r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
SKIRGAILA

TARP DVIEJŲ PASAULIŲ

V

Vilniaus Augštojoje pily, kambariuose, kur tapo apgyvendinta kunigaikštytė Ona Duonutė. Didelė menė; molinė asla ir pasieniais suolai, iškloti lokių kailiais; kampe skobnys, priešais suolelis. Kunigaikštytė sėdi pas skobnių kampą ir verpia. Su ja verpia dar kelios mergos. Verpdamos visos dainuoja.

Vai, pūtė, pūtė šiaurasai vėjelis,
Vai barė mane jaunasai bernelis,
Kad aš, mergelė, žodžio nelaikau,
Kad aš, jaunoji, jau kitą pamilau…
Sprogo širdelė kaip sode liepelė,
Temė akelės kaip tamsi naktelė…

ONA DUONUTĖ (įėjus Oligei, liaujasi dainavus ir verpus). Tu buvai, tu matei jį? (Oligė linktelėja teigiamai galvą). Ką jis tau sakė? Žadėjo ateiti?

OLIGĖ (imdama verpstį). Sakėsi atvyksiąs, kai tik baigsiąs savo maldas. (Sėdasi už kuodelio). Ak, valdove, kad tu būtai mačiusi, kokis pas mus atvyko riteris iš vokiečių žemės! Augštas, stiprus kaip ąžuolas, gražus kaip bijūnėlis. Tokio mūsų jaunimo tarpe aš dar nesu mačiusi.

ONA DUONUTĖ. Vokiečiai pikti ir žiaurūs žmonės. Laimingas tasai, kurio akys niekuomet jų nėra mačiusios.

PIRMOJI MERGA. Geriau į juos nei nežiūrėti! Dar užkerės.

ANTROJI MERGA. Sužinosi tada, kas yra piktas vokietis!

OLIGĖ. Kaip jis gali būti piktas, Jei toks gražus, ir jo akys taip linksmai juokiasi?

JONAS SKARBEKAS (įėjęs sustoja vidury kambario). Tesie pagarbintas Jėzus Kristus.

ONA DUONUTĖ. Ir mes jį garbinam... (Atsistojusi). Aš tave liepiau pakviesti. Gal sutrukdžiau tavo maldą, šventasis vyre?

JONAS SKARBEKAS (sudėjęs maldingai rankas). Aš meldžiau Viešpatį Dievę, kad savo malone teiktųsi nuraminti ir apšviesti tavo sielą.

ONA DUONUTĖ. Tu visuomet ramindavai mane, o kai nustodavau vilties, bardavai. Bet nūnai, šventasis vyre, nusiminimas vėl apgaubė mano širdį.

JONAS SKARBEKAS (kraipydamas galvą ir pakėlęs akis augštyn). Negerai, dukra Kristuje, negerai. Melskis ir prašyk Dievę, ramybės šaltinį, tegrąžina vėl ją tavo širdžiai.

ONA DUONUTĖ (atsisėsdama). Negaliu melstis, šventasis vyre. Tu sakei, kad mano likimas tuoj pasikeisiąs, kai tik atvyksią gerosios karalienės pasiuntiniai. Jie jau seniai atvyko, o aš vis dar vargstu nelaisvėje.

JONAS SKARBEKAS (prieidams arčiau). Nenustok vilties, dukrele, ir teramina tavo širdį Viešpats Dievas, visų nuskriaustųjų gerasis tėvas.

ONA DUONUTĖ. Jie turėjo užtarti mane geru žodžiu. Ar jau kalbėjo jie su žiauriuoju šios pilies valdovu?

JONAS SKARBEKAS. Kalbėjo bet... (Sudėjęs rankas ir pakėlęs akis augštyn}. Atkaklus kunigaikštis Skirgaila, ir sunku palenkti jo širdis. Aš buvau įkalbėjęs karaliaus pasiuntinius užtarti tave, bet Augščiausiasis likimo Sprendėjas neleido mums surasti kelio į kunigaikščio Skirgailos širdį ir protą.

