r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
SKERDŽIUS

IV

    Saulė pakopėjo aukščiau į vidudangę. Laukuose jau gerai kaitino, bet girioje nieko sau: čia visą dieną vėsu. Tik mato senas skerdžius, kad varmų daugiau ir daugiau sukasi aplink gyvulius, o musės net jam pačiam burnon, nosin lenda. Karvės selina, kad vis kur unksnėn, po egle.
    Sustojo Lapinas lygumėlėj ir žiūri į savo šešėlį, ar didesnis jisai nei jo žingsniai, ar ne. Užbrėžė lazdos galu, kur baigiasi šešėlis, ir žengė. Nužengė toliau, negu užbrėžta buvo.
    - Na, vaikeliai, leiskite gyvulius namo. Piemenys to tik ir laukė. Apsupę visą kaimenę, pliauškina botagais, bruka gyvulius kiek galėdami.
    - Nevykite, nevykite! Ne bažnyčion einate, skubintis nereikia.
    Bet piemenys mažai jo paiso. Vienas jų sudūzgė kaip varmas: biz biz; kiti išgirdę sudūzgė irgi, sudūzgė visokiais balsais, kaip kuris mokėdamas. Karvės klausė klausė ir, papūtusios uodegas, nudūmė bėgčiomis; o kuri buvo rambesnė, bėgti nenorėjo, toji ir botagu per šoną gavo.
    Linksma visiems. Medžiai nesiūbuoja, nešlama; saulė kaitina, tik paukštukai tai ten, tai čia užtraukia savo dainelę, sučiulba ir vėl nustoja staiga, lyg nukerta.
    Vai, gražu, gera ir linksma dievo pasauly, o dar girioje!..
    Išėjo gyvuliai iš miško, pamatė juos kiaulininkai ir paleido kiaules namo.
    - Odžiu namo, ūdžiu džiu, namo-o! - rėkia jie kiek galėdami. Kiaulės prisiminė, kad namie jų laukia loviai, pilni gardžios, minkštos, sultingos žolės, pasileido kaip ribuoliai, o paskui jas ir avys, nors jos tai ir nieko nelaukė. Avis kvaila, mato, bėga kiaulės, ir ji bėga, nors pati nežino ko.
    Paleidę kiaules namo, susėdo piemenys ant kalnelio pas balą ir laukia kitų, kurie atgena gyvulius; supuolė karvės balon ir geria; kita įbrido net ligi pilvo. Atsigėrė ir kitaip atrodo: ir pilnesnės, ir riebesnės.
    Štai ir tie, kurie miške gyvulius ganė, "stotkininkai". Vienas jų tempia kelias vantas ant pečių, kitas - šluotą, trečias - skujinę kaip kupstą.
    Bet ne jie rišo ir ne jų tai, tik skerdžiaus,
    Štai ir sodžius.
    - Teta, a teta! - šaukia Lapinas.- Aš tau trūkžolių parnešiau.
    Dar jauna moteriškaitė, bet jau suliegusi, išėjo iš vartų. Lapinas traukia iš gunčelės kišeniaus šaknis ir pila jai rieškučiosna.
    - Turėk prijuostę, žmonele, rieškučion nepaimsi; aš tau čia daugel prikasiau, kad ilgam užtektų.
    Toji atstatė prijuostę; skerdžius išdėjo visa ir kišenių išvertė.
    - Kad tave dievulis apdovanotų, dėdule! Aš jau nežinau, kaip tau dėkoti. Aš pati, matai, nepažįstu.
    - Nėra už ką, žmonele, dėkoti. Ar tai sunku? Tik kad sveikaton.
    - Gindamas užeik, dėdule, aš tau nors sūrio kąsnelį laukan duosiu.
    - Gerai, užeisiu, užeisiu, žmonele, kodėl ne? - žada Lapinas ir gena toliau.
    - Motiejien, a Motiejien! - šaukia kitą moteriškę, kuri eina per kiemą į tvartus su melžtuve rankoj, - ar ne tu prašei skujinės?
    - Aš, širdele, aš. Tik vieni ražai senos beliko.
    - Taigi, moterėle. Aš tau nūnai surišau tokią, jog visai vasarai užteks. Kaip kupstas.
    - Vai, kad tau dievulis sveikatėlės duotų! - dėkoja moterėlė, eidama į vartus. - Jau aš tau, dėdule, gerą ragaišį iškepsiu. O tai visai jau bėda buvo, - kalbėjo moteriškė, imdama iš skerdžiaus rankų skujinę, - šluoji šluoji, ir pusė anglių krosny lieka. Vieni ražai tik. O gal vyrų prisiprašysi!
