi dar neįsitikinai kaip karštai aš tave myliu ir mylėti moku? Pasilik šią naktį pas mane, ir tu pamatysi, ar aš nustojau tave mylėjęs.

OLIGĖ. Aš norėtau visuomet su tavim būti, bet žinai, kad negaliu.

KELLERIS (apkabinęs ją meiliai). Padaryk taip, kad aš galėtau rytoj pasimatyti su kunigaikštyte, ir mudu išvyksime iš čia ir nebesugrįšime. Aš nugabensiu tave protėvių pilin. Šventasis tėvas Romoje panaikins mano apžadus, ir tuomet tu būsi mano viešpatė, ne vergė. Padaryk tik, kad galėtau pasimatyti su kunigaikštyte.

OLIGĖ. Bijau aš, mielasis. (Atsitraukdama staiga). Ne, ne, negaliu!..

KELLEBIS (tvirtai). Turi padaryti, kad aš to noriu. (Vėl, meiliai ją apkabinęs, glaudžia prie krūtinės). Juk tu myli mane? Ar ne tiesa?..

OLIGĖ. Todėl ir negaliu, kad myliu. Aš nenoriu, kad tu, mane apleidęs, kitą pamiltai. Kai iš čia išjosi, teatleidžia tau Dievas, jei duoto man žodžio netesėsi, bet dabar, šioje pily, turi vien tik manim gyventi, mane tik mylėti, man vienai priklausyti... (Užsidengusi veidą delnais). Arba aš gyva būti nebenoriu... (Verkia tyliai vaitodama).

KELLERIS (glostydamas plaukus, nuramindamas). Nusiramink, mieliausioji. Argi kunigaikštytė panorėtų mane pamilti? Nejaugi užmiršai, kiek mūsų nekenčia šio krašto žmonės?

OLIGĖ (per ašaras). Aš negaliu tikėti, kad atsirastų moteris, kuri galėtų tau pasipriešinti! Tavęs nepamilti negalima! (Šluostydama prijuoste ašaras). Matau, kad jau esu įkyrėjusi. Aš gi prasta mergelė, ne kunigaikščių kilmės... (Piktai, net kumštis sugniaužusi). Uch, kaip aš josios nekenčiu dabar!.. (Gniauždama rankas). Kam aš tau taip greitai pasidaviau, kodėl ilgiau nesipriešinau?.. Tu mane būtai iki šiol dar tebemylėjęs.

KELLERIS. Kodėl? Kaip dažnai moterys save klausia, kodėl, bet nei viena dar nesugebėjo į tai atsakyti; bent aš nesu girdėjęs. (Apkabinęs ją už liemens). Patikėk manimi, ne apie meilę aš su ja kalbėsiu. Aš tave myliu, ir kitos meilės mano sielai nebereikia. Man pavesta atlikti pas ją svarbus. Ordinui reikalas, nuo kurio priklauso net mano likimas. Negaliu gi aš ją viešai aplankyti!

OLIGĖ. Pasakyk, apie ką tu rytoj su ja turi kalbėti? Tuomet aš gal pasistengsiu.

KELLERIS. Su tavim galiu kalbėti tik apie meilę. Ordino reikalai - ne moterų dalykas.

OLIGĖ (atstumdama jo ranką nuo liemens). O kunigaikštytė? Ar ji ne moteriškė?

KELLERIS. Ji plataus krašto valdovė... (Įtikinamai, gniauždamas jos rankas savo delnuose, o paskui pridėjęs jas prie savo veido). Tikėk manim, aš neapleisiu tavęs, neatsižadėsiu tavo meilės dėl viso pasaulio kunigaikštyčių ar karalaičių... Bet nuo to, pamatysiu aš ją ar ne, priklauso mano ir tavo likimas. (Paleidęs jos rankas). Turi manęs klausyti, arba žūsi... Ne, ne tu, bet mudu, tu ir aš drauge žūsime.

OLIGĖ (susidėjusi rankas ant kelių). Kaip aš bijau! Tu nežinai, koks žiaurus kunigaikštis, kai jis supyksta. Sužinojęs nepasigailės nei manęs, nei tavęs.
Dieve tu mano geriausiasis! Kam tu man davei šitą meilę? Aš tokia buvau rami, taip laisvai gyvenau... (Užsidėjusi rankas už galvos ir neigiamai kraipydama galvą). Ne, ne, aš negaliu, mieliausiasis mano. Ir nebereikalauk... Aš ir tavęs bijau... Netikiu...

KELLERIS (įsirėmęs ranka į šoną, žiūri į ją). Aš nežinojau, kad tu baili. Ar atmeni, ką tu sakei, kai aš pirmąkart tave pamačiau? Kad nieko nesibijanti, ir aš patikėjau. Ir pamilau todėl, kad patikėjau. (Imdamas ją už rankos augščiau alkūnės). Na, paklausyk, mieloji...

OLIGĖ (atitraukdama ranką). Ak, neliesk manęs! Man skaudu... Ne kunigaikščio aš bijau, jos bijau, tavęs bijau. (Uždėjus jam abi rankas ant pecių, meiliai). Mielasis, mano, neik pas ją! (Skaudžiai). Geriau nudėk mane, išliek iki paskutinio lašo mano kraują, tik neik pas ją!..

KELLERIS (ima jos dešinę, bučiuoja delnan ir maloniai glostydamas). Kvailute tu mano! Nejaugi tu nepasitiki manimi, mano žodžiais? Jei myli, turi pasitikėti.

OLIGĖ (atitraukdama ranką). Jei myliu?.. Myliu ir visdėlto nepasitikiu... Negaliu pasitikėti, nes myliu tave... (Skubiai pašokus iš vietos ir paėmus jo ranką). Gerai, aš padarysiu, kad tu ją pamatysi, bet ir aš ten būsiu.

KELLERIS (tvirtai). Aš turiu ją vieną matyti.

OLIGĖ (paleidus jo ranką, rūsčiai). Melagi! Dabar aš visa suprantu... Tau įkyrėjo mano meilė, ir tu naujo malonumo sau jieškai. (Tvirtai, atkakliai, mostikuodama rankom). Ne, tu jos niekuomet nepamatysi.

KELLERIS (atsistojęs, tvirtai). Turiu pamatyti!.. (Šiurkščiai, nutvėręs ją už rankos). Girdi, verge...

OLIGĖ (ištraukdama ranką). Ak, neliesk manęs! Leisk arba imsiu šaukti!.. (Ištrūkus, staiga išbėga iš kambario).

KELLERIS (kurį laiką stovi, susimąstęs). Sujaudino mane savo meile šita mergiotė... Vargšė, kaip ji pavydi... (Linguodamas galvą). O visdėlto ji padarys, kaip aš noriu.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page