ONA DUONUTĖ (sudėjus rankas ant kelių, liūdnai). Nejaugi nebėra man vilties?

JONAS SKARBEKAS (šalia jos stovėdamas). Viltis pas Viešpatį Dievą, dukrele. Jo sprendimai mums, mirtingiesiems žmonėms, nežinomi, neįmanomi. Galgi tavo labui leido jisai patekti tau į kunigaikščio Skirgailos rankas.

ONA DUONUTĖ. Mano labui?

JONAS SKARBEKAS. Tavo labui, dukrele. Taip mano vyskupas Henrikas. Nors jis jaunas amžiumi, bet gilus jo protas moka atspėti Dievo sprendimą, kurį jis pats, savo asmeniu, nori tau pareikšti.

ONA DUONUTĖ (sudėjus rankas, nekantriai). Ak, Dieve tu mano! Jau man pritrūko kantrybės laukti, kadagi pagaliau pasibaigs mano vargas.

JONAS SKARBEKAS (atsisėsdamas salia jos). Dievas gerai žino, ką daro. Tokis jo šventas noras, dukrele, ir mes visi turim pasiduoti, ką mums skiria jo šventa ranka. (Atsidusęs). Žmogaus protas siauras, ir siela jo nekantri, bet Dievo Apvaizda geriau žino, kas iš mūsų išgnymui naudinga...

ONA DUONUTĖ (nekantriai, nutraukdama). Ar pasiuntei mano laiškus Mozūrų kunigaikščiui?

JONAS SKARBEKAS. Aš juos įteikiau garbingajam vyskupui Henrikui, lenkų karaliaus pasiuntiniui.

ONA DUONUTĖ (sumojus rankom). Ak, tu Dieve mano! Aš gi prašiau tave tiesiog nusiųsti Mozūrų kunigaikščiui. Juk jis vienintelė mano viltis.

JONAS SKARBEKAS. Mozūrų kunigaikštis nei žingsnio nežengs be garbingo lenkų karaliaus pritarimo. O vyskupas Henrikas žymus karaliaus patarėjas. Kaip jis nutaria, taip būna.

ONA DUONUTĖ (nekantriai). Ak, tu nepažįsti Mozūrų kunigaikščio! Jis manęs neapleis nelaimėje... Vėl, juk mudu susižadėję karaliaus pritariami.

JONAS SKARBEKAS. Taip, taip, dukrele! Bet (dievobaimingai akis augštyn pakėlęs) Dievo sprendimai neįmanomi, neįspėjami.

ONA DUONUTĖ. Ką tu nori pasakyti? (Neramiai). Sakyk, tu žinai blogas man naujienas?

JONAS SKARBEKAS (paėmęs ją švelniai už rankos). Tikėk Viešpačiu Dievu, kuris tau vien gero nori, dukrele! Atsimink, kad nei viena tavo ašara veltui nepražus Jo akyse. Visi tavo vargai angelo sargo šventa rankele lieka įrašyti į dangaus gyvenimo knygą.

ONA DUONUTĖ (atsistojusi, nekantriai atitraukdama ranką). Tu slepi nuo manęs kažką baisaus. Nekankink mano sielos, šventasis vyre, sakyk visa, ką žinai.

JONAS SKARBEKAS (kraipydamas neigiamai galvą). Aš dar nieko nežinau, dukrele. (Atsistodamas). Tik, juntu, tavo angelas sargas kušta man į ausį savo nekaltom lūpelėm, kad tau Dievo lemta atlikti didelis ir svarbus darbas.

HENRIKAS MAZOVIETIS (duryse, triukšmingai). Pasilikite už durų ar eikite sau, ponai, kur norite; kol kas judu man nesate reikalingi.

JONAS iš BYCHOVO (už durų). Gerai, pone, mes eisime sau.