    - Ką jūs darytute, kad senio Lapino netektute?
    - Užeik, dėdule, gindamas, aš tau nors kiaušinėlį duonkrepšin įdėsiu. Tik užeik!
    - Gerai, gerai, tetule, užeisiu. Kodėl turiu neužeiti. Eina skerdžius toliau vidugatve. Apipuolė jį iš visų pusių vaikai kaip musės.
    - Dėdule, ar parnešei man aukšliuką? - klausia vienas.
    - Man dūdelę? - šaukia kitas.
    - Ar nudrožei man rėknę? - lenda trečias. Skerdžius vienam kiša aukšliuką, kitam rėknę, trečiam margintą lazdelę, o tam vėl dūdelę.
    - Tik žiūrėkite, kad man pavogtute iš tėvo krepšio titūno; o tu, - atsigręžęs į mažesnį, kuriam davė lazdelę, - nors dešimtį degtukų; ne, tai atimsiu lazdą ir atiduosiu Jonukui; jisai man visą saują atneš degtukų. Atneši, Jonuk?
    - Atnešiu, - juokiasi Jonukas, o akutės net žiba, - tik parnešk man tokią, kad išlenktą dar.
    - Parnešiu, parnešiu, pačią gražiausią išpjausiu, tik pagamink man rytdienai degtukų. Visą saują, girdi? O dabar še tau vantos, nunešk savo motulei, aš jai dar anądien esu žadėjęs.
    Vaikas paėmė vantas ir, užlindęs ant vartų, sviedė jas kieman.
    - Petre, neški motulei vantas, greičiau! - šaukia jis savo seseriai, kuri, stovėdama su rykšte, žiūri, kad kiaulės nenuvarytų nuo lovio paršų; o patsai užsirito ant tvoros, apsikabino kuolą ir tupi kaip pelėda.
    - Tupėk, tupėk kaip višta ant tvoros! Pamatysi, uodega užaugs, - gąsdina jį Petrė.
    - Nebijau, - atrėžė vaikinas, - neužaugs.
    - O kam, dėde, šluota? - klausia piemuo, kuris šluotą neša.
    - Šluotą savo šeimininkei nunešiu, kad gardžiau užbaltintų man buizą.
    - Dėde, dėde, ar matai? Grainis nukirto savo liepą.
    Žiūri skerdžius: tikrai, liepos nebėra. Jis dar nenori tikėti akimi - patrynė lyg žmogus, iš miego prabudęs, geriau praplėšė - vai, gi vis nėra! Ten, už vyšnių sodelio, pas Valainio tvartus ji stovėjo, aukščiausia ir plačiausia visų medžių, o dabar ten nieko nebėra. Lyg dangus prakiuro toje vietoje.
    Pasėjėjo senis į Grainio kiemą ir žiūri į daržą. Mato, guli liepa, išsitiesus per visą daržą, per bulbes, per svogūnus. Tik žalios šakos į aukštą kėpso kaip rankos. Dar švokščia lapai, vėjo papučiami - lyg skundžiasi žalia liepelė.
    Maži paukščiukai, kurių lizdais šakos kniugždėte kniugždėjo, dabar lekioja aplinkui ir taip graudžiai čypia, lyg apverkdami išgriautus savo lizdus - čip čiip čit čiit...
    Prilėks, pulsis šakosna ir vėl lekioja, skraido, čypia, aptūpę tvorą.
    Grainis stovi su kirviu ir krapšto galvą, patsai nežinodamas, kam jisai nukirto liepą, ištrėkė daržą ir ką dabar jisai su juo bedarys?
    Kad jisai, rodos, galėtų, iš naujo liepą pakeltų, pastatytų ją ant seno kelmo...
    Bet nepakelsi, neprigydysi.
    Atsikėlė nūnai vėlai - galvą skauda, burnoje kartu, lyg būtų čemerų pavalgęs, pikta. Atsikėlęs išėjo kieman, norėjo darbo imtis, bet galva kaip puodas, darbas iš rankų krinta. Paėmė žagrę taisyti, tik rankeną nulaužė; dalgę ėmė tinti, tik plaktuku nagus sau apsigurino. Metė žmogus tynęs, plaktuką pavarė pasvirnėn, o vaiką, kuris skiedryne žaisdamas pasipainiojo po kojų, supylė diržu.