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsigręžęs į kunigaikštytę). Ramybė tavo sielai. Pax tibi et animae tuae. (Priėjęs arčiau, laimina kunigaikštytę. Ji bučiuoja jam ranką, o jis, padėjęs kairiąją ranką jai ant galvos). Ką aš matau? Akys ašarotos, veidas nusiminęs!.. Džiaugtis tau reikia, ne liūdėti, kad Amžinasis Dievas atkreipė į tave savo dėmesį.

ONA DUONUTĖ (pakėlus galvą). Aš neužsitarnavau Dievo malonės, jei mane ištiko tokia nelaimė.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Ar tu žinai, kad tai nelaimė? Aš tau sakau, kad džiaugtis turi, laimėjusi tokią Dievo malonę! Garbingiausios pasaulio moterys pavydės tau!

ONA DUONUTĖ (neigiamai kraipydama galvą). Ne, šventasis vyskupe, tu man neįkalbėsi! Kokia gi didesnė dar nelaimė gali ištikti mergelės širdį?

HENRIKAS MAZOVIETIS (sudėjęs rankas ant krutinės, rūsčiai). Kaip drįsti priešintis ir netikėti manim, kuris esu tau Dievo sprendimų skelbėjas? A? Nusišluostyk ašaras ir atkalbėk su kunigu Jonu ,,Te Deum laudamus"... (Į mergas). O jūs, kregždutės, dumkite lauk ir nedrįskite grįžti, jei pragaro bijote, kol aš su kunigaikštyte čia kalbėsiu. (Kryptelėjęs joms galvą). Na, greičiau!.. (Mergos pakyla ir žiuri į kunigaikštytę; toji galvos linktelėjimu duoda suprasti, kad išeitų; mergos išeina).

ONA DUONUTĖ. Kalba tavo man neaiški, šventasis vyskupe. Ko verkti ir aimanuoti turiu, aš žinau, bet kodėl turiu džiaugtis, mano širdis nenujaučia. Ar gal Skirgaila leido man vykti, kur aš noriu?

HENRIKAS MAZOVIETIS. Niekur tau vykti nebereikia. Čia atliksi, kas tau Dievo lemta. Tau skirta užbaigti mūsų šventos karalienės darbas. Supranti? Ar tai ne laimė, ne garbė, ne džiaugsmas nusipelnyti tokios malonės?

ONA DUONUTĖ. Nenumanau, apie ką kalbi, kokis darbas būtų Dievui reikalingas, kurį ne vyras, bet moteris turėtų atlikti? (Eina į skobnis).

HENRIKAS MAZOVIETIS (sekdamas ją ir atsisėsdamas). Pakreipti į Dievą ir šventą mūsų tikybą Lietuvos valdytojo sielą, kurios Dievo malonė dar nėra palietusi. Supranti dabar?

ONA DUONUTĖ (stovėdama salia skobnių). Nesuprantu, bet juntu, kad nesi mano draugas.

HENRIKAS MAZOVIETIS (lyg nustebęs, net pakyla, ir eidamas į ją susidėjęs rankas ant krutinės). Aš nesu tau draugas?! Aš, labiausiai nusidžiaugęs garbe, kurią tu įgysi, laime, kuri tavęs laukia danguje!.. (Krūptelėjęs pečiais). Ir tu drįsti sakyti, kad aš nesu tau draugas!.. Ha! (Sėsdamas kėdėn ir iš paniūrų į ją pažvelgęs). Bijok apie mane taip manyti, nes gali tave ištikti baisi Dievo rūstybės ranka.

ONA DUONUTĖ (sunėrusi ties krūtine rankas). Kame gi toji mano garbė, kame gi toji mano laimė? Aš nesuprantu, nenumanau. (Paliesdama rankom smilkinius). Ak, Dieve Augščiausiasis!

HENRIKAS MAZOVIETIS (tvirtai). Kaipo Skirgailos žmona, tu būsi čia šventos katalikų Bažnyčios parama, dviejų tautų taikaus sugyvenimo ryšys. Tu būsi tiltas, pratiestas nuo Lenkijos į Lietuvą, per kurį pereis Voluinė ir Podolė lenkų globon. Taip lėmė Visagalio Dievo Apvaizda, ir nedrįsk Jai pasipriešinti!..

ONA DUONUTĖ. Ir aš turiu būti Skirgailos žmona? Ne, (atsisėsdama) niekados to nebus! Geriau mirsiu.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Ką, mirsi?!. (Pasikeldamas). Mirtis negelbės. Pragaras laukia tavęs, nes drįsti Dievui pasipriešinti! A? Kaip krikščionė, turi nusilenkti Dievo lėmimui.

ONA DUONUTĖ. Aš Mozūrų kunigaikščiui Dievo akivaizdoj esu pasižadėjusi...

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsikėlęs prieina į ją). Fu! (Dumia jai į veidą). Štai padūmiau - ir nebėra tavo pažadų. Bažnyčios duota man galia naikinu visus tavo pažadus!

ONA DUONUTĖ. Bet aš to nenoriu, neprašau! (Išdidžiai, atsistojus). Aš ne vergė, aš savo likimo valdovė ir jūsų tikslų auka būti nenoriu. Ir Mozūrų kunigaikštis tikras vyras. Jis mokės mane ir nuo jūsų apginti ir iš Skirgailos rankų išvaduoti.

HENRIKAS MAZOVIETIS (priešais ją stovėdamas, rankas ant krūtinės susidėjęs, rūsčiu balsu). Tu manai, kad beprotis Mozūrų kunigaikštis!
Tu manai, kad žemės valdovai man, kuriam šventoji Bažnyčia dangaus raktus yra pavedusi, priešintis gali? A? Pragare amžinai degsi už tokią mintį! Tikroj krikščioniškoj šaly laužui būtai skirta kaipo heretikė! A? Supranti? Dievo sprendimui priešintis!.. Negirdėtas dalykas!.. Ir tai dar moteris drįsta! (Skarbekui). Išaiškint tu jai, kuo gresia jos sielai prieštaravimas man, kuris jai Dievo lėmimą skelbiu! (Išeina piktai trinktelėjęs durimis).

JONAS SKARBEKAS (prieidamas). Kunigaikštyte, praregėk Dievo sprendimą. Šventajam vyskupui Augščiausiasis anksčiau atvėrė akis negu mums. Didis karas gresia krikščioniškoms tautoms, jei tu jo nesulaikysi. Skirgaila atkaklus ir nepakenčia krikščionių. Tik tu viena gali suminkštinti jo širdį, sulaikyti jo ranką. Ir tam Dievas tave čia atvedė. Ir šventasis vyskupas, kuriam Dievo sprendimai...

ONA DUONUTĖ (nuo jo nusikreipdama, eina prie lango). Aš praregėjau. Ne Dievo sprendimas jam rūpi, bet iš mano vargo gauti sau naudos. Jis augaulingas žmogus, ir aš jo nenoriu klausyti. Geriau išeik ir nekalbėk man, šventasis vyre, nes galiu ir tau pagarbos netekti.

JONAS SKARBEKAS. Galinga Šventosios Bažnyčios ranka...

SKIRGAILA (įėjęs stovi tarpdury, niauriai žiūrėdamas į juodu; jis girdėjo paskutinius Onos Duonutės žodžius). Kunigaikštytės įsakymai pildomi. Eik iš čia, pope, ir greičiau nešdinkis!

ONA DUONUTĖ (atsigręžia nusigandusi). Kunigaikštis!..

SKIRGAILA (žengdamas į priekį, Skarbekui). Aš nekartoju savo žodžių: girdi, pope. (Skarbekas nusilenkia kunigaikštytei ir Skirgailai ir išeina. Skirgaila eina į skobnis, sėdasi kitame jų kampe ir galvą rankom paremia; jis niaurus; Ona Duonutė sėdasi pas verpstį. Į ją pažvelgęs). Atėjau sužinoti, kaip jautiesi mano pily?