    Kas daryti? Atsistojo Grainis vidury kiemo, kaso pakaušį ir dairosi į visas šalis. Prisiminė jisai, kad vakar pas Valainį ketino liepą nukirsti. Dirstelėjo, pakėlęs galvą aukštyn, į dangų, į liepą, ir tokis piktumas jį pagavo ir ant liepos, ir ant paukščių, kurie visokiais balsais čirškė jos šakose, jog, atsinešęs iš trobos kirvį, nuėjo daržan.
    - Jūs man čia daugiau neberėkausite, nebegadinsite javų bei vyšnių, nenaudėliai! Aš jus iš čia išrūkysiu, išginsiu!..
    Atsipeikėjo, atsikvošėjo jisai tik tada, kai liepa subraškėjo, susiūbavo ir palinko į vieną šalį; pirma lengvai, pamažėl, o paskui vis greičiau ir greičiau, garsiau subraškėjo - ir staiga griuvo, išsitiesė per visą daržą.
    Stovėjo dabar Lapinas pas tvorą, liūdnas, paniuręs, žiūrėjo, kaip ardo subėgę vaikai paukščių lizdus, laužo šakas, ir tik lingavo žila galva.
    - Žmogau, žmogau, ir širdies tu neturi, ir dievo nebijai, kad tokį medį sunaikei.
    - Eik, eik sau, seni, kur eini, o tai gausi kirvakočiu sprandan! - pasivarė piktas Grainis. - O jūs čia, žalčiai, ar tai man daržą mindžiosite?!. - puolė jisai vaikus.
    Tie stačiagalvėmis nudūmė, kur kam patogiau buvo: vieni per tvorą, kiti į daržus; bet už kelių akimirksnių jie vėl tupinėjo ir trepučeno aplink liepą.
    Nuleido senas skerdžius žilą galvą ir nuėjo savo keliu. Tik eidamas murmėjo:
    - Jau kai žmonės tokių medžių kaip liepa nesigaili, tai jie ir nieko nesigaili. E, mirti geriau negu tokiais laikais gyvenus!
    Liūdnas nuėjo savo paeilės pirkion. Batviniai jam nūnai buvo per rūgštūs, buiza negardi. Sėmė šaukštą, kitą ir pasikėlė iš užuskobnių.
    - Ko tu, dėdule, nūnai tokis liūdnas? Ar gal serguliuoji? - klausia jį Džiangienė, kuri pripratusi buvo regėti jį visuomet linksmą. - Ar gal negardžiai išviriau?
    Baidėsi, kad pajuoks Lapinas ją visam sodžiui, kai neįtiks valgymu. Per tai moterys ir baltė jam buizą geriau negu kitiems namiškiams, ir taikė, kad kopūstuose daugiau spirginių jam tektų.
    - Ne, tetule, gardu. Tik senatvė, žmona! Mirti reikia, štai kas yra.
    Ir užsimetęs gunčelę ant pečių, palikęs trimitą ir botagą, kurių anksčiau niekuomet neužmiršdavo, užsimovė kepurę ant galvos ir nuėjo namo.
    Parėjęs Lapinas nei pirkaitėn neužėjo, tik atsisėdo pasieny, prisikimšo pypkę: užtraukė kartą, kitą. Sėdi ir lyg jam kažko koktu, kažko trūksta. Užtraukia pypkės ir pasižiūri pro sodžiaus kluonus, pro tvartus, kur pirmiau ūžė šlamėjo žalia liepa - ir dabar ten nieko nebėra! Ir vėl pasivaideno skerdžiui, kad net danguje plikė atsirado.
    Spjovė Lapinas ir neišrūkęs užgniaužė pypkę pirštu, užsikišo už juostos ir nuėjo darželin, kur augo vienintelė kriaušė, ir toji laukinė. Pasiklojo ten Lapinas unksnėje kailinaičius, atsigulė kniūpsčias, paskui atsivertė ant šono ir užmigo.
    Sapnas buvo sunkus. Blaškėsi jis ir dejavo per miegą,
    Sapnavo, kad pas jį atėjo Juzia, bet ji buvo visai nepanaši į tą, kuri su juo kartu buvo nuėjusi užurašų pas kunigą ir nemokėjo katakizmų, kaip ir jis. Buvo ji dabar jauna, graži, kokia nebuvo ir prieš kelias dešimtis metų, apsikaišiusi žolynais ir vainikuota. Apsivilkus ji buvo suknele su daugeliu garankštėlių ir juoda su dviem eilėm baltų žuvinių segtukų liemene; tokių dabar jau niekas net nebenešioja. Siuvėjos ir siūti jas jau pamiršo.
    - Renkis greičiau; visas pulkas tavęs jau laukte laukia. Ir kunigas mudviejų jau seniai laukia, pasirengęs pas altorių.
    - Kokis kunigas? koks pulkas? - stebisi senis.
    - Nagi mūsų pulkas. Ar tu užmiršai, kad mudu vaiksčiojova užurašų?
    - Ką aš darysiu su tokia tavim? Juoksis iš manęs žmonės, kad aš, senis, imu tokią jauną mergą.
    - Kas tau sakė, kad tu senas! Pažiūrėk į save! Lapinas tuoj puolėsi į kibirą, kuris stovėjo su vandenimi ant suolelio po lentyna, ir dairosi jan. Mato, kad iš kibiro į jį žiūri visai ne žilas senelis, bet geltonplaukis, raudonaveidis jaunikis, kokis jisai buvo prieš daugel daugel metų.
    - Kas per monai čia dedasi? - stebėte nusistebėjo jisai ir, stovėdamas trobos vidury, apsidairė aplinkui, pasižiūrėjo į save. Mato, kad ir apsivilkęs jisai visai ne taip kaip visuomet, bet ilga miline su dvylika garankščių ir kraštais, juodu mašastu apvedžiotais. Pasisukė vienon pusėn, garankščiai vėl - šlap šlap šlap! Pasisuko kiton pusėn, garankščiai vėl - šlap šlap šlap! Vis tiek kaip pas, amžiną atilsį, Antaną Gaidį.
    Apsiavęs jisai pušnimis su aukštais aulais ir geltonais blizgučiais pentyse, pakaustytais geltonom pasagom.
    Nesuspėjo pasidžiaugti, pasigėrėti savimi, kai kieme sužvengė žirgai ir pirkion įėjo senas Jurgaitis, pas kurį tarnavo kadaise Lapinas. Jis tada gaudavo dešimtį auksinų ir dvylika skatikų algos per metus, milinę gunčelę, apvedžiotą juodomis rėžėmis, ir naujas, iš geros odos, nagines. Tokių žmonių, kaip buvo Jurgaitis, jau dabar nebėra. Ne dabarties šeimininkas buvo; jisai tau daugel nekalbės; nepadarei, kaip reikia, nupylė diržu, o ne, tai dar sagtimi - ir tiek. Ir nepasislėpsi nuo jo nei kanapėse, nei kitur.
    - Kam aš tave, brud, vaikysiu, - kalbėdavo jisai tam, kuris bėgo nuo jo diržo, - patsai ateisi trobon; tada dukart tiek gausi.
    Šitas žmogus dabar stovėjo pas duris, piktai į jį žiūrėdamas, iš paniūrų, kaip būdavo. Kai Lapinas atsiminė, kad Jurgaitis jau seniai yra miręs, visas jo kūnas nuėjo pagaugais.
    - Na, brud, kam dildi žmones? Žirgai visą kiemo vejelę kanopomis iškapojo. Greičiau man! Ar gal sagties paragauti nori? - Ir jau imasi senis už diržo. Lapinas greičiau, nei žodžio neprataręs, apsisukė ir nuėjo kitan trobos galan. O eidamas juto, kad jį seka akimi senas Jurgaitis.
    Įėjo Lapinas kitan galan, o ten pilna pirkia svečių. Tenai ir Močius Grainis, dabartinio senelis, ten ir Juozas Čepulis, ten ir Antanas Kačingis. Visi jie mirę prieš keturiasdešimt metų.
    Čia ir Česnulis iš Randamonių; jisai persikoręs per petį krepšį iš barsuko kailio, -vadinasi, Česnulis ne taip sau svečias, bet piršlys, kurio kiekvienas turi klausyti. O nepaklausysi, lieps nuvesti kiauliatvartin ir ten uždaryti. Ir nuves žmonės ir uždarys.
    Dabar Česnulis uždėjo ranką ant jo peties.
    - Na, jauniki! Kur taip ilgai užtrukai?
    - Imk mergą už rankos, metas eiti aplink skobnis. Lapinas dairosi, kurgi jo merga. Mato, ji stovi greta su sena Jurgaitiene. Ir apsitaisiusi ji, dievai tu mano! Ant galvos žalių rūtų vainikas, užpakaly daugel daugel kaspinų, ilgų, ligi žemės, įvairių įvairiausių spalvų, ir raudonų, ir žalių, ir dar kokių.
    Ji visai jau ne Juzia, tik Munia Jurgaitytė, kuri jam labai tiko, kada jisai buvo dar jaunas.
    Lapinas pamena, kad Munia Jurgaitytė irgi seniai jau yra mirusi, mirusios ir jos dukterys, ir sūnūs; gyvį liko tik anūkai...