ONA DUONUTĖ (stengdamasi ramiai kalbėti). Ačiū tau, Lietuvos valdove. Aš pasiilgau gimtojo namo ir savo artimų žmonių. Aš laukiu, kad man lesi vykti Lydon?

SKIRGAILA. Kam tau Lydon vykti? Tu ten būsi viena. Negera moteriai gyventi vienai: ją gali nuskriausti, kas panori.

ONA DUONUTĖ. Aš nieko nebijau, kunigaikšti. Aš turiu daugel draugų, kurie mane myli.

SKIRGAILA (niauriai, taršydamas kairiąja ranka barzdą). Tavo draugai - ne mano draugai: aš jais nepasitikiu. Gyvenk čia. Lietuvos valdovų pilis Vilniuje - puikiausia visoje Lietuvoje pilis. Kiekvienam garbinga joje viešnagėti.

ONA DUONUTĖ (pažvelgdama į jį). Taip, Jei ši pilis nėra svečiui kalėjimu.

SKIRGAILA (iš paniūrų į ją pažvelgdamas, įsiremdamas kairiąja ranka šonan). Kas nenori joje gyventi kaipo svečias, tas gali pasilikti čia kaliniu.

ONA DUONUTĖ (liovusi verpti ir sudėjus rankas ant kelių). Kunigaikšti, nejaugi tu nori prievarta mane čia laikyti?

SKIRGAILA. Ne, bet tu pati pasiliksi čia, kol aš to noriu.

ONA DUONUTĖ (atsistojus, drąsiai). Tu užmiršti, Lietuvos valdove, kad aš turiu galingus užtarėjus! Jie neleis tau manęs skriausti. Brolis tavo, lenkų karalius Jogaila, galingas! Jis ir Mozūrų žemės kunigaikštis - sugebės mane apginti nuo tavo prievartos.

SKIRGAILA (irgi atsistodamas). Gerai, kad tu nesisieloji ir drąsiai kalbi. Aš mėgstu drąsius, ir todėl tu man dar labiau patinki. (Atsirėmęs rankom į skobnis). Kadangi savųjų tarpe nesuradai sau tinkamo vyro, svetimajam gi aš tavęs neatiduosiu, tai mano žmona būsi.

ONA DUONUTĖ. Tavo žmona? (Išdidžiai). Aš ne vergė tavo, nors kalinė. Būsiu to, kam esu pasižadėjusi. Bet tavo žmona (neigiamai kraipydama galvą, tvirtai) niekados!..

SKIRGAILA (tvirtai). Kas man darbo, kad jau esi kam žadėjusi! Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu, nei tau, nei broliui Jogailai, nei Kęstučio sūnui! Jegu žinotau, kad jie geriau sugebės jos garbę išlaikyti, aš užleistau jiems savo vietą. (Nuleidęs galvą, iš paniūrų pažvelgęs į kunigaikštytę). Bet kol aš to nežinau, aš niekam neužleisiu čia nei vienos pėdos. Aš gero noriu tiems, kurie čia gyvena, ir siekiu jo, kaip moku.

ONA DUONUTĖ (atsisėsdama vėl). Jei tu visiems nori gero, kodėl man gamini nelaimę visam amžiui? Ar aš tau esu kada pikta padariusi? (Ramiai ir išdidžiai). Pasilik sau Lydos valstiją, tik leisk mane pas mano sužadėtinį.

SKIRGAILA. Kad jis, gavęs tave, pareikalautų Lietuvoje dalies kaipo tavo kraičio? Ne, to niekuomet nebus. (Eidamas išilgai kambario). Tu būsi mano žmona ir todėl, kad tu ir tavo globėjai to nenori. Žinok, kad šitas namas - tavo namas, ir kito nebeturėsi. (Priėjęs prie durų susilaiko ir, kumščiu pasmakrę parėmęs, stovi).

ONA DUONUTĖ. Dieve tu mano brangusis, kam gi aš patekau į rankas?