    - Na, ko žiopsai! - riktelėjo vėl Jurgaitis. Lapinas nedrąsiai priėjo į nuotaką ir paėmė ją už rankos. Mergos užtraukė tuoj dainą, kurią jisai ne kartą buvo girdėjęs, bet žodžių jos gerai dabar nesuprato, neprisiminė. Visi, kurie ten buvo, ėmė juodu barstyti avižomis.
    Lapinas žengė su jaunąja aplinkui skobnių. Vos nužengė kelis žingsnius, kai mergos liovėsi dainavusios, ir visi suriko:
    - Ne ten, ne ten! Prieš saulę reikia!
    - Nelaimę sau buri, smurgliau! - šūktelėjo senis Jurgaitis, ir Lapinas pajuto, kad jisai sutaisė jam per nugarą sagtimi. Lapinas nusigando. Jisai paleido mergos ranką ir iš išgąsčio palindo po skobnimis. Mato - į jį lenda po skobnimis ir merga. Bet ji dabar visai ne jauna, tik susilenkusi kaip lazda, be dantų, apžėlusi samanomis.
    - Ne ji! Ne ji! - rėkia Lapinas ir stumia ją kumščiais nuo savęs. - Aš nenoriu jos vesti!
    - Kaip nenori, kvaily? - sušuko visi. - Ar tu aklas, nematai, kad tai sena liepa.
    - Nors užmuškite, nevesiu jos! - rėkia Lapinas ir stumia, muša ją kumščiais, bet toji lenda į jį; nusitvėrė už kaklo ir apkabino. Lapinas norėjo pasprukti, bet, užsikabinęs už pakojų, nuvirto ir apvertė skobnis. Visi susirinkę juokiasi, kvatojas ir svaido jį akmenimis, beria žeme, pelenais. Ir senė toji, nusitvėrus jį už kaklo, smaugia, jog net atsikvėpti jam nėra kuo. O visi tai vis beria ir beria ant jo ką tik nutvėrę. Mato, kad ir jaunas Grainis, kuris šiandien liepą nukirto, stovi čia pat ir, užsimojęs kirvakočiu, taiko jam galvon.
    Lapinas suriko, kiek jam balso teko, ir - pabudo.
    Nubudo senis ir mato, kad jis jau neguli unksnėje, kriaušės šešėlis toli nuslinko šalin, ir saulė jį gerai prikepino. Bet vis dėlto jam šalta, lyg jį krečia drugys, ir šoną, ant kurio gulėjo, ne tai sopa, ne tai gelia.
    Lapinas pagalvojo, kad pirmą kartą dar, kai prisimena, atsigulė kieme.
    - Tai jau mirti reikia. Ne kas kita, kaip tik visi numirėliai mane šaukia, - toptelėjo jam širdin.
    Atsikėlė senis, nuėjo pirkion ir, užlipęs ant pečiaus, kur buvo jo patalas, atsigulė. Nors gerai apsiklojo kailiniais, bet ilgai buvo šalta, krėtė jį ir laužė kaulus.
    - Senatvė! - sumurmėjo senis, užsitraukė dar seną skylėtą gunčę, apsivertė ant kito šono ir, sušilęs truputį, užsnūdo...
    - Dėde, dėde! Kelkis! Metas jau ginti.
    Tai šaukia jį Petriukas ir Barnaska, du didžiausiu jo piemeniu, su kuriais jis gano miške.
    Juodu tėvai išvarė, kad nueitų pas skerdžių ir pasiklaustų, kodėl taip ilgai nūnai negena.
    Lapinas atsisėdo. Jam rodėsi, kad jisai vos vos tik sumerkė akis, kad dar neužsnūdo kaip reikia, bet apsidairęs pamatė, kad jau saulė seniai nusileido už trobelės ir joje dabar buvo tamsu ir nelinksma.
    Jis visuomet ėjo ginti, kada saulės spinduliai iš langelio guldavo ant krašto skobnių. Tikrai, nūnai jau jisai gerai pavėlavo.
    Nulindo Lapinas nuo pečiaus, raudonas kaip burokas, uždegtas. Vos nukopo, jį vėl pradėjo krėsti; galvoj ūžė kaip verdančiame puode, kaulus laužė, ir pirkelė akyse jo šlijo iš vieno šono į kitą.
    Bet senis vėl dėlto apsivilko, užsidėjo savo duonkrepšį ir ėmė dairytis botago ir trimito, bet neradęs atsiminė, kad juos paliko pas eilininką.
    Pasėjėjęs į duris, nušlijo Lapinas ir vos nepargriuvęs atsisėdo ant suolo, kampe pas lentyną. Pasėdėjęs, atsikvošėjęs truputį, ten ir atsigulė, kaip buvo apsivilkęs.
    Piemenys stovėjo vidury pirkaitės ir laukė.
    - Kaipgi, dėde? Ginsime nūnai?
    - Ginkite sau vieni. Matyti, jau aš atganiau savo. Reikia ir atsilsėti prieš kelionę.
    Piemenys pastovėjo, palaukė, mato, kad senis tik sunkiai kvėpuoja ir visai nesikelia -dar kiek luktelėjo ir išėjo iš pirkios.
    Tą dieną jie išginė vėliau negu visados, ir vieni, be skerdžiaus.

V

    Rytojaus dieną piemenys išginė vėl vieni, be skerdžiaus. Moterys nusiminė. Jos vakar vakare gerai pajuto, kad skerdžiaus nebėra: karvės parėjo kaip plokštės. Kelių visai namo neparginė; jas tik vėlai, jau nakčia, rado vasarojuje, bet kiek prisiieškojo, kiek prisivaikščiojo, prisiaimanavo moterys, kad pienas gali perdegti.
    - Jūs nūnai vėl, begėdžiai, pusės gyvulių neparginsite. Kokis čia galas tam skerdžiui? Vakar iki vakaro išlaikė gyvulius tvarte ir nūnai vėl negena! - skundėsi moterys.
    - Skerdžius, tetulės, miršta. Mes kėlėm kėlėm ir prikelti negalėjome: nubudęs žiūri į tave lyg į nepažįstamą ir patsai su savimi nežinia ką kalba. Gal klajoja... - aiškino kiekvienai piemenys.
    Tuoj pasklido gandas visame sodžiuje, kad skerdžius miršta. Viena kita moteriškaitė gailingesnės širdies nubėgo aplankyti ligonį. Ir tikrai rado Lapiną visai nusilpnėjusį; skerdžius skundėsi, kad jį labai krečia, kaulus laužo ir šoną diegia. Kalba, kalba ir nukalba nei šį, nei tą.
    - Jau nenusivokia senis, - kuštėjosi moterys. - Pamatysite, kad mirs.
    - Ar tai jau ne metas? Kur kas jaunesni miršta, o jam ir dievas liepė.
    - Bet, kaip nori sau kalbėk, vis dėlto gyvo žmogaus gaila, ir gana.
    Sujudo moterys, susirūpino ligoniu: viena atnešė virtos vištienos, kita sviesto svarą, trečia - dešimtį kiaušinių. Iškepė jam svieste, riebiai pautienės su trūkžolėmis, bet Lapinas nieko valgyti nenorėjo; skundėsi, kad jį ir taip išdūmė kaip krosnį.
    - Suvalgyk, die, širdele, pamatysi, kad tau palengvės! - įkalbinėjo geraširdė viena kita moteriškaitė.
    - Nelįskite man akysna, - gynėsi nuo jų kaip nuo musių skerdžius, - numirsiu ir be jūsų patarimų.
    - Ko dabar tu mirsi, dėdule? Die, pereis, pažiūrėsi, kad pereis; peršalai truput|, tai slunktas tau kaulus laužo!
    - Kas gi mūsų karveles ganys, jei tu, dėdule, mirti nori?!
    Taip ramino senį moterys, o tuo laiku lindo į vyrus:
    - Jūs nors kunigo, begėdžiai, nuvažiuotute, o tai pasimirs žmogus be išpažinties.
    Vyrai parvežti kunigo nesiskubino, bet vienas kitas taipogi užėjo Lapino pirkaitėn.
    - Na, ką, dėde, namo rengiesi?
    - O ką? Jau man čia nėra kas daryti. Kad jau žmonės kerta medžius, kuriuos tėvai jų savo naudai sodino, tai man nėra kas čia veikti.
    - Ką padarysi, žmogeli! Ne nū - ryt, visi mirsime, visi ten keliausime.
    Senis nusigręždavo į sieną, klausydamas šitokių kalbų, ir tik murmėjo po nosimi. Jis kiek kartų buvo girdėjęs jau visus šituos žodžius. Ir neįkyrėjo žmonėms pliauškinti vis viena, vis viena!
    - Nenori senis mirti, - juokavo dar vyrai. - Bet, brol. norėk nenorėk, atėjo laikas, nieko nepadarysi!
    - Tarytum ir pagyveno žmogus, o vis dėlto nori dar gyventi, ir tiek! - kalbėjo kitas.