SKIRGAILA (atsigręždamas į ją). Lietuvos kunigaikščiui, kuriam šalies likimas rūpi daugiau, negu tavo laimė.

ONA DUONUTĖ (sudėjus rankas, maldaujamai). Kunigaikšti, juk aš našlaitė esu. Nejaugi mane skriausi? Pasigailėk manęs, ir pasigailės tavęs gailestingasis Dievas sunkioje tau valandoje.

SKIRGAILA. Aš netikiu Dievo gailestingumu ir niekuomet jo nepanorėsiu. Visas vargas, kuris ištiko mūsų kraštą, nuo jo priklauso. Jis pavydus ir nuolat kovoja su kitais dievais, ir todėl per jį nėra žmonėms gyvenimo žemėje. Kol apie jį nebuvo girdėti pas mus, gera buvo mūsų šaly. Tai sako mūsų dainos ir senų amžių padavimai. (Prieina į skobnis, atsisėda ant suolo ir, barbindamas pirštais į stalą, niauriai). Gaila, kad aš ne dievas ir negaliu su juo kalaviju susiremti: lengviau tuomet gyventų žmonės pasauly.

ONA DUONUTĖ (sumojus rankom). Dabar aš matau, kad esu pražuvusi. (Per ašaras). Teprablaivina tave Viešpats Dievas ir suteikia tavo širdžiai paguodos. (Uždengia rankom veidą ir verkia striūbaudama). Pasigalėk savo sielos ir manęs, kunigaikšti!..

SKIRGAILA (kurį laiką tyli, žiūrėdamas į ją). Negerai darai, kad verki ir prašai. Bark mane, keik, bet neverk ir neprašyk. Aš to nemėgstu.

ONA DUONUTĖ. Kaip aš neverksiu, jei tu pražudyti mane nori? Mano nelaimė nesuranda tavo širdy užuojautos.

SKIRGAILA. Aš esu matęs didesnių nelaimių, ir todėl tavoji manęs nejaudina. Tu - garsios Lietuvoje giminės duktė, tavo protėviai gynė Punios pilį, kur visi žuvo iki vieno - vyrai, moterys ir vaikai. Jie nusižudė, kad tik nepatektų priešui į rankas. Aš noriu, kad ir tu tokios narsios sielos būtai kaip tos moterys, kurios ten žuvo.

ONA DUONUTĖ. Jos buvo stabmeldės! Mums Dievas draudžia tai daryti.

SKIRGAILA. Taip, taip! Aš buvau užmiršęs, kad tavo gyslose lenkų kraujas. Matyti, ir širdis tavo lenkiška. Geriau turėti vilko, vokiečio, nekaip lenko širdis. Lenkų tarpe daugel stiprių ir narsių vyrų, bet jų moterys bailios ir silpnos.

ONA DUONUTĖ. Kunigaikšti, aš vien tavo kilnumu tikėjau, ir tik šioji mintis palaikė mano jėgas. Kam atėmei man šitą paskutinę viltį, kam privertei mane nusiminti?

SKIRGAILA (kiek patylėjęs). Tu tiesą sakai, aš nevertas esu pagarbos. (Lyg susimąstęs). Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta, ir todėl nusiminimas mane graužia, ir todėl aš geriu. Aš matau, kad bloga gyventi pasauly, bet kas tuo kaltas, aš nenumanau. Aš norėtau panaikinti visa, kas yra pikta, ir nežinau kaip. Man sunku taip kalbėti su tavim, kaip aš kalbu, bet kaip kitaip pasielgti, aš nežinau.

ONA DUONUTĖ. Teprablaivina Viešpats Dievas tavo ramybės netekusią sielą! Nedaryk man pikto, jei tu jo nepakenti! Leisk man vykti namo, ir aš melsiu Viešpatį Dievą, kad jis suteiktų ramybę tavo širdžiai.