    - Šeštą kryželį baigiu, o vis tiek, kai vakar gimiau: lyg ir negyvenau; o giltinė gi jau už pečių stovi, - nusiskundė trečias.
    Pamatę, kad Lapinas tikrai silpnas ir ne juokais rengiasi namo, surengė vežimą ir, susidėję arkliais, nuvažiavo kunigo.
    Moterys supuolė rengti pirkią, kad sutiktų priderančiai dievulį; jos nušlavė visą kiemą, net ir gatvę ties kiemu, numazgojo suolus ir skobnis, apklostė visą margomis paklotėmis, pastatė ant skobnių kryželį, patį gražiausią, kokis buvo visam sodžiuje, dvi žvaki, ropėn įsodintas, apkaišė skobnis martelėmis, rūtomis ir kitais žolynėliais; jos žinojo, kad kunigėliui patinka žolynai ir gėlės.
    Nepamiršo ir senio: nuprausė jam burną, apvilko tik išvelėtais švariais marškiniais, patalą perklojo nauja paklote ir susikaupusios laukė atvažiuojančio kunigėlio.
    Nerimo vien Lapinas. Jam buvo labai koktu ir bijojo, kad kunigas nepaklaustų katakizmo.
    Tuoj atvažiavo ir kunigėlis; pasitiko jį, kaip dievas paliepė. Jisai išklausė išpažinties, nuramino ligonį, kad tasai net apsiverkė iš džiaugsmo, pakalbėjo su žmonėmis apie ūkį, apie javus, apie ligonį.
    - Jūs nors gydytoją jam parvežtute.
    - Vai, ką, tėveli, jam gydytojas padės, kad jisai labai senas: numirs ir be #{dytojo.
    - Kai mes buvome dar maži vaikai, jau jisai žilas buvo. Mes - ir tai juk rengiamės mirtI> o jam jau ir dievo skirta. - Tikrai jis labai senas, - pripažino kunigas, - bet kad ir gana dar stiprus. Gal pasveiktų.
    Vyrai lyg ir pažadėjo kunigui, bet nei manyte nemanė važiuoti gydytojo.
    - Žinai, mokytas: jam vis kad gydytojas!..
    - Gaila, kad mes nepaklausėme kunigėlio, ar mirs senis, ar ne? Jisai gi gerai žino.
    - Iš kur manai, kad žino? - klausia Kačingis Valainį.
    - Žinoma, žino! - atsiliepė moteriškaitė, kuri čia pasisukė. - Nagi švenčiausias parodo. Jei tik ligonis turi mirti, švenčiausias ima ir apsiverčia. Kunigas todėl visados gerai žino.
    - Et! - nusijuokė Kačingis, - ar boba pliauškina liežuviu, ar višta uodega suka. Kas tau sakė, kad apsiverčia? Gal pati esi mačiusi?
    - Tu tik viską žinai, begėdi. Tu ir su kunigėliu ginčytis nesisarmatiji! - užsipuolė jį visos.
    Kačingis sumojo ranka ir nuėjo namo. Vyrai dar pastovėjo pas vartus susirinkę, pakalbėjo, pakaušius pakrapštė ir nukriko kas sau.
    Kai tik kunigas išvažiavo, Lapinas tuoj užmigo.
    - Tai prieš kelionę! - kuštėjosi moterys. Ir tikrai, i vakarą Lapinas visai susilpnėjo. Stenėjo, dejavo, blaškėsi patale ir vis barėsi klajodamas su liepa.
    Paskum tačiau vėl nurimo. Moterys ėmė ginčytis ir derėtis, kuriai žibinti šią naktį ligonis. Kada jan jos sukudekino kaip vištos, Lapinas pramerkė akis.
    - Eikite jus, varnos, visos sau namo ir duokite man nors numirti ramiai! Man jūsų visai nereikia!
    Senis pasistengęs nusigręžo į sieną ir nutilo. Mato moterys, kad jau jis akis pastatė stulpu. Vos surojo uždegti žvakę ir įdėti jam rankon.
    Neužilgo jau nebuvo Lapino. Numirė jisai kaip pakirsta liepa.

VI

    Apgiedojo, palaidojo Lapiną vyrai, pakasė jį gilion žemėn ir dabar grįžo namo iš kapinyno. Rytas buvo gražus, giedrus, saulė linksmai švietė, danguje nebuvo niekur nei debesėlio; tik kai kada papučia vėjelis - ir vėl tylu. Tačiau nelinksma grįžtantiems iš kapinyno.
    Ir kas bebus linksmas? Tiek liūdnų atsitikimų, tiek skausmo visiems primena kiekvienas kapinyno kampelis. O kitas, kad ir svetimas būtų, tai tiek nugirsta, tiek pamato, kad susigriaudina, nusimina, kaip ir žmogus, kurio tėvai protėviai ir visa giminė čia guli.
    Kiekvienas medis, kiekvienas kampelis primena žmogui, kad ne nū - ryt ir jis patsai atsiguls čia, kieton žemelėn. Ir saulė švies kaip dabar, ir medžiai siūbuos, ir paukščiai čiulbės, bet jau jisai nei matys, nei girdės, drėgnoje žemelėj bedūlėdamas.
    Ir kaip nesusigriaudinsi? Štai čia verkia jauna moterėlė, užgulus ant nesužėlusio dar kapo: vos prieš mėnesį čia palaidojo jos pirmagimį sūnelį. Ten kita raudoja po kryžiumi, savo vargelius bepasakodama motušei, kuri jau seniai miega kietoj žemelėj; ten našlelė skundžiasi vyrui, kuris paliko ją su mažais vaikeliais sunkų vargelį vargti...
    Ech, kur tik nusigręši, ten skausmas, raudos, ašaros...
    Skubina žmonės greičiau apleisti vietą, kurioje mirtis viešpatauja, kuri primena kiekvienam, kad ne nū - ryt ir jo eilė ateis čion atsigulti.
    O gyventi gi visi nori...
    Kad ir varguose, bet tik gyventi, bet tik saule šviesiąja džiaugtis!
    Grįžta dabar vyrai iš kapinyno nuliūdę, nelinksmi.
    - Ko, Jonai, nuliūdai taip? - klausia Rimšį Kačingis. - Ot, sakytum, kokia graži vieta kapinynas, o nelinksma, ir gana. Praeini žmogus, ir lyg akmuo užgula tau širdį, ir guli, kol vėjas perpučia galvą.
    - E, kur nenuliūsi žmogus, - kalba Rimšis, - kad aš dabar esu pats seniausias visam sodžiuje. Anksčiau raminausi, kad dar ne mano eilė, yra gi senesnių nei aš. O dabar jau nebėra...
    - E, Jonai! Ar tai maža mirė jaunesnių negu tu,negu, amžiną duok jam atilsį, Lapinas! Ot, vyručiai, buvo žmogus ir nebėra jau jo! Kiek čia laiko praslinko, kai pas Valainį krikštynose juokavo! Gyvas buvo, sveikas - ir jau nebėra jo.
    - Aš manau, kad jis žinojo kažką. Nemirsiu, - kalbėjo, - kol liepa stovės. Nesurojo Grainis ją nukirsti, kai jisai mirė.
    - Dievai žino, gal ir žinojo. Labai buvo senas žmogus, ne mūsų amžiaus. O pirmiau tikrai daug žmonės žinojo, ko mes jau nebežinom.
    - Nusidėjo Grainis, jei tai tiesa. Kad ne jo užsispyrimas, senis gal dar ilgai būtų gyvenęs. O dabar vidury vasaros paliko mus be skerdžiaus.
    - Kas jį žinojo, kad tikrai jisai mirs, liepą nukirtus? Ar maža jis melavo, kad žmogus būtų galėjęs jo žodžiais patikėti?
    - Vis dėlto liepos kirsti nereikėjo, brol!
    - Et! - paabejojo Kačingis, - atėjo laikas, ir mirė žmogus. Apgiedojome, palaidojom ir lauksime dabar, kieno kito eilė, kurį vėl apgiedosime, vėl palaidosim. Ot, daugel žmonės pramanė visokių galų, o kad pramanytų kas, kaip nuo mirties išsisaugoti, tai nėra tokio, ir gana! Ir nepramanys niekas, vyručiai! O kad ir pramanytų, mes nesulauksime. Kas metai mūsų kartos vis mažiau lieka: tai vienas, tai kitas atsiskiria ir nueina sau namo.
    - Kad nemirtų, kur sutilptų žmonės? Laukuose vietų neužtektų!
    - Kad gyventų, tai ir ankšta nebūtų... Na, vyručiai, likite sveiki!..
    Ir taip skirstėsi vyrai. Ties kiekvienu kiemu vienas, du vyrai atsilikdavo, ir grįžtančių kuopelė tirpo ir tirpo, kol sodžiaus gale liko tik vienas Rimšis. Ir tasai atsikėlė vartus ir nuėjo savo pirkelėn sunkiai atsidusęs.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page