SKIRGAILA. Gerai, melskis, jei nori, bet čia. Perkūnas manęs neišgirs, o kitiems dievams melstis aš nenoriu. Aš ir be to esu niekšas, kad žmonių akivaizdoje priverstas esu garbinti nepakenčiamos tautos piktą ir neteisingą dievą, todėl, kad per jį krauju paplukusi mūsų Lietuva, kad kalaviju ir ugnimi privertė mus jam nusilenkti. (Pažvelgęs į ją). Ir dar kalba, kad aš turiu jį geru dievu vadinti!

ONA DUONUTĖ (sugniaužus rankas). Dieve mano brangiausiasis, ką jis kalba?!. Ir kokia aš nelaiminga - aš nemoku įtikinti tavęs, kad jis geras Dievas. Kunigaikšti, pasikalbėk su lenkų dvasininkais. Jie visa žino, jie visa išmano: jie tau išaiškins.

SKIRGAILA. Lenkų popai? (Nusišypsojęs). Jie vergai, ir meluoja kaip vergai savo viešpačio naudai, ar gal ir jie nieko nenusimano. (Galvą nuleidęs, niauriai). Jeigu tavo smirdas, tave paniekinęs, pikta tau darytų mano akyse, aš jį geležiniais pančiais prirakintau, su šunimis pasodintau, ir būtų jam iš manęs šuns garbė. O mes gi kaip pasielgėm? Paniekinom savo dievus, pikta jiems darom, bjaurinam jų buveines - šventus ąžuolynus, kuriuos garbino mūsų tėvai. (Iš paniūrų į ją žiūrėdamas). Pasakysi, kad mes gerai elgiamės, nes darom, ką liepia mums naujas dievas. (Sudaužęs ranka į skobnis). Tu lietuvaitė, nejaugi tu nenuvoki, kad jis niekšingas dievas ir begėdiško darbo iš mūsų reikalauja!

ONA DUONUTĖ (atsistojus). Jis geras, kunigaikšti! Savo motinos siela siekiu, kad geras. Tik pikti žmonės nesielgia, kaip jis liepia. (Laužydama rankas). Ak, Dieve augščiausiasis, kadėl gi aš nemoku tavęs įtikinti!..

SKIRGAILA. O kas jam kliudo paversti juos gerais, jei jisai visa gali? Argi mes, garbindami senuosius dievus, žudėme gudus, deginom jų kaimus ir miestus, kai jie patekdavo mūsų globon? Kodėl gi mes nesielgėm taip bjauriai su kitais, kaip elgėsi su mumis tie žmonės, kurie jį vadina savo geruoju dievu, ir dar sako, kad jo valią pildydami taip elgiasi?.. (Matydamas, kad kunigaikštytė nori prabilti, neigiamai kraipo galvą ir modamas ranką). Nekalbėk man! Tu moteris, tu nieko nenusimanai. (Atsikeldamas). Bet aš visdėlto tikiu, kad atsiras jėga, kuri nugalės šitą dievą, bet kas ji, kur yra, ir kaip tatai įvyks, aš nežinau. O, jeigu aš žinotau! (Toli sugriaudė).

ONA DUONUTĖ (prieidama į Skirgailą, iškilmingai). Girdi, kunigaikšti, rūstų Augščiausiojo ženklą! Nepiktžodžiauk, kad Dievas savo rūstybėje neišgirstų tavo piktų kalbų.

SKIRGAILA (atsigręždamas į ją). Tai Perkūnas pakėlė savo rūstų balsą! Davė ženklą, kad jis dar neapleido nedėkingos Lietuvos, kad dar sugrįš į savo unksnėtus ąžuolynus! (Nusigręžęs, tvirtai). Tu atmink, ką aš tau sakiau, ir būk pasirengusi...

ONA DUONUTĖ. Ir nebėra vilties, kad tu pakeisi savo nusistatymą?

SKIRGAILA (išeidamas). Nėra ir būti nebus.

ONA DUONUTĖ (pravirkdama). Vai, kokia aš nelaiminga!..

